r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY

"ALTORIŲ ŠEŠĖLY" TREČIOSIOS DALIES PIRMOJO SKYRIAUS PIRMINIS VARIANTAS

    Kun. prof. Naudžius ruošėsi priimti svečių. Ruošėsi jis rūpestingai ir noromis, nes svečius mėgo ir pats buvo didelis amatorius gerai pavalgyti ir išgerti.
    Stalas buvo ištiestas salione, nes kun. profesorius dėl butų stokos laikinojoj sostinėj turėjo tik du kambariu. Tarnaitė Barbė dėliojo lėkštes ir užkandžius, o pats šeimininkas pilstė į karafkėles keleriopą užpiltinę valstybinę, po lašelį ragaudamas patikrinti jos skoniui. Prof. Naudžiaus užpiltinės buvo garsios visame Kaune, bet žinovai ypatingai vertino šermukšninę, kurios sekreto sakėsi nežinąs nė pats profesorius, nes gaunąs jos iš provincijos. Fasono dėlei vidurį stalo puošė bonka "Martelio", o spintoj liko dar pora bonkų vyno poniom, jei kartais jos užsimanytų nuo stipresnių gėralų atsisakinėti.
    Užkandžiai, kuriuos baigė dėlioti Barbė, buvo taip pat gausūs ir įvairūs, kaip ir gėralai. Be keleriopai sudarytos silkės, kumpio ir kitų paprastesnių valgių, profesorius parūpino dar visokių delikatesų: rūkyto liežuvio, konservų, sibiriško juodo kaviaro, majonezo, karnišonų ir kitokių apetitą žadinančių prieskonių. Jeigu spręsti iš profesoriaus stalo, gyvenimas Lietuvoj tuo metu turėjo būti lengvas ir karo padarytos žaizdos jau apgijusios.
    Iš tiesų, nusiskųsti gyvenimu kun. Naudžius neturėjo jokio pagrindo. Dėstė jis universitete nepirmaeilės svarbos teologiškus dalykus, algą ėmė didoką, jokių ypatingų rūpesčių neturėjo, o ir viešojo gyvenimo aplinkybės kėlė optimistišką nuotaiką. Valdė tuomet Lietuvą trečiojo Seimo pastatyta krikščioniška vyriausybė, ir patys kunigai turėjo daug žymių vietų valstybės aparate. Prof. Naudžius, tiesa, vyriausybei tiesiogiai nepriklausė, bet vis dėlto, valdant saviem žmonėm, gyvenimas atrodė giedresnis ir savo paties asmuo saugesnis. Buvo iš to net ir šiokių tokių patogumų. Prireiks tau, pav., nuvažiuoti į Alytų, Marijampolę ar Uteną, paskambinai kuriam ministeriui, ir atsiųs tau puikią mašiną - tik sėsk ir važinėk nors visą dieną, o kartais ir parą. Arba šiaip koks reikalas valdžios įstaigoj, valdant saviesiem, visai kas kita.
    Dėl to prof. Naudžius, kai tik kviesdavosi pas save didesnį būrį svečių, visados prašydavo atsilankyti ir vieną kitą įtakingesnį Seimo atstovą arba net ir ministerį. Visi pas jį mielai lankydavosi, nes žinojo, kad kompanija bus šilta, o išgert ir pavalgyt - ligi valios.
    Kai užkandžiai ir gėralai jau buvo sudėlioti į stalą, kun. profesorius ėmė skirstyti korteles, kur kuriam svečiui sėdėti. Pakviestųjų buvo 15 žmonių, ir tinkamai juos susodinti atrodė nemenkas uždavinys.
