r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XLVI. UNIVERSALINIS MAGAZINAS

    Lageryje kalinių reikalam buvo įsteigta krautuvėlė, oficialiai kantine vadinama. Joje pirkti galėjo visi kaliniai, kurie tik pinigų turėjo. Pinigai buvo gaunami šitokiu būdu.
    Iš naujoko, patekusio į lagerį, visi pinigai buvo tuojau atimami ir deponuojami raštinėje pas Hapkę. Šiokie ar tokie pinigai, bet kokia valiuta, kaliniam pas save turėti buvo griežtai draudžiama. Iš tų deponuotų pinigų kalinys galėdavo kas 4-6 savaitės gauti po penkiolika markių, ne banknotais, bet tam tikrais kuponais, kurie kantinėje buvo imami vietoj banknotų, - vėliau kantinė su Hapkės įstaiga atsiskaitydavo.
    Kadangi į kalinių kantinę nuolat lįsdavo esesininkai, kurie kalinių kuponų neturėdavo, tai kantinė priimdavo ir banknotus. Tai buvo labai patogu įvairiem lagerio galiūnam ir biznieriam.
    Laisvų banknotų lageryje visuomet būdavo. Apsukresni naujokai sugebėdavo nusukti pinigus, - ne visus atiduodavo į kasą. Kiti užmiršdavo pinigus drabužių kišenėse, kuriuos drabužininkai surasdavo ir netrukdavo paleisti į apyvartą. Ateidavo pinigai ir iš laisvės, per įvairias darbo komandas ir laisvai samdomus darbininkus meisterius, - už lageryje pagrobtus ir į laisvę iššmugeliuotus daiktus. Pinigų lageryje būdavo. Kai Lėmanas ar Zelionkė sėsdavo kortom lošti, ant stalo gulėdavo šimtai ir tūkstančiai markių. Kortomis lošti, ypač iš pinigų, lageryje buvo griežtai draudžiama, - kortomis lošė visuos blokuos, lošė iš pinigų, kartais - labai didelių.
    1944 metais pavasarį buvo įvesta lageryje "valiutos reforma". Buvo įvesti vadinamieji pasižymėję katorgininkai - Bevorzugte Häftlinge. Jie vaikščiojo pasisiuvę ant rankovių raidę V, galėjo nešioti ilgus plaukus ir kas savaitę rašyti bei gauti laiškus. Šitokį laipsnį duodavo įvairiem raštininkam, amatininkam, meisteriam, kapam, blokaviem, šreiberiam, vienam kitam ir iš eilinių kalinių. Kadangi už darbą lageryje iš principo nebuvo mokama, tai šitokiem pasižymėjėliam išduodavo darbo premijas kas savaitę, neva už gerą darbą, nuo vienos markės iki keturių penkių, išmokamas atskirais tam tikrais bonais. Kiekvienas, gavęs premijos, galėjo pasiimti iš savo einamosios sąskaitos lygiai tiek pat, kiek jis premijos gavo. Per mėnesį jis galėjo turėti tokiu būdu 30-45 markes, už kurias galėjo kantinėje pirkti visa, kas tenai buvo. Šiuo atžvilgiu pasižymėjėliai buvo daug geresnėje padėtyje, negu garbės katorgininkai. Kadangi šiem pastariesiem darbas buvo neprivalomas, jie negalėjo užimti jokios etatinės vietos, jie negalėjo gauti ir jokios premijos. Jiem tiktai išimties keliu buvo leidžiama iš savo einamosios sąskaitos kas mėnesį pasiimti po 15 markių. Užtat jie atsigriebdavo kiek kitokiu būdu.
