r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
DIEVŲ MIŠKAS

III. VAŽIUOJAM...

    1943 metų vasaris, kovas. Vokiečių okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizaciją į vokiškas SS eiles. Šaukia stoti ir vokiškom bausmėm nestojantiem grūmoja.
    Jaunimas bausmių nenusigąsta. Jaunimas į SS neina. Jaunimas traukia:

    Tu girele, tu. žalioji...
    Jaunimas traukia į žaliąją girelę.

    Jaunimo suėmimo įstaigose tarytum giltinės vaikštinėta. Į raštinę, kur turėjo būti paimta keli šimtai jaunuolių; ateina vos keturi penki, ir tie patys - šleivi, kreivi, persimetę it sudžiūvusi žagrė, luoši ir klipatos, aiškiai netinką SS šėkui pjauti.
    Vokiečiai, jaunimo šaukėjai, sėdi pažaliavę. Gėdis į raštines dirstelėti. Smulkūs šnipeliai ir kitokie baudžiauninkėliai palaižos zuja iš paskutiniosios. Jų pastangos - tuščios.
    Kažkur iš požemio, iš tamsiųjų okupacinės valdžios kabinetų pro baudžiauninkėlių pastumdėlių lūpas girdėti įtūžęs maurojimas: lietuvių inteligentija gausianti kas jai priklausą. Šitokios kompromitacijos valdžia nedovanosianti: Lietuvos jaunimas vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui aiškiai pagadino karjerą. Rentelnas buvo patikinęs Berlyno dėdes, kad Lietuvoje, kaip ir kitur Pabaltijyje, "visa būsią tvarkoj", o čia - perkūnas žino, kas pasidarė!
    - Na, kad jau griebsime - tai griebsime! - ateina rūgštūs balsai iš didžiųjų Vilniaus gestapo rūmų.
    Gandų daugybė. Vienas už kitą baisesnis. Oficialiai skelbiamomis žiniomis niekas netiki. Teisybės niekas nežino. Ten, esą, jau tiek ir tiek žmonių suėmė, ten - jau išvežė, ten - jau sušaudė. Kaune, esą, tiek ir tiek žmonių jau pritrūkę, provincijoje - trūkstą dar daugiau.
    Negera, nemiela dūšioje.
    - Et! Nuo likimo nepabėgsi! - numoji ranka žmogus. - Kas bus - tas bus, vis tiek: "Visi mes esame svečiai pasauly..."
    Iš kažkur atsirado staigus noras skaityti knygas apie kalinių, apie katorgininkų gyvenimą. Apie jų skurdą, apie jų dvasios stiprybę, apie laisvės pasiilgimą. Prisirinkau tokių knygų, - apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą:
    - Lietuviai, nebijokite turmos!
    Kovo 16 diena. Bevartaliojant kalinišką knygą, 23.30 valandą laiptuose pasigirsta sunkūs kaustyti žingsniai.
    - Trep trep trep, - vokiškai kaukši. Pažvelgėme viens į kitą, išgirdę kaukšėjimą. Be žodžių aišku:
    - Ką dabar griebs?
    Duryse ilgas skambutis valdančiu tonu. Širdys stabtelėjo. Bato duslūs smūgiai į durų lentas.
    Taip ir yra; du gestapininkai. Pilki! Pakaustyti.
    - Ar yra toks ir toks? Parodyk pasą. Ar turi ginklą? Pasiimk kepurę ir dar šį bei tą, kad nori. Daug nereikią. Dviem, trim dienom, - daugiau nereikėsią.
    Krata - labai paviršutiniška, neverta gestapo vardo garso. Paėmė kažkuriuos senus laiškus. Keletą niekuo nekaltų rankraščių, kas pasitaikė. Medžiaga, iš kurios nieko neišpeši. Medžiagos jiem tartum nė nereikėjo. Svarbu buvo tiktai, kad šį bei tą gavo paimti.
    Mūsų širdyse nyku. Mūsų veidai suakmenėję. Tik rankos trupučiuką virpa. Ir - tiek. Ir - visa.
