r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Balys Sruoga
MILŽINO PAUNKSMĖ

TREČIAS VEIKSMAS: ŽEMĖS TRAUKA (Du paveikslu)

ANTRAS PAVEIKSLAS
Trakų pilis 1430 m. Kiemas prie koplyčios. Plati lipynė į koplyčią.
Vidury didelės plačios durys į koplyčią - uždarytos; šalia jų - mažos durelės, pro kurias nuolat vaikšto žmonės.
Aplink kiemą - mūras. Užu mūro visą laiką girdėti rudens vėjo staugimas ir ežero bangų šnarėjimas.
Koplyčioj - gedulingos pamaldos be pertraukos. Visą laiką tik girdėti gedulinga muzika, kurios garsai susilieja su vėjo ir ežero graudžiu ūžimu.
Kieme prie koplyčios kartais slankioja žmonių būreliai, - koplyčion eina arba iš jos, sustoję ar susėdę šnekučiuoja, skirstos.
Nuolatinė žmonių cirkuliacija. Visur rūpestingai klaiki laidotuvių nuotaika.
Didingai graudžios muzikos fone, kuri, kaip galima iš apystovų spėti, skamba kūplyčioje prie numirėlio, šitame fone dar labiau ryškėja gyvųjų žmonių kalbos ir rūpesčių menkysta.
Giedamos koplyčioje šventosios giesmės eina tai paraleliai, tai intermediškai su įvykiais scenoje


I

CHORAS
 
	koplyčioje, - užu scenos

O, didis Viešpatie dausų, 
Geriausias Tėve iš tėvų, 
Išgirsk raudas vaikų tavų!

Kaip amžių slenkanti mirtis 
Sukaustė skausmas mums širdis 
Prieš Tavo tėviškas akis!

Maži mes esam ir silpni,
Šešėlio Tavo neverti,
Bet Tu pastiprint mus gali!

Kelionėj žemės ir kančios 
Nors krislą duok šviesos Tavos - 
Te meilė mirtį mums atstos!

II

MIKALOJUS 

	su Tarnovskiu išėjęs iš koplyčios 
Manyčiau, vojevoda, metas būtų 
Pabaigti laidotuvės... Šitiek gaištam!

TARNOVSKIS 

Labiausiai man patinka papratimas 
Lietuvių - apraudot grabe velionį:
Triukšmingai skelbia savo nuliūdimą, 
Velionio nuopelnus viešai skaičiuoja 
Ir skundžias jam dėl nuosavos menkystos! 
Ne Dievui meldžias, atgailos nedaro 
Dėl nuodėmių, bet prie lavono verkia, 
Prisiekdami pasitaisyt... Teisybė, 
Savotiška išpažintis vieša?

MIKALOJUS 

Laukiniai jie tebėr. Visi - pagonys. 
Taip maža juos krikščioniška šviesa 
Tenušvietė! Kiek darbo mūs dar laukia!.. 
Stačiai man įkyrėjo tas staugimas, -
Aštuonios dienos jau, kaip mes čionai 
It musės slankiojam tiktai be vietos...

	Rumbaudas, matyti, laidotuvių tvarkdarys, 
skubiai eina iš koplyčios, bet, pamatąs vojevodas, sustoja

III

RUMBAUDAS

Pavargot, ponai? Gal kiek pasistiprint 
Užeitute?.. Tos maldos... nusibos!

TARNOVSKIS 

Labai dėkoju. Kaip karalius jaučias?

RUMBAUDAS

Per tą savaitę taip paseno, - gaila 
Net pažiūrėt. Vis meldžias atsiklaupęs. 
Visai nelaimė pribaigė senelį.

MIKALOJUS

Kada lydėsim pagaliau?

RUMBAUDAS

Karaliaus 
Nejudint prašo nė iš vietos kūno, 
Kol brolis Švitrigaila čia atvyks.

MIKALOJUS 

Kas dieną girdim vis tą patį: laukia! 
O Švitrigailos nėr kaip nėr. Įgriso...

