r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XLI. ANGELAI SARGAI

    Kalinių saugojimui lageryje buvo laikoma kelios SS vyrų kuopos. Skaičius jų buvo nepastovus. Vyrų, angelų sargų, skaičius svyravo tarp 800-2000 galvų, - kartais buvo jų dar daugiau. Trečioji SS vyrų kuopa sudarydavo "kariuomenę" komendantūros reikalam, - iš jos ėjo visas lagerio administracijos personalas. Jos viršininkas ilgą laiką buvo gražuolis leitenantas Mathezijus [Matthesius], mušeika sadistas ir vagis - pavyzdingas. Už plėšimus pagaliau pats pateko į SS organizacijos teismą ir gavo porį metų kalėjimo. Jo vietą užėmė senas kreivas dėdė Redichas [Reddich], prieš karą buvęs Štuthofo kalvis, su labai ilgomis kietomis rankomis ir nugara, susimetusia į kuprelę. Ištikimas jisai buvo SS vyras, tik su rikiuotės menu jam nekaip labai sekėsi: jis pats nieku būdu negalėdavo pataikyti į koją, o jo narsioji kariuomenė - išlyginti žygiuojančią eilę. Bet šiaip kuopos vadas buvo jisai puikus: gerklę gerą turėjo - rėkti ir gerti.
    Visos kitos kuopos buvo sargybos reikalam. Nakties metu esesininkai budėjo bokšteliuose ties vielų tvora su prožektoriais ir kulkosvaidžiais - aplink visą gyvenamąjį barakų lagerį. Dieną jie sudarydavo besikoliojančią gyvatvorę aplink visą lagerio darbo teritoriją. Kas penkios dešimtys metrų stovėjo po vyrą. Ūkanotą dieną ir krūmokšliuos jie stovėjo vienas prie kito dar arčiau. Šiam reikalui reikėjo daugybės žmonių.
    Buvo daugelis užlagerinių darbo komandų. Jom lydėti ir nuo visokių pagundų saugoti reikėjo taip pat gero vyrų būrio. Kitai komandai reikėdavo duoti po dvidešimt, po tris dešimtis palydovų, - pačios komandos gi buvo didelės, - siekdavo kartais iki tūkstančio ar daugiau žmonių. Eina kur nors siunčiamas klišas koks katorgininkėlis, tuščią bonką neša ar plytgalį kokį - ir jam palydėti duok sargybinį. Ir šiaip daugybė visokių reikalų buvo, su kuriais be sargybinio - nė iš vietos nepajudėsi. Sargybinis - katorgininko pasas, maža, kad jis be antspaudo kaktoj!
    Sargybinių dalis buvo vokiečiai, bet nežymi dalis. Jie buvo čionai laikomi dėl pavyzdžio, dėl tvarkos, nelyginant dėl veislės.
    Svarbiausią sargybinių dalį sudarė įvairūs svetimšaliai, iš įvairių Europos kampų surankioti.
    Iš viso, SS organizacija išgyveno keletą raidos posmų. Prieš karą į šią organizaciją stojo savanoriai vokiečiai. Jie stojo sąmoningai. Vieni - norėdami greitai ir lengvai karjerą padaryti, valstybės ir tautos sąskaita smagiai pagyventi ir pralobti, kiti stojo iš įsitikinimo, iš paklusnumo Hitleriui ir visai nacių partijai. Įstojimo pagrindas buvo skirtingas, bet jų praktiškuose veiksmuose skirtumo jokio nebuvo.
    Prasidėjus karui, daugeliui vokiečių vyrų atsidūrus kariuomenės eilėse, o vokiečių valdomiem plotam staigiai išsiplėtus, SS organizacijai prisireikė naujų žmonių. Juo labiau kad ir jos pareigos išsiplėtė. Ji ėmė priimdinėti vis daugiau policinių pareigų, ji buvo skirta kovai su bet kuria pasireiškiančia opozicija, ji turėjo būti pasiruošus susikibti, atsitikus reikalui, net su vokiečių kariuomenės daliniais.
