r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XXVI. RAPORTO VADOVAS

    Po lagerio viršininko antra itin svarbi kaliniam figūra buvo raporto dalies vadas Rapportführer. Jis buvo tiesioginis lagerio viršininko pagalbininkas, - jo pareigos buvo prižiūrėti kalinių lagerio vidaus tvarką, sekti ir bausti kalinių visokius nusikaltimus lagerio ribose, kas dieną patikrinėti kalinių sąstatą ir žinoma, rūpintis, kad niekas nepabėgtų, - ir pranešinėti lagerio viršininkui arba komendantui, jeigu šis teikias ateiti į patikrinimą, lagerio sąstatą ir dienos įvykius.
    Pas mus raporto dalies vadas buvo Arno Chemnicas [Arno Chemnitz], civiliniame gyvenime buvęs viešbučio durininkas.
    Tai buvo aukštas sudžiūvęs vyras trijų dešimčių metų, bet atrodė turįs jau ne mažiau keturių dešimčių penkių. Vaikščiojo truputį sutraukęs pečius, lyg besirengdamas kuprelę užsiauginti.
    Per anksti vyras paseno, - įvairios gausios nuodėmės buvo prislėgusios jo sąžinę. jeigu tiktai iš viso jis ją kada nors buvo turėjęs.
    Tai buvo itin maurus ir atkaklus banditas.
    Tai buvo visiškai menko išsilavinimo berniokas. Dar pusberniu tebebūdamas, įstojo į nacių organizaciją, dalyvavo įvairiose žudynių ekspedicijose, lageryje prisitarnavo aukštesnio kareiviško laipsnio - buvo SS Hauptscharführer, - pėstininkų supratimu būtų galėjęs būti vyresnysis feldfebelis.
    Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Retkarčiais, būdavo, jisai šiek tiek pagyvėja, jo veide net šypsena blykstelėja - tai atsitikdavo tuomet, kai susieidavo jisai su savo globojamais lagerio kaliniais banditais ir imdavo šnekėti su jais apie medžioklę, apie šunis, apie linksmas mergiotes...
    Su kitokios profesijos žmonėmis jisai neturėdavo ko kalbėti.
    Ateina jis, būdavo, į mūsų raštinę, atsisėda į kampą ir tyli. Tyli valandą, tyli dvi, nieko neveikdamas.
    Kad nors nusikeiktų, bjaurybė! Vis būtų ne taip klaiku, bet jis ir to nedarydavo. Tyli - ir galas. Užtat ir tarnybos reikalais su juo nebuvo galima susikalbėti. Paklausk jo, būdavo, ko tarnybos reikalais, - jis kažką panosėje numykia, tuoj pasikelia ir išeina. Perkūnas jį žino, ar jis nenorėjo su mumis kalbėti, ar niekuomet nežinojo, kas atsakyti į klausimą. Tiktai šitokiu būdu jis ir buvo galima išprašyti iš kambario, kad jis mūsų raštinėje daugiau nesmurgsotų ir kad darbo metu būtų galima bankrutkė susisukti.
    Dirbti reikėjo viskas savarankiškai. Kur, būdavo, kokį SS feldfebelį paskirsiu į dežuravimą, kurį - atostogų paleisiu, - jis visuomet patvirtina mano planą ir potvarkius. Tokiu būdu aš ir galėjau tvarkyti SS feldfebelių darbą, - tų pačių feldfebelių, kurie kiekvieną momentą galėjo mane nudobti ar pakarti.
    Kartą 1944 metų pavasarį pasišaukia Chemnicas į raštinę vieną lenką tokį.
    - Tai tu skaitai angliškas knygas?
    - Taip, pone raportfiureri, skaitau.
    Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Po trijų minučių:
    - Tai tu manai, kad karą laimės anglai? Ir kitiem pasakoji?
    -Taip, pone raportfiureri, pasakoju. Aš esu giliai įsitikinęs, kad vokiečiai karą jau prakišo.
    Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Anglomanas lenkas stovi prieš jį išsitempęs. Praeina trys minutės. Praeina penkios minutės. Praeina aštuonios minutės... Staiga Chemnicas pašoka it katinas, botagu peršliotas, ir smogia lenkui kumščiu per žandą.
    - Weeeg! - atseit, lauk! - cypte sucypia jisai susvyravusiam anglomanui.
    Anglomanas verčiasi pro duris. Chemntcas vėl atsisėda ir tyli. Praslenka vėl dešimt penkiolika minučių. Chemnicas pro dantis sušnypščia:
    - Kiaulė! - skubiai atsikelia ir išeina.
