r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XXV

    Jis parėjo namo apie 6 val., tuoj atsigulė, bet miegojo neramiai. Per jo galvą skrido chaotiškos tos nakties išgyvenimų nuotrupos, ausyse skambėjo muzikos garsai, girti šūkavimai, ponios Liucijos žodžiai. Visa tai kartais nugrimzdavo, nutoldavo, bet po valandėlės vėl užliedavo kaip kokia fantasmagoriškų vaizdų ir neseniai patirtų įspūdžių banga.
    Po kurio laiko jam pasirodė, tarsi jis visai pabudo ir nieko nemąstydamas žiūri, kaip ryto šviesa, prasiskverbdama pro lango užuolaidas, driekiasi per kambario lubas ir stačiais ruožais atsimuša priešingoj sienoj. Ir staiga jis mato, kad pro tuos ruožus, kaip pro kokią uždangą, įeina ponia Liucija ir tyliai žengia prie jo lovos. Jis aiškiai įžiūri, kad ji yra apsivilkusi su ta pačia juoda šydrine suknele, kad jos ausyse švytruoja tie patys auskarai ir kad jos veidas yra labai išbalęs. Ji prisiartina prie jo lovos, valandėlę pastovi, paskui pasisuka ir išnyksta pro kitą sieną.
    Vasaris, siaubo apimtas, pašoko iš lovos ir niekaip negalėjo įsitikinti, kas čia buvo: sapnas, haliucinacija ar koks paslaptingas telepatiškas regėjimas. Visame kūne jis jautė dar sustingimą ir nuovargį, rytas buvo šaltas ir apsiniaukęs, tat, neilgai galvojęs, jis vėl atgulė į lovą ir šį kartą užmigo giliu miegu.
    Pažadino jį smarkus, pakartojamas beldimas į duris. Atidaręs jis pamatė išsigandusią, uždususią Adelę, ir baisi mintis kaip žaibas nušvietė viską.
    - Ar ponia?! - sušuko jis, nesusigriebdamas nė kaip klausti.
    - Taip... ponia... O Viešpatie!.. Skubinkit, ponas, greičiau!..
    - Kas taip?.. Ką ponia?.. Sakyk gi tamsta pagaliau!..
    - Numirė!.. Ponia numirė!.. O Viešpatie!.. Skubinkit, ponas, greičiau!..
    Vasaris pajuto veide šaltį, automatiškai pertraukė delnu per kaktą ir, tarsi sugniuždytas nepakeliamos naštos, atsisėdo ant lovos. Paskui dar paklausė, ar pašauktas gydytojas ir ar pranešta ponui Glaudžiui, kuris buvo išvykęs į Klaipėdą. Viskas buvo padaryta. Adelė išėjo, ir Vasaris ėmė paskubom rengtis.
    Kai jis nuvyko į Glaudžių butą, salione rado tą patį gydytoją, kurį matė čia ir po Vytuko mirties.
    - Kas jai, ponas daktare? - trumpai paklausė.
    - Širdis, - nenorom atsakė daktaras. - Paskutiniais laikais ji turėjo iškentėti daug moralinių ir fizinių negalavimų... Nenormalus gyvenimas. Jai reikėjo poilsio, ramybės, o čia, matai tamsta, tokia naktis - nepakėlė...
    Jiedu įėjo į Liucės kambarį, ir Vasaris pamatė ją išsitiesusią ant kanapos, aukštielninką, jau aptvarkytą, su sudėtom ant krūtinės rankom. Ji buvo apsirengusi vis tais pačiais rūbais, su šviesiom kojinėm, spindinčiais bateliais, su auskarais ausyse ir žiedais ant pirštų. Jos veidas buvo baltas kaip popierius, bet išraiška nepaprasta ir baisi. Liucijos burna buvo prasižiojusi, veidai įdubę, lūpos pakrypę į vieną šalį, ir akių vokai nevisiškai užvožti. Gal dėl nušvietimo ir ypatingai krentančių šešėlių, o gal ir savaime tie bruožai susidėjo į kažkokį klaikų šypsnį, į kažkokią reikšmingą, bet neįspėjamą grimasą.
