r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XXVII. "LAGERIO SAVIVALDA"

    Visi lagerio kaliniai gyventi buvo suskirstyti į atskirus barakus, blokais vadinamus. Kiekviename bloke, normaliai imant, gyveno nuo šešių šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke tebuvo vos trys šimtai šešios dešimtys, - tiek pavienių lovų tebuvo.
    Bloko priešakyje stovėjo Blockführer - bloko vadas, koks nors SS kareivis ar feldfebelis. Jis buvo pilnas bloko šeimininkas, jo žodis buvo šventas. Su juo kalbėti galėdavai tiktai virdulio būdu, be kepurės stovėdamas. Galėjo jisai smerkti ir bausti, kaip nori. Bet jo valdžia pasireikšdavo tiktai retkarčiais, kai jis pasiplėšti ar pasismaginti norėjo. Šiaip gi normaliai visa bloko valdžia buvo bloko viršininko rankose, kuris iš seno buvo lenkiškai vadinamas - pan blokowy, o moterų barakuose - pani blokowa. Užtat jo padėjėjas, bloko raštvedys, visuomet vadinosi - pan Schreiber, o moterų bloke - kažkokiu vokiškai rusišku žargonu: pani Schreibericha.
    Blokavas ir šreiberis visuomet buvo iš kalinių tarpo. Jų valdžia būdavo labai didelė. Eiliniam kaliniui jie galėjo daryti, ką tik nori. Galėjo atimti iš jo bet kuriuos daiktus, gaunamo siuntinio žymią dalį, kartais - ir visą siuntinį. Galėjo kalinį pasukti į pačius sunkiausius, bjauriausius darbus, galėjo jį visokiem budėjimam skirti. Žinoma, galėjo kalinį ir globoti, išsukinėti iš sunkių nemalonių pareigų. Jie galėjo kalinį mušti, kiek tik jų širdelė pageidauja, - galėjo jį mušti ir užmušti, - už tai jiem ničnieko nebūdavo. Vienu Trečiojo reicho priešu mažiau - ir viskas. Skųstis blokavo ar šreiberio veiksmais galėjo tiktai paskutinis asilas. Pagal lagerio nerašytą konstituciją kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias, atseit, nukentėjėlis.
    Jeigu koks apskųstas vagis ar mušeika ir gaus tam kartui papeikimą kokį ar net kelias dienas karcerio, čia bunkeriu vadinamo, jis vis tiek grįš į savo vietą, Chemnicas vis tiek bus jo pusėje, o skundėjas vis tiek bus jau baigtas pilietis. Jį vis tiek arba užmuš, arba sužalos, arba pastatys į tokias gyvenimo sąlygas, kad jis vien jau iš nuobodumo klipata pavirs. Ir mirs, žinoma, savanoriškai, gaus freitodą.
    Ne! Lageryje skriaudomis skųstis galėjo tiktai paskutinis asilas! Niekas tokio skundėjo lageryje negerbdavo. Išskiriant vieną kitą kvailiuką naujoką, niekas lageryje ir nesiskųsdavo.
    Blokavo ar šreiberio žygiam veiksmu priešintis taip pat nebuvo galima. Tai būtų pasipriešinimas valdžiai, o tokių dalykų gi kiekviena valdžia baisiai nemėgsta. Blokavas, būdavo, paprastai už tokius darbus neklaužadą nudobia - ir baigta. Aukštesnei valdžiai praneša, kad tasai neklaužada jį, blokavą, užpuolęs ir kad jis jį nudobęs garbingais apsigynimo sumetimais. Teisybė visuomet bus blokavo pusėje. Be to, jis visuomet turi gyvą pragarą liudininkų, kurie, kiek reikia ir kada reikia, visokiais velniais prisieks blokavo naudai.
    Suprantama, kad kiekvienas kalinys, kad ir mušamas, ir dvokiančiomis pamazgomis apipilamas, stengėsi su blokavu ir šreiberiu sugyventi geruoju, - pats sprogdamas iš bado, atiduodavo jiem paskutinį geresnio maisto gabalėlį, iš namų gautą.