    Kadangi mūsų blokas garsėjo kaip vienintelis blokas, kuris maisto nevagia, tai jis dažnai buvo kviečiamas į pagalbinius virtuvės darbus. Buvo jisai sudaręs pastovią darbo artelę iš 15-30 narių produktam iš sunkvežimių krauti į sandėlius. Artelė kiekvienu metu, dieną ar naktį, turėjo būti pasiruošusi stoti į darbą. Už savo darbą artelė neoficialiai gaudavo tam tikrą atlyginimą tais pačiais produktais, - lageryje, žinoma, tai buvo labai didelis daiktas. Kiti eidavo į kitokius darbus - daržovių doroti, kopūstų pjaustyti ir spausti, ir panašiai. Čia gaunamas natūralus atlyginimas atstodavo pinigines premijas.
    Visi kiti kaliniai, neturėję pasižymėjėlio laipsnio, jokių premijų negaudavo ir todėl iš savo einamosios sąskaitos taip pat nieko negalėjo pasiimti. Tuo tarpu banknotai kantinėje priiminėti buvo jau griežtai draudžiama.
    Šitokių pasižymėjėlių kalinių buvo palyginti nedaug. Visi kiti kaliniai neturėjo nė pfenigo, - kantinėje negalėjo nieko pirkti. Nežiūrint visos kantinės prekių menkystos, ji vis dėlto kalinio gyvenime buvo labai didelis daiktas. Ten būdavo galima nusipirkti įvairiais laikais kokio apipuvusio sūrio, išvirtų raudonų burokėlių, mineralinio vandens, bulvių, salotų, ridikėlių, žuvies, morkų. Visa tai buvo labai žymus priedas prie lagerio maisto, - visa tai buvo daug švariau pagaminama, negu virtuvėje. Visokie gražeivos gaudavo dar ten skustuvėlių, kremo, įvairios pastos, net beržo vandens. O kas visų svarbiausia - kantinėje galima buvo gauti rūkalų. Visuose gi kalėjimuose pasaulyje papirosai ir taboka kalinių prekyboje atstoja aukso valiutą. Už ją visuomet pirksi ir duonos, ir sriubos, ir margarino, ir kita ką. 1943 metais buvo galima laisvai gauti pirkti už visus turimus pinigus labai gerų rūkalų. 1944 metais buvo jau kiek sunkiau, bet vis dėlto pinigingi kaliniai rūkalų turėjo daugiau, negu vokiečiai laisvėje ar net eiliniai esesininkai. Tai atsitikdavo šitokiu būdu.
    Visas kantinės pelnas ėjo SS organizacijos naudai. Kantinės priešaky stovėjo SS kareivis, o dirbo - kaliniai. Kokias prekes į lagerį atgabensi - kaliniai vis tiek išpirks: kurgi kitur padės jie savo bonus? SS organizacija suinteresuota prekių atvežti, - ji gi iš to labai gerai pelnosi, kainas nustato, kokias nori, aukštesnes, negu viešojoje rinkoje. Ir prekių SS organizacija greičiau gaus, negu kokia privati krautuvėlė. Pagaliau visa tai, kas atlikdavo iš SS atskiros kantinės, eidavo į kalinių kantinę.
    Darbas kantinėje kaliniam buvo vienas pačių geriausių lageryje.
    Ilgą laiką čia dirbo tiktai vienas kalinys, lenkas, iš profesijos - smuklininkas, kurio du sūnus vokiečiai buvo paėmę į, kariuomenę, ir jie žuvo fronte, o jis pats - penktus metus lageryje plūkėsi. Vėliau - jis gavo padėjėją, į lagerio pabaigą - net du padėjėju turėjo.
    Kantinės darbininkai buvo turtingi žmonės, pasilaiką labai gražiai. Jie ir gyveno pačioje kantinėje, ir į lagerinį valgį nė iš tolo nežiūrėjo. Valgį jie turėjo savo - iš savo pajamų.
    Perkąs kokią prekę kalinys duoda kantininkui iškirpti kuponą iš bendro lapo. Kantininkas iškerpa, kiek jis nori. Patikrinti nė nebandyk - gausi tiktai į snukį - ir tuo viskas baigsis.