RUMBAUDAS

	įsižeidęs 
Atvyks tikrai. Karalius gavo žinią. 
Gal net dar šiandie. O tuomet jau greitai… 
Kuo aš daugiau galėčiau patarnaut?

	Skubiai išeina

IV

MIKALOJUS 

Kvailystė! Švitrigaila grįš ar ne -
Nežino nieks. Ir kam jis reikalingas? 
Ar laukt reikės, kol ims trūnyt lavonas?

TARNOVSKIS 

Klausyt karalius nebenori nieko. 
Pasikeitė. Toks tapo atkaklus...

MIKALOJUS 

Kodėl gi vyskupas neįsimaišo? 
Jis puikiai moka suvaldyt karalių...

TARNOVSKIS 

Ha!.. Jis dabar karalių pavaduoja 
Pas karalienę... Ją visai užmiršo 
Senatvėje karalius...

MIKALOJUS

Vėl nelaimė! 
Jei Vytautas iš grabo atsikeltų -
Vėl gautum naują karalienės bylą... 
Tai velnio padaras! Tikra Sodoma!

TARNOVSKIS 

Poznanės vyskupas... koplyčion grįžkim!

MIKALOJUS 

Ir aš su juo nenoriu susitikti.

	Abu sueina atgal koplyčion; 
per kiemą koplyčios linkui ateina Ciolekas ir Strašas

V

CHORAS

	užu scenos 

Kaulai sulinko, 
Gyslos ištįso, 
Veidas išdžiūvo 
Nuodėmėj man!

Taip nusidėjau 
Viešpačiui mano! 
Nuodėmė slegia 
Mano pečius!

Graužia ir raižo, 
Degina širdį, 
Savo piktybe 
Bado akis!

Kur pasidėsiu, -
Kaip atmaldausiu 
Viešpatį mano 
Savo varge?

Ežero vėtrą -
Peršauksiu verkdamas, -
Gal atraudosiu 
Nuodėmę aš...

VI

STRAŠAS 

Matei? Pabėgo vojevodos! Zuikiai!

CIOLEKAS 

Netrukus nebebėgs. Tau karšta bus. 
Girdėjau, karalienė tik ir laukia, 
Kol Vytautą pakas... Tau klius už bylą!

STRAŠAS 

Tikrai ką nors girdėjai, vyskupe?

CIOLEKAS 

Daugiau tu nebeliudysi prieš ją. 
Jeigu ne Vytautas, seniai ji būtų 
Šunims tave pasiimtus šėko pjauti... 
Dabar ant tavo kailio atbaidys 
Kitus, kad sekti jos darbų nedrįstų...

STRAŠAS 

Jei karalienė man, tai naujas jos 
Globėjas tau labiau nedovanos. 
Ir kam kažin iš mūsų bus karščiau?..

CIOLEKAS 

Tylėk, karalius eina.

STRAŠAS

Kas su juo? 
Taip apsigaubus veidą, - nepažįstu?

CIOLEKAS 

Kunigaikštienė. Vytauto našlė. 
Už jų taip pat našlė, Maskvos kniazienė.

STRAŠAS 

Ar Sofija? Tai - Vytauto duktė?

CIOLEKAS 

O tu manei? Su ja sūnus Vosylius.

STRAŠAS

Prie grabo melstis eina... Na, o mes?

CIOLEKAS 

Kodėl gi? Galim pasimelst... Eiva.

	sueina koplyčion
Ateina Jogaila, parankėj vesdamas Julijoną;
paskui juos eina Sofija su sūnumi ir rusų bojarinai bei lietuvių bajorai

VII

CHORAS
 
	užu scenos

O, sopulingoji, 
O, maloningoji, 
O, gailestingoji 
Motina Viešpaties, 
Melskis už mus! 

Žemėj kentėjusi, 
Dievą regėjusi, 
Rojun nuėjusi, 
Motina Viešpaties, 
Melskis už mus!

Nuodėmėj gimusie, 
Kaltėj apmirusie, 
Šaukiamės tyruose, 
Motina Viešpaties, 
Melskis už mus!

Dievo gimdytoja, 
Sielų valytoja, -
Būk užtarytoja! 
Motina Viešpaties,
Melskis už mus!