    Senieji SS organizacijos nariai užėmė įvairiausias atsakingas valdančias vietas, visur buvo padaryti šiokiais ar tokiais fiureriais, o SS organizacijos eiliniai nariai, pilkoji masė, buvo rankiojama visokiais būdais ir pačioje Vokietijoje, ir įvairiuose Europos okupuotuose kraštuose. Šiuose pastaruose į šią organizaciją ėjo įvairūs avantiūristai, turėję kokių nors nesusipratimų su veikiančiais įstatymais, kriminalistai, karjeristai ir panašus elementas. Bet ir to nacių valdžiai buvo negana. Jie įvairiuose kraštuose skelbdavo jaunimo mobilizaciją ir imdavo priverstinai. Kadangi pagal tarptautines sutartis imti į kariuomenę negalėjo, imdavo į SS organizaciją ir priversdavo pasirašyti, kad stoja savo noru. Kartais suimdavo žmones neva vežti darbam, o nuveždavo į SS kareivines. Kartais suimdavo žmones, palaikydavo kuriame nors kalėjime ar lageryje, o iš ten vėl gabendavo stačiai į SS eiles. Padėtį painiojo dar ir ta aplinkybė, kad įvairiuose Europos kraštuose apie SS organizaciją žmonės maža supratimo teturėjo. Juo labiau kad SS ir kariuomenė turėjo visiškai panašius drabužius: kariuomenė vokišką erelį nešiojo ant krūtinės, o SS - ant rankovės, - ir visas skirtumas. Ir kurgi eilinis darbininkas ar valstietis tą skirtumą žinos? Ne visi žmonės herojais gimsta, ne visi išdrįsta priešintis, slapstytis, ne visi, mobilizacijos šaukiami, išdrįsta grūmojimų nepabūgti. O jau kartą pagautam - išeities nebėra.
    Suimtus į SS organizaciją vyrus paprastai pasiunčia į kitą, jiem svetimą ir tolimą kraštą kuriom nors policinėm pareigom eiti. Šitokiu būdu atsidūręs SS eilėse ir svetimame krašte, laikomas labai rūsčioje drausmėje, vokiečių viršininkų stropiai prižiūrimas, už menkiausią prasižengimą sunkiai baudžiamas, - toks naujai iškeptas esesininkas jautėsi ne ką geriau už kalinį.
    Tad ir Štuthofo lagerio SS sargybiniai tenka suskirstyti į keturias rūšis: 1) vokiečiai, SS savanoriai, "senoji gvardija", - SS ramstis ir tvirtovė, 2) vokiečiai, mobilizacijos tvarka paimti į SS eiles, teisėmis ir atsakomybe nė iš tolo negalėję lygintis su pirmąja rūšimi, 3) svetimšaliai avantiūristai, savo noru įstoję į SS eiles, ir 4) svetimšaliai - likimo aukos, ne kartą visiški vargšai vargšeliai.
    Štuthofo sargybiniuose buvo visų keturių rūsių vyrai.
    Svetimšaliai turėjo juodą apsiaustą ir tautinį ženklelį. prie rankovės prikabintą. Vietoje kepurės - jermulką tokią. Betarpių reikalų su kaliniais jie maža teturėjo. Vokiečiai sargybiniai žiūrėjo į juos iš aukšto, kaip į menkaverčius liokajus. Bet kaliniai turėjo ir prieš kiekvieną šitų nepraustaburnių avinų skubotai imtis kepurę.
    1944 metais prieš pat velykas ateina pas mane į raštinę suminkštėjusių smegenų SS filosofas, Klavanas tasai, ir prašo padėti jam išversti į rusų kalbą kai kuriuos terminus ir sakinius.
    - Gerai, - sakau, - pone rotenfiureri, bet, versdamas terminus, aš turiu žinoti visą tekstą. Paskirų pasakymų aš negaliu versti, nežinau, koks reikalas ir kokia prasmė verčiamųjų terminų reikia akcentuoti.
    - Taip tai taip, - sako jisai, - ir aš tai suprantu. Tiktai viso teksto aš negaliu rodyti. Tai... paslaptis...
    - Na, jau, - sakau, - kokia gi čia gali būti lageryje paslaptis? Nėra lageryje tokių dalykų, kurių mes nežinotumėm!
    Tikrai, paslapčių lageryje valdžia negalėjo išlaikyti, - vis kas nors išlįsdavo į aikštę. Sutiko ir narsusai Klavanas, kad ir jam dėl paslapties išdavimo nėra ko drebėti, - vis tiek visi veikiai iš kitų šaltinių sužinos. Išdėstė jis reikalą.