    Nusiperka kalinys pastos dantim, sumoka pusantros markės, - kaliniui tai labai dideli pinigai. Pačiupinėja kalinys nupirktąją pastą: pasenusi, sukietėjusi, trupėte trupa, bet iš makšties nelenda. Ką gi kalinys veiks su tokia pasta. Prašo jisai kantinėje pastą pakeisti, mokėjęs gi jis pusantros markės! Vietoj naujos pastos kalinys gauna kumščiu į snukį. Pasivijęs nueinantį kalinį, kantininkas dar šūkteli jam:
    - Kvaily! Pastą ant duonos vietoj sūrio užsidėk ir suvalgyk! - tyčiojasi kantininkas ir paspiria kalinį it mėšlą nuo šakių.
    Eina kalinys šalin ašarodamas, - nieko kita jam ir nebeliko veikti.
    Iš tokių dalykų kantininkai turėjo didelių pajamų. Prekes kantininkai mokėjo pardavinėti.
    Pati svarbiausia prekė - rūkalai. Gavę rūkalų transportą, kantininkai jo viso neišparduos, - gera jų dalis eina į slaptas dėžes. Kaliniai, prisipirkę rūkalų, bežiūrint juos sučiulpia arba kortomis pralošia. Rūkalų lageryje nebėr. Rūkytojai staugte staugia, trokšdami tos smilkstančios smarvės. Kantinėje rūkalų yra beveik visuomet, bet ne kiekvienas jų iš ten gaus. Gaus tik tasai, kuris su kantininkais ryšius turi, kas moka kantininkam pataikauti, padilgyti jų neišpasakytai išbujojusią savimylą, - kas gali kantininkam dovanų duoti - bulvių, pieno, margarino, dešros... Oficialiai moterim lageryje rūkyti buvo draudžiama, rūkalai jom buvo neparduodami. Bet jos vis dėlto tenai jų gaudavo, - kantininkai turėjo puikius skalbinius, kojines, nosinaites, puloverius, jų drabužiai buvo visuomet išlyginti.
    Kartą komendantas ruošė kažkokį balių, - jam specialiai iš Gdansko vežė penkias kažkokias brangias žuvis. Bevežant pakeliui žuvo dvi žuvys. Kratė daužė visą transportą - niekur nerado. Vežėjai aiškinosi, esą, važiuojant keltu per Vyslą tos žuvelės turbūt būsiančios į vandenį striktelėjusios. Į šnerves jie gavo už tokį išmintingą pasiaiškinimą. Tiktai į šnerves gavo, - šiaip nieko bloga jiem nebuvo. O brangiąsias komendanto baliaus žuveles surijo kantininkai, gražiai jas su sviestu išsikepę.
    Kantinė pardavinėjo popierių laiškams, vokus, pašto ženklus. Nori rašyti laišką - gražiai sugyvenk su kantininkais. Šiaipgi vis ko nors negausi: arba popieriaus, arba voko, arba ženklo: be vieno iš tų dalykų laiško vis tiek neparašysi.
    Su kantine reikalų turėjo vyrai ir moterys. Kantinė darėsi ir tarpininkas meilės reikaluose. Per kantinę dažnai ėjo ir meilės laiškai, ir dovanos. Vacelis Kozlovskis dovanas savo mergužėlei visuomet palikdavo kantinėje, o ši jas atiduodavo ne adresatei, bet jos tikrajam mylimajam, - kelias buvo daug trumpesnis. Prie kantinės Vacius ir pagavo savo nelabąjį konkurentą, - ten jis jam ir kaulus patratino.
    Kantininkai draugavosi tiktai su įtakingais kaliniais. Visuose blokuose jie buvo laukiami garbingi svečiai. Per įvairius susibuvimus blokuose, pavyzdžiui, boksinius pasisnukiavimus, kantininkus pasitikdavo blokavieji, šreiberiai, kapai... Sodindavo juos į pačias garbingiausias vietas... it garbingus pirklius.
    O! - galima gyventi pasaulyje, turint savo galvą ir svetimų prekių!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page