    - Gale stalo pasodinsiu ponią direktorienę, - samprotavo profesorius, - o iš šalių duosiu jai Meškėną ir Genulį. Ji išgerti mėgsta, tai bent turės gerus kompanionus... Čia tegu sės direktorius, iš dešinės panelė Valė, o vis-?a-vis kanauninkas... Taip... Vasaris?.. Na, tą pastūmėsim kiek toliau... draugas, neužsigaus. Ot čia... bus linksmiau. Kokią čia jam davus kaimynę?.. Panelę Gumbytę?.. ne, ta tiks prie kapitono, o Vasariui duosiu ponią Genulienę, tai bent su temperamentu moteris. O priešais pasodinsiu docentą Indrulį - seni pažįstami.
    Taip prof. darbavosi geroką pusvalandį, kol pagaliau visi svečiai buvo išskirstyti ir aprūpinti gerais kaimynais ir kaimynėmis. Dirstelėjęs į laikrodį, prof. pamatė, kad jau liko tik pusė valandos laiko, ir šoko rengtis. Tuo metu prašmatnesnieji kunigai dėvėjo trumpais rūbais, bet prof. Naudžius pasiliko ištikimas sutanai. Tik retais atsitikimais, kai tekdavo kada vasarą su maža kompanija išvažiuoti motoriniu laiveliu į mišką arba vakare nueiti į "Versalį", jis apsivilkdavo trumpais. Bet apsivilkęs trumpais jis jausdavosi be galo suvaržytas ir vis bijodavo, ar nepamiršo užsisegioti visas reikalingas tualeto sagas ir ar nekrinta kaklaraištis, nes, pats nemokėdamas jo pasirišti, nešiodavo pirktinį gatavai sumegztą ir prisegamą prie apikaklės sagos.
    Vos spėjo profesorius apsirengti ir susitvarkyti, tuoj subirzgė durų skambutis - atėjo pirmieji svečiai. Buvo tai kan. Šilainis ir Seimo narys kun. Stripaitis.
    - Ak, bijok Dievo, profesoriau, - sušuko kanauninkas, pamatęs didžiulį stalą, - tu čia rengiesi iškelti puotą pusei Kauno! Na, o kas per okazija šitokio conviviumo? Sukaktuvės kokios, ar ką?
    - Ho ho ho...- patenkintas juokėsi profesorius. - Semestro inauguracija, kanauninke. Per atostogas buvom pakrikę, išsiblaškę, dabar reikia vėl susitelkti ir bendromis pajėgomis žengti pirmyn!.. Bet prašau sėstis.
    Tuom tarpu kun. Stripaitis apžiūrinėjo stale korteles, iš anksto ieškodamas savo vietos, domėdamasis, koki svečiai pakviesti ir kas su kuo sėdės.
    - Žiūrėkite, Vasaris! - staiga sušuko atstovas. - O tas iš kur čia atsirado? Prieš karą vienoj parapijoj buvom.
    - O jis mano draugas iš Akademijos. Neseniai grįžo iš užsienio su doktoratu. Ilgokai kai kur bastėsi, - paaiškino profesorius.
    - Nesitikėjau, nesitikėjau...
    Tuom tarpu vėl subirzgė skambutis. Atėjo naujų svečių. Nespėjo juos šeimininkas susodinti, jau duryse pasirodė ponia direktorienė, lydima kapitono, o paskui juos spraudėsi Genulis su žmona. Netrukus profesoriaus salione ėmė darytis ankštoka. Tad ponios įsiveržė į miegamąjį, kur jom buvo patogiau sutvarkyti šukuosenas ir tualetus.
    Jau buvo susirinkę beveik visi svečiai, kai į kambarį įžengė jaunas vyriškis, kurį pamatę šeimininkas ir kun. Stripaitis puolė pasitikti išskėstomis rankomis.
    - Na, štai jis pagaliau, mūsų europietis! - sušuko šeimininkas sveikindamasis. - Einam, supažindinsiu su gražiausiomis Kauno poniomis. Tik nevesk jų iš kelio savo prancūziškomis manieromis!..
    Bet Stripaitis nustūmė profesorių į šalį ir pats apglobė naują svečią, karštai sveikindamas ir bučiuodamas.