    Vasaris negalėjo atitraukti akių nuo to dar neseniai gražaus, o dabar taip negailestingai mirties iškreipto veido ir momentais pajusdavo tokį siaubą, kad beveik akys temdavo ir plaukai šiaušdavos ant galvos. Prisiversdamas didele valios pastanga, jis priėjo prie Liucijos lavono ir, tarsi amžinai ją atsisveikindamas, palietė jos išbalusias rankas. Keistą šaltį jis pajuto savo delne ir skubiai atsitraukė atgal.
    Salione jis vėl kreipėsi į gydytoją:
    - Daktare, sakykit, argi ji iš tiesų mirė natūralia mirtim?
    Gydytojas patraukė pečiais.
    - Žinoma! Kaipgi kitaip?.. Širdis... Jau seniai skųsdavosi... Nenormalus gyvenimas.
    Bet Vasaris klausė kankinamas abejonės. Jam rodės, kad tokią išraišką tegali turėti nusižudėlis, paskutinę valandą iškentėjęs visą fizinių ir moralinių kančių pragarą, paniekinęs gyvenimą ir žiauriai iš jo, o gal ir savęs paties, pasityčiojęs.
    Jis išėjo į valgomąjį, pasišaukė Adelę ir pradėjo klausinėti, kas ir kaip rado ponią negyvą. Pasirodė, kad pirmoji nelaimę pastebėjo pati Adelė. Išsiskirsčius svečiam, ponia dar kurį laiką vaikštinėjo po kambarius, paskui, pasiėmusi į savo miegamąjį stiklą vyno, liepė eiti tarnaitėm gulti. Adelė su Tekle tuoj atsigulusios ir užmigusios. Adelė pabudusi apie dešimtą valandą, apsirengusi ir ėmusi tvarkyti salioną. Įėjusi į valgomąjį, pro durų apačią ji pastebėjusi, kad ponios kambary tebežibanti elektra. Ji atsargiai prasivėrusi duris, norėdama šviesą užgesinti. Bet staiga pamačiusi, kad ponia guli ne lovoj, bet ant kušetės. Ji tuoj pajutusi nelaimę, nes ponia gulėjo labai persikreipusi ir viena ranka beveik siekė grindis. Adelė, įsitikinusi, kad ponia negyva, ėmusi balsu šaukti ir tuoj atsivedusi Teklę. Jodvi aptvarkiusios ponią ir surinkusios stiklo šukes, nes vyno taurė buvo numesta ant žemės ir sudužusi. Adelė tuoj šokusi skambinti daktarui, bet telefono triūbelę radusi nukabintą, ir stotis neatsiliepusi. Tada ji pati nubėgusi ir daktarą parsivedusi. Daktaras, apžiūrėjęs ponią, pasakė, kad ji mirusi širdies liga. Dar jis liepęs gerai nuplauti grindis toj vietoj, kur buvo sudužęs stiklas. Paskui Adelė telegrafavusi ponui ir nubėgusi pranešti jam, Vasariui.
    Išklausęs to Adelės pasakojimo, Liudas jau beveik neabejojo, kad Liucija nusinuodijo, o gydytojas, kaip geras namų prietelis, norėdamas apsaugoti velionę ir jos vyrą nuo nereikalingų kalbų, pramanė širdies ataką.
    Tuo tarpu atvyko keletas Glaudžiaus artimųjų, kurie ėmė rūpintis tolimesne ruoša, ir Vasaris, pasijutęs čia nereikalingas, išėjo.
    Dabar jis jautė tik vieną pareigą - pranešti baisią žinią kanauninkui Kimšai. Jis nuėjo į paštą, suredagavo telegramą ir sugrįžo namo. Juk ką jis galėjo daryti dabar visai jam svetimame pono Glaudžiaus bute? Namie jis stengėsi su visom smulkmenom atsiminti Liuciją nuo to momento, kada vakar, įžengęs į salioną, pamatė ją puošniai apsirengusią ir belaukiančią svečių.
