r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XIX. MUŠEIKIZMO FILOSOFIJA

    Man gydytojas Heidelis buvo kažkodėl ypatingai palankus. Atrodo, jam šiek tiek imponavo mano mokslo laipsniai ir mano profesija.
    Baigėsi mano angina, mano gripas, temperatūra visiškai nukrito, o jis mane ligoninėje laiko ir laiko ligonio tvarka, nors vietų joje tikriem ligoniam baisiai trūko.
    Man tai buvo nepaprasta laimė, - faktiškai gal tai buvo pirmas toks atsitikimas lagerio istorijoje.
    Mano draugai, likę bloke, dirba pluša, gaudo lazdas ir kruviną prakaitą lieja, o aš sau guliu lovoj išsitiesęs! Ir dar kaip guliu! Lovoje pats vienas, švarios paklodės, yra pagalvėlė, nei bluselės, nei utėlėlės nė pauostyt, niekas manęs nemuša, niekas nekolioja, - miegu sau ir miegu! Ir su valgiu čia vis dėlto šiek tiek geriau. Sriubos - geresnės ir daugiau gauni. Su gydytojais susipažinau, ir jie kartais šį tą pasuka. Ir virėjas kartais šį tą be eilės įvožia. Kitas sergantis kaimynas pas Abraomą rengias, savo porcijos nebevalgo, - už kokį jam patarnavimą mielai atiduoda savo dalį. Sustiprėjęs išmokau kambarį tvarkyti, grindis ir koridorių išplauti - už tą darbą taip pat kokia plutelė tekdavo. Šiaip taip jau buvo galima verstis, ir ilsėtis net! Besitrindamas po koridorių, net šiokį tokį paaukštinimą gavau.
    Ligoninė aprašinėja atvykusius naujokus: jų išgėrimo reikalus, jų giminėlę, jų dantis... Į surašinėtojų tarpą ir aš buvau pakviestas, - bičiuliškos pagalbos tvarka.
    Mūsų "komisijėlei" pirmininkauja sanitaras, lageriškai pflegeris, senas katorgininkas Gervinskis [Gerwinski].
    Gervinskis - milžiniškos jėgos vyras. Jam pačiam daugelis dantų jau seniai iškulta. Buvęs boksininkas. Buvęs feldfebelis. Pavyzdingas mušeika.
    Lagerio istorijos pradžioje buvo sudarytas atskiras blokas, kuriame gyveno vieni vokiečiai kaliniai kriminalistai - vagys, plėšikai, galvažudžiai. Šitokia publika suvaldyti, žinoma, gana sunkus reikalas. Neklauso. Keikias. Mušas.
    Va, šitai publikai valdyti ir buvo paskirtas Gervinskis - bloko viršininku. Valdžia aukštai vertino jo mušimo meną. Ne vienam jų jis kaulus buvo sukniužinęs. Ne vieną jų ir pas Abraomą avansu buvo pasiuntęs. Jo ranka, tikrai, buvo labai pamačlyva. Dabar jis kalinius ligonius slaugė. Ir slaugė vis dėlto neblogai - ir pats nevogė, ir kitiem neleisdavo vogti. Kas ligoniui buvo paskirta gauti, ligonis gaudavo. Jo slaugomieji ligoniai greičiausiai pasveikdavo.
    Mano santykiai su juo buvo kaimyniški. Filosofiški maždaug.
    Sėdim dabar abu ligoninėje ir surašinėjame naujokus. Jis ir čia buvo mėgiamojo meno negali pamiršti. Kur buvęs, kur nebuvęs, brūkšteli jisai naujoką atbula ranka - ir dunda jisai aukštielninkas, kojas aukštyn ištiesdamas.
    - Kokios tautybės? - klausia jisai atvykusio naujoko.
    - Ukrainietis, - išstena naujokas.
    - A, ukrainietis? - žvilgteri Gervinskis primerkta akim į atvykėlį ir vožia letena jam per žandą.
    - Kokios tu tautybės? - Ukrainietis... - Kokios tu tautybės? - Ukrainietis...
    Po kiekvieno atsakymo gauna vargšas ukrainietis per galvą. Jam jau lūpa praskelta, kraujas jau ant švarko srovena...
    Bandė jisai sakyti pravoslavas - nieko neišėjo.
    - Tautybės klausiu, - ne tikybos! Vargšas ukrainietis jau ir dantį išspjovė.
    - Malo... rusas... - bando vargšas iš kito galo.
    - Va, rusas, taip ir sakyk, kad rusas! - sėdasi Gervinskis prie stalo rašyti, - kur buvo tavo Ukraina, psiakrew, prieš karą? Nebuvo jokios Ukrainos. Nebuvo ir nebus.
    Lagerio oficialiuose raštuose buvo painiojama tautybė ir pilietybė, tuo pačiu vardu viena ir kita rašydavo. SSSR piliečiai - visi buvo vadinami rusais - ukrainiečiai gudai, kirgizai, totoriai, mordvinai, gruzinai - visiem buvo rašoma: rusas.
    Gervinskis visa tai puikiai žinojo. Galėjo rašyti - rusas - ir nemušęs ukrainiečio, bet vis dėlto mušė.