    - Na, brolyti, nesitikėjau, nesitikėjau! Juk taip seniai nesimatėm. Nuo Kalnynų laikų jau visa 10 metų prariedėjo. Na, bet atrodai puikiai. Tikras europietis. Tik jau šėrė velniai turbūt pasiutusiai blogai, - pridėjo jis, įsižiūrėjęs į liesą svečio veidą.
    O svečias apžvelgė buvusio Kalnynų vikaro figūrą ir šypsodamasis pastebėjo:
    - Bet ir pats, kaip matau, gerokai sueuropėjęs. Vos ir pažinau.
    Stripaitis iš tiesų atrodė gana juokingas su savo neprosuotomis kelinėmis, apsitempusiu apie storą liemenį švarkeliu ir kreivai parištu blogo skonio kaklaraiščiu. Jis vis taip pat trumpai mašinėle kirpo plaukus ir ant jo sprando tebesirangė dvi sutanos apikaklės subrauktos garankštys.
    Tuo tarpu ponios smalsiai apžiūrinėjo atvykusįjį. Buvo tai vidutinio ūgio, gerai apsirengęs apie 30 metų ponas, blondinas į viršų suverstais ilgokais plaukais, kurie darė jį panašų į artistą, literatą ar šiaipjau meno žmogų. Šį panašumą dar labiau didino pablyškęs liesokas veidas, sukauptas įdubusių akių žvilgsnis ir tiesi, bent kiek žemyn palinkusi nosis, charakteringa svajingo, savy užsidariusio būdo žmonėms.
    - Kas šitas ponas? - paklausė ponia Genulienė savo kaimyno.
    - Tai kun. Vasaris, ponia. Patinka jis tamstai?
    - Ak, koki jūs greiti su tais patikimais! Duok tamsta pirma bent susipažinti. Na, bet į kunigą tai jau visai nepanašus, - pastebėjo ji, įsižiūrėjusi į dryžą Vasario kaklaraištį.
    Vasaris tuo tarpu jau spėjo pasisveikinti su artimiausiais profesoriaus svečiais ir žengė gilyn, o šeimininkas pristatė jį visiems vienu kartu:
    - Poetas Vasaris!.. Visa kita jūs patys žinote. Rašo jis gerai, o ar moka gerai išgerti, tai mes tuoj pamatysime.
    Vasario pavardę daugelis svečių jau žinojo ir anksčiau, kai kurie buvo skaitę ir jo poezijų, tad susipažinimas ėjo sklandžiai, su komplimentais ir literatūrinių minčių pasikeitimais.
    - Aš tamstos vienas eiles dar prieš karą mokėjau. Buvau tada dar visai maža mergaitė. Aš jas ir dabar atsimenu, "Jaunimo idealas", - gyrėsi viena jau pagyvenusi panelė.
    - Kam gi tamsta atsimeni tokias blogas eiles? - šiurkščiai sudraudė ją autorius, pabijojęs, kad ji neimtų tų eilių deklamuoti. - Yra gi daug geresnių eilėraščių ir mano, ir kitų poetų.
    - Apie tamstą aš nekalbėsiu, - įsikišo vienas ponas. - Bet šiaipjau nėr gero Lietuvoje poeto. Gal dar Maironis. O jaunieji gyvi niekai, atsiprašant! Aš esu poezijos mėgėjas, gerbiamieji. Aš Puškiną ir dabar tebeskaitau. Ir štai vieną sykį nueinu į knygyną ir sakau: duokit man geriausios lietuviškos poezijos! Privertė visą krūvą plonyčių knygpalaikių. Skaitau vieną, skaitau kitą - visas perverčiau - ir nusispjovęs išėjau. Nieko nesupratau!
    Pakalbėti apie literatūrą ryžosi ir ponas Genulis.
    - O kas dabar rašo daugiausia poezijų? - retoriškai paklausė jis, slinkdamasis artyn. - Gimnazistai ir studentai! Tiesa, rašydavom ir mes patys, kai buvom tokiam amžiuj, bet knygų leisti neišdrįsdavom. Per daug jau šiandien tų poetėlių, per daug.