    - Baly, laikykis! - atsisveikinimui palydi mane du balsu, pilni tokios neišbrendamos kančios ir tokios neaprėpiamos meilės, kad jų palydėtam ir į kartuves eiti būtų jauku.
    - Aš - tai ištversiu. Tik jūs... O, būkit palaimintos!
    Iki gestapo rūmų Vilniuje man netoli. Šlepu, trepu - ir jau ten.
    Vienos durys, kitos; koridorius, kiemas, durys - ir aš jau požemio karalystėje.
    Snūduriuojąs gestapininkas prie įėjimo. Nieko daugiau.
    - Kas, po velnių, ar aš tiktai vienas būsiu?
    Ilgai vazojosi mieguistas gestapininkas, kraustydamas mano kišenes ir atiminėdamas daiktus. Žiovauja, akis trina. Baisiai nuobodu jam. Man - dar nuobodžiau.
    Tuo tarpu koridoriuje už geležinių, panašių į akėčias durų žingsniai. Daugelis jų. Kuždesys.
    - Sruoga! - girdžiu lietuvišką nusistebėjimo balsą už durų, panašių į akėčias. Žvilgteriu atgal - pažįstami veidai. Vienas, kitas, trečias... Vilniaus lietuviai inteligentai.
    - O, aš - nebe vienas! Vadinas, muilo iš manęs nebevirs!
    - Sveiki, kaimynai! - šūktelėjau, praeidamas pro šalį, kol įgrūdo mane į požemio peryklą.
    Į ląstą įgrūdo mane vis dėlto vieną. Joje buvo daugiau. Ji buvo pilna. Lyg ir kriminalinė publika, tiktai vienas iš jų visą naktį rožančių kalbėjo be paliovos. Vietos nėra. Šiaip taip išsitiesiau ant grindų išilgai kameros ir spoksau. Lemputė mirksi palubėj. Palubėj ir langelis, baltai nuteptas, kad einančiųjų šaligatviais kojų nepamatytum, - kad ir praeiviai nežinotų, kas ir kaip už tųjų stiklų apačioje dūsauja. Aš - kalinys? Juokai!
    Po valandos sugirgžda rūsio durys, -įverčia mum kailiniuotą pilietį. Storai šneka. Bene bosas koks iš įgulos bažnyčios? Ne, baritonas, preferanso klasikas. Atsargos kapitonas. Netrukus čia įkiša dar du pažįstamu. Mes jau keturi -netrauks perkūnas.
    Kaip pamažu, kaip nenoromis rūsy aušta diena! Lyg jai gėda kažko būtų.
    Na, išaušta, - tik ji neatneša jokių pakeitimų. Vėlai vakare iš namiškių gaunu siuntinėlį. Lašinių, kavos, dar šį tą.
    Tokia laimė žmogaus gyvenime retai tepasitaiko! Namiškiai dar laisvi! Tiesia pagalbos ranką... Ne, turbūt neverkė... Ne, ne!
    Kitą rytą parudijęs gestapininkas, žemai nusilenkdamas, įleidžia į mūsų rūsį tokį vokietį su blizgančiomis sagomis.
    - Kuris čia bus profesorius? - prašneka saguotasai.
    - Taigi aš jau toks būsiu, - paslenku arčiau saguotojo. - "O, geru konjaku dvokia, - pamanau, - bene visą naktelę bus pravargęs?.."
    - Ar žinai, pone profesoriau, kas atsitiko, per paskutini dvi savaiti?
    - Hm...- sakau, - kas čia tokio būtų galėję atsitikti? Ne, nepamenu. Nieko gera nepamenu. Kur? Kaip?
    - Kas atsitiko Lietuvoj per dvi savaiti?
    - Tikrai, nepamenu. Aš, mat, pastaruoju metu buvau pasinėręs darbe. Teatrui verčiau pjesę eilėmis... Jambu tokiu, šekspyrišku... Rašiau studiją apie Florencijos Renesansą... Laikraščių nė neskaičiau...
    - Juk pastebėjai, kad universitete paskaitose studentų kas kartas buvo vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau jų visai nebeliko? Kur jie dingo?