    Dabar jos mirties, o greičiausia nusižudymo, akivaizdoj visas vakarykštis Liucijos elgesys ir kiekviena smulkmena nušvito aiškia ir žiauria prasme. Vasaris stebėjosi, apgailestavo ir kaltino save, kaip jis galėjo nesuprasti ir neįspėti šuoliais besiartinančios katastrofos. Tie nepaprasti svečiai, tas Liucijos nuotaikos kitėjimas, tas tostas už beprotybę ir pagaliau tas reikšmingas pašnekesys makabriško šokio metu - visa tai buvo pasiruošimas ir gana aiškios aliuzijos į baisų pasiryžimą numirti.
    Po pietų Vasaris nusiskubino pas Gražulius. Auksė nusigandusi klausė tų nepaprastų naujienų. Ji taip pat linko manyti, kad Glaudžiuvienė mirė ne širdies liga, bet nusinuodijo. Liudas nutylėjo, kaip Liucija grasino jam pomirtine meile ir kaip ji šį rytą jam pasivaidino, galbūt savo mirties valandą. Bet ir pati Auksė, prisiminusi ankstyvesnius Vasario nugąstavimus, numanė, kaip dabar sukrėtė poetą ta klaiki jį giliai mylėjusios moteries mirtis.
    Baigęs pasakoti tos nakties ir ryto įvykius, Vasaris niūriai nutilo, pasitraukė į save, klausiamas atsakinėjo nenorom ir į jokias kalbas nesileido. Auksė, atidžiai jį observavusi, nė karto nesugavo, kaip būdavo visuomet, jo glostančio žvilgsnio, kuris išlygindavo visus nesusipratimus ir papildydavo visus nuslėpimus ir nutylėjimus. Dabar dvelkė iš jo lyg kokis šaltis, lyg kokios svetimos dvasios pūstelėjimas, kurio neišaiškinsi nei nuovargiu, nei didžiausia nelaime, nei skausmu. Ir kai Vasaris, lyg ko varžydamasis, atsisveikino ir išėjo, pirmą kartą nyki nerimastis sukruto jos širdy.
    O jis, sugrįžęs į savo kambarį, vaikščiojo iš kampo į kampą, sėdinėjo ir vėl vaikščiojo, tarsi ką giliai mąstydamas, bet jokios aiškios minties nebuvo jo galvoj. Visą jo sąmonę ir esmę pavergė vienintelė idėja - kad Liucės, jį mylėjusios, keleriopu pavidalu jam gyvenime apsireiškusios, štai nebėra. Kaip didžiausia antinomija nebetilpo jo galvoj mintis, kad ta graži moteris, kurios vėsių lūpų pabučiavimą jis ir dabar dar tebejaučia, guli atšalusi su baisia priverstinės mirties grimasa veide.
    Šeštą valandą atėjo laiškanešys ir įteikė jam laišką. Vasaris pažiūrėjo į voką ir nutirpo: jis pažino Liucijos raštą. Drebančiais pirštais jis išvyniojo popieriaus lapą ir pažiūrėjo į parašą. Taip, Liucija. Jis sėdo prie stalo ir ėmė godžiai skaityti.

    Įsivaizduoju tavo nustebimų, brangus Liudai, kai tu paimsi šį laišką į rankas. Tuomet viskas jau bus įvykę, tu būsi sujaudintas, o gal pasipiktinęs ta beprotybe, o aš... Kur būsiu tuomet aš?.. Na, bet negraudinsiu tavęs jokiais sentimentaliais žodžiais. Aš dabar mąstau labai aiškiai ir blaiviai ir noriu, kad paskutinis mano laiškas liudytų apie mane geriau negu daugelis mano pasielgimų, ypač šiom dienom.
    Neseniai kalbėjau su tavim telefonu ir žinau, kad šį vakarą tu ateisi. Tik dabar kilo many noras parašyti tau laišką, kurį tu gausi jau po mano mirties. Laišką aš įmesiu vakare, nusižudysiu, kai išsiskirstys svečiai, atsisveikinus su tavim, vėliausia apie 8 val. ryto, o laišką tu gausi tą pačią dieną, bet, žinoma, vėliau.
