r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XXIII. "NUO TŲ DURŲ LIG TŲ DURŲ..."

    Neilgai tesidžiaugiau savo nauju bloku - siuvėjais, kurpiais, barzdaskučiais ir kitais lagerio aristokratais. Praslinkus kokiom keturiom penkiom savaitėm, valdžios vyrai vėl šaukia mus, lietuvius inteligentus, susirinkti į atskirą patvorį.
    Ateina lagerio gydytojas Heidelis, ateina felčeris, ateina sanitarijos raštininkas - ir dar kai kas tenai. Ima mus apžiūrinėti ir čiupinėti. Tam kojos sutinusios, tam širdis mataruoja it avelės nuodega, tą - flegmonos apsėdo, tą - šunvotės, tam - galas žino iš kur - po visą kūną žaizdų priviso, tam - įvykusi kažkokia vidurių katastrofa, tam - temperatūra kaip pirty... Visiškai sveiko nerado nė vieno.
    Visus tikrinimo duomenis surašė į popierius, galva palingavo ir nuėjo sau. Po to mus nuvarė į atskirą blokelį ir apgyvendino visus kartu.
    Kambariukas nedidokas, tos pat medinės trijų aukštų lovos, bet kiekvienas turi jau savo atskirą guolį, miega vienas, turi dvi antklodes ir visiškai neturi palšųjų pono dievo gyvulėlių. Visame kambary gyvenome mes vieni, ne tik nėra jokio svetimo kalinio, bet ir jokio pareigūno, jokio viršininko! Bloko viršininkas, daug nusipelnęs galvažudys profesorius Cimermanas [Zimmermann], gyvena kitame kambary su kitais kaliniais, į mūsų reikalus mažai kišasi.
    Tasai Cimermanas buvo įžymus vyras. Aukštas, platus, didelės fizinės jėgos. Už visokias vagystes žudynes jis daugelį metų bastėsi po įvairius lagerius. Mūsų lageryje jis buvo labai įtakingas, buvo laikomas vienu geriausių ir kultūringiausių. bloko viršininkų. Gal jis ir buvo neblogas viršininkas, pragaras jį žino, bet banditas jis buvo pavyzdingas. Tarp kita ko, jis turėjo vieną nelabai girtiną papratimą.
    Per patikrinimus rytą ir vakare, būdavo, reikia visi kaliniai eilėmis surikiuoti. Vieni stovi stati, kiti - apykreiviai, nelabai bepastovi. Koks klipatėlė, žiūrėk, atsistojo - ir linksta į šalį, - aiškiai gadina visą patikrinimo įspūdingumą. Pribėgęs Cimermanas jį ir šiaip, ir taip stato, iš tos ir iš kitos pusės pakumščiuoja, - nestovi klipatėlė, lyg iš tešlos būtų padarytas. Tuomet, būdavo, Cimermanas tokį minkštą klipatą neklaužadą patempia į pasienį, paima jį už krūtinės - ir takšt - klipatos galvelę į sieną. Po tokio tekštelėjimo klipatėlė jau ramiai guli pasienyje. Jis jau nebeatsikels. Jis jau gatavas.
    Va, šitokio galvų tekštelenimo Cimermanas ir buvo specialistas. Tai buvo jo patentas. Ir tai - jis darydavo šitaip tiktai klipatom. Ar ne vis tiek klipatėlei, nuo ko ir kada jis mirs? Sveiką ar apysveikį žmogų užmušti Cimermanui retai tepasitaikydavo. Taip, du tris per metus, ne daugiau. Šiaip nieko sau razbaininkėlis buvo. Iš mūsų tarpo apskaldė tiktai vieną kitą. Ne visus. Ne per smarkiai, - nė vienam į sieną smegenys neištiško.
    Blogiausia, kad jis per patikrinimus versdavo mus, drauge su kitais, vokiškai giedoti. Kai kada ir marširuoti. Giedoti gi, - vieną pačių kvailiausių vokiškų maršų giesmių:

    Heute wollen wir probieren
    Einen neuen Marsch rangieren,
    O, du schönes Sauerland!

