r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XIII. DŪŠELIŲ APRAŠYMAS

    Susidorojus su numirėliais, mus tą pačią dieną, iš pat ryto nuvarė į kitą ligoninės galą - surašinėti. Surašinėjo mediciniškai. Vardas, pavardė. Šeimyniški reikalėliai. Kur ir kam duoti žinią, kai tu lageryje nusibaigsi. Oficialiai šis klausimas kiek kitaip skamba: kam tu nori rašyti laiškus. Ligoninei rūpi, kam naujokas laiškus rašys!
    Neoficialiai surašinėtojai stačiai pasako, kam tas klausimas reikalingas, kad aiškiai žinotum. Atėjusį į lagerį naujoką jie iš karto labai realistiškai nuteikia.
    Reikėjo dar pasakyti, ar nesi koks girtuoklėlis, - geri kokį liorlaką ar baltakę? Ir su alučiu kokie tavo santykiai? Pypkelę ar gerokai patrauki ar nesi kartais iš girtuoklių ir pypkininkų giminėlės kilęs? Ar nesi kartais kokia nors cholera sirgęs? Ar bobutė tavo visiškai normali buvo ir dėl kokių negalavimų jį pasibaigė? Ir kokios tautos tu pats esi, ir kokia valstybė buvo tavo, kol dar žmogumi vadinaisi?
    Klausimai - labai rimti, mediciniški vis. Pagaliau:
    - Kokie tavo dantys? Šiaip išbyrėję ar išdaužyti kur prie tinkamos progos? O svarbiausia - ar turi auksinių dantų? Jei turi, - kiek jų, kokios jie rūšies?
    Kiti ilgaliežuviai tikino, kad ši anketa tiktai auksinių dantų reikalu ir rašoma buvo. Dėl visų kitų dalykų ligoninės anketa niekur niekuomet nebuvo naudojama. O dantys - visai kas kita.
    Katorgininkai - privati SS organizacijos nuosavybė. Auksiniai dantys - pati svarbiausia katorgininko dalis, betarpiškai įeinanti į SS aukso fondą. Kai tavo dantys kartą jau įtraukti į knygą, privalai juos stropiai saugoti. Ant duonos plutos neiškeisti. Prižiūrėti, kad jų kas nenudžiautų. Už pražudytą auksinį dantį atsakysi taip, kaip atsakytum, iš SS iždo aukso gabalėlį pavogęs. Dantys tiktai laikinai deponuoti tavo gerklėje. Nusprogęs turi sąžiningai grąžinti iždui visą lobį. Numirėlio mediciniškas apžiūrėjimas ir išsisemia dantų patikrinimu.
    Auksą numirėliui iš gerklės išplėšia, įrašo į knygas ir atiduoda iždui, žinoma, jei pakeliui jo kas nors nenukniaukia.
    Iš viso, važiuojant į lagerį, patartina dantis namie palikti. Visų pirma nėra kas su jais lagery veikti. O antra - baisiai jau neatsargus reikalas su jais šlepinėti po lagerį. Nuolat budėk, kad tau jų kas neiškultų. Ir žandą nuskels, ir auksą nužags, ir tu dar prieš valdžią turėsi atsakyti už aukso pasisavinimą.
    Lageryje kur kas smagiau be dantų!
    Po mediciniškojo naujokų aprašymo tuojau buvome pristatyti prie darbo - pietų sriubos išnešiojimo.
    Sriuba reikia paimti iš virtuvės. Pirmą kartą patekęs į virtuvę, nežinai, nei kur eiti, nei kur ir kaip atsistoti, nei kuri sriuba paimti. Kas ir kaip daryti - niekas tau nepaaiškins. Virtuvės veikėjai, visi nusipenėję it lašininiai kuiliai, į atėjusius sriubos paimti naujokus žiūri kaip į mirtinus asmeninius priešus. Bjauroja juos, it degutu tepa. Ne tik bjauroja, - šluotkočiais ir samčiais viršugalvius patašo, kaustytais batais judesius pagreitina. Tarytum naujokai nusigandėliai būtų suruošę virtuvės užpuolimą ir kėsintųsi verdančius katilus iš šaknų išplėšti. Iš virtuvės išleki it iš galvažudžių stovyklos, visas apkvaišęs.
    Dviese nešame sriubos bosą. Geležinį tokį. Atrodo ne per didelis, tiktai 50 litrų talpos. Bet kad baisiai nepatogu paimti. Geležinė plona rankena baisiai riešą veržia. Laužia stačiai. Degina. Visą ranką iš peties traukia. Išklerusios klumpės nesilaiko ant kojų. Reikia nuolat knapsėti. Knapsėdamas susižeidi kojas. Su sukruvintom kojom knapsi dar dažniau. Nuo knapsėjimo karštas skystimas ant plikų rankų ir kojų taškos... Baisiai sunku ta prakeikta sriuba nešti!
