r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XV. "DIE ARBEITMACHT DAS LEBEN SÜSS…"

    Pirmasai mūsų sekmadienis lagery. Faktinai - pirma mūsų oficiali darbo diena.
    Šį sekmadienį lageris, apskritai imant, nedirbo, - lageris tuomet dirbo ne kiekvieną sekmadienį. Kai kurios komandos vis dėlto turėjo eiti į darbą.
    - Advokatai, profesoriai, kunigai, finansistai, rašytojai ir visas kitas lietuviškas mėšlas, - pasigardžiuodamas šūkalojo mūsų bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, - marš į rikiuotę! Greičiau, greičiau, jūs, apsidrėbusio kuilio sūnūs!
    Darban, be mūsų, dar buvo išrikiuota kelios komandos lenkų, politinių kalinių, dar tebetardomų dėl priklausymo slaptom politinėm organizacijom.
    Kapo, atseit, darbo prižiūrėtojo, pareigom prie mūsų buvo pristatytas vokietukas Zauteris [Sauter]. Jis tiktai dviem savaitėm anksčiau už mus lageryje atsirado, bet buvo didelis savo srities specialistas, todėl tad lageryje taip greitai tokią didelę karjerą padarė - iki kapo padėties prisiplakė.
    Tasai Zauteris, kaip rodė jo dokumentai, Vokietijoje jau buvo septyniolika kartų teistas ir baustas už vaikų kankinimą. Už tokius darbus buvo jis ir į lagerį uždarytas, o lagerio vyresnybė padarė jį mūsų viršininku darbo metui.
    Pristatė mus prie vagonečių, lageryje liorkomis vadinamų, smėliui vežioti. Viename pratiestų bėgių gale reikia kalnelis nukasti, kitame - klumpabalos duobė užversti. Tarp abiejų galų atstumo buvo apie pusantro kilometro. Prie vienos vagonetės buvo pristatyti šeši septyni žmonės. Bėgiai nutiesti per smėlį. Pakeliui - keturi bėgių pasisukimai, kur reikia vagonetė apsukti. Prie vidurinio pasisukimo stovi pats Zauteris su linksma šypsena veideliuose, prie kitų pasisukimų ir bėgių galuose susitalpino Zauterio pagalbininkai, atseit, puskapiai. Mum reikia prisipilti vagonetė smėlio, nuvežti į kitą galą, išversti į duobę, išlyginti - ir vėl važiuoti atgal prisipilti...
    Kovo pabaiga. Iš nakties gražiai pašalę. Saulė šviečia šildo, tarytum glostyte spindulėliais glosto.
    Su vagonetėmis pasibarškinti iš vieno galo į kitą nebūtų jau tokia didelė bėda, kodėl ne - vagonetės galima pastumdyti. Bet būta čia vis dėlto labai didelės bėdos.
    Stumiant vagonetę, reikia bėgti risčia ir zovada. Su tuščia vagonete ir su pilna. Klumpės - klimpsta palaidame smėly, ant kojų nesilaiko. Keletas zovados šuolių - ir kojos jau kruvinos, - nuo tų prakeiktų klumpių!
    Kol vagonetę smėlio prisipili - puskapis tau lazda šonus tvatija ir dėsto, kad nereikia tinginiauti. Prie kiekvieno bėgių pasisukimo, kol vagonetę pasuksi, - vėl lazda tavo šonus raižo. Pro tokį velnio puskapį taip norėtųsi juo greičiau pravažiuoti, bet ta bestija liorka kaip tyčia ima ir nušoksta nuo bėgių! Užkelk tu ją dabar atgal, kad geras! Tuščią - dar šiaip taip užklibinsi, bet su pilna - visai prasti juokai. Bekeliant vagonetę, pašal nuolat atsiranda pats Zauteris. Jo rankose - storas vėzdas. Jis ima sąžiningai tau nugarą velėti. Smogia lazda ir liežuviu vis pritaria kaip gramofonas:
    - Die Arbeit macht das Leben süss! Die Arbeit macht... - darbas daro gyvenimą saldų!
