r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XXX. RAŠTINĖS ŠVIETALAI

    Abiejų jo esesybės Majerio raštinės dalių viršininkas buvo Jaunesnysis SS feldfebelis - SS Unterscharführer - Bublicas. Sunku jam, labai sunku buvo šitokio aukšto SS kareiviško laipsnio prisiplakti. Labai ilgai buvo jisai SS Rottenführer - menkas seržantėlis.
    Būdavo, ateina jisai į apatinį raštinės skyrių ir skundžias:
    - Die andere sind befördet, und ich - saufe, - kiti gauna paaukštinimą, o aš - laku!
    Teisybę pasakius, jis nė seržanto vardo nebuvo vertas.
    Svarbiausios lageryje raštinės viršininkas, o vokiškai taisyklingai rašyti nemokėjo. Nuolat klausdavo kalinių - lenkų ir lietuvių! - kaip kas vokiškai rašyti reikia. Svarbesnius pranešimus jam vokiškai taip pat redaguodavo lenkai ir lietuviai - kaliniai. Pragaras jį žino, kaip su tokiu raštingumu jis galėjo prieš karą pieną savo žmonos krautuvėlėje Gdanske pardalioti?
    Lageryje, žinoma, buvo jam lengviau, negu žmonos krautuvėlėje. Darbo jis čionai nedirbo beveik jokio, - viską už jį padirbdavo kaliniai. Jis pats gi čia vertėsi laisva prekyba.
    Lageryje jisai pusiau slapta laikė laikrodininką meisterį. Dėl valdžios akių priimdavo taisyti laikrodėlius kartais ir iš SS vyrų, daugiausia gi aptarnaudavo karo našles ir gyvanašles. Laikrodžius taisyti jam atsiųsdavo iš Gdansko, iš Berlyno, iš dar tolimesnių vietų, - geri, matyti, buvo laikrodiniai reikalai tuomet Vokietijoje, jei juos taisyti tekdavo siųsti į tokią dvokiančią skylę, kokia buvo Štuthofas. Už laikrodžių pataisymą našlės ir gyvanašlės mokėjo jam ir prekėmis, ir natūra - puikių gausių pajamų jisai turėjo! Tariant jo paties žodžiais, jis pats dažnai nežinodavęs, kokių dalykų jis yra taisytojas - Uhren ar Hurren, - laikrodžių ar lengvosios širdies moterėlių...
    Lageryje termino vogti kaip ir nebuvo. Vagis buvo tasai, kur pavagia duonos plutą, ropę kokią, porą bulvelių, dvokiantį pašarinį griežtį. O kas, būdavo, nudžiauna laikrodį kokį, angliškos medžiagos kostiumą, siuvamą mašiną ar motorą, - tas buvo ne vagis: tas buvo organizatorius. Vagystė lageryje buvo griežtai draudžiama, bet organizacija - toleruojama. Organizatorius buvo iniciatyvos žmogus. Organizatorius vargšų neskriausdavo, - iš vargšo nėra ko nuorganizuoti. Organizatorius viską organizuodavo iš valdžios, iš SS ar DAW sandėlių.
    Kas be ko, nuo organizatorių šiek tiek nukentėdavo ir lagerio vargšai. Kai nuorganizuoja iš virtuvės sandėlių cukraus kokį maišą kitą, margarino, kruopų, duonos - atitinkamu kiekiu kaliniam keliom dienom ar savaitėm porcija sumažinama - ir viskas. Bet tai atsitinka ne iš blogos valios. Nebuvo numatyta iš tokio ir tokio vargšelio duonos kąsnį nuorganizuoti, - visa pasidaro bendrąja tvarka. Bet šiaip specialiai iš vargšo ką nuorganizuoti - to lageryje nebuvo. Iš vargšo buvo galima tiktai vogti.
