r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XXIII

    Po sūnaus laidotuvių ponia Liucija įkrito į keistą apatiją ir pasyvumą. Ji niekur nesirodė ir nieko nepriiminėjo. Išgirdusi skambutį prie durų, skubiai eidavo į savo kambarį, bijodama, kad netyčia kas jos neužkluptų. Ištisom valandom ji išsėdėdavo fotely nieko neveikdama, nieku nesidomėdama. Atrodė, kad ji užmiršo net ir savo mirusį sūnų: nė karto neatlankė jo kapo, su nieku apie jį nekalbėjo ir buvo labai nepatenkinta, jei kas nors iš namiškių apie jį užsimindavo.
    Savo vyro ji aiškiai vengdavo. Pirmą po laidotuvių savaitę ji ir valgydavo viena savo kambary. Paskui pietų eidavo į valgomąjį, bet nei į savo vyrą, nei į tarnaitę dažniausiai nepratardavo nė žodžio. Iš šalies stebint, net kraupu darydavos nuo tos amžinos tylos. Tarnaitės bijodavo garsiai kalbėtis, varstyti duris, barškinti indais. Net ir svetimas žmogus, pirmąsyk patekęs į Glaudžių butą, pajusdavo keistą nejaukumą.
    Vasaris, rengdamasis važiuoti atostogų, sumanė dar vieną kartą ponią Liuciją atlankyti. Įleistas į prieškambarį, jis pats, nepaisydamas Adelės nugąstavimų, priėjo prie ponios kambario, pasibeldė ir pravėrė duris. Ponia Liucija sėdėjo prie lango giliame fotely ir, priglaudusi galvą prie atramos, žiūrėjo į tolį. Virstelėjus durim, ji tarsi nusigandusi pažvelgė į ateinantį. Sumišimas ir nepasitenkinimas atsispindėjo jos veide. Ji nepakilo iš savo vietos, neištiesė svečiui rankos, bet klausiamai laukė, ką tas pasakys.
    Vasaris, įspėtas Adelės nekalbėti apie Vytuką, pajuto reikalą pasiteisinti:
    - Atleiskit, ponia Liucija, kad taip netikėtai pas jus įsibraunu. Rengiuosi ilgesniam laikui palikti Kauną, tat, pro šalį eidamas, ir užsukau jum sudie pasakyti.
    - Prašau sėsti, - kažkokiu pailsusiu, tingiu balsu pratarė ponia Glaudžiuvienė.
    Net šiurpu pasidarė Vasariui nuo to balso. Jis pasitraukė iš kampo kėdę ir atsisėdo, ieškodamas, kaip čia pradėjus kalbą tokiose aplinkybėse.
    - O jūs niekur nesirengiat išvažiuoti vasarai? - atsargiai paklausė.
    - Ne, niekur...
    - Dėl ko gi? Jum būtų labai naudinga pakeisti vietą. Išvažiuotumėt kur nors toliau, į užsienį.
    Ji tylėjo, tarsi visai būtų negirdėjusi tų žodžių. Tai buvo nepakenčiama. Vasaris, rizikuodamas mandagumu, nutarė kaip nors ją iš to pasyvumo ir apatijos išjudinti. Tegu ji supyks, tegu ji lieps man išeiti, manė jis, vis dėlto tai bus geriau, negu šitas baisus merdėjimas.
    - Ponia Liucija, - pradėjo jis, - aš noriu prabilti į jus kaip senas prietelis. Kanauninkas Kimša išvažiuodamas prašė mane jus atlankyti, ir aš jam tai prižadėjau. Dabar aš turėsiu jam pranešti, kad jūs sergate, kad jūs stačiai pati save žudote, ponia Liucija!
    Šitie žodžiai taip paveikė ponią Glaudžiuvienę, kad Vasaris net nustebo. Staiga atgijusiu žvilgsniu ji aštriai pažvelgė į savo svečią, tarsi norėdama įsitikinti, ar jis neslepia kokios įtartinos minties ir ar negresia iš jo kokis pavojus.
    - Ar mano... dėdė... nieko nekalbėjo tamstai apie mane?
    - Jis prašė, kad aš tamstą pridabočiau.
    - Daugiau nieko? - klausė ji, vis neatitraukdama tardančio žvilgsnio.
    - Nieko, ką gi daugiau!.. Žinoma, jis neprašė manęs tamstą sekti, ir aš to niekad nedarysiu... Bet jei galėčiau kuo nors jum padėti, visuomet pasiryžęs patarnauti - atvirai, prieteliškai.
    Tačiau ponios Liucijos susidomėjimas jau praėjo. Prigesusiom akim ji žiūrėjo į tolį ir paskutinių savo svečio žodžių tarsi nė negirdėjo.