    Na, su blokavu ir šreiberiu dar būtų galima šiaip taip verstis. Visa nelaimė, kad jie buvo ne vieni. Bloke visokios valdžios buvo kaip dėlių kūdroje. Po blokavo ir šreiberio ėjo vadinami štubavieji, tam tikro kambario, pavyzdžiui, miegamojo ruimo šeimininkai, su kuriais taip pat reikia geruoju sugyventi, nes ir jie gali žmogų gyvą suėsti. Buvo dar duonos pjaustytojai, marmelado tepėjai, sriubos dalytojai, bliūdelių mazgotojai, barzdaskučiai, kurie tau žandus ir viršugalvį akėčkuoliais grando, - perkūnas juos žino, kiek tos valdžios buvo tenai. Ir su visais reikia gi gražiuoju, geruoju sugyventi!
    Gauna, būdavo, 1943 metais kalinys iš namų siuntinį - geresnę siuntinio dalį jam oficialiai atima blokfiureris ir blokavas su šreiberiu. Atima savo nuožiūra. Pavyzdžiui, blokfiureris, - jis irgi žmogus. Ir jam gyventi reikia. Jis turi ir pačią, ir vaikų, ne kartą - ir dar vieną kitą gyvanašlę, - ši publika taip pat reikia maistu aprūpinti, kaipgi kitaip? Likusiai bloko valdžiai taip pat šis tas reikia pasukti... Pagaliau kalinio siuntinys vis tiek turi būti likviduotas tą pačią dieną, kada jis gautas. Likučių nėra kur padėti. Į darbą pasiimti negalima, - draudžiama. Tenai tikrai viską atims. Paliksi lovoj po pagalviu - pavogs vis tiek, - po pagalviu daiktai laikyti net draudžiama! Kurgi kitur pasidėsi? Et, jau verčiau geruoju valdžiai atiduoti, negu nežinomam vagiui palikti! Valdžia vis gal dar kada kaip nors atsižiūrės?
    Blokavas būtinai privalėjo iš kalinių grobti, nes jis, be savo asmeninių reikalų, turėjo dar daug ir bendrų bloko reikalų, kuriuos tvarkydamas turėjo daug ir kitiem duoti. Reikėjo gyvenamojo bloko remontas daryti, išmušti stiklai įstatyti, įrengti suolai ir stalai, padaryti kokie nors pagerinimai, patobulinimai, pagražinimai... Visam tam medžiaga reikėjo iš SS ar iš DAW sandėlių vogti, - vagėjam reikėjo mokėti, - reikėjo mokėti meistram ir darbininkam, kurie čia dirbo savo laiku, atliekamu nuo darbo valdžiai.
    Pagaliau blokavieji turėjo mokėti totorišką duoklę ir lagerio seniūnui. Gerai dar, jei jis būdavo vienas, bet kartais jų būdavo ir du!
    Lagerio seniūnas - Lagerälteste, - Chemnico pasiūlymu Majerio skiriamas iš kalinių tarpo, buvo labai svarbi persona, kurios valdžia labai toli siekė.
    Seniūnas visų pirma buvo oficialus lagerio budelis - korikas. Tai buvo pati garbingiausia jo pareiga: naikinti Trečiojo reicho priešus.
    Antra, tai buvo vyriausias valdžios šnipas lageryje, turėjęs savo rėžtu platų šnipų šnipelių tinklą.
    Trečia, tai buvo betarpis lagerio administratorius. Jisai duodavo toną visam lagerio vidujam gyvenimui. Jis buvo aukščiausias pareigūnas visų kalinių tarpe. Jis pristatydavo Chemnicui skirti blokavus, šreiberius, kapus, puskapius ir kitus pareigūnus. Savo kandidatus pravesdavo kartais net prieš Chemnico norą. Nuo devintos valandos vakaro iki penktos ryto jis buvo pilnas kalinių lagerio šeimininkas: be komendanto leidimo joks esesininkas, išskiriant tiktai budintį ir Majerį su Chemnicu, neturėjo teisės ateiti į lagerį. Seniūnas galėjo tokio esesininko į lagerį neįsileisti. Seniūnas galėjo savarankiškai daryti kratas po įvairius blokus, krėsti, tardyti, mušti ir užmušti. Kažkaip jau susidarė 1944 metų rudeniop, kad seniūno gyvenamojo bloko prausykloje per savaitę pasikaria vis vienas ar du kaliniai. Lageryje visi žinojo, kad šitą pareigą jiem atlikti padėdavo seniūnas, bet už šią pagalbą jisai nė karto nebuvo turėjęs mažiausio nemalonumo. Paskutiniais laikais jis turėjo nuosavą šunį vilką, Chemnico dovanotą, ir nuosavą dviratį, su Chemnico žinia iš valdžios sandėlių vogtą.