    Raštinės viršininkas Bublicas ir buvo vienas pačių žymiausių organizatorių visame lageryje. Tam reikalui jis turėjo vieną, kartais net du kaliniu pasiuntiniu, privilegijuotomis sąlygomis gyvenančiu. Pasakys, būdavo, Bublicas kaliniui, kad jam reikia tokio ir tokio daikto arba tiek ir tiek maisto produktų - ir kalinys turi jam atnešti. Jam visiškai nerūpi, kur tuos daiktus kalinys ims. Kalinys, žinoma, pinigų neturi, - pirkti daiktus jis negi pirks. Jis turi reikalaujamus daiktus pavogti. Jei jis negali pavogti reikalaujamo daikto, jis turi pavogti kokį nors kitą, už kurį mainais būtų galima gauti reikalaujamas daiktas. Visa ši sudėtinga operacija nebuvo vagystė, visa tai buvo organizacija.
    Dviračiai, odos dirbiniai, batai, auksinės plunksnos, apsiaustai, kostiumai, baltiniai, laikrodžiai, žiedai, - visa tai karo metu labai naudingos prekės.
    Visa, kas buvo negera, - tai, kad Bublicas savo žmonelės labai bijodavo. O stora ji buvo ir pikta! Maždaug kaip gestapo viršininkas. Ir kojos jos buvo kaip kaladės, ir veidelis susiraukšlėjęs, lyg iš šuns gerklės ištrauktas. Ir kalbėti ji žmoniškai nemokėdavo, - vis rėkdavo. Žiauriai tekdavo vargšui Bublicėliui už našlių ir gyvanašlių aptarnavimą!
    Paskendęs savo bizniuose, Bublicas kalinių reikalais visai nesidomėjo ir nieko bloga jiem nedarė. Jis jų ne tik nemušė, - jis ir jų nusižengimų - ne tik pats nematydavo, bet ir kitiem apie tai nieko niekam nesakydavo. Esesininkui ir dar raštinės viršininkui tai buvo jau labai daug.
    Už aiškiai padarytą jam šunybę Bublicas, būdavo, retkarčiais esesiškai subliaus, šūktels pusiau juokais:
    - Tai ką, ar jūs norite, kad manyje senoji SS dvasia atgytų?
    Apsaugok viešpatie! Kas tokios bjaurybės norės!
    Seniau, matyti, jo geroko bandito būta, jei gąsdina jisai savo senąja dvasia! Seniau dirbo jisai kituose lageriuose ir turbūt siuto it avinas, į uodegą įkirptas. Štuthofe jis jau buvo ožys beragis. Jam - bet tik kas nors pašal su sijonu būtų... O man jisai buvo ir visiškai geras. Kai patekau pas jį dirbti, aš buvau jau klipata kaip reikiant. Išbadėjęs kaip žiurkė bažnyčioj. Sutinusiom kojom, klebatuojančia širdim ir visokiu tenai kinkų drebėjimu. Bublicas neversdavo manęs daug dirbti. Dar daugiau, - jis parūpino man pridedamus pietus - iš SS virtuvės likučių. Pats kažkur nuorganizavo man karišką katiliuką, kad galėčiau tuos pietus pasiimti.
    SS virtuvės pietūs, palyginti su mūsiškiais, lageriniais, buvo šedevras. Tų pietų likučius, - kartais jų būdavo visas bosas, - duodavo beveik visiem kaliniam, dirbantiem raudonuose namuose. Duodavo juos su visos valdžios žinia, bet vis dėlto slaptai. Visi viršininkai tai žinojo - jų leidimu tai buvo ir daroma, bet valgyti reikėdavo slaptai. Virtuvėje valgyti negalima, reikia išsinešti. Kiti kaliniai valgydavo tuose kambariuose, kuriuose dirba, bet man tai sunkiai buvo įvykdoma. Pas Bublicą į raštinę nuolat užeidavo visokie pareigūnai, Chemnicas, Majeris. O kai jie, būdavo, užeina - nors lįsk su puodu po stalu. Norom nenorom teko pasiieškoti pietum patogesnės vietelės. Radau. Puikiai susitvarkiau, - išvietėje. Ten ramu buvo. Balti kokliai, balti aliejiniai dažai. Erdvu. Kiek sunkiau buvo puodas išplauti, bet išmokau ir tai padaryti. Ypatingas tai buvo būdas. Patentas. Taip sau, veltui, dėl gražių akių - nesakomas.
    Deja, ši mano idilija turėjo greit baigtis. Toje patogioje vietelėje buvo pagautas vienas garsus kapas sutuoktuvines pareigas beatliekant. Po tokios istorijos iš tosios vietelės buvo išmušami kaliniai, norėję tenai užeiti ir su nekalčiausia intencija, pavyzdžiui, darbo metu dūmelį kitą nutraukti...