    Vasaris bandė dar kartą jos sustingimą supurtinti.
    - Ponia Liucija, mane stačiai stebina šitokis staigus jūsų atsparumo palūžimas. Jūs, kuri visą laiką buvote kupina pajėgų, energijos ir gyvybės! Juk pusė gyvenimo dar prieš jus! Jūs esate dar jauna ir graži. Nesmerkite gi savęs beprasmiškai merdėti. Jūs galite dar susikurti sau šviesią ir gražią ateitį. Pagaliau, jeigu jau tuščia būtų kalbėti apie laimę, tai gyvenimas dar gali būti vertingas ir kitais atžvilgiais. Reikia tik paimti save į rankas ir nusikratyti šituo skausmu ir sustingimu.
    Iš nervingo ponios Liucijos pirštų judesio Liudas suprato, kad ji ima nerimauti, ir nutilo.
    - Ak, aš visa tai puikiai suprantu, ką tamsta kalbi, ir pritariu tam, - atsakė ji, - bet, deja, visa tai ne man. Kad tamsta žinotum visą mano gyvenimą, gal pats kitaip manytum. Daugiau aš nieko negaliu pasakyti. Aš dėkoju už tamstos rūpestį ir siūlomą pagalbą, bet kol kas nieko man nereikia.
    Vasaris suprato, kad ilgiau čia pasilikti būtų netakiška ir įžūlu, tat atsisveikino ir išėjo.
    Kai jis papasakojo Auksei apie šį atsilankymą, ji labai stebėjosi tokia keista ponios Glaudžiuvienės būkle.
    - Aš bijau, kad ji gali nusižudyti, - nugąstavo Auksė.
    - Na, tai jau būtų per daug! - sušuko Vasaris. - Maža yra motinų, kurios žudosi dėl vaiko mirties.
    - Ne vien dėl vaiko. Gali būti ir kitokių priežasčių. Netekdama sūnaus, ji gal neteko vienintelės atramos gyvenime.
    Liudas atsiminė, kad tą patį sakydavo ir ponia Liucija, dar Vytukui esant gyvam. Ir jį nupurtė pasibaisėjimo šiurpulys, pamanius, kad Liucija gali nusižudyti.
    Prieš važiuodamas į Palangą, kaip pernai, taip ir šiemet porai dienų jis nuvyko į tėviškę, nujausdamas, tarsi paskutinį kartą lankytųsi savo gimtinėj. Jis jau iš anksto žinojo, kaip sutiks jį tėvai, kaip norės organizuoti egzekvijas ir kaip bus nepatenkinti, šį kartą jam griežtai nuo tų pamaldų atsisakius ir taip trumpai namie paviešėjus.
    Iš tiesų viskas vyko taip, kaip jis numatė. Bet jis panoro važiuoti dar į Kleviškį atlankyti kanauninko Kimšos ir pasikalbėti apie ponią Liuciją. Seniui, be abejo, būsią įdomu išgirsti naujienų apie seserėčią iš žmogaus, neseniai ją mačiusio.
    Neapsiriko. Kan. Kimša, vos spėjęs pasisveikinti, ėmė klausinėti:
    -Seniai iš Kauno?.. Prieš porą dienų, sakai?.. Liucę matei?.. Na, tai pasakok, kaip ji dabar?..
    Vasaris pasakojo, o kanauninkas klausė, nepraleisdamas nė vieno žodžio.
    - Ji visuomet būdavo jautri... O! ji giliai jausdavo... - kalbėjo jis, Vasariui nutilus. - Ji buvo linksmą, vikri, išdykėlė, padauža, nes aš ją per daug lepindavau. Bet sielą ji turi gilią. Pats žinai... Kuo visa tai baigsis, kaip manai?
    - Aš manau, kad ji nusiramins, ir viskas bus gerai. Nėr tokio skausmo, kurio laikas nepagydytų. Tik be reikalo taip ilgai kankinasi. Ji dar visai jauna ir graži moteris.
    -- Dieve duok, Dieve duok, - nušvito kanauninkas - Na, einam išgersim arbatos.
    Vaišindamas savo svečią arbata su romu, senis vėl ėmė kalbėti apie Liucę. Bet dabar Vasariui pasirodė, tarsi kariauninkas kažką nutyli, kas tačiau, matyt, labiausiai jam rūpi.
    - Aš bijau, kad ji kremtasi ne vien dėl sūnaus, bet gal ir dėl ko kito... Gal dėl viso savo gyvenimo ji kremtasi... Atsitinka, kad žmogus imi pats savęs nekęsti... Klausyk, ar ji nieko tau nepasakė, kas būtų tave nustebinę? - staiga paklausė jis, neramiai žiūrėdamas į Vasarį.