    Kodėl aš tau rašau? Tu, kaip poetas, gal pamanysi, kad dėl efekto, dėl nepaprasto įspūdžio. Pamanyk tik! Nusižudėlės laiškas! Kaip ir kokia dviejų pasaulių jungtis, nuo šermeninės lentos ištiesta ranka... Bet ne. Visa tai man nerūpi, ir jus, gyvuosius, stebinti nepaprastumu aš dabar visai nenoriu. Rašau tau, kaip senam prieteliui, kaip seniai mylėtam ir dabar dar tebemylimam žmogui. Aš noriu tau dar kartą padėkoti už tai, kad tu mane supratai ir iš manęs nesityčiojai, kaip daugelis kitų mano garbintojų, ir man nemelavai, neva mane mylįs.
    Ir štai dar dėl ko. Svarstydama savo mirties aplinkybes, aš imu bijoti, kad laisvas mano pasitraukimas iš gyvenimo gali būti nuslėptas. Aš numatau, kad mūsų gydytojas, į kurį, be abejo, pirmiausia bus šauktasi, norėdamas apsaugoti mane nuo paskalų, o Glaudžių nuo nemalonumų, sugalvos kokią nekaltą mano staigios mirties priežastį. Man, žinoma, tai maža rūpėtų, bet, nežinau kodėl, būtinai noriu, kad tu žinotum, kaip aš mirštu, ir niekad dėl to neabejotum. Aš noriu, kad mano mirtis tau nebūtų apgaubta jokiu melu, jokiais veidmainiškais aiškinimais. Apie 8 ar 7 val. ryt ryto aš paimsiu stiklą raudono vyno, nueisiu į savo kambarį, įsipilsiu nuodų ir, atsigulusi ant kušetės, išgersiu. Aš turiu patikimų nuodų, kurie veikia beveik momentaliai. Šautis aš nenoriu: triukšmas, kraujas, be to, niekad nesi tikra, ar gerai pataikysi.
    Šį vakarą tu, be abejo, stebėsiesi iš mano svečių, iš vaisių ir iš manęs pačios. Čia jau aš tau nieko neišaiškinsiu. Manyk kaip nori. Ar aš pagaliau žinau? Gal aš panūdau atsiskirti su savo gyvenimu tokiu momentu, kada dar kartą pamatysiu visą jo tuštumą, o gal susigundžiau efektu, teatrališka scena? Pamanyk tik! Nešiodama gedulą po sūnaus mirties, visą naktį praūžė girtoj kompanijoj, o išleidus svečius nusinuodijo!.. Kodėl vieną kartą gyvenime nepadaryt sau tokio malonumo? Daug kas laikė mane turtinga išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė... Kodėl tad paskutinę valandą nepadaryti man tokio karališko mosto?
    Bet aš imu jau karščiuotis, o buvau ketinusi rašyti šaltai ir protingai. Ką tau dar pasakyti? Tikiuosi, tu viską ir šiaip suprasi, nors ir ne viską žinai, kas nušviestų mano mirties priežastis. O jų ne viena. Abejoju, ar pasakyt tau vieną paslaptį. Po sūnaus mirties sužinojau, kad mano dėdė - tai mano tėvas!.. Iš tiesų, kaip kokioj komedijoj... Mane ramindamas, jis pats prisipažino. Vargšas senelis, kaip jis apsiriko! Po visų katastrofų štai tau, Liuce, paguoda: esi kanauninko duktė! Žinoma, aš jo nesmerkiu ir ne dėl to žudausi... Bet žinai, Liudai, šita, galima sakyti, smulkmena parodė man, kad mano gyvenimas jau nuo pat pradžios buvo vienas didelis nesusipratimas. Ta smulkmena galutinai sunarpliojo visas mano minčių gijas, ir nebežinau, nuo ko reiktų pradėti. Aš neturėjau teisės gimti, tai kam dar čia graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? Tačiau prisipažinsiu tau, kad jo, to dėdės-tėvo, man be galo gaila, ir aš esu didelė egoistė, suduodama jam tokį smūgį. Bet kas jam pagaliau būtų per džiaugsmas iš manęs tokios?
