r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XVII. LIETUVIŲ - LENKŲ REIKALAS

    Štuthofo lageris buvo įsteigtas lenkam naikinti. Daugybė jų tenai pro kaminą išlėkė. Bet vis dėlto ne visi lenkai buvo sunaikinti. Liko ir gyvų.
    Lenkų katorgininkų lageryje buvo visų daugiausia. Jie buvo visų seniausi lagerio gyventojai, savo prakaitu ir krauju jį išbudavoję, savo kauleliais jį išgrindę. Lenkų buvo pilna. Jie, daugiausia pamariečiai, gerai mokėjo vokiškai. Lenkai lageryje buvo labai galinga partija, - ne tiktai pati stipriausioji skaičiumi. Jie labai daug ką galėjo kaliniui padaryti.
    Antra vertus, lietuvių politinė padėtis lageryje buvo visiškai prasta.
    Prieš mūsų atvykimą į lagerį vokiečiai esesininkai kalinių tarpe paskleidė tokią paskalą:
    - Esą, atvykstą lietuviai inteligentai... Jie iki šiol buvo vokiečiam paklusnūs... Staiga sumanę nebeklausyti... Vokiečių valdžia nutarusi juos šiek tiek pamokyti... Atsiuntusi juos į lagerį...
    Visa toji paskala normalia lagerio kalba reiškė: pliekite lietuviam į kailį, kiek tik lenda. Kiek jūs jų nudobsite - jūsų reikalas: nieko jum už tai nebus.
    Netenka stebėtis, kad į trečią dieną po mūsų atvykimo į lagerį vienas iš mūsų, fiziškai pats stipriausias, milžinas sportininkas, jau gulėjo vidury gatvės su praskelta galva.
    Ėjo jisai gatve, nešdamas tolio ritinį. Staiga kažkas pasišokėdamas jam kumščiu - makt, makt! - per sprandą. Taip, be niekur nieko: ėjo prošal - ir ėmė kumščiu maksinti.
    - Ogi tu, rupūžė pažaliavęs! - nusikeikė milžinas. Blinkt, - numetė savo naštą jisai, akimoja pačiupo kumštininką ir taip tekštelėjo jį į patvorį, kad šis kelis kartus apsivertė: - Šok kaip varlė, kad nemoki gyventi!
    Nusviestasai į patvorį kumštininkas vėl pašoko. Jam į pagalbą atsirado dar du. Vienas jų - su storu kuoku.
    Cvankt! - milžinui per galvą - ir jis jau guli apsipylęs krauju gatvės vidury.
    Tuo pat metu atsitiko lageryje iki šiol visiškai negirdėtas dalykas. Keli vyrukai, pragaras juos žino, iš kur išlindę, puolė prie sužeistojo, patempė jį į šalį, suskato rūpintis jo žaizdos sutvarstymu. Kiti gi griebė anuos tris mušeikėlius. Bet kad jau griebė - tai griebė! Bežiūrint visi trys pasiliko gulėti gatvėje. Netrukus ant jų išvertė po kibirą vandens, - šie atsigaivelejo, šiaip taip pasikėlė ir nusverdukuliavo savo keliu, nė dėkui nepasakę.
    Visa tai atsitiko labai greitai. Po keliolikos minučių iš viso to beliko palopytas pakaušis, - žaizda, laimei, nelabai kokia buvo, - neaiškūs atsiminimai - ir klanas ant kelio.
    Trys mušeikėliai užpuolikai buvo lenkai. Tieji nežinomi, mum visai nepažįstami berniokai, kurie užpuolikus taip žiauriai pritašė, buvo... taip pat lenkai.
    Šios peštynėlės iš viso buvo labai būdingos mūsų santykiam lageryje su lenkais. Lenkai mus apgynė nuo lenkų.
    Numerus stultorum infinitus est, - kvailių skaičius yra begalinis. Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau, negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius.
    Kvailių buvo sočiai ir lageryje, - visokių tautų. Bet buvo ir labai garbingų, protingų žmonių.