    - Ne, nieko. Aš iš jos išgavau vos keletą žodžių.
    - O apie mane ji nieko tau nekalbėjo?
    - Ne, nieko.
    - Na, papasakok, kaip ji ten gyvena su tuo Glaudžium. Sakyk viską, ką pats matei ir iš kitų girdėjai. Nieko neslėpki!
    Buvo aišku, kad senis yra labai susirūpinęs Liucės likimu, tat Liudas pasakojo atsargiai, kartu jį ramindamas ir paguosdamas.
    - Padariau klaidą, didelę klaidą, patardamas jai tekėti už to stuobrio, - apgailestavo kanauninkas. - Tai sakai, apie mane ji nieko nekalbėjo?
    - Ne, nieko. Aš bent neprisimenu tuo tarpu.
    - Na, tai ir dėkui Dievui...- atsikvėpė senelis. - O tu pats kaip manai? Ar geras aš jai buvau dėdė? Mylėjau ją? Rūpinausi? Nenuskriaudžiau kuo?
    - O, kunige kanauninke! Jūs buvot jai kaip tikras tėvas. Duok Dieve kiekvienam tokį globėją.
    Vasariui pasirodė, kad kanauninkas ima jaudintis: per daug pilasi į arbatą romo, ilgiau negu reikia atsidėjęs maišo šaukšteliu, kartoja tuos pačius klausimus ir iš viso ima kalbėti kažkaip keistai.
    - Taip, taip... mylėjau ją kaip tėvas... Lepinau... Gera buvo mergaitė... linksma, vikri, tikra padauža... Bet širdį turėjo jautrią... Giliai jausdavo... Pats žinai... Dėl to ir nelaiminga. Brazgio nemylėjo, bet tas buvo geras žmogus - priprato. O Glaudžius - stuobris. Pražudys ją... Visai pražudys...
    Liudas, observuodamas kanauninką, net stebėjosi, kad per Vytuko laidotuves senis atrodė dar visai stiprus ir energiškas, o dabar jau taip pasenęs, išvargęs ir suglebęs. Liucės nelaimė, matyt, ir jam atsiliepė labai skaudžiai.
    - Atsiimkit ją pas save, kunige kanauninke, - patarė, norėdamas jį paguosti.
    - Ir aš taip maniau. Bet neina. Nenori. Didelė ponia tapo... Supyko net... Ak, ta jaunystė, jaunystė!.. Kokių tik kvailysčių žmogus nepridarai!
    Liudas nesuprato, kokią jaunystę kanauninkas bara: savo, Liucės ar apskritai kiekvieno žmogaus. Jis tylėdamas baigė gerti savo arbatą, o senis vis dar dūsavo, minėjo Liucės gilų jautrumą ir pyko ant stuobrio Glaudžiaus.
    Vasariui pakilus važiuoti namo, kanauninkas, lydėdamas jį, kalbėjo:
    - Sugrįžęs į Kauną, atlankyk ją ir pasakyk, kad aš labai, labai ja rūpinuosi, kad aš ją myliu, noriu jai laimės ir kad ji man viską, viską atleistų...
    Vasaris pažadėjo tai padaryti ir, atsisveikinęs susigraudinusį kanauninką, išvažiavo namo.
    Parvykęs į Kauną, kitą dieną jis nuėjo į Glaudžius. Adelė atidarė jam duris ir spėjo painformuoti, kad ponia atrodo jau kiek aprimusi ir greičiausia priims jį salione. Iš tiesų po valandėlės ponia Liucija pasirodė. Ji buvo apsirengusi visai juodai, be jokių papuošimų, nefrizuotais plaukais, neparaudonytom lūpom, išblyškus ir sumenkus. Ji nebeatrodė jau taip skausmo parblokšta, kaip aną kartą, bet buvo labai rimta, beveik rūsti. Kaip ir kokį kilnumo bruožą įspaudė į jos veidą ir visą išvaizdą tie vos pastebimai suartėję antakiai, tos suplonėjusios lūpų linijos ir tie paprasti juodi rūbai.
    Vasaris su pagarba jai nusilenkė, o ji padavė jam ranką, mostu paprašė sėsti ir pati nusileido į fotelį.
    - Aš vakar grįžau iš tėviškės, ponia, - pradėjo Vasaris. - Mačiausi ir su kanauninku Kimša. Jis prašė, kad aš jus atlankyčiau ir įteikčiau jo linkėjimus. Jis labai susirūpinęs jum...
    - Dėkui tamstai. Kaip laikosi kanauninkas?
    - Neslėpsiu nuo jūsų, kad atrodo gerokai nuvargęs. Bet šiaip sveikas ir dar stiprus. Prašė parašyti jam apie jus. O gal, ponia Liucija, pati jam porą žodžių pabrėžtumėt? Be galo nudžiugintumėt senuką. Jis labai jus myli.