    Zauterio stovimojoj vietoj pasisukimas toks staigus ir kreivas, atkalnėje tokioje, kad tenai liorka visuomet nušoka nuo bėgių.
    Zauteris šypsos. Zauteris patenkintas. Zauteris darbuojas su vėzdu ir, meilingai šypsodamasis, kartoja:
    - Die Arbeit macht das Leben süss!
    Po tokios darbo dienos grįžęs į baraką su kruvinomis, sutinusiomis kojomis, su sudaužytais pečiais, nugara, šonais, šlaunimis, su pervarginta širdimi, su svaigstančia galva, alkanas įsispraudęs silkių pavyzdžiu į utėlyną, veikiai žmogus imi suprasti, iš kur ir kaip atsiranda lagery nesialoma klipatų komanda...
    Mes, kaip žmonės be lagerinės darbo specialybės, apie porą savaičių neturėjome pastovaus darbo. Kasdien mus tampė po įvairiausias darbo komandas, panaudodami įvairiausiem darbam. Visur buvome naujokai. Pas kiekvieną kapą - savo tvarka, savo būdas, savi mušimo metodai. Nieko nežinojome, nieko nepažinojome. Nežinojome, nei kaip reikia lagerinis darbas dirbti, nei kaip ilsėtis. Kasdien, kas valandą mum buvo pirtis ir pirtis, kartais - sausa, kartais - kruvina.
    Senieji katorgininkai puikini žinojo, kad lageryje darbo vaisiai visiškai nesvarbu, - svarbu tiktai, kad visą laiką judėtum, vargtum, kankintumeis, - kad greičiau kinkas nukratytum. Svarbu, kad judėtum, ypač kai viršininkai mato. Senieji katorgininkai visą laiką juda kruta, bet darbo vaisiai - niekaniekis vienas. Ir vis dėlto jų darbas - visiškai geras - jie gi juda kruta!
    Mes tos išminties nežinojome. Atrodė: duotas darbas - reikia jis padirbti. Atrodė: padirbsi - valdžia įvertins, leis atsikvėpti. Ir pluši, būdavo, dirbi. Visą gyvenimą įpratęs dirbti sąžiningai, kaipgi čia dabar vienu metu apsimetėlis pasidarysi!
    Dirbi sąžiningai. Per valandą padarai daugiau, negu senas katorgininkas padaro per dieną. Nuo darbo uždusęs, stabteli kiek atsikvėpti, - tučtuojau į tavo galvą lekia koliojimas, prakeikimas, lazda ar plytgalis. Atseit:
    - Tu, tinginy, mėšlinas, lietuviškas inteligente, nususęs driskiau - Verkommener Lump - nusidėvėjęs maita, - taip ir toliau, taip ir toliau.
    Juo sąžiningiau dirbi - juo didesniu darbo kiekiu tave apkrauna, juo daugiau iš tavęs reikalauja, juo daugiau muša. Senieji katorgininkai, tursuodami pašal, žiūri į tave iš padilbų, krizena dantimis ir savo darbo dalį tau vis pakiša ir pakiša:
    - Še, pašvinkęs rupūže, dirbk, kad toks mandras!
    Pabandyk nepaimti iš jo darbo! Jis iškeiks tave ne blogiau už kapą, išdergs, o tai ir kastuvu į tave užsimos.
    Iš kur gali žinoti, kas jisai toks, tasai senas katorgininkas? O ką, jei ir jis turi teisę mušti? Lageryje visi turi teisę mušti, ypač naujoką, - visi, kas tik netingi.
    Senieji katorgininkai kiša savo darbo dalį, koliojas, keikias, o jų akys klastingai blizga, lyg sakyte sakydamos: "O! Kokie kvailiai jūs, kvailiai!"
    Kitas koks senas katorgininkas, žiūrėk, ima ir nebesuvaldo savo pašiepiamos šypsenos. Prieina prie tavęs, patapnoja per petį, bičiuliškai prašneka:
    - Nebūk gi toks padūkęs asilas, nesitampyk it skerdžiamas! Šitaip besitampydamas, tu ir savaitės neišlaikysi. Nekreipk dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip - negyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia. Žiūrėk, kaip aš dirbu: judu krutu - ir viskas. Ir šiandien manęs dar niekas nekeikė...