    - Na jau neperdėk, meldžiamasai! - užginčino ponia Genulienė, sumetusi, kad poetų ujimas gali būti Vasariui nemalonus. - Rašo ir vyresnieji: Maironis, Gira, Faustas Kirša, Putinas, nekalbant jau apie čia esamąjį, - ji žavingai nusišypsojo Vasariui.
    - Taigi kad tie jaunikliai vyresniuosius užrėkia. Pagaliau, kur čia žmogus, ne literatas būdamas, atskirsi, kuriai kartai kuris priklauso! - pasiteisino Genulis.
    - Ponai per daug jau niekinat jaunuosius, - atsiliepė Vasaris. - Literatūroj kaskart atsiranda naujų tendencijų, krypčių, kurias ir atstovauja jaunieji. Jie bus įdomūs, tik reikia suvokti jų pagrindai, jų estetika.
    - O Puškino poezija štai ir po 100 metų įdomi ir graži. Rašykit kaip Puškinas, ir jum skaitytojų niekados netrūks!
    - Bet tamsta! Tuomet nebūtų jokios pažangos. Kur nėra pažangos, ten mirtis. Poezijos stilių kitėjimas, evoliucija yra reikalingas ir būtinas dalykas. Šiandien poetas negali taip rašyti, kaip buvo rašoma prieš 100 metų!
    - Niekai! - sušuko vienas kunigas. - Tu pats pamatysi, kad šita naujybių ir keistybių manija greit pasibaigs. Visi ims rašyti suprantamai ir paprastai. Rebusam spręsti moderniškam žmogui nebus nė laiko.
    - Galbūt, - sutiko Vasaris. - Bet tai įvyks tik evoliucijos, o ne grįžimo keliu. Šių dienų įmantrumai ir rebusai gal tik ruošia dirvą moderniškam, kaip sveikas sakai, paprastumui.
    Puškino gerbėjas jau žiojosi kažką sakyti, bet šeimininkas sudaužė jam per petį ir sušuko:
    - Ša! Ginčas baigtas! Poezijomis žmogus gyvas nebusi. Prašau prie stalo. Kai apmarinsim kirminą, tuomet ir poezijos bus ne pro šalį.
    Svečiai, vieni, tuoj paklausę profesoriaus kvietimo, slinko aplink stalą, ieškodami savo vietų, kiti dar nuošaliai šnekėjosi ir juokavo. Bet netrukus susėdo ir paskutiniai. Pats profesorius visiem pripilstė po pirmąjį stiklelį ir tuoj paskatino išgerti. Ponia direktorienė pirmoji davė pavyzdį ir išmetė savąjį iki dugno. Vienur kitur pasigirdo pasigėrėjimo balsas, bet kalbos dar nesimezgė. Daugiausia kalbėjo pats prof. Naudžius. Jis, kaip įgudęs šeimininkas, papildydamas stiklelius, kartu mesdavo ir vieną kitą sakinį, kuris dažniausiai ir būdavo vaisinga tolimesnio pašnekesio tema.
    - Ponia direktoriene, - kalbėjo profesorius, pildamas jai šermukšninės, - kas per panelė buvo vakar su tamsta operoj? Aš pastebėjau, kad ponas Genulis žiūrėjo ne tiek į sceną, kiek į tamstos ložę.
    Čia Meškėnas reikšmingai krestelėjo galva:
    - Tamsta neklysti, profesoriau, tik Genulis žiūrėjo ne į panelę, bet į ponią direktorienę...
    - Nereikia, latre, žmona išgirs! - draudė jį Genulis.
    Po flirtiškų pasierzinimų čia užsimezgė kalba apie teatrą ir artistus. O profesorius, pildamas kanauninko vis-?-vis p-lei Valei, juokavo:
    - Ot, panelę Valę tai aš myliu! Ji taip panaši į bernioką su savo trumpu sijonėliu ir bubikopfu, kad aš ją be grieko net pabučiuoti galėčiau... Kaip manai, kunige kanauninke?