    Esą, velykų proga norima padaryti ukrainiečiam sargybiniam dovana - įsteigti jiem viešieji namai. Jie, ukrainiečiai, esą, irgi žmonės, - reikia gi ir jie visapusiškai aprūpinti... Komendantas jam, Klavanui, pavedęs išversti taisykles, kaip ukrainiečiai turės tuose namuose elgtis, kokios tvarkos laikytis.
    - Matai, versti tai galiu, - raudonuoja Klavanas, - bet aš tokiuose nesu buvęs... Nežinau, kaip kas vadinas...
    - Po velnių, - sakau, - pone rotenfiureri, iš kur ištraukei, kad aš tenai esu buvęs?!
    - Aš maniau, - sako jis man, - profesorius esi, viską turi žinoti...
    Ne! Tokių dalykų aš dar niekur nebuvau dėstęs!
    Po teisybei, tieji namai buvo steigiami kiek kitokiais sumetimais, negu Klavanas kalbėjo.
    Laisvalaikiu ukrainiečiai valkiojosi po Štuthofo miestelį, po apylinkės kaimus, uliojo tenai su karo našlėm ir gyvanašlėm, vokiečių esesininkam sudarydami didelę konkurenciją ir aiškiai gadindami rasę. Jeigu tie ukrainiečiai būtų buvę be SS uniformos, juos už tokius darbus būtų tučtuojau uždarę į lagerį, kitus dėl visa ko ir pakorę būtų. Bet uniformuotus esesininkus, esančius vokiečių tarnyboje, į lagerį kišti už rasės gadinimą kažkaip nepatogu. Todėl valdžia ir sugalvojo išeitį: aprūpinti juos lagerio priemonėmis.
    Paskubomis tam reikalui eglynėlyje buvo pastatydinti dailūs namukai, gražiai nudažyti. Buvo įvesti tenai visi patogumai. Iš lauko pusės - spygliuota viela aptverti, kad kaliniai nesumanytų neprašyti tenai braškintis. Keliem šimtam ukrainiečių aptarnauti buvo parinktos dvi, pačios dailiausios, Niuncė ir Liolė, visokiam skoniui kad būtų.
    Niuncė - nedidoliukė, lieknutė, juodais garbanotais plaukais, smailiomis aštriomis akimis, storomis minkštomis lūpomis su trupučiuką pasikuprinusia nosimi. Vaikščiojo ir sukinėjosi jinai, tarytum visą laiką ją elektros srovė kratytų. Kai ji eidavo prošal, pro aukštesnį SS pareigūną, vis jai kojinės raikštis aukščiau kelių atsisegdavo.
    - O, velnias! - sakydavo jai tuomet SS pareigūnas ir šluostydavo nuo kaktos prakaitą. Dažnai, dažnai ji užeidavo į raudonuosius komendantūros namus, - pas įvairius pareigūnus ji visokių reikalų nuolat turėdavo. Šiaip, - nieko sau mergiotė buvo. Vidutiniška tokia.
    Liolė buvo visai kitokia. Aukšta, diržinga blondinė su labai plačia krūtine ir dar platesne liemens užpakaline dalimi. Veidelis buvo nieko sau, tik gal kiek mažokas tokiai majestotiškai figūrai. Eina ji, būdavo, per lagerį, - tarytum siaurojo geležinkelio garvežimėlis pūškuoja. Visai nešpėtna buvo. Tokia vaikščiojanti rimtis ir ramybė olimpiška. Tarytum tvirtovė kokia.
    Visai įstaigėlei vadovauti pasiėmė prūsiška vienaakė lakūdra Krauzė, - vieną akį ji jau lageryje bulves bekepdama išsišutino. Putni tokia cinikė su kreivokomis blauzdomis.
    Sužinoję valdžios sumanymą, ukrainiečiai baisiai pasipiktino.
    - Ką! - savo panosėje burnojo jie, - kai reikia kraujas lieti, tai mes su vokiečiais lygūs, o kai išeina šitoks reikalas - tai lygybės ir nebėr!
    - Kai nueini į kaimą - tai tave ir pavalgydina, ir pagirdo, ir paguldo, ir dar kitą kartą ateiti pakviečia! O čia dabar, - nekviečiamas eik, pusę markės į valdžios iždą mokėk, bilietėlį pirkdamas, ir dar mergužėlėm dovanų nešk.