    Kadangi lageryje lenkų buvo visų daugiausia, tai jų kvailiai ir latrai labiausiai krisdavo į akį.
    Po aprašytųjų peštynių lageryje santykiuose su mumis kažkas pasikeitė. Kažkas nauja dvelktelėjo. Pajutome kažkokią nematomą, neaiškią gerą ranką. Kažkas nematomas ėmė mus globoti. Mum kartais atrodydavo, kad yra susidaręs kažkoks komitetas, kuris mumis rūpinasi. Kai kurie lenkai, jau žymiai vėliau, atvirai pasisakydavo, kad mūsų tarpe yra žmonių, su kuriais gal teks ateityje susidurti visiškai kitokiose aplinkybėse, ir esą visiškai neleistina, kad kokie kvailiai mus lageryje nuniokotų. Kvailybių, esą, jau pakankamai pridarėme praeityje, - dabar metas, esą, būtų ir prablaivėti. Ne laikas, esą, skaičiuoti, kas kam kada kiek bloga buvo padaręs, bet, esą, būtiniausias reikalas, kad vieni kitiem padėtumėm.
    Tą pačią dieną po peštynėlių, pavakary, po darbo, stoviniuojame patvoriais susigūžę ir guodžiamės savo nepaguodžiama dalia. Taip baisiai gerti norisi nusivariusiam per visą dieną, bet nėra ko. Apie valgį - ir galvoti nebedrįstame. Vandens iš šulinio negalima gerti, - jis tenai visokiomis bacilomis apkrėstas. Yra krautuvėlėje šiokio tokio mineralinio vandens, bet už jį reikia mokėti. O mes gi - visiški elgetos. Niekas nė cento neturi. Nieko, ničnieko! Ant kūno - purvini skarmalai - ir tie ne savo...
    Staiga prie mūsų prieina toksai plačių pečių vyrukas raudonais skruostais, kokių 30 - 35 metų.
    Kaminskis jis esąs, - pasisako, - lenkas iš Pamario. Nenusiminkite, sako, lietuviai, - iškentėsite tą velniavą. Blogiausi laikai jau praėjo. Reikia tiktai mokėti gyventi ir lageryje. Niekis, išmoksite. Rūkyti norite? Žinoma, kurgi nenorėsit, kad nieko neturite!
    Tuojau padalino vieniem tabokos po žiupsnį, kitiem - po cigaretę vieną kitą... Visus nusivedė į krautuvėlę, kiekvienam po vandens bonką nupirko!
    Laisvėje gyvenant, žinoma, negalima nė įsivaizduoti, kokia tai didelė buvo mum dovana! Visų keikiamiem, ujamiem, mušamiem - toks mielas, toks nuoširdus, toks gaivinantis užuojautos žodis - ir tokios gausios vaišės! O pats tasai Kaminskis buvo vargšas vargšiausias! Jis jau trečius metus lageryje plūkė. Jis jau buvo nustojęs šeimos, namų, - viską jam SS vyrai suėdė.
    Kaminskis rūpinosi mumis kiek galėdamas visą laiką. Ilgainiui mes ir jam jau galėjome padėti, - gyvenome broliškai.
    Vacelį Kozlovskį mūsų atžvilgiu tvarkyti pasiėmė Julius Švarcbartas.
    Švarcbartas - Zakopanės kalnų sūnus su atvira svajotojiška siela, giliai jaučiančia širdimi, kaip paprastai būna kalnų gyventojai. Buvęs lenkų karininkas, patekęs į vokiečių nelaisvę, paskui atsidūręs koncentracijos lageryje. Perėjęs žiaurius vargus, dvasioje vis dėlto pasiliko zakopanietis svajotojas. Aukštas, lieknas, raumeningas, juodbruvas, trijų dešimčių trejų metų vyras. Labai šnekus ir sąmojingas. Apsigimęs menininkas.
