r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

VI. PAJŪRIO KURORTAS

    Ilgai ilgai slinko pimoji naktelė vaitodama. Vis dėlto pagaliau ir saulelė patekėjo. Mūsų naktinis kultuvė kažkur dingo, it raselė nugaravo.
    Susigūžę, susiglaudę kuždamės. Kapt čia, čiopt čia: kam trūksta ko po nakties? Galvos visų tebėra. Šonkaulių trūkumu taip pat niekas nesiskundžia, - tai svarbiausia. Kam peilio, kam laikrodžio, kam maišelio pritrūko: niekaniekis, tuščia jų!
    Kažkokie nuostabūs pareigūnai su kryžiais ant nugarų ir numeriais ant krūtinės išvijo mus iš patalpos, čirškinamais žodeliais palydėdami. Sustatė patvory prie spygliuotų vielų, - atseit, likimo laukite.
    Retkarčiais pravažiuoja pro šalį didžiulis vežimas, žmonių. tempiamas, tokių nuskarusių, lopiniuotų, sulinkusių, sudžiūvusių. Retkarčiais prabėga, praeina, praslenka kažkokia žmogysta su dryžuotais drabužiais - ir vėl viskas ramu visur.
    - Vyrai, žiūrėkite, va, mūsiškiai, kauniškiai! - kažkas iš mūsų sušunka.
    Tiesa! Pažinome! Kiek jų! Visi dryžuotais nuskarusiais purvinais drabužiais, dryžuotas blynas ant galvos vietoj kepurės, ant basų kojų medinės klumpės, kurios nuolat krinta nuo kojos, ir jie eidami nuolat knapsi. Velka jie, dvilinkai susilenkdami, didžiulius bosus ar ką tenai.
    Kauno lietuviai inteligentai buvo suimti diena anksčiau, - diena anksčiau jie ir čia pateko, atlankę Tilžės, Ragainės ir Marienburgo kalėjimų rūsius.
    Sveikinamės iš tolo su jais. Jie mum nieko į tai neatsako. Liūdnai pažvelgia, nusigrįžta. Kas jiem? Kodėl jie tokie nemandagūs? Kodėl jie nesidomi mūsų atvykimu?
    - Suvalgykite viską, ką turite. Viską atims, - dusliu balsu šūktelėja kažkas iš jų ir nusigrįžta lyg nepažįstamas.
    - Va tau, kad nori! Tai šitokie dedas čionai dalykėliai! - atsidustame kas sau ir graibomės po lagaminėlius. Atsirado dar dešrų, lašinių. Gromuliuojame. Nė nepajutome, kaip mūsų tarpe atsirado toks žvalus vyrukas su žaliu trikampiu prie krūtinės ir raudonu kryžiumi ant nugaros.
    - Sveiki, lietuviai, -sako jis vokiškai su Pareinio akcentu, - mes jau žinojome, kad jūs atvykstate. Laukėme. Dešra - lietuviška?
    - Kas pats būsi? Pareigūnas?
    - Ne. Kalinys. Toks pat, kaip jūs.
    - Mes - tokie pat? Kaliniai?
    - Kas gi daugiau? - juokiasi jisai, sprogdamas mūsų dešrą.
    - Pasakyk, susimildamas, kas čia per vieta? Kur mes patekome?
    - Čia - koncentracijos lageris, Štuthofas.
    - Koncentracijos lageris?!?! - taip ir palinkome iš nustebimo. Mes jau koncentracijos lagery!!!
    - Nenusiminkite, - porina vyrukas, - čia dabar galima gyventi.
    - Koncentracijos lageris!
    - Dabar čia, palyginti su tuo, kas anksčiau buvo, yra tikras pajūrio kurortas.
    - Kurortas?
    - Matai, pušelės auga. Kuo ne kurortas? Jūra už trijų kilometrų. Ir oro čionai nepritrūksta... Niekis. Galima gyventi. Negerkite tiktai čionai jokio vandens. Jis čia visokiom šiltinėm ar cholerom apkrėstas. Matote, kaminas rūksta?
    - Teisybė, rūksta ir paspirginta guma dvokia...
    - Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.
    - Ir mes? Pro kaminą?
    - O kuo jūs geresni?
    - Nejaugi kaminas privalomas visiem?
    - Kai kas dar neišlėkė. Ir aš dar gyvas, kaip matote, nors jau septyneri metai po lagerius trankaus. Atsiminkite tris pagrindinius dalykus: saugokitės, kad viduriai nesugestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų. Visa tai kaminu baigiasi. O šiaip - čia gyventi galima...
    - Geras pajūrio kurortas Dievų miške! Paguodė, kad jį kur perkūnas!
    - O ką manai? Matai, va, vyrai tempia vežimą su šiukšlėmis? Nieko, patempia, kad ir susilenkdami. Prieš metus tuo vežimu važiavome smėlio vežti. Septynis kilometrus. Vežime stovi SS vyrai su pagaliais. Mes - risčia bėgame. Su tuščiu vežimu ir pilnu. Kas nepabėga, gauna su pagaliu. Kas pargriūva, tas niekuomet jau nebeatsikels. Tai bent buvo laikai!
    - Ar tik nemeluoji kartais? Gąsdini mus, latre, ir tiek?