VIII

JOGAILA 

Neverk, kunigaikštiene. Mes visi 
Ne šiandie, tai rytoj taip pat atgulsim 
Ramybėj amžinoj ant juodo sosto...
Visus vienodai sielvartas prispaudė. 
Tu veido nematysi, kuriame 
Giliausias skausmas liūdesiu netrykštų… 
O Vilniaus vyskupas, senelis šventas, 
Jau aštunta diena prie grabo klūpo... 
Aš net bijau, jei dar diena, kita -
Nebeištvers senelis... Guls šalia...

JULIJONA 

Kaip aš neverksiu! Man nebėr dienos! 
Tokia baisi naktis, kaip šmėklos siaučia!
Šaltam kape man būt lengviau prie jo, 
Negu užuomaršoj užtrokšti vienai! 
Leisk, Viešpatie Aukščiausias, leisk, Dangau, 
Numirt ilgėjimos miela mirtim! 
Drauge su juo į vieną kapą gult!

JOGAILA 

	visiškai susigraudinęs 
Man liūdna ne mažiau galbūt kaip tau! 
Tik vienas jis mane suprato teisiai! 
Jis vienas buvo man brangus pasauly, -
Be jo, daugiau aš meko neturėjau! 
Pirmoji mano meilė jis, - drauge 
Ir paskutinė! Vienas aš likau, 
Kaip vėtros nusukta šaka žilvyčio, 
Likimą savo graudų baigti nešti... 
Girdi, kaip keliasi malda į dangų, -
Sparnais plasnoja, rodos, angelai?.. 
Tebus valia Aukščiausio nūn ir amžiais, -
Tebus garbė švenčiausiai Jojo valiai! 
Eiva, kunigaikštien, - tenai prie grabo 
Tegu ir mūsų širdys susilies 
Į bendrą maldą verkiančių širdžių... 
Gal Jis ir mum palengvins mūsų naštą... 
Eiva, eiva kunigaikštien, eiva...

	Visi sueina koplyčion

IX

CHORAS
 
	užu scenos
Didi, plati, šviesi, saulėta 
Tavoji dangiška šalis! 
Kas duos šešėly Tavo vietą, -
Duris mums Rojun atdarys?

Kas mums pakels nuo žemės veidą 
Ir mūsų širdį apvalys? 
Koks tėvas skęstančius apleido 
Savus sūnus ir dukteris?

Tave didžiam varge pažįsta, 
Kas vengė laimėje Tavęs! 
Tegu žmogaus baisi menkystė 
Mirties žaizda nebeskaudės!

	Ateina Sonka, Zbignievas ir seserys Ščekockos

X

SONKA 

Aš pavargau. Man silpna. Katažyna, 
Pažvelk, ar jau koplyčioje karalius.

	Seserys sueina kaplyčion

Kaip tyčia, šiandie ežeras pasiuto. 
Kaip jūroj bangos šniokšdamos bėgioja. 
Toks vėjas. Toks audringas šiaurės vėjas!

ZBIGNIEVAS 

Nieks grabo vežt nedrįs laivais į krantą. 
O tiltas - supas vandeny kaip skiedra. 
Sueis minia, dar grabas - ir nugrimsim. 
Eit juo net ir pavieniui pavojinga.

SONKA 

Kalėjimas tikrai. Į krantą sveikas 
Patekt nebegali. O čia - lavonas... 
Staugimas tas koplyčioj... Žmonės, žmonės..

ZBIGNIEVAS 

Pilies kvailesnės niekur nemačiau, -
Nei kas tave pasieks audringą metą, -
Nei tu, vargan patekęs, beišplauksi!

SONKA 

Jei bangos nenurims, tai Švitrigaila 
Pilies pasiekti šiandie negalės?