    Ima mane pagunda parašyti tau dar keletą šiltų, nuoširdžių žodžių, kaip paskutinį savo atsisveikinimą ir savo palikimą. Žodžių, kurie įstrigtų tau į širdį, ir tu mane minėtum ilgai, ilgai. Et, bet kam čia! Juk kas mum beliko bendra? Keliolika gyvenimo valandų. Neverta! Aš pati žinau, kaip trumpai gyvieji mini mirusius. Pagaliau, šį vakarą mudu dar pasimatysime. Gal aš tau ką ir pasakysiu - gera ar bloga, nežinau.
    Štai mano laiškas ir baigtas. Sudie, Liudai, šįkart amžinai.

Liucija

    Negreit Vasaris atsitraukė nuo to laiško. Perskaitė jį keletą kartų ir vis dar gaudė akim atskirus sakinius, atskirus žodžius. Tai štai kokia buvo Liucija! - stebėjosi jis, bet kokia ji buvo - aptarti neįstengė. Tas laiškas, nors desperatiškas ir žiaurus, jį tarsi nuramino, tarsi paguodė ir sustiprino. Jis pamatė, kad Liucija turėjo kaip ir kokią savo mirties programą, buvo pasiryžusi ją įvykdyti - ir įvykdė. Kiekvienas atliktas uždavinys, nors jis būtų ir kraupiausias, duoda mum savotiško pasitenkinimo momentą. Tat ir Liudas Vasaris, pajutęs savo širdy atoslūgį, padėjo laišką, apsirengė ir išėjo į miestą. Jam parūpo pažiūrėti, kas dedasi prie Glaudžių buto, ar Liucija jau pašarvota ir ar jau eina žmonės lankyti nabašninkės.
    Taip. Šaligatvis prie tų namų jau buvo nubarstytas eglių šakelėm, gatvėj stovėjo du juodi automobiliai, o pro duris ten ir atgal vaikščiojo žmonės. Iš nugirstų žodžių jis suprato, kad lankymas jau prasidėjęs. Kartu su kitais, nežymiai, jis įėjo pro duris, kur tiek kartų buvo sutinkamas kaip lauktas svečias. Šį kartą niekas jo nepasitiko.
    Salione, aukštai iškelta, ąžuoliniam karste gulėjo Liucija. Vakar toj pačioj vietoj ir tuo pačiu metu ji laukė svečių. Dabar aplink ją aukštose žvakidėse degė daug vaško žvakių, ir jų aitrus kvapas sklaidėsi ore. Daug žalumynų ir gėlių gelsvoj žvakių šviesoj ir juodame uždangalų fone gedulingai puošė aukštą Liucijos guolį.
    Sunku buvo pamatyti jos veidas. Pro palmių lapus, pro plazdančias žvakių liepsneles pasirodydavo kartais jos kakta ir vėl išnykdavo šešėly. Nė karto Vasaris nepamatė jos burnos. Bet kai jis atsimindavo tą pašaipišką lūpų iškrypimą, kurio nusigando šį rytą, jam rodės, kad ji tyčia slepia savo veidą į balto muslino pluoštą.
    Moterėlės klaupės, žegnojos ir meldėsi, giliai, reikšmingai atsidūsėdamos, ponios ir ponai giliai lenkėsi karstui ir stojo pasieniais susitelkimo pozose. Vieni su pasibaisėjimu žiūrėjo į mirusią, kiti stiebės ant pirštų, norėdami paskutinį kartą pamatyti visam mieste buvusią garsią gražuolę. Šį kartą mirties laimėjimas baugino kiekvieną.
    Nusilenkęs karstui, išėjo Liudas Vasaris į gatvę. Didelė nerimastis spaudė jo širdį. Liucija, beveik jau mirdama, dar kartą pasisakė jį mylinti, ir jis galvojo apie tą meilę. Keista galvoti apie meilę, visokios gyvybės šaltinį, mirties akivaizdoj. Sakoma, kad meilė esanti stipresnė už mirtį. Kas gi liko iš Liucijos meilės, jai mirus?