    Jis buvo jau lagerio dailidžių kapas. Pats jis buvo geras, stačiai puikus meisteris menininkas. Garsėjo savo drožinėjimo menu. Dirbo labai dailias dėžutes, ąžuolinius, meniškai drožinėtus ir skaptuotus baldus, ypač - stalus ir spintas. Visa tai buvo privatūs valdžios vyrų užsakymai ir įsakymai. Švarcbartas savo menu garsėjo toli už lagerio sienų. Užsakymai ateidavo iš Berlyno ir kitų Vokietijos centrų.
    Prieš dvejus metus Švarcbartas, patekęs į lagerį, turėjo smarkų susikibimą su Vaceliu Kozlovskiu. Vacelis davė Juliui antausį, Julius davė grąžos. Tokiu Juliaus pasielgimu nustebęs, Vacius visu autoritetingumu puolė Julių mušti. Julius parmetė Vacių žemėn ir gerokai jam užpakalį nuakėjo. Nuo to laiko Švarcbartas pasidarė Kozlovskiui didžiausias autoritetas. Vacius Julių gerbė. Vacius Juliaus labai bijojo.
    Mums patekus Kozlovskio žinion, Julius tuoj pasišaukė Vacių pas save. - Juliaus dirbtuvės buvo kitoje siauro kiemo pusėje, - iš jo langų buvo matyti, ką Vacius su savo vergais išdarinėja.
    Pasišaukė Julius Vacių ir sako jam trumpai ir aiškiai:
    - Vaciau, va, šitų lietuvių savo purvinom rankom kad man neliestum! Kad man nedrįstum! Supranti!
    - Žinau, klausau, - mykia Vacius, žvairakiuodamas į kampą.
    - Su darbais jų nekankink. Galėsi - sriubos jiem pridėk, - moko Julius Vacių, išleisdamas pro duris.
    Ir tikrai, - nuo Vaciaus labai daug bloga mes nepatyrėm. Vacius, Juliaus bijodamas, vengė mus atvirai mušti.
    Kartais, būdavo, jau Vaciaus žandai persisuka, akys žaibuoja, gerklė penkiom gyvatėm šnypščia, pagalys rankoje virpa, - Vacius visas įsiutęs žygiuoja į mus, stovinčius kieme palei tvorą. Bet tuo tarpu stalių dirbtuvės lange pasirodo Švarcbarto veidas.
    - Atsimink, Vaciau, - ramiai prataria Julius.
    - Žinau, žinau, rupūže, - sugriežia dantimis Vacius ir savo vėzdu ima tvatyti kitus kalinius, jokio smūgio iš niekur nesitikėjusius.
    Kai baisiai norisi mušti, ar ne vis tiek, ką muši?
    Vaciaus netikėtai užkluptieji gaudavo dvigubai didesnę porciją, negu mum buvo skirta, - toks jau buvo energijos klaidakeliu nukreipimo dėsnis.
    Kas be ko, kartais ir mus Vacelis apiplumpindavo, - kai Julius negalėdavo matyti.
    Lagerio viršininko padėjėjas kartą pusiau juokais sako Švarcbartui:
    - Gi lietuviai atvažiavo, kodėl nesipešat?
    - Mes jau praeityje per daug prisipešėm, užtat ir sėdime dabar čionai visi, - atrėžė kuo ramiausiai Julius Švarcbartas.
    Švarcbarto atsakyme apibrėžtoji išmintis buvo savaime aiški lygiai lenkų, lygiai ir lietuvių inteligentijai. Ji toliau ir grindė mūsų tarpusavio santykius. Lenkų tarpe turėjome geriausių, nuoširdžiausių draugų, kuriais nelaimės atveju pilnai galėjome pasitikėti. Šitoks pasitikėjimas siejas su daugeliu kitų aukštesnės prigimties jausmų ir išgyvenimų. Ne vienam iš mūsų jie, lenkai draugai, yra labai daug, labai realiai padėję. Mane patį stačiai nuo alkanos mirties išgelbėjo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page