    Seniūnas kalinių valgio iš virtuvės neimdavo, - jį turėjo išlaikyti savo maistu blokavieji, - jie turėjo jam mokėti didelę duoklę. Juo labiau, kad seniūnas ir išlaidų didelių turėdavo, - reprezentacijai ir kitiem reikalam.
    Pavyzdžiui, Chemnicas nori įsiteikti komendantui. Nori kokių nors švenčių proga padaryti jam dovaną. Šaukia Chemnicas pas save lagerio seniūną:
    - Va, pagal šį piešinį turi būti padarytas vežimas. Pirmos rūšies medžiaga ir darbas. Bus?
    - Jawohl,- atsako seniūnas, - žinoma, bus.
    Seniūnas turi pasirūpinti medžiaga. Jeigu jos nėra SS ar DAW sandėliuose, jis turi pasirūpinti, kad ji būtų išrašyta. Medžiagai susiradus, jis turi organizuoti medžiagos iš sandėlių išvogimą. Jis turi pasirūpinti, kad darbas dirbtuvėse vyktų galimai slaptai, - kad nematytų dirbtuvių viršininkai esesininkai. Pagaliau jis turėjo pasirūpinti slaptu padirbto vežimo iš dirbtuvių ir iš lagerio išgabenimu!
    Seniūnas visa tai puikiai atlikdavo.
    Vieną kartą šitokiu būdu suorganizavo vežimą, kitą kartą - puikiausias roges. Kokią puikią organizaciją jis privalėjo turėti! Visa tai, žinoma, kainuodavo!
    Juo labiau, kad labai keisti buvo tie SS vyrai. Vogdavo visi jie be išimties, ir visi žinojo tai, bet kažkodėl vienas nuo kito labai slėpdavosi. Skundė vienas kitą Berlynui, riejosi ir pjovėsi it šunes dėl kaulo...
    Vežimas, važys - yra. Bet tai - dar ne viskas. Chemnicas nori komendantui dovanoti pakinkytą vežimą. Bet arklių lageryje nėra. Jų čia negamina. Reikia jie laisvėje pirkti. Tai kainuoja jau geroką sumą. Chemnicas, vargšas feldfebelis, gaudamas tokią skurdžią algelę, negi savo pinigais pirks arklius!
    Lagerio seniūnas turi organizuoti lageryje įvairias brangenybes - ir tiek jų! - kad būtų galima už jas karo metu poris arklių nupirkti!
    Komendantas gavo dovanų pakinkytą vežimą, - sėda su žmonele ir važiuoja. Jam visiškai nerūpi, iš kur tas feldfebeliukas karo metu galėjo tokius daiktus gauti.
    Dovanų reikalavo ne vienas Chemnicas. Jų reikėjo ir komendantui, ir Majeriui, ir kitiem SS vyram, kurie turi ir savo aukštesnius viršininkus, ir savo šeimas. Ir visa tai turi parūpinti lagerio seniūnas!
    Rūpesčių seniūnas turėjo pilną skverną. Baisiai reikalingas žmogus jis buvo lagerio valdovam. Suprantama, ir valdovai turėjo jam kuo nors atsilyginti. Turėjo pro pirštus žiūrėti į tai, kaip jis, vogdamas valdovų naudai, ir savęs neužmiršdavo.
    Puikiai gyveno lagerio seniūnas! Puikiai apsirengęs, nuolat gėrė uliavojo, snukius daužė, uodegas kapojo ir sąžiningai korė Trečiojo reicho priešus.
    Ne kiekvienas galėjo tokias sudėtingas pareigas eiti. Tam reikalui buvo parenkama speciali publika, - geri specialistai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page