r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

XI. ŽINGSNIU PER GALVAS

    Vakare grįžo kaliniai iš darbų. Mūsų barakas prigužėjo pilnas pilnutėlis žmonių. Stačių. Kaip silkių. Nėr kur pasisukti, nėr kur koja pastatyti. Bendras minios ūžesys pasilieja keiksmais, keiksmai banguoja minios ūžesiu. Tarytum vietoj lempos būtų buvęs pakabintas didelis besitempiąs keiksmas ir spinduliuotų jisai į visas puses.
    Staiga iš kampo, palei pečių, pasigirsta gargaliuojantis smako balsas, - tai padūkęs tirolietis Toni Fabro rėkia:
    - Raus! Raus! Raus! - Lauk visi iš barako!
    Kitame salės gale ima siūbuoti toksai melodingas it provincijos vargonų bosas, darniai akomponuojąs Fabro isterikai:
    - Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! - Nešdinkis lauk!
    Drauge su šiuo duetu įvairiose barako vietose papliumpa lazdų sutartinė:
    Ta ta ta, ta ta ta, ta ta ta - taip ir tvatija.
    Kas ką muša? Kodėl muša? Už ką muša?
    Perkūnas juos žino tokioj kamšaty! Aišku tiktai: muša tasai, kas pagalį turi. Gauna tasai, kuriam pasitaikė atsistoti arčiau mušeikos. Daugiau nieko negalima suprasti.
    Visa minia palinko į duris. Durys - mažos, siauros, bežiūrint užsikemša. Pirmųjų eilių mušeikos nepasiekia, bet jie nenusimena. Jie atsigriebia užpakalinių eilių spranduose.
    Ta ta ta, pliumpt pliumpt pliumpt, - taip ir dunksi.
    Pagaliau visi katorgininkai iš patalpos išbūgnyti laukan. Prasidėjo kelias atgal. Vienus, lazdomis paskatindami, varo į miegamajį, kitus bruka į dienos patalpas. Mus sukimšo į šias pastarąsias.
    Įėjus į ruimą - nieko nematyti. Kažkokios miglos it rudenį Londono gatvėse. Kažkur mirkčioja kažkas panašaus į neaiškios kilmės švieselę. Kažkur užkimę, gargaliuoją balsai kranksi. Kažkas kažkur bumbsi, lyg kultuvais avižėles kulia.
    Ruoša nakvynei. Ant grindų sukloti tokie maišai su drožlių nuotrupomis, oficialiai čiužiniais vadinami. Beklojant tuos maišus, privaryta dulkių, kad visas ruimas miglose paskendo. Net nebematyti didžiulių plakatų, kabančių sienose su graudingu ir karingu parašu: "Utelė - tavo mirtinas priešas!"
    Guldo katorgininkėlius nakvynėn. Guldo ant šono. Gulintis ant nugaros per daug vietos užimtų. Valdžia tvarką daro: prižiūri, kad vienas prie kito prisispaudęs gulėtų. Taip visi ir gula, - taip ir guli per naktelę. Jei kas šoną nugulėjęs nori apsiversti kita puse į apačią, turi atsistoti ir apsisukti. Tačiau ne visuomet patartinas ir šitoks šonų gelbėjimo būdas.
    Kas keturiem vyram išduodama viena antklodžiukė, sudriskusi tokia, kaip sietas skylėta. Atsistodamas apsiversti ant kito šono, antklodpalaikę nutrauki nuo savo kaimynų, pažadini Juos, o jie už tokius darbus atsilygina visokios veislės velniais ir kojų įnirtusiais smūgiais. Ne - verčiau šonas amžinai nugulėti negu bandyti kita puse verstis.
    Gulant, žinoma, reikia nusivilkti viršutiniai skarmalai. Tačiau ir apatinės kelnės reikia nusiimti. Kadangi marškinėliai - sudriskę ir trumpučiukai, tai jauties žmogus, tarytum būtum iš rojaus pabėgęs ir ant duriančių drožlių ir spalių atsigulęs. Kuo valdžiai užkliuvo tos kelnės - nežinia, bet nusimauti jos būtinai reikėjo.