    - Ė, profesoriau, - užuot kanauninko atsiliepė pulkininkas. - Bubikopfas - nežinau, bet trumpas sijonėlis tai jau tikras moteriškumo įrodymas. Panelės Valės kojytės...
    Panelė Valė turėjo smailą liežuvėlį atsikirsti, ir čia kilo aštrus ginčas dėl madų.
    - Na, atstove, laikykis! - sušuko profesorius, pildamas kun. Stripaičiui konjako. - Tavo dienos baigiasi. Į kitą Seimą gal nepakliūsi, brolyti. Duos jums cicilikai!
    - Kas? Cicilikai?! Jerunda, profesoriau! Liaudis dar mūsų pusėj!.. Žinoma, padirbėt ir paagituot reiks!
    Čia kalba ėmė suktis apie Seimą, Kabineto krizį ir politiką.
    Dabar šeimininkas priėjo prie Vasario ir ponios Genulienės.
    - Vasari! - tarė jis išmetinėjimo kupinu balsu.- Sėdi šalia gražiausios Kauno ponios ir atrodai lyg mietą prarijęs. Ir dar poetas, po galų! Ponia, išjudink jį! Jis, vargšas, dar naujokas mūsų padangėj.
    Vasaris, tiesa, daugiau observavo visą tą draugiją, negu domėjosi gražiąja savo kaimyne. Vos prieš keletą dienų grįžęs iš užsienių, jis dabar pirmą sykį turėjo progą arčiau susipažinti su lietuvių inteligentijos atstovais. Profesoriaus pastabos paskatintas, jis pasikreipė į ponią Genulienę:
    - Ponia man atleisite mano išsiblaškymą. Aš iš tiesų čia naujokas ir daugelį šių svečių matau pirmą kartą.
    - Tamsta ilgai buvai užsieny?
    - Beveik nuo karo pradžios.
    - Ak, kaip aš tamstai pavydžiu! Ten gyvenimas turbūt labai įdomus!
    - Šiais laikais, ponia, gyvenimas visur įdomus.
    - Tik ne pas mus... Ak, kaip aš nemėgstu šitos Kauno skylės!..
    Reikšdama nepasitenkinimą Kaunu, ji atsilošė kėdėje, nes žinojo, kad tokioj pozoj jos biusto linijos gauna viliojančio grakštumo.
    - Tamsta labai nuobodžiauji Kaune? - paklausė Vasaris.
    - Nežmoniškai!
    Dviprasmiškas šypsnys nuskrido Vasario veidu. Neslėpdamas ironijos, jis dar labiau atsigręžė į ponią ir nuleidęs balsą paklausė:
    - Tamsta žinai, ką tokiais atvejais daro užsienio ponios?
    - Ką gi? - suvirpėjo ponia Genulienė.
    - Įsitaiso meilužį...
    - Viešpatie! Ir tamsta man tai patari? - nenuoširdžiai pasipiktinusi sušuko gražioji ponia.
    - Anaiptol, ponia! Aš apskritai niekam nieko nepatarinėju. Aš tik sakau, kaip yra.
    Jis nutarė kalbėdamas su Genuliene žodžių nerinkti, nes buvo tikras, kad šitos nusidažiusios pikantiškos poniutės nieku nepapiktinsi. Jiedu susidaužė stikleliais ir išgėrė, sustiprindami pirmąją pažintį.
    Prof. Naudžius iš kitos stalo pusės juodu observavo ir, susitikęs Vasario žvilgsnį, pritardamas pamerkė akimi ir krestelėjo galva. Jis džiaugėsi, kad jo draugas užsieny padarė tokią didelę pažangą: tapo ne tik žymiu poetu, bet ir maloniu draugystės žmogumi. Stebėjosi ir kun. Stripaitis, niekaip negalėdamas prie dabartinio Vasario priderinti buvusio Kalnynų vikaro vaizdo.