    Ir, tikrai, jo niekas nekeikia. Jis juda kruta, bet padirbti - nieko nepadirba. Ką jis per dieną per dvylika valandų nuknibinėja, galima per valandą, per pusvalandį padaryti.
    Tai labai didelis mokslas: išmokti judėti - ir kad nieko nepadarytum, neįtemptum jėgų, savęs nevargintum - ir mušti negautum! Kai tą išmintį suvoki, jau gali lageryje šiaip taip verstis, bet kol ją suvoksi - šonkauliai bus gerokai nutašyti ar inkstai iš savo vietos ištarabanyti.
    Sunkiai, labai sunkiai vyko man šitas mokslas!
    Mėčiojo mus po įvairius darbus.
    Pavyzdžiui, tolio ritinius nešioti. Visą gyvenimą dirbusiam fizinį darbą, mokančiam lageriškai judėti krutėti, šis darbas gal ir visai nesunkus. Bet žmogui, tris dešimtis metų pratūnojusiam prie rašomojo stalo, prie mokslo knygų, prie literatūros darbo, žmogui alkanam, nemigusiam, mušeikų ir utėlių nukankintam, šis darbas sunkiai pakeliamas. Šiaip taip tą ritinį užsiverti ant nugaros, bet po keliolikos žingsnių jau griūni su visa našta. Atsikelk dabar, kad geras, su ja! Atsikelk, kai tave šuniškai rieja, batais būgnija, pagaliu tvatija! Atsikelk, kad po keliolikos žingsnių vėl griūtum! Ir taip - per visą kiaurą dienelę, per dvylika valandų.
    Ne ką geriau sekėsi ir plytų fabrike - molį kasant ir minkant, plytas nešiojant ir kraunant, arba miške rąstus tąsant, pjaustant, vežimuosna keliant, arba prie statybos - akmenis skaldant ir "tačką" vežiojant, plytas, žvyrą, cementą, vandenį tempiant.
    Balandžio mėnesio pirmomis dienomis bloko raštvedys, čigoniškos veislės padūkęs tirolietis Toni Fabro liežuviu it šuva uodega po kiemą grajina:
    - Profesoriai, kunigai, teisininkai, rašytojai! Rikiuokitės patvory kairėj - važiuosite į Gdanską!
    Iš jūros vėjas dūkte dūksta. Švilpia, rėkia, staugia. Į akis verčia šlapią sniegą, suledėjusius lietaus lašus ir velniai žino dar kokį jovalą.
    Važiuoti reikia atvirame sunkvežimy, be jokio apsiausto, su sudriskusiu, be pamušalo, vasariniu švarkpalaikiu, su lopsančiom it šunų dalytosiom ir nepasidalytom kelnėm.
    Važiuoti reikia iki Gdansko keturios dešimtys penki kilometrai ir už Gdansko dar dvidešimt ar daugiau, persikeliant keltu per abidvi didžiules Vyslos šakas. Kelionės tikslas - pasiimti iš tenai plytų. Prisikrauti sunkvežimius ir grįžti atgal. Visą dieną nevalgius, net be lageriškų pietų.
    Važiuotojai - šlapi iki paskutinio siūlelio, vėjo iki kaulų perpučiami, pamėlynavę, sustirę, sustingę. Vieni dar bando dantimis kalenti, tik nieko gera jiem iš tų pastangų nebeišeina - dantis į dantį nebepataiko. Kiti gi jau šiaip sau užsimerkę, prasižioję, ant plikų plytų barška it pūzdrai kokie. Atrodo jie taip, kad jau dabar būtų galima drąsiai jiem pieštuku ant pilvo numeris rašyti.
    Taip, didžią tiesą skelbė talentingasai galvažudys Zauteris:
    - Die Arbeit macht das Leben süss!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page