    Kuriem velniam prisireikė jam Štuthofo dvokiančioj duobėj Pareinio zauerlandą garbinti, vargu ar jis pats žinojo!
    Giedoti reikėjo būtinai. Išrėki ar neišrėki - vis tiek turi bliauti. Moki žodžius ar nemoki - bliauk vis tiek. Cimermanas, būdavo, ir žiūri: išsižiojęs tu ar ne... Visą laiką būti sučiaupus burną arba išsižiojus - taip pat negerai: tuoj Cimermanas snukį gurina. Visą laiką reikia žiopčioti. Svarbiausia, kad žiopčiotum - vaidintum giesmininką.
    Cimermano nevalioje buvome taip pat neilgai. Kokias dvi tris savaites. Kažkas darėsi už lagerio sienų, ko mes nieku būdu negalėjome suprasti. Ar Berlyne, ar Lietuvoje, ar dar kur kitur, nežinia kas ir kur, bet tų įvykių atgarsiai pasiekdavo ir lagerį ir atsiliepdavo mūsų likimui.
    Staiga vėl patvory išrikiuoja. Ateina lagerio viršininkas.
    - Už ką jūs patekote į lagerį, aš nežinau, - sako jis .mum, - bet jūs, matyti, būsite ne tokie, kaip kiti. Yra gautas raštas, kad aš nuo šios dienos turiu jus laikyti kaip garbės katorgininkus - Ehrenhäftlinge. Apsigyvensite jūs dabar visai atskirai. Nuo šiol tiesioginis jūsų viršininkas būsiu aš, lagerio viršininkas. Lagerio seniūno - Lagerälteste - įsakymai jum neprivalomi, - jis tegali jum perduoti mano nutarimus. Galite plaukų nebekirpti, - galite nešioti ilgus plaukus. Galėsite kas savaitę rašyti ir gauti laiškus (iki šiol, kaip ir visi kiti, rašydavome ir gaudavome trumpus laiškus kas antrą savaitę). Bet laiškai turi būti neutralūs, apie lagerį ir politiką neturi būti nė žodžio rašoma. Svarbiausia, neturite teisės rašyti, kokiame lageryje esate. Rašykite stačiai "Lager Stutthof", kad nebūtų galima suprasti, kas čia per lageris, kur jūs sėdite. Su kitais kaliniais bendrauti ir kalbėtis nuo šiol jum griežtai draudžiama. Už pastebėtą bendravimą būsite grąžinti atgal į bendrus blokus. Darbas jum nuo šiol nebeprivalomas. Nebent kas norės savo noru kokį darbą dirbti. Nešioti numerį su trikampiu jau nebereikia. Galite, kad norite, dėvėti savo švarką, ant rankovės prisisiuvę geltoną raikštį. Bet dryžuotos lagerinės kelnės jum vis tiek ir toliau privalomos. Lagerio drausmė jum taip pat privaloma. Jūs esate garbės kaliniai, bet vis dėlto kaliniai - Ehrenhäftlinge doch Häftlinge.
    Apkvaišome visiškai, išgirdę tokią negirdėtą neregėtą naujieną. Kas gi pasaulyje turėjo atsitikti, kad lagerio viršininkas taip pasikeitė, toks mandagus pasidarė? Ar tikrai jau mes būsime išgelbėti, tikrai mirti nebereikės?
    Visi buvome įsitikinę, kad dabar mus jau tikrai iš to pragaro paleis. Mes baisiai pykdavome, kad senieji kaliniai dėl mūsų džiaugsmo skeptiškai linguodavo galva ir sakydavo:
    - Netikėkite esesininkam. Niekur jus nepaleis! Pamatysite!
    Deja, šitie skeptikai teisybę sakė.
    Dabar davė mum po visiškai naujintėlį dryžuotą lagerinį apsivilkimą, davė padoresnius skalbinius. Kas norėjo, galėjo ir savus dėvėti. Apgyvendino naujai atremontuotame barakėlyje, pastatė geležines kaip ligoninėje dviejų, nebe trijų, aukštų lovas, plačias tokias. Davė net po pagalvį su užvalkalu, davė net po švarią paklodę, po tris anklodes! Valgomasai kambarys - atskirai. Valgomajame kambary pakabino radijo garsiakalbį! Štai kas pasidarė!
    Nebebuvo jokio svetimo bloko viršininko, - mes patys iš savo tarpo tokį viršininką rinkdavomės. Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, - ir jam buvo pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!
    Tuomet tai mum jau šis tas paaiškėjo. Mūsų draugai, pasiskubinę numirti, savo kančiomis atpirko mūsų gyvybę. Jų mirtis, matyti, vokiečių valdžiai bus pridariusi apsčiai nemalonumų, kad ji nutarė mus daugiau nebemarinti.
    Mūsų naujas barakas buvo ypatingoje padėtyje.
    Šiaip kaliniui slankioti palei moterų gyvenamus barakus buvo griežčiausiai draudžiama, - pagautam už tokius darbus grėsė didelės bausmės. Moterų barakai nuo vyrų barakų atitverti aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. O mus dabar apgyvendino visiškai šalia moterų. Jos gyveno vienoje gatvės pusėje, o mes kitoje. Jokios tvorelės tarp mūsų nebuvo. Niekas neskiria.
    - Žiūrėkit, kad jūs man prie moterų - ni ni! - perspėjo lagerio viršininkas, - pagausiu - bus riestai!
    Šventai klausėme lagerio viršininko įsakymo.
    Moterys vaikščiojo vienoje gatvės pusėje, mes - kitoje. Darbo metu - tiek dar to. Bet vasaros šiltais pavakariais, bet sekmadieniais - ištisą dienelę! Moterys vaikšto sau, mes - sau. Į moterų pusę - ni ni! Kaip apaštalai kokie su rūtelių vainikėliu.
    Kiti kaliniai mum baisiai pavydi šiuo atžvilgiu. Bibelforšeriai mus bibliniais asilais vadina, bet mes nepasiduodame jokiai pagundai. Mergužėlės mum iš kitos gatvės pusės ir veideliais šypsos, ir visokiomis akelėmis mirksi, ir liemenėlius, ir blauzdeles rodo, bet mes laikomės - kaip mūras...
    Galų gale iš kantrybės išėjęs ir pasipiktinęs moterų blokas ėmė skelbti, kad lietuviški vyrai iš viso esą nė velnio neverti, kaip varlės spalio mėnesį. Mes išdidžiai atsikirsdavome, kad mes savo žmonom esame labai ištikimi.
    - Sakykite, sveiki! Jūsų tarpe yra gi ir tiek nevedusių! - paniekinamai šnypštė moterų blokas.
    Na, per didelėmis dorybėmis girtis gal ir nevertėtų. Visi mūsiškiai buvo tiek pervargę ir tiek alkani, kad ištisomis dienomis niuksojo lovose, - kokiais pyragais juos, tokius nusibaigusius, būtų galima į dūsautiną meną prisivilioti?!
    Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
    - Das ist zur Entlassung! - Čia jūsų paleidimo reikalu, - pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
    Tai buvo asmeninės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
    Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir, be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą...
    Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:
    - Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung! - Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
    Veikiai visus kalinius - drauge ir mus! - perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, - senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui - iki karo, eventualiai, iki gyvenimo pabaigos...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page