    Su Bublicu sugyvenome maždaug bičiuliškai, tiktai dėl bavariečių būdo niekaip negalėdavome taikingai susigiedoti. Aš, keletą gražių metelių praleidęs Bavarijoje, Miunchene bestudijuodamas, buvau Bavarijos mylėtojas. Bublicas keikė bavariečius išsijuosęs, aš juos gyniau susijuosdamas.
    - Įsivaizduok, - sako jis man, - kas per šlamštas tie bavariečiai!
    Jis, Bublicas, 1940-41 metais dirbęs koncentracijos lageryje, Dachau garsiajame. Dachau - toli nuo Gdansko. Jis buvęs toli nuo savo žmonelės. - Žinoma, - sako jisai, - jaunam vyrui norisi kartais ir su mergaitėm, šiaip ir taip, pasivaikštinėti, sakysime... Bet, - spjaudėsi Bublicas, - kai tik bavariečiai pamato kad kokia jauna mergaitė vaikšto su vyriškiu SS uniformoj, - tuojau tą mergaitę tėvai išveja iš namų, jos atsižada ir giminės... Kas per niekšybė! Kodėl tie žalčiai nieko nesako savo mergom, kai jos ulioja su vyriškiais kariuomenės uniformoje?! O kai su SS - šitokį skandalą kelia! Bestijos tokie!
    - Pone šarfiureri, - sakau, - pats kaltas buvai: eini pas mergaites ir velkies uniformą... Ką gali žinoti, kur kas kada kaip?..
    - Kodėl čia prūsės taip nedaro? Prūsėm - vis tiek...
    - Na, apie prūses bavariečiai, - sakau, - nekaip labai šneka. Jie sako: pakviesk prūsę atsisėsti, tai ji tuoj ir atsigula...
    - O bavarietės - kitokios?? - karščiuojasi Bublicas. - Va, Miunchene, Bavarijos sostinėje, Kenigsplace, šalia skulptūros muziejaus ir tapybos galerijos, stovi toksai obeliskas. Kai pro šį obeliską prošal eina dvidešimties metų bavarietė su rūtelių vainikėliu, tasai obeliskas ima svyruoti... Bet įsivaizduok, jisai lig šiol nė karto nėra svyravęs!
    - Kaipgi jis svyruos, - sakau, - kad tenai nuolat prošal prūsės vaikšto su SS uniforma!
    Apatinės raštinės šefas, lagerio šreibštubės, atseit mūsų raštinės, komandos kapas buvo lenkas Augustas Zagorskis, kalinių tarpe vadinamas geležiniu lagerio kancleriu.
    Zagorskis - trijų dešimčių penkių metų vyras, juodbruvas, augalotas atletas. Taisyklingi gražūs veido bruožai, gilios atviros akys, didelė protingo žmogaus kakta. Prieš karą buvo jisai lenkų paštininkas kasininkas Gdansko mieste, kilęs iš Gdansko apylinkių. Lagerin pateko 1939 metais todėl, kad jis buvo lenkas ir gyveno Gdanske, - buvo jis vienas pačių pirmųjų lagerio pionierių. Tiktai jo geležinė sveikata, ištvermė ir valia pagelbėjo jam išlikti gyvam. 1941 metais jo giminės buvo išsirūpinę, kad jis būtų iš lagerio paleistas. Tris mėnesius išgyveno jisai laisvėje pas tėvą mažame ūkelyje, - ir vėl jį uždarė į tą patį lagerį. Jis vėl čionai turėjo pereiti įvairias kankinamas pareigas, kol pagaliau pasidarė raštinės kapas. Buvo jisai labai teisingas, sąžiningas ir protingas vyras, - būtų puikus demokratiniame parlamente opozicinės grupės vadas. Dėl jo tvarkingumo ir sąžiningumo valdžia jį labai brangino, - ilgą laiką laikė jį vienoje pačių svarbiausių ir įtakingiausių lagerio vietų. Čia būdamas, galėjo jisai daug kam pagalbos teikti - ir teikdavo jis jos gausiai, daugeliui kalinių stačiai gyvybę išgelbėdamas.