    Lydi mus toksai nusipenėjęs banditas iš bloko viršenybės, kalinys, žinoma. Rusas Mitiucha. Lydi ir kolioja. Nunešę į vietą, pastatėme bosą. Peniukšlis Mitiucha tuojau abiem kumščiais man per galvą.
    - Už ką? Kodėl? Kas negerai padaryta? - klausiu aš jo nustebęs. Vietoj atsako gaunu dar keletą antausių.
    Lagery klausti negalima. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Turi pats numanyti, kas ant seilės užėjo tave lydinčiam mušeikai. Gausi mušti, kol suprasi savaime, ko jisai nori.
    Po keliolikos antausių ir aš supratau. To peniukšlio Mitiuchos išmanymu bosą turėjau panešti dar tris žingsnius toliau. Tiktai tris žingsnius!
    Popiet - naujas mūsų galvelių aprašymas. Šį kartą - pats svarbiausias, pats rimčiausias.
    Surašinėja įstaiga, vadinama Arbeitseinsatz - į darbus paskirstymo įstaiga. Vardas, pavardė, bobutės mirimo metai. Svarbiausia gi: kokį darbą moki dirbti? Čia - ypatingai svarbus klausimas, lemtingas kartorgininko buičiai, sprendžiąs: gyventi jam ar mirti.
    Kurpiai, siuvėjai, staliai, dailidės, kalviai, šaltkalviai, monteriai, elektrikai, stikliai, mechanikai, tinkuotojai, barzdaskučiai ir kitokie amatininkai profesionalai gauna darbą dažniausiai pagal savo specialybę, beveik visuomet pastogėj. Iš pat pradžios jie atsiduria privilegijuotoj padėty. Jie gali pradėti šiaip taip verstis, kol pripras lagery. O apsipratę - gauna pašalinių darbų ir pajamų, darosi lagerio aristokratai.
    Mūsų tarpe atsirado du ar trys buhalteriai, - jie veikiai buvo pareikalauti į lengvą darbą pastogėje. Atsirado vienas ekonomistas, kainų kalkuliatorius, - ir tam neblogai išėjo: gana greitai gavo vietą raštinėje, kurioje vertėsi anekdotų pasakojimu. Gydytojas, vidaus ligų profesorius, - tiktai po penkių savaičių buvo pareikalautas į ligoninę kalinių gydyti. O visi kiti inteligentai, - teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai, gamtos mokslininkai, gimnazijų direktoriai, inžinieriai, ekonomistai, - ko jie visi gali būti verti koncentracijos lagerio požiūriu?
    Mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pasisakė mokąs gerą alų daryti. Samagonas jam taip pat neblogai išeinąs...
    Nusijuokė valdžios atstovai, išgirdę tokią specialybę, į bendrą lapą nieko neįrašė, bet vis dėlto ją pažymėjo - atskiroje privačioje knygutėje. Ilgainiui mano bičiulio gabumai buvo valdžios vyrų plačiai panaudoti - ir tai išėjo jam į sveikatą.
    - O tu ką moki dirbti? - klausia manęs darbo skirstytojas.
    - Nelabai ką, - atsakau virduliškai išsitempęs, - mašinėle rašyti sugebėčiau... Daugiau dvidešimties metų rašau... Eilėraščius, dramas rašyti moku... Galėčiau dėstyti dramaturgiją Gal ir Stanislavskio sistema išeitų... Apie režisūrą šį tą nuvokiu. Vaidybos studiją, teatrą organizuoti taip pat esu ne kartą bandęs...
    - Scheisse, - sako man darbų skirstytojas, - tai ne darbas. Padoraus darbo, vadinas, nieko nemoki?
    - Galėčiau laikraštyje lagerį aprašyti... - bandau nusigandęs gelbėtis, padoresnės specialybės beieškodamas.
    - Ką? Laikraštyje lagerį aprašyti? - sušuko pasipiktinęs darbų skirstytojas, - aš tau parodysiu laikraštį! Šuva šitas! Rašyk: šitas: kiauliašuva, Sauhund, - atseit, aš, - nieko nemoka, - be jokios profesijos, - padiktavo darbų skirstytojas savo raštininkui.
    Beveik visas mūsų inteligentijos būrys pasirodė nieko nemokąs, tetinkąs tiktai sunkiausiam, jokio mokslo nereikalingam darbui. Sunkiausiam darbui - ir krematoriumo kaminui.
    Per tą porą lageryje praleistų dienų jau buvo galima daug kas pamatyti, daug ko išmokti...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page