    Tuo lenko kvota dėl politinės propagandos ir baigta. Nieko tam anglofilui dėl jo įsitikinimų vėliau ir nebuvo. Ir iš viso, lageryje buvo galima kalbėti laisvai, ką nori. Kalinys niekuo nerizikavo. Blogiau už lagerį gi nieko jam nebebus. Pagaliau ir valdžia buvo įsitikinusi, kad kaliniai gyvi iš lagerio vis tiek neišeis, tai ar ne vis tiek, ką jie šneka?
    Bet ne visuomet Chemnico kvotos kaliniam taip lengvai pasibaigdavo.
    Kai Chemnicas kvočia, kalinys vis tiek turi prisipažinti kaltas esąs. Chemnicas jį muš tol, kol jis prisipažins. Vis tiek, kaltas ar nekaltas, gaus penkias dešimtis lazdos smūgių, šimtą, du šimtu...
    Be lazdos ar iš vielų susukto, guma aptempto rimbo, kitos tardymo priemonės Chemnicas neturėjo. Kvočiamajam prisipažinti kaltu buvo daug patogiau. Prisipažinsi - Chemnlcas nebemuš. Tiktai Majeris parašys į Berlyną raportą. Po kokių trijų mėnesių ateis iš Berlyno rastas su oficialiai paskirta bausme, - penkiais, septyniais dešimčia, penkiolika, retkarčiais dvidešimt penkiais smūgiais. Tuomet ši bausmė vykdoma iškilmingai. Ateina komendantas, ateina gydytojas Heidelis ateina kiti aukšti pareigūnai. Tave gražiai ant ožio paguldo. Vienas lagerio budelis apžergia tavo galvą, mandagiai šlaunimis suspaudžia, kad tu jos be reikalo nemataruotum. Kitas budelis, nusiėmęs švarką, atsiraitęs rankoves, tau gražiai į užpakalį šveičia. Sportiškai maždaug, su atsidūksėjimais: žybt žybt žybt... Tu gali būti apsimovęs keliomis poromis storų kelnių, - prieš operaciją niekas jų netikrina. Po operacijos reikia kelnės nusimauti, ponui komendantui ir visai garbingajai komisijai reikia parodyti toji kūno dalis, kuri "Prancūzijoje pagal įstatymus rykštėmis nebaudžiama", - ir gali vėl kelnes užsimauti. Ir visa.
    Visa baigta kuo gražiausiai. Tiktai avansas, tardymo metu gautas iš Chemnico, kartais - paties Majerio priežiūroje, čia, žinoma, neįskaičiuojamas. Tai buvo gal iš viso vienintelė pasaulyje avanso rūšis, iš kurios niekuomet atsiskaityti nereikėjo. Ir vis dėlto kaliniui neapsimokėjo tasai avansas imti, - visa daug pigiau atsieidavo, iš karto prisipažinus, vis tiek, kaltas ar nekaltas buvai.
    Teisybė, buvo vis dėlto viena priemonė - ir nuo avanso išsigelbėti, ir kaltu neprisipažinti. Ta priemone kaliniai naudojosi svarbesniais atvejais. Tai buvo - vidurių paleidimo priemonė. Ypač patartina būdavo prieš tardymą ricinos ar šiaip kokios velniškos smarvės puslitris išlenkti.
    Vos tik prasidėjo tardymas, - žiūrėk, - Majeris jau užsiėmė nosį.
    - Tfu, velnias! - šaukia tuomet Majeris. - Lauk jį iš kambario!
    Tardomąjį kalinį pasipiktinęs Majeris išmeta iš kambario lauk, - šiam, žinoma, to ir tereikėjo. Kvota tuo ir baigiasi, avansas visiškai menkas, - apie jį ir kalbėti neverta.
    Kartais Chemnico kvota būdavo smarkiai paįvairinama. Pavyzdžiui, Chemnicas reikalauja, kad kvočiamasai išduotų savo bendrininkus. Gerai dar, jeigu tokie buvo. Bet kas daryti, jeigu jų nėra? Muš gi tave. vis tiek, kol ką nors išduosi! Tuomet kvočiamasai pasako kokią pavardę, kokio nors priešo ar konkurento. Tuojau pašaukiamas ir tariamasai bendrininkas. Tas, žinoma, ginasi, skuzavojasi, esą, šis šunų išgama jį neteisingai įskundęs.
    - Tai tu sakai, jis tave neteisingai įskundė? - šypsosi Chemnicas.