ZBIGNIEVAS 

Na, to tikrai pikta dvasia negriebs, -
Jis permaus ežerą kaip lydeka! Bet 
Šiandie jo nelaukiu aš per daug, -
Rytoj vis tiek lavonas reiks lydėti... 
O šiandie... šiandie, mano karaliene.. 
Audringas ežeras... retai gražus! 
Įsiklausyk tiktai, kaip bangos ūžia! 
Jos, rodos, pakelia tave sparnais, 
Verpetais supdamos per melsvą plotą, 
Liūliuodamos į naują būtį neša! 
Radau paunksmę šioj saloj, kur niekas 
Net ir netyčia neužeis... Tik bangos,
Tik ežeras girdėti - vėjas staugia...

	Grįžta seserys iš koplyčios

KATAŽYNA 

Karalius meldžiasi prie grabo kojų, 
Nuleidęs galvą...

ELZBIETA

Apsikniaubęs verkia...

KATAŽYNA 

Lyg atsisveikina su šiuo pasauliu...

ELZBIETA

Našlė išbalus, rodos, tuoj apalps...

KATAŽYNA 

Ir Vilniaus vyskupas taip pat atrodo...

ELZBIETA 

Žmonių sausai koplyčia prisikimšus...

BALSAI UŽU SCENOS 

Valio, šviesiausias kunigas, valio!
Šviesiausias kunigaikštis Švitrigaila!

SONKA 

Sugrįžo Švitrigaila?!

ZBIGNIEVAS

Ach, pataikė!..

SONKA 

Ar ne geriau mum būtų pasišalint?

ZBIGNIEVAS 

O, niekuomet!

	Įeina Švitrigaila, Sieščencas, Rumbaudas, bajorai, kariai

XI

RUMBAUDAS

Šviesiausias kunigaikšti, 
Čionai, prašau... Koplyčioj guli jis. 
Karalius ir našlė, visi bajorai 
Ir Vilniaus vyskupas - prie jo visi... 
Jam kapas Vilniaus katedroj iškaltas. 
Aštuonios dienos, kaip čionai tavęs 
Įsakymu karaliaus grįžtant laukiam...

ŠVITRIGAILA 

Ir laikot uždaras duris didžiąsias?

RUMBAUDAS 

Karalius taip įsakė... Šitoks vėjas...

ŠVITRIGAILA 

Ach, taip! Tuojau duris atidaryt, -
Nelįsiu gi koplyčion aš pro plyšį...

	Rumbaudo ženklu atidaromos didžiosios durys. 
Iki palubei iškeltas puošnus grabas. Žvakės, žibintai, papuošimai. 
Gedulingas liuksusinis karališkas puošnumas. Koplyčia - pilna žmonių.
Švitrigaila, kaip stabo ištiktas, sustingsta vietoj ir taip išklauso visą choralą, 
kurį antifoniškai gieda žemi kaip vargonai bosai ir choras

XII

BOSAI 

Verk, tėviškėle, verk, Lietuva, -
Jau nusileido saulė tava!

CHORAS 

Ašaras lieki nuliūdime -
Tavo karalius guli grabe!

BOSAI 

Vargšė našlaitė tu palikai, 
Verkia našlaičiai tavo vaikai!

CHORAS 

Ašaras lieki nuliūdime -
Tavo karalius guli grabe!

BOSAI 

Šauksi, raudosi - neprisikels -
Niekas mirties jo nebeatmels!

CHORAS 

Ašaras lieki nuliūdime -
Tavo karalius guli grabe!

BOSAI 

Verk, tėviškėle, verk, Lietuva, -
Jau nusileido saulė tava!

CHORAS 

Ašaras lieki nuliūdime -
Tavo karalius guli grabe!

	Choralui pasibaigus, giesmės ir reginio sujaudintas, 
Švitrigaila puola prieš grabą ant kelių, bučiuoja žemę. 
Švitrigailos priesaikos metu eina jo klausyti žmonės iš koplyčios, 
nustebę ir susijaudinę. 
Lenkų bajorai reiškia didelio susirūpinimo, ypač nekantrauja Zbignievas