    Zagorskio padėjėjas raštinėje buvo Bruno Renkaiskis [Bruno Rękajski], - taip pat labai doras ir garbingas vyras, kilęs iš Grudziondzo. Prieš karą buvo jisai lenkų generalinio štabo antrojo skyriaus karininkas, dirbęs Poznanėje. Pasibaigus vokiečių - lenkų karui, vokiečiai jį tučtuojau suėmė, iškėlė jam bylą, kaltindami, kad jis veikęs prieš Trečiojo reicho interesus. Tačiau vietos teismas jį išteisino. Išteisinamąjį sprendimą Berlyno aukščiausiojo teismo įstaiga patvirtino, motyvuodama, kad jis teisėtai dirbo karininko darbą valstybėje, kurią Vokietija buvo pripažinusi ir palaikė su ja draugiškus santykius, - dirbo jisai savo krašto gerovei, - už tai vokiečių teismas negalįs bausti. Tokio turinio raštą jam įdavė kalėjimo administracija ir atrakino kalėjimo duris. Tačiau už kalėjimo vartų laukė jo gestapo agentai.
    Vos peržengusį kalėjimo slenkstį sulaikė jį gestapininkai, atėmė iš jo teismo sprendimo nuorašą ir atgrūdo į Štuthofo lagerį, kur jisai ir plūkėsi ketverius metus.
    Protingas, labai geros širdies, labai gyvo temperamento buvo tasai keturių dešimčių metų vyras, nuo vargo jau pradėjęs šiek tiek senti.
    Zagorskis ir Renkaiskis - buvo įtakingiausi lagerio lenkų visuomenės nariai. Jų žodis būdavo lemtingas lagerio lenkiškajai politikai. Mane, patekusį į raštinę, priėmė jie su išskėstomis rankomis. Guodė kaip galėdami, darbais neužversdami. Mokė lageriškai dirbti: neskubėti, darbas - ne vilkas - nepabėgsiąs, o mano sveikata, esą, jau pabėgusi... Jie priglobė mane, valgydino ir stiprino, padėdami žaizdas išgydyti, - jų šviesus paveikslas neužges mano širdyje, kol ji tik mano krūtinėje plastės!
    Jiedu išgyveno lageryje skaudžią tragediją, rimtai nebenorėdami iki karo pabaigos iš lagerio išeiti.
    Jiedu abu buvo vedę. Jiedviejų žmonos liko laisvėje. Jos pačios, norėdamos išsilaikyti ir savo vyram kiek galint padėti, turėjo įsidoičinti, - įsivokietinti. O vyrai pasiliko lenkai. Jeigu jie būtų iš lagerio paleisti, jie pas savo šeimas grįžti nebegalėtų. Oficialiai jie buvo lenkai, o žmonos - vokietės, nors ir trečios rūšies. Už lenkų santykius su vokietėmis turėtų abu grįžti į lagerį. O būti laisvėje ir slėptis nuo savo šeimos - taip pat paniekinama kančia.
    Geležinis Augustas rimtai įtikinėjo mane, kad visų saugiausia - karo pabaigos laukti kaip tiktai lageryje. Čia, esą, blogiau jau nebebus. Kas kartas padėtis vis gerėjanti ir gerėsianti. Jei iki šiol gyvas išlikai, toliau jau nebežūsi. Čia tave nei sąjungininkai bombarduos, nei vokiečiai į SS dalinius mobilizuos, - nei vers tave kokius negarbingus dokumentus pasirašyti.
    Aš pasilikau pas juos dirbti ir dirbau iki galo savanoriu - ir tuomet, kai man, kaip garbės katorgininkui, darbas buvo jau nebeprivalomas. Be jokio darbo lageryje sėdėti iš viso labai kvailas reikalas. Garbės katorgininko padėtis - labai opus dalykas. Kiekvieną momentą galėjo tave grąžinti į bendrą bloką ir išgrūsti vėl į miško koloną. Pasilikdamas senojoj vietoj, vis daugiau vilties turi ir nenumatytais atvejais joje pasilikti. Pagaliau - čia žmonės tokie geri. Ir iš raštinės - taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, - visa reikalingoji medžiaga...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page