    - Kam gi, susimildamas, tu jį taip niokoji? - sakau Gervinskiui, kai muštasai išlėkė pro duris, - juk jisai teisingai atsakinėjo. Klausei tautybės. Jis yra ukrainietis, - jis gi teisybę sakė, - už ką gi jis mušti?
    - O! Jis, bestija, nusipelnė dar daugiau, - murma panosėje Gervinskis, - aš jam dar mažai daviau!
    - Ar jį jau seniai pažinojai?
    - Ne. Pirmą kartą matau.
    - Jeigu taip, kaipgi jis galėjo tau, meldžiamasis, nusikalsti, kad jį taip baisiai muši? Juk jį šiandie teatvarė į lagerį, ir norėdamas nebūtų galėjęs...
    - O tu žinai, mielas profesoriau, ką ukrainiečiai darė mum, Lenkijos kareiviam, kai prasidėjo karas? - mano bičiulis staiga surimtėjo. - Šaudė jie į mus! Iš pasalų šaudė! Velniai žino, iš kur išlįsdavo, velniai žino, kur pasislėpdami, šaudė išdavikiškai. Kiek jie mum nuostolių pridarė, kiek užmušė! Niekšai, aš tau sakau, o ne ukrainiečiai! Tauta - be istorijos, be kultūros, be valstybinių tradicijų. Buvo, yra ir pasiliks vergai. Kur kada kokį valstybės vyrą jie yra davę, baudžiauninkų rupūžės?
    Gervinskis ėmė karščiuotis ir besikarščiuodamas, sugniaužęs kumštį, ėmė į mane artėti.
    Ot, velnias! Argi jis ir man dabar smogs?
    - Ne, mielas bičiuli, - sakau jam, kiek galėdamas meilesniu balsu, - šitas tai jau tikrai nešaudė. Žiopla toks. Jis turbūt šautuvo smaigalio nuo pučkos neatskiria.
    - Visi jie tokie. Aš jį užtai ir mušu, kad žiopla. Va tau, kad nori, - už žioplumą muša! Man drąsiau pasidarė. Aš jį toliau kirkinu:
    - Bet kad tu, bičiuli mano mielas, ir lenkam pataikai užvažiuoti! Lenkai gi jau turbūt tikrai iš pasalų nešaudė!
    - Mušu ir lenkus. Reikia mušti. Negalima nemušti.
    - Kaip sau nori, brangus mano bičiuli, bet šitokio tavo elgesio aš visai nesuprantu. Iš viso jūs, lenkai, čionai labai keisti žmonės. Ateina jūsų tautiečiai į lagerį. Tokie nusigandę, tokie liūdni. Nežino, nei kas daryti, nei kaip laikytis, nei kur eiti, į tokį pragarą pakliuvę. Jie reikėtų paguosti, padrąsinti, pamokyti broliškai. O jūs, senieji kaliniai, ką darote? Be atodairos tvatijat ir tvatijat savuosius... Žudot savo tautiečius!
    - Cha cha cha! - nusikvatojo mušeikizmo ideologas, - žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu...
    - Vis dėlto pasiutusiai niaurus tas tavo mokslas...
    - O ką, - jūsų, lietuvių inteligentų, iš pat pradžios niekas kaip reikiant nemušė, - man labai gaila jūsų. Neužsigrūdinote. Kas iš jūsų po mėnesio beliks? Gerai bus, jei po trijų mėnesių liks iš jūsų kokie penki...
    - Na, na, negąsdink!
    - Ką, negąsdink! Žinai, kiek jūsiškių šiandien priėmėm į ligoninę? Aštuonis. Girdi, aštuonis? Tu - devintas. Prieš pusantrų metų mūsų atvarė į lagerį šimtą devynias dešimtis tris. Žinai, kiek iš viso to mūsų būrio šiandie liko gyvų? Nežinai. Aš vienas likau, - štai kas. Vienas vienintelis, supranti, ką tai reiškia? Pamatysi, kaip jūs pradėsite lėkti pro kaminą, vienas paskui kitą, po kelis drauge...
    - Vis dėlto, gerbiamas mokytojau, ar tu negalėtum prasmegti kur nors po velnių!
    - Ką, nepatinka mano teisingi žodžiai? Žinoma, jie negražūs. Žinoma, jie kieti. Bet jie reikalingi. Reikia naujoką apšviesti ir užgrūdinti iš pat pradžios, kad jis nebūtų kvailas. Kad jis kiekvieną momentą būtų pasiryžęs grumtis dėl gyvybės, - kad jis niekuomet neužmirštų, kur jis yra...
    - Klausyk, kumščiavos apaštale, - sakau aš jam, - čia ir kitas dalykas netelpa mano galvoj. Kad kalinys kalinį muša ir žudo, - štai kas man nesuprantama ir baisu! O kas butų, jei kaliniai vieną gražią dieną nustotų vienas kitą bežudę? Jei jie vienas kitam padėtų, - kolegiškai, draugiškai elgtųsi, - juk gyvenimas čia tuomet perpus lengvesnis pasidarytų!