XIII

ŠVITRIGAILA 

Karaliau Vytaute! Atleisk klajūnui, 
Kad tavo vardą keikdamas minėjau! 
Apsvaiginai tu man akis ir klausą! 
Bet tu žinai, kad tavo vardo niekas 
Nedrįso prie manęs minėt niekingai! 
Dabar iš aukšto sosto tu žiūri 
Už tūkstantį karalių galingesnis! 
Dangaus vardu palaimink tu mane, 
Kad aš galėčiau eit keliu tavuoju, -
Pakelt galėčiau tavo naštą! 
Tu dėl tėvynės mūsų nemarios 
Kaip milžinas vargai, kaip viešpats koveis! 
Prisiekiu tau, - laisva tėvynė tavo 
Galinga ir didi per amžius bus! 
Te prabočių nusmeigs mane Perkūnas, 
Jei mano priesaika bus neverta! 
Kol nors viena plastės širdis lietuvio, -
Tu būsi amžiams Lietuvos karalius! 
Neleisk suklysti man ir nusilpnėti! 
Žodžius tetikrins mano šita žemė, 
Bučiuodams ją, tavęs šaukiuos, karaliau:
Jei tavo valios pildyt neįstengsiu -
Tegu geriau manęs ji nenešios!

	Priesaika išveda Zbignievą iš pusiausvyros

XIV

ZBIGNIEVAS 

Gana! Gana bedieviškos kalbos! 
Krikščionių čia bažnyčia, - ne pagonių! 
Už nuodėmes geriau velionio melskis! 
Nebūk kaip aklas gyvulys bažnyčioj, -
Tu savo klastą ašarom apliek, 
O ne prieš Viešpatį kvailai burnok!

	Švitrigaila tebėra priesaikos ekstazėj. 
Zbignievui pradėjus kalbėti, Švitrigaila žiūri į jį, lyg nieko nesuprasdamas, visai apkvaišęs. 
Paskum, staiga supratęs, pašoksta laukinės katės vikrumu, lyg į mirtiną priešą lemtingą kovos momentą. 
Jo žodžiai prisisunkę tokio karščio, lyg Zbignieve būtų susikaupusios 
visos Švitrigailos gyvenimo kančios ir visi jo priešai

ŠVITRIGAILA 

Ach, šitaip tu!.. Suimkit šitą popą! 
Sakau, suimkit! Griebk, Sieščencai, - vesk 
Lankan jį iš akių! Per ežerą 
Plukdyk! Išmesk už sienų Lietuvos! 
Už sprando iškratyk! Kad jis nė dulkės 
Iš mūsų žemės neišvežt!

SONKA

Prakeikė! 
Atkeršijo man Vytauto lavonas!

	Suzmenka

ŠVITRIGAILA 

Plukdyk ir šitą raganą velniop!

	Sieščencas suktu patenkintu veidu, karių padedamas, 
ištempia Zbignievą, - atrodo, Sieščencas jaučiasi laimingiausias, 
jei gali Zbignievui kuo nors įgelt. 
Minia, įvykių kaitros nustebinta, nusigandusi tyli

ŠVITRIGAILA 

Ko tylite sustingę kaip belaisviai? 
Karalius mirė?.. Ne! Karalius - gyvas! 
Iš aukšto sosto pergalę jis skelbia! 
Iškelkit vėliavas! Ir vainikus 
Ištieskit vieškeliu plačiu: karalius 
Mus veda Vilniun, sostan Gedimino!

	Sujunda minia; sujunda vėliavos, vainikai, žibintai,
 - visi, rodos, pasiryžę iškilminga eisena žygiuot į Vilnių. 
Tuo tarpu muzika ir choras paplinta tokiu galingu maršu, 
kuris, rodos, ir numirėlius iš kapų prikels. 
Prieš pat uždangai nusileisiant, sujunda grabas: 
lyg jį nuima nuo katafalko, - lyg jis į publiką slenka, - lyg jo lavonas kelias

XV

VYTAUTO MARŠAS 

Te pašėlus vėtra ūžia, 
Verkia motina, meilužė, -
Suskambės varpai sudužę 
Gedimino dovanos -

Kaip iš žemės klodų tinklo 
Skelsim Vytauto paminklą -
Vilniaus sostą - amžių ženklą -
Ženklą Vytauto naštos!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page