    - Taip, taip, pone raportfiureri, tas niekšas apšmeižė mane!
    - Jeigu taip, še, imk bizūną ir rėžk jam į kailį už tokį niekšišką darbą.
    Nekaltai įskųstasai ima bizūną ir visiškai nuoširdžiai rėžia skundikui, - gyvate, žinosi, kaip nekaltai skųsti!
    Skundikas įširst, paraudonuoja, skundžia dar nuoširdžiau. Jis galvoja, kad sėbras galėjo vis dėlto kiek žmoniškesnis būti, - galėjo, šėtonas, taip smarkiai ir nekirsti!
    - Tai tu sakai, kad jis, - sako Chemnicas skundikui, - taip pat kaltas, kaip ir tu, ir dar drįsta tave mušti? Še, bizūnas, rėžk jam atgal.
    Skundikas tariamajam bendrininkui rėžia taip pat nuoširdžiai.
    Šitokiu būdu kalinių tarpusavis plakimasis pasikartoja keletą kartų. Kaliniai vis labiau įširsta, sukaista. Vienas kitam kad jau kerta - tai kerta! Chemnicas juokias, kvatojas patenkintas, tokį puikų vaidinimėlį surežisavęs!
    Rezultate surašoma protokolas, - abu kaliniai, esą, kalti. O Jiedu išeina iš kambario, besikoliodami, besikeikdami, besimušdami savo tarpe.
    Šį kovos būdą Chemnicas labai mėgdavo, - vartodavo jį gana dažnai.
    Chemnicas paprastai pavaduodavo Majerį kulkų į pakaušį reikalu. Kai kada jis pats, asmeniškai, padėdavo ir prie kartuvių budeliam darbuotis, ypač - kai koks vokietis buvo kariamas.
    Chemnicas darydavo kalinių sąstato patikrinimą rytais ir vakarais. Pagal skambalą kaliniai iškilmingai išsirikiuoja, padaro "štilštandą" ir "Mützen ab", blokų viršininkai apie esamą sąstatą praneša Chemnicui, o šis jau raportuoja aukštesnei valdžiai. Ši procedūra vadinos Appell.
    Rytiniai apeliai praeidavo gana greitai. Bet vakariniai - suk juos velniai! Kartais visiškai šlykščiai nusitęsdavo. Chemnicas versdavo dažnai visą lagerį vokiškas vergų giesmes giedoti. Ateina žmonės iš darbo, mirtinai pavargę, vos besilaiką ant kojų, išalkę, sušalę, o čia Chemnico įsakymu turi stovėti ir valandą, ir kitą - ir giedoti vergų giesmes net apie lagerio naudingumą!
    Chemnicas skirdavo visus lagerio "savivaldos" pareigūnus, - blokų viršininkus, raštininkus, kapus ir kita. Skirdavo jis daugiausia kriminalistus, - vagis, plėšikus, galvažudžius ir kitus jo dvasiai artimus padarus. Kad lagerio vidujis gyvenimas buvo paverstas galvažudžių razbaininkų žiniai - tai buvo grynai Chemnico nuopelnas.
    Chemnicas baisiai nekęsdavo mūsų, lietuvių, bloko, - iš viso jis nepakęsdavo inteligentų. Nuolat koliodavo mus bjauriausiais žodžiais, ketindavo mus iškarti ir iššaudyti ir dar kažkokių esesiškų šunybių ketino mum pridaryti. Kartais mūsų palangėje iš revolverio paspragindavo, bet realiau paliesti vis dėlto nedrįsdavo, - mes buvome paties Majerio, ne Chemnico žinioj.
    Iš visų inteligentų lageryje jisai pasitikėjo tiktai dviem lenkais, raštinėje dirbusiais, ir - deja, deja,! - manimi, - taip bent pats ne kartą buvo pasakęs! Kodėl jis taip manė, sunku pasakyti. Nebent todėl, kad ir aš, kaip jis, visuomet tylėdavau, - jis ir mane turbūt niauriu banditu laikė...
    Aptarnaudavo jisai daugelį Štuthofo miestelio našlių ir gyvanašlių. Patsai turėjo šeimą, - žmoną, vaikų kažkur Tiuringijoj, prie Veimaro. Siuntinėjo jai iš lagerio įvairių siuntinių. Dažnokai važinėdavo šeimos atlankyti, nuveždamas jai dar gausesnių dovanų, - lagerio ištekliai buvo jam neišsemiami.
    Galimas daiktas, namie buvo jisai ir neblogas papunis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page