    Bet ji susitelkus, tarsi ką svarstydama, žiūrėjo prieš save į langą ir nieko neatsakė.
    - Kaip jūs dabar jaučiatės, ponia Liucija? - klausė Vasaris, norėdamas nutraukti tą tylą.
    - Nieko... Pradedu apsiprasti. Juk pasauly niekas pagaliau nepasikeitė. O aš viena ką gi reiškiu visam gyvenime?..
    Vasaris ne visai suprato, ką ponia Liucija norėjo tais žodžiais pasakyti.
    - Taip, - pritarė jis, abejodamas, ar nebūtų buvę geriau jos mintį nuneigti.- Atskiro žmogaus skausmas regimam pasauly gal ir nedaug nusveria, bet aukštesnėj tvarkoj niekas nežūva. Ten - individų pasaulis, ir atskiro žmogaus vertė ten neišnyksta kasdienėj minioj.
    Ponios Liucijos antakiai dar labiau susislinko draugėn, ir per vidurį įsibrėžė stačia, plona raukšlė. Ji pakreipė akis tiesiog į Liudą, o jos žvilgsnis buvo šaltas ir kietas.
    - O aš įsitikinau, kad nėra jokios aukštesnės tvarkos, - tarė ji, aštriai pabrėždama žodžius. - Atskiras žmogus yra toks menkas krislas, kad apie jį nė mąstyti neverta. Nei mirtis, nei skausmas, nei niekas kitas neturi jokios reikšmės tam, kuris pajėgia nugalėti gyvulišką gyvybės instinktą.
    Tik tas instinktas laiko mus pririšęs prie gyvenimo ir ugdo visokias iliuzijas dėl individo reikšmės ir aukštesnės tvarkos. Viskas niekai!.. - Jūsų lūpom dar kalba skausmas. Aš tikiuosi, kad tas gyvybės instinktas netrukus nugalės jumyse visokius mirties šešėlius ir grąžins jus vėl gyvenimui. To aš jum ir linkiu, ponia Liucija, išvykdamas atostogų.
    Jos lūpos kryptelėjo kaip ir į kokį ironijos ar paniekos šyptelėjimą, ir ji atsakė, iš reto sverdama žodžius:
    - Tokiu būdu tamsta linki man labai blogo dalyko. Jeigu many atbus gyvybės instinktas ir gundys dar kartą ieškoti gyvenime laimės, aš jį užgniaušiu savy, nesivaržydama nei priemonėm, nei vaisiais.
    Nejauku pasidarė Vasariui nuo šitų žodžių, nes jis matė, kad Liucija yra pasiryžus viskam.
    Jis atsisveikino ponią Glaudžiuvienę, apgailestaudamas, kad ilgesnį laiką turės ją pamesti iš akių.
    Po poros dienų Vasaris išvažiavo į Palangą. Nerūpestingas kurorto gyvenimas pamažu stūmė atgal visus liūdnus įspūdžius, atsivežtus iš tėviškės ir iš Kauno.
    Jis susitiko Varnėną, keletą savo gimnazijos mokytojų ir daugiau pažįstamų. Kopose maudynių metu jie sudarydavo savo atskirą koloniją, kepindavosi saulėj, sportuodavo, juokaudavo ir visu būriu šūkaudami virsdavo į bangas.
    Vieną kartą Vasaris susitiko čia ir kun. Stripaitį, kurio jau seniai nebuvo matęs. Po pralaimėtų rinkimų buvusis atstovas atsisakė eiti į parapiją, bet nutarė važiuoti į Ameriką rinkti aukų katalikų akcijai ir įstaigom. O prieš tai atvyko štai į Palangą pasilsėti ir pataisyti nervus.
    - Pekliškai įgriso tie visi mitingai! - skundėsi jis Vasariui. - Rinkimus prabirbinom, ką padarysi! Katalikam, žinoma, didelis smūgis. Bet aš pats, žinai, net džiaugiuosi, kad nepatekau vėl į Seimą. Išvažiuosiu į Ameriką, pamatysiu pasaulio, parinksiu aukų, na, ir pačiam bus ne pro šalį vieną kitą dolerį susitaupius. Iš ten niekas tuščiom negrįžta. O čia kas?.. Visą amžių ubagas...
    Liudas linkėjo jam gero pasisekimo...
    Palangoj vasarojo ir Auksė su savo tėvu. Vasaris dažnai su jais matydavos, o su Aukse ilgai vaikščiodavo pajūriu ir gėrėdavos nuostabiais saulėlydžiais, kokius galima matyti tik šituose Lietuvos krantą plaunančiuose vandenyse.