    Po ilgų pastangų katorgininkėliai vis dėlto buvo dailiai suguldyti, vienas prie kito priglaustas, prispaustas it marmeladiniai saldainiai dailioje dėžutėje. Nuo čia, po teisybei, naktelė ir prasideda tiktai.
    Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti - prasideda patikrinimas ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Tokį patikrinimą gali įvykdyti, tiktai kinkas vietoje apžiūrėjęs. Katorgininkėliai guli vienas prie kito prilipę, jų protarpy kojos nepastatysi, o kelniškąjį reikalą patikrinti gi būtinai reikia.
    Tai ir žengia tikrintojėliai per gulinčiuosius, mažai tesirūpindami, kur koją pastatys, kur - pagalį. Pataiko ant pilvo - gerai ir pilvas, pataiko ant kaktos - kuo gi kakta blogesnė už pilvą?! Nuaimanuoja šiek tiek gulintieji, - pasivelniuoti prieš valdžią nedrįsta! - ir viskas. Ką randa su kelnėm begulint - vietoje su lazdomis apvanoja ir meta į šaltą koridorių visai nakčiai.
    Taip pat negerai išeina, kai kas iš katorgininkų sumano naktį savo reikalais pasivaikščioti. Jis taip pat turi lipti per galvas, - kitokio kelio nėra. Paprastas katorgininkas lazdos neturi. Jis lygus su kitais. Na - ir gauna jisai velnių. Už pastangas vaikščioti svetimais pilvais! Jis gauna tiek smūgių kojomis, kad, po teisybei, skriste praskrenda per visą ruimą. Ir teisingai: čia - koncentracijos lageris, o ne pajūrio promenada, - nėr ko naktimis bindzinėti!
    Mušeikos, numetę pagalius nuošalėn, čirškina pečiuke paskutinę lašinių keptuvę, paskutines paspirgintas bulves gromuliuoja, nuolat paragindami gulinčią alkaną minią tylėti.
    Aprimsta keiksmai, niekas nebesivelniuoja, tačiau miegas tokioje spūstyje ir tokiame šaltyje, - langai gi išmušti, gulim susispaudę pusplikiai, - neina. Žiū! Kažkas aplink sprandą ima judėti, raičiotis, pašonėn gnybtelėja, aplink kinkas kopinėja. Čiuptelėji ranka įtartino sambrūzdžio vietoje - delne visuomet pasilieka keli gyvulėliai, tokie drumzlinai balti, - palšmargiai tokie.
    - Iš kur tų raganų tiek čionai ir imasi! - dūsauji žmogus, nežinodamas, kur pagautąsias dėti, - negi šuva nesukramtysi! Pavartai rankoje, pavartai - ir sviedi patamsėje kur nors toliau, kokiam nematomam kaimynui, - negi kiši jas atgal po antklode. Tačiau ir kaimynas skolingas nepalieka, - taip pat su sauja orą graibo. Pasikeičiame, atseit, dovanomis. Kartą, kitą, trečią... Et! Tuščias darbas, - šio turto čionai neišsemiama daugybė, visų nesugraibysi. Stengies tiktai kiečiau sukąsti dantis ir į tokią palšą menkystą daugiau nebekreipti dėmesio. Neverta. Juo labiau kad nieko kito ir nėra ko pasirinkti. Visomis jėgomis stengies kaip nors užmigti, - nežinia gi, kiek jėgų pareikalaus rytojus.
    Keltis reikia penktą valandą rytą. Galva - kaip suskilusi puodynė, iš kurios išrūgos sunkiasi. Norisi Rygon pasivažinėti. Ant viso kūno lyg žaizdos būtų.
    Mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, akis prakrapštęs, galvą pakėlęs, niurzga:
    - Ogi tu, viešpatie su žaliais batviniais! Kurgi aš tą savo koją būsiu įkišęs? Piršto negaliu ištraukti...