    Rytojaus dieną, 4 val. po pietų, Liuciją Glaudžiuvienę tuo pačiu keliu, kaip ir jos sūnų, lydėjo į bažnyčią. Daug žmonių ėjo paskui karstą, dar daugiau stovėjo šaligatviuose. Laidotuvių giesmės ir maršo garsai graudžiai aidėjo aprimusioj gatvėj. Vasaris, prisijungęs prie palydovų būrio, matė daugelį Liucijos pažįstamų, matė ir poną Glaudžių, sunkiai žingsniuojantį su nuleista galva.
    Bet palydovų būry ėjo ir kanauninkas Kimša. Tik vienas Vasaris suprato, dėl ko senelis neapsivilko kamžos, neužsidėjo juodos kapos ir pats nevedė savo augintinės paskutiniu šios žemės keliu. Ėjo kanauninkas sunkiai sulinkęs ir žemai nuleidęs galvą, ir buvo matyti, kaip skaudžiai jį slegia ilgo gyvenimo našta.
    Kitą dieną 9 valandą buvo iškilmingos laidotuvių pamaldos, bet ne kanauninkas Kimša jas laikė. Apsikniaubęs, veidą paslėpęs delnuose, jis sėdėjo presbiterijos suole ir nė Evangelijai neatsistojo. Už seniai atgailotas jaunystės nuodėmes jis kentė bausmę ir taip pat negalėjo suprasti, dėl ko jis gyvas, o mirė ji, niekuo nekalta.
    Kai Liuciją palaidojo ir visi, pareigą atlikę, skubinosi savais keliais, Vasaris netyčia pasijuto greta kanauninko Kimšos.
    - Kunige kanauninke, - prakalbino jį, - leiskit tarti jum gilios mano užuojautos žodį. Liucijos mirtis ne tik jum, jos globėjui, bet ir mum, jos pažįstamiem, buvo netikėtas ir skaudus smūgis. Nelaiminga Brazgių šeima!
    Prakalbintasis išsigandusiom akim pažiūrėjo į Vasarį, tarsi nesuprasdamas, kas čia ko iš jo nori. Pagaliau susigriebė:
    - A, tai tu... Buvai palydėti?.. Na, ką gi... Tokia Dievo valia... Štai mane seną laiko, o ją jauną pašaukė. O kaltas juk aš!..
    - Kokia čia jūs kaltė, kunige kanauninke! Niekas čia nekaltas. Nebent Glaudžius.
    - Vienas Dievas mane teis už mano didžiausią kaltę, - iškilmingai tarė kanauninkas. - O kaltas čia ir tu - bet ir tai gal dėl manęs.
    - Nesuprantu, kas čia mūsų per kaltė.
    - Juk mačiau, kad mergaitė įsimylėjus tave. Reikėjo man tave atimti iš seminarijos ir padaryt kitokiu žmogum. O dabar kas ir tu per kunigas? Būtų viskas kitaip pakrypę.
    Nieko į tai neatsakė Vasaris, tik prisiminė, kad jį myli Auksė. Bet tas prisiminimas jo širdies nesušildė.
    Kanauninkas Kimša dar paklausinėjo apie paskutines Liucijos gyvenimo dienas, bet į smulkmenas nesileido. Sunku buvo numanyti, ar jam kyla kokia abejonė, kaip iš tiesų mirė jo duktė. Nieko jis neprasitarė nei apie širdies ataką, nei stebėjosi jos staigia mirtim.
    Vasaris atsisveikino jį nujausdamas, kad daugiau turbūt nebeteks jiem pasimatyti. Sulinkęs po sunkia gyvenimo našta, kanauninkas Kimša nužingsniavo stoties kryptim.
    O Liudas Vasaris grįžo namo pro ištuštėjusį ir dabar jam visai svetimą Glaudžiaus namą. Visi langai buvo atdaryti, Teklė daužė balkone kilimus, o kiemsargis šlavė nuo šaligatvio sumintas eglių šakeles.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page