    - Aš esu reinietis. Iš Kelno. Johanas Bloy. Mes, reiniečiai, nemeluojame. Vogti - galiu. Prašom. Bet meluoti - ne. Pfui!
    - Tai už ką pats čionai patekai?
    - Et, už niekaniekius. Nepavyko. Man gyventi nesisekė. Penkiolika kartų teisė mane už vagystę, bet šešioliktą kartą nepavyko - patupdė į lagerį...
    - Pasakyk, susimildamas, kas buvo tiedu, kurie šiąnakt mus lazdomis plūkė?
    - A! Tasai rėksnys - tai Lėmanas [Lehman], lagerio pirmasis seniūnas. Antrasai, tas mažesnis - menkysta. Tai Stasiakas (Stasiak). Šiukšlė.
    - Lageris - tai visiškai atskira respublika, autonomiškai nepriklausoma, kaip maharadžų dominija. Turi lyg ir savo savivaldą. Savivaldos priešakyje yra Lageralteste, lagerio seniūnas, iš kalinių tarpo už didelius nuopelnus skiriamas. Jis - kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Kai reikia kas pakarti, jis karia ir kalinių lašinius ryja. Šiaip Lėmanas - nieko sau žmogus. Tik rėkia per daug. Pražudė jį ginkluoti įsilaužimai. Aš visuomet sakiau ir dabar tebesilaikau nuomonės: daug garbingiau iš kišenių vogti, negu ginkluotam laužtis pro duris. O Stasiakas - šiukšlė. Aš gyvenamame barake duoną pjaustau, jis - dalina supjaustytą. Kasdien tris duonos bakanėlius pavagia. Puodą marmelado pavagia ir margarino kuoką. Spirga toksai. Bet jis dar padarys karjerą. Jei jam ir toliau taip seksis ir jei niekas jo nenudobs - prisitarnaus iki budelio laipsnio. Paminėsite mano žodį...
    Vaje, politinis skyrius jau ateina, - susirietė linksmasai reinietis, - man gi griežtai draudžiama su jumis kalbėti...
    - Politinis skyrius?!?
    Išgirdę tokį garsų vardą, ištempėme kaklus kaip žąsinai ir sustirome: kas gi dabar mum bus? ..
    Politinis skyrius atėjo su keturiom rašomom mašinėlėm. Nešė jas keturi kaliniai, paskui kuriuos sekė du uniformuotu SS vyru.
    - Na, bracia litwini, - atseit, sveiki, broliai lietuviai, kaip sekasi, - draugiškai nusišypsojo vienas iš tų su mašinėle, - mes jūsų jau laukėme...
    Pasiuto! Ir šitie jau laukė! Kada gi jie vaišinti pradės? Kokie išdidūs jie, kokie galingi! Rašomą mašinėlę neša! Bene jie ir bus tardytojai ir teisėjai?
    Šaukia mus po vieną. Tiesiai reikia atsistoti, pasitempus. Rankas nuleist ir į šlaunis įremt, maždaug, kad iš žmogaus virdulys pasidarytų. Atsakinėti reikia greitai ir garsiai, kad ir kurčias girdėtų. Kiekvieno vardas, pavardė. Šeimyniški dalykėliai. Adresas, kurio būtų galima duoti žinią, kai lagery nusibaigsi...
    - Už ką suimti?
    - Nežinome, - kiekvienas atsakom it susitarę. Taip ir įrašo į popierius: nežinia už ką suimti - vis tiek!
    Duoda mum po numerį, - čia, sako, bus dabar jūsų pasas, nepameskite. Galva galima pamesti, bet numeris - ne: daug svarbiau... Numeriai išėjo: dvidešimt vienas tūkstantis trys šimtai ir dar tenai dešimtukai. Ant popierėlio su numeriu parašyta: schutzhaft-politisch.
    - Ar ilgam mus čia patupdysite?
    - Do konca wojny, - atseit, iki karo pabaigos, - schutzhaf-politisch, czerwony winkel, raudonas trikampis - visi iki karo pabaigos.
    - O kas tai yra: schutzhaf-politisch?
    - Tai yra politinis apsaugos areštas. Į lagerį pasodino jus apsaugai. Jūs esate tokie nusikaltėliai, kad laisvėje jūsų elgesiu pasipiktinusi visuomenė gali jus suplėšyti. Valdžia, susirūpinusi jūsų gerove, ir pasodino jus į lagerį - nuo visuomenės pasipiktinimo vaisių apsaugoti...
    - O gal visuomenei nuo mūsų apsaugoti? Kad mes negalėtumėm daugiau prieš valdžią nusidėti?
    - Ne, ne. Šitokiem dalykam mes turime kitą paragrafą, Verbeugungshaft - įspėjamasai areštas, kad daugiau nenusikalstų. Šitokie pas mus vaikšto su žaliu trikampiu. Tai vis kriminalistai. Nuo jų mes ir saugome visuomenę. O politinius - saugome nuo visuomenės...
    - Sakyk tu man, koks rūpestingumas!
    - O ką manai? Trečiajame reiche turi būti tvarka.... Marsz do lażni, - atseit, marširuokite į pirtį.
    Tuo ir baigėsi politinio skyriaus politika su mumis.
    Na, su politiniu skyriumi, atrodo, sugyvensime: nesimuša…

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page