    Na, kojos nykštį ištraukti tai jis ištraukė, tiktai negalėjo suprasti, ar jis įvykdė nusikalstamą darbą - ar kas kitas į tokį darbą kėsinosi. Geraširdžio Jono kojos nykštys iš nakties buvo atsidūręs katorgininko, iš eilės gulinčio prie Jono kojų, gerklėj, o tasai katorgininkas naktį pasimirė ir, matyti, prieš mirtį svetimą nykštį sukando.
    - Ir pasitaikyk tu man taip! - aimanavo mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, - argi aš būsiu jį savo nykščiu uždusinęs?!
    Ilgai aimanuoti neteko. Įsakymas: praustis!
    Brukasi katorgininkai koridoriumi keikdamies ir knapsi, ir knapsėdami kits ant kito lipa.
    Koridorius buvo lavonų prigriozdytas.
    Numirė naktį koks gyvenimu nusivylėlis, - negi gulėsi toliau, lavoną apsikabinęs? Tokiu atveju numirėlio kaimynas pasirūpina savo pastangomis numirėlį į koridorių ištempti, - išmetus numirėlį, bent tai nakčiai miegoti laisviau pasidaro. Žinoma, numirėlio kaimynui pasitaikydavo kartais patamsy ir suklysti. Į koridorių kartais buvo išmetamas ir koks apalpėlis arba aiškiai tebealsuojąs koks paliegėlis, kuriam netrukus vis tiek būtų reikėję mirti. Koridoriuje šiokius neva numirėlius pribaigdavo nakties šaltis ir besibrukančių praustis klumpės. Kitas gi numirėlis koridoriaus vėsiame ore atsigaivelėdavo, kartais net atgal miegoti bandydavo grįžti. Šiaip ar taip, bet numirėlių per naktį koridoriuje prisirinkdavo apsčiai - penketas, dešimt, dvylika...
    Besibrukantiem į prausyklą ir iš jos buvo ko knapsėti ir keiktis!
    Teisybę pasakius, į prauskyklą brautis nebuvo ir ko!
    Prausykloje vandenėliu zirzė vos keli čiaupeliai, lašnodami ir visai sustodami, o norinčiųjų nusiprausti buvo keli šimtai. Gausi nusiprausti ar negausi, tai dar klausimas, o per žandą ar į sprandą - tai jau tikrai gausi.
    Prausykloje erzelis - neaprėpiamas. Vieną valdžia muša už tai, kad jis, bandydamas praustis, nenusivilko švarkpalalkio ir nepakabino ant gembės; kitą muša už tai, kad jis - ir nusivilko, ir pasikabino... Pasikabino švarką, kurį kažkas nudžiovė. Buvo švarkas - nebėr švarko!
    Už pavogtą švarką reikia gi kas nors mušti, - kam, po velnių, būtų valdžia, jei už vagystę nieko nemuštų! Pagal senus papročius reikėtų mušti tasai, kuris pavogė, bet surask tu tokį šėtoną staugiančioj minioj!
    Vagiui skirtąją porciją turi atsiimti tasai, kuriam pavogė. Be to, jam tai pamoka, kad pats jisai žinotų ir kitam pasakytų: lagery skųstis niekuo niekam negalima. Pavogė tau švarką - vok kitam, bet nesiskųsk. Beieškodamas teisybės, geriausiu atveju gausi per marmuzę, bet gali būti ir daug blogiau. Katorgininkas privalo sau vinimi įsikalti į kaktą: lageryje visuomet kaltas yra nuskriaustasis, o ne skriaudėjas.
    Pagaliau ne ką pelnė ir tieji, kuriem pavyko prisiplakti prie ašarojančio čiaupo.
    Veidą šiaip taip susišlapinai, bet kuo gi nusišluostysi? Rankšluosčių nėra. Rankšluostis - neleistinas, rankšluostis - draudžiamas daiktas. Ne mažiau draudžiamos ir nosinės, -savąsias tau atėmė, o lagerinių neduoda. Šluostykis, kad nori, kelnėmis, ar klumpėmis, jei jų pernakt dar kas nenudžiovė. Su šlapiu veidu išgrūs tave į lauką - plynu ledeliu apaugsi.
    Ne, - nėra kvailių kitą kartą bandyti praustis!
    Ir vis dėlto tokių kvailių nuolat atsirasdavo...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page