    - Cha cha cha! - skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, - koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome, kaip tu. Kalinys kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čiagi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia - žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei turbūt ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos - jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas - tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys - ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį - bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį, kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip - jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukšt - ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.
    Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai! Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?
    1944 metų viduvasary atėjo į lagerį komendantas, lagerio viršininkas, gydytojas Heidelis ir dar kai kas iš vyresnybės. Pasišaukė visus kalinius jūrininkus.
    Kaliniai jūrininkai buvo visi vokiečiai - be išimties. Beveik visi buvo vagys. Vienas kitas tiktai jų tarpe buvo padorus žmogus. Į lagerį atvarydavo juos baisiai nusipešusius, sunykusius, susmukusius. Lageryje jie labai greitai atkusdavo. Prie kokio darbo, bet kokioje komandoje juos paskirdavo, visuomet jie rasdavo, kur ką pavogti. Meisteriai buvo. Nepalyginami specialistai.
    Va, šiuos jūrininkus ir pasišaukė komendantas. Išrikiavo. Pasišaukė abu budelius ir pradėjo jūrininkam kailį perti. Budelis krečia jam į uodegą, o jis, jūrininkas, turi pats garsiai skaičiuoti smūgius ir paskui iškilmingai atraportuoti komendantui, kiek jisai smūgių gavo.
    Pirmoji jūrininkų partija, penkios dešimtys žmonių, gavo po penkiolika smūgių už tai, kad jie buvo visi jūrininkai. Antroji, penkios dešimtys žmonių, gavo po dešimtį smūgių už tai, kad jie į lagerį pateko. Trečioji partija, taip pat penkios dešimtys galvų, gavo tiktai po penkis smūgius - kad jie neužmirštų, jog jie lageryje gyvena.
    Išpėrė komendantas savo vokiečius jūrininkus, išpėrė - nuėjo sau, lyg cigarą surūkęs.
    Tų jūrininkų tarpe buvo vienas austras, jūrų inžinierius, labai protingas ir garbingas vyras, Bremeris [Bremer]. Lagerin pateko už anarchistines savo pasaulėžiūros tendencijas ir už tolygų elgesį karo laivyne. Visuomet buvo jisai geriausios nuotaikos. Kad ir kažkaip jam sunku buvo, jis visuomet mokėdavo viskuo pasijuokti. Gerai, sakydavo, jis, kad jį į lagerį pasodinę - po karo bent jis būsiąs gesellschaftsfühig, - ne gėda jam būsią pasirodyti padoresnėje visuomenėje. Esą, koks vokietis, lageryje nebuvęs, galėsiąs po karo pasauliui akis parodyti? Laisvėje pasiliko jo jauna žmona, - ir jis pats buvo jaunas, - ir sūnelis. Jis buvo įnirtęs nacių partijos priešininkas, o jo žmonelė - įstojo į tą partiją. Dar labiau norėdama jam įskaudinti, atidavė jo sūnelį mokytis į nacių pensioną. Pagaliau ir pati sumanė dar kartą ištekėti, žinoma, už nacio, - pareikalavo iš jo išsiskyrimo. Sėdėdamas lageryje, dvejus metus jisai su savo žmonele bylinėjosi, neduodamas jai išsiskyrimo pažymėjimo.
    Visus šiuos, jam tokius skaudžius dalykus pasakodavo jisai su meistrišku humoru, kaip tiktai vieni senosios Vienos gyventojai pasakoti mokėdavo.
    - Na, Bremeri, - sakau aš jam po jūrininkų šventinimo operacijos, - kiek gavai Trečiojo reicho garbei, penkis ar penkiolika?
    - Et jūs, užsieniečiai! - nusijuokė jisai, - jūs vokiškos sielos visiškai nesuprantate ir nesuprasite. Jum mušimas atrodo kažkoks baisus veiksmas, žmogaus vertybę žeminąs dalykas. Mum, vokiečiam, mušimas yra pats paprasčiausias reiškinys. Jis yra įėjęs į mūsų kūną ir kraują. Tai yra mum būtinas elementas visoje mūsų auklėjimo sistemoje. Rask Vokietijoje, kad nori - hitlerinėje, kad nori - kaizerinėje, gimnaziją, kurioje gimnazistai nebūtų buvę mušami. Nerasi tokios. Leipcigas iš senų senovės yra pedagoginės literatūros centras; skelbiama tenai naujausios pedagoginės idėjos. Knygose mokinių mušimas tenai iškeikiamas. Bet tas idėjas mes tiktai užsieniui gaminame. Leipcige, naujausios pedagogikos tame centre, nebuvo nė vienos mokyklos, kurioje vaikai nebūtų buvę mušami. Jūs tokiais reiškiniais piktinatės, o mes į tai nekreipiame dėmesio. Lyg į blusos kandžiojimą. Truputį nemalonu. Truputį niežti. Bet tai ir viskas. Metas būtų ir jum suprasti vokiečių civilizacijos pagrindus.
    Sunku būtų pasakyti, ar Bremeris šį kartą rimtai kalbėjo, ar juokės, kaip visuomet. Tiktai teisybės jo žodžiuose buvo geroka dalis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page