    Dabar jau visų svečių nuotaika buvo pakilusi. Kiekvienas kam nors ką nors sakė. Kalbų mišiny, lėkščių, šakučių ir peilių barškėjime kartas nuo karto prasimušdavo atskiri sakiniai, atskiri žodžiai.
    - O man Lia Mara! Koks temperamentas, ponia! Uch!.. - šaukė Genulis, kai kalba buvo nukrypusi nuo teatro į kiną.
    - Cha cha cha!.. ponas pulkininke, kaip ne gėda!..- prasiveržė panelės Valės balsas.
    - Liaudininkai? Niekados! Žiūrėk tamsta...
    - Kas sakė sveiks!?
    - Prosit!.. Ū-uch!..
    O Meškėnas atsilošė kėdėj ir, užvertęs akis į palubę, užtraukė:

Gerkim po stikliuką, gerkim po stikliuką
Iš to mažo buteliuko...

    Panelė Valė, pulkininkas ir kanauninkas jam pritarė, ir visos kalbos žuvo linksmame refrene:

O Zuzana, o Zuzan-na,
Koks gyvenimas gražus!

    - Tamsta nedainuoji? - paklausė ponia Genulienė Vasario.
    - Prie stalo kažkaip nepriprasta, ponia...
    - Tai dėl to, kad tamsta dar per mažai išgėrei... Ji pripylė jam konjako, ir jis pajuto prie savęs jos šlaunies ir kelio šilumą.
    Po vakarienės Barbė ėmė nešioti kavą, o šeimininkas pilstyti krupniką. Į pabaigą vakarienės bent kiek aptingę svečiai sujudo ir pagyvėjo. Vieni, kavos puodeliais nešini, ėjo prie profesoriaus rašomojo, kiti susimetė kampe ant sofos, treti persigrupavę liko prie valgomojo stalo. Gaivinosi kava, gurkšnojo krupniką, flirtavo, ginčijosi. Kažkas pasiūlė sužaisti partiją "muškos". Ponia Genulienė, didelė kortų mėgėja, pirmoji sėdo prie stalelio, užsirūkė papirosą ir ėmė maišyti kortas.
    Vasaris, prof. Indrulis ir kun. Stripaitis atsidūrė šeimininko miegamajame ir suvirto ant lovos. Indrulis kadaise gimnazijos laikais buvo geras Vasario draugas. Dabar abudu buvo pasiryžę atnaujinti senus draugiškus ryšius.
    - Žiūrėk, į profesorius pakliuvai [neišskaitomas žodis], - stebėjosi Vasaris. - Na, bet tu ir anais laikais jau turėjai galvą.
    - O tau nereikėjo lig šiol bastytis po užsienius, - kalbėjo Indrulis. - Būtum ir pats į profesorius pakliuvęs. Bedėstytum kokią teologiją ar kitokį šventą mokslą. Kuo tu blogesnis štai kad ir už Meškėną?
    Vasaris garsiai nusijuokė:
    - Aš - teologiją?.. - bet staiga susilaikė, paėmė savo stiklelį ir užsivertė ligi dugno.
    - Velniškai atsimainęs, - observuodamas jį, vis dar stebėjosi kun. Stripaitis.
    - Atsimainęs?.. Galbūt... Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės. Aš žengiau į gyvenimą pačiu persilaužimo momentu. Prieš karą aš nespėjau surembėti to laikotarpio formose. O paskui daug kas atsimainė. Taip sukrėtė, kad daug kas dulkėmis virto.
    - Nefilosofuok! - nutraukė Stripaitis. - Geriau papasakok, kur tu basteisi tiek laiko?
    - Ar ne vis tiek! Pažinojai mane vienokį, dabar matai kitokį. Bet kasžin? - suabejojo jis pats. - Iš esmės gal aš nė nepasikeičiau. Anais laikais jūs manęs iš viso nepažinojot. Gal ir aš pats nepažinojau. Tik kartais nujausdavau. Kas tuomet buvo paslėpta, dabar iškilo į viršų. Per tą eilę metų aš pats save suradau. Štai kas yra!..