    - Ne, pone, tokių dalykų aš negaliu žinoti. Nieko nepastebėjau. Aš buvau gavęs iš universiteto atostogų literatūros darbui dirbti ir pats į paskaitas nevaikščiojau. Jas kaip tik užvakar tepradėjau, apie vokiečių ankstyvąją romantiką... Studentų, mano išmanymu, buvo visiškai pakankamai...
    Šiuo diskusijos buvo baigtos, - prasidėjo pamokslas. Sakė jį tasai Vilniaus gestapo viršininkas saguotasai, per naktelę su konjaku prasimeilinęs. Dėstė jisai didelius daiktus apie vokiečių dorybes, apie nacionalsocializmo išmintį.
    - Jum laisvė yra atimta ilgam laikui, iki karo pabaigos, eventualiai iki gyvenimo pabaigos, - dėstė jisai, mostaguodamas sugniaužtu kumščiu. Kaip tiktai šiuo saguotosios dvasios pakilimo metu mano kolegai, amžinajam studentui teisininkui, trupučiuką praplikusiam jaunais meteliais, Ciuberkių Jonui kažkas galvoje pasipainiojo: ėmė jisai ir nusikvatojo visa gerkle.
    - Ko tu juokies tenai, a? - papyko pamokslininkas, - a, ko tu juokies? Ar nori eiti su manimi drauge?
    Ne, - Ciuberkis nenorėjo niekur su juo vaikštinėti. Juo labiau, kad jo viena koja buvo basa. Galas jį žino, kur jis ją buvo nusisukęs. Ji dabar buvo jam paišinu gipsu aplipdyta.
    - Va, mano koja kokia, atseit, nepaslenku... - pravartu kartais ir nusukta koja turėti.
    - Mūsų, vokiečių, šimtas milijonų, jūsų - tik trys milijonai, kaip jūs drįstate prieš mus eiti! - Ciuberkio išvestas iš girtos pusiausvyros, ėmė karščiuotis saguotasai.
    - Kiek tai liečia mane, - įsidrąsinau ir aš, - tai aš niekur nevaikštau. Aš esu poetas ir jokia politika nesiverčiu.
    - O! - šūktelėjo jisai, - poetai gali būti dar pavojingesni!
    - Na, jau... Reichas - toks galingas, aš - toks menkas... kurgi čia... Nežinau, kaip aš galėčiau būti pavojingas...
    - Kaip išdrįsai abejoti vokiečių kariška galybe ir pergale? - ėmė sketeriotis jisai. - Per paskaitas, per pasikalbėjimus viena kita šypsena, viena kita ironiška pastaba... Mum to gana. Mum daug nereikia... Mes, nacionalsocialistai, esame konsekventiški: lietuvių inteligentija eina prieš mus - lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Jūs važiuojat pirmeji...
    Ties jūsų galvomis pastatytas ženklas... - Čia jisai ore apibrėžė didelį klausimo ženklą. - Nuo šiol jūsų universitetai uždaromi, visa profesūra suimta...
    - Visa profesūra? Suimta?
    - Visa, be išimties. Gimnazijos taip pat uždarytos... Eisite visi...
    Dabar nusijuokiau ir aš. Gestape visuomet meluoja. Negalimas daiktas, kad ir dabar gestapininkas teisybę sakytų. Būtų buvus suimta visa profesūra, mes čia, rūsyje, vis tiek būtume pajutę. Dabar - niekur nieko. Et, meluoja latras, - gąsdina!
    Man tačiau nepasiūlė su juo pasivaikščioti, - mus visus tuojau iš rūsio į kiemą išprašydino.
    Gestapo kieme - gražus būrelis Išrikiuotų žmonių, apie tris dešimtis, jų tarpe - geri pažįstami. Iš karto jaukiau pasidarė. Kaip rusai sako: na miru i smertj krasna - viešumoj ir mirti gražu.
    Du sunkvežimiai - ir birbiname į Kauną.
    -Sudieu, Vilniau, - tu dar išgirsi mus!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page