    Visų labiausiai ukrainiečius erzino, kad toje įstaigėlėje nebuvo galima nei degtinės, nei alaus gerti.
    - Kaipgi tai, šitokia proga nepasigerti! Tik vokiški kiaulės taip gali daryti! Ne, nėra kvailių. Tegu vokiečiai pasikaria su ta savo įstaigėle, kad nori! Mes tenai nevaikštom!
    Ir tikrai, pirmąją velykų dieną ukrainiečiai nėjo pas babunę Krauzę. Anei vienas. Nėjo ir antrąją dieną.
    Babunė Krauzė sėdi vienmarškinė prie dailiai nudažyto namelio, saulelėje šildosi, pirštukus laku dailina. Niuncė ir Liolė be sijonukų, su dailiomis kelnaitėmis, palei spygliuotų vielų tvorą slankioja tingėdamos, ukrainiečius gundo:
    - Va, žiūrėkite, kokios mes esame, - oho!
    Ukrainiečiai iš tolo žiūri. Saulėžolių grūdus gliaudo ir lupenas spjaudo. Artyn neina nė vienas.
    Mergužėlės per velykas tikrai gražios buvo. Lagerio valdžia davė jom ažūrinius marškinėlius, šilkines kojinaites, lakuotus batukus, krepdešinines sukneles, kailines apykakles, spalvingas skrybėlaites, - pudros, kremo, raudonų dažų, odekolono ir visa kita, ko reikia.
    Trečią velykų dieną kariška ukrainiečių širdis nebeištvėrė. Nulindo tenai ukrainiečių visa krūva. Prie vielų tvoros eilėje stovėjo. Po penkiolika minučių viduje buvo.
    1944 metais ties lageriu vis dažniau ir dažniau atskrisdavo sąjungininkų lėktuvai. Lagerių jie niekur nebombarduodavo. Atrodo, apie lagerius jie buvo puikiai informuoti ir turėjo geras lagerių fotografines nuotraukas, - taip bent lagerio valdžia manė. Kai sąjungininkų lėktuvai naktį bombina Gdynę, Gdanską, Elbingą, Bydgoščą, mum lageryje būdavo įdomus spektaklis.
    Kartą pačiame vidudieny skrenda amerikiečiai. Motorai dūzgia kaip bitinėliai. Lėktuvai skrenda trim aukštais. Vokiečių lėktuvai - lap lap lap - nulapnojo kaip apuokai pamiškėm, pašlaitėm, kad amerikiečiai jų nepamatytų. Amerikiečiai nekreipia į juos dėmesio.
    Amerikiečiai skrido į Gdynę. Ten paskandino jie kelis laivus, kitus - apgadino, nugriovė kelis fabrikėlius ir nuplasnojo sau.
    Lageryje tuomet buvo pietų pertrauka. Viena transporto kolona vežė kaliniam pietus į plytinę. Kolonos kapas, privažiavęs plytinę, žiūri - gi palydovo nebėr.
    Kurgi jis, velnias, būtų galėjęs dingti?
    Grįžta komanda su pietumis savo sargybinio palydovo ieškoti. Randa jį ant kelio išsitiesusį begulint. Guli ir nekruta. Visiškai kaip klipata numirėlis.
    Amerikoniška kulka pataikė jam stačiai į galvą ir išlindo pro koją.
    Komanda savo palydovą parsivežė su pietumis atgal į lagerį. Niekas nebuvo jutęs, kaip tą sargybinį amerikietis nukepė.
    Kita amerikiečio kulka pataikė į kėdę, kur paprastai darbo metu sėdi DAW dirbtuvių viršininkas. Pietų pertraukos metu jo tenai nebuvo. Būtų jis ten buvęs - kulka būtų išilgai išlindusi.
    Trečia kulka pataikė į ligoninę tarp dviejų lovų - nieko nesužeidė. Kelios kulkos buvo pabarstytos kieme, taip pat nieko nepalietusios.
    Taip per penkerius metus iš mūsų gausaus SS dalinio nuo karo veiksmų nukentėjo tiktai vienas vienintelis kareivis ir tas pats turbūt tiktai krito per savo žioplumą.
    Karo metu nėra geresnės tarnybos kaip SS dalinyje!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page