    - Velnią tu suradai! - skeptiškai sumykė Stripaitis. - Išsipagiriosi, apsimausi sutaną, atsisėsi parapijoj ir būsi koks buvęs...
    - Nu ne!..- jis sutraukė antakius, piktai pažiūrėjo į Stripaitį ir nerviškai nubraukė nuo kaktos neklusnių savo garbanų pluoštą. - Į parapiją aš neisiu.
    - Kiek laiko, kaip tu kunigas? - susidomėjo prof. Indrulis.
    - Kiek laiko?.. Palauk... Dvylika metų, - pabrėždamas žodžius, atsakė Vasaris. Jo balse skambėjo nusistebėjimas ir gailestis, kad tiek daug ir taip greitai prabėgo gražiausių jaunystės metų.
    Aptilo visi trys, sriubčiodami kavą ir klausydamiesi, kas dedasi pirmame kambary. Pro atdaras miegamojo duris jiem buvo matyti saliono kampas, kur buvo susitelkę reikšmingiausi svečiai. Vidury sofos sėdėjo ponia direktorienė, šalia jos Meškėnas, o ant kilimo, prisikrovę priegalvėlių, tvarsėsi Genulis, [neišskaitomas žodis] panelė Valė.
    Vasaris dirstelėjo į laikrodį. Buvo jau 12 val., bet namo niekas dar neketino eiti. Palikęs Indrulį ir Stripaitį, jis [keli neišskaitomi žodžiai]. Kažkas užsuko patefoną. Dvi poros išėjo šokti fokstrotą, stumdydamosi tarp stalų, ir vos [keli neišskaitomi žodžiai].
    - Sėsk tamsta prie manęs. Tai atneš laimę. Baisiai nesiseka. Žiūrėk, kiek pralošiau.
    Ji atkakliai rūkė, gėrė zelterį ir, rodos, visą dėmesį buvo sutelkusi į kortas.
    - Mesk, ponia,- pasiūlė Vasaris.- Šiandien, matyt, nelaiminga tamstos diena.
    - Palauk, baigsiu partiją.
    Pasibaigus partijai, ji sumokėjo praloštus pinigus ir atsikėlė nuo stalo.
    - Na, tai kur dabar tamsta mane vesi?
    Juodu atsisėdo už valgomojo stalo, iš kur geriausia buvo matyti visas kambarys, ir ponia ėmė informuoti Vasarį apie kai kurias čia esamųjų svečių intymaus gyvenimo paslaptis. Pasirodė, kad direktorienė esanti rusė, kad Meškėno žmona pabėgusi su vienu užsienių atstovybės valdininku, kad pulkininkas nori skirtis su savąja ir vesti panelę Valę, kuri nors negraži, bet turinti pašėlišką temperamentą. Vargas tam vyriškiui, kuris pakliūvąs į jos pinkles.
    Vasaris, rūkydamas papirosą, išsiblaškęs klausė šitų pletkų. Ponia Genulienė, be abejo, buvo gražiausia iš visų čia esančių moterų. Su ja pasėdėti buvo malonu, bet leistis į atviresnes kalbas Vasaris vengė.
    - Tamsta atsilankysi pas mus, tiesa? - staiga paklausė ji, pabaigusi kažkokį pasakojimą.
    - O, su mielu noru, ponia!.. Tik nežinau, kaip aš čia dar susitvarkysiu Kaune.
    Ji pasakė savo adresą ir valandas, kada paprastai esti namie.
    Netrukus užgrojo naują fokstrotą. Genulis pakvietė šokti ponią direktorienę, o Meškėnas išvedė ponią Genulienę. Tuo pačiu metu prof. Naudžius atsisėdo į jos vietą. Jis buvo žymiai susirūpinęs ar kuo nepatenkintas.

[Toliau - tekstas iš antrojo skyriaus, pradedant sakiniu:
- Klausyk Liudai, ar po dvylikos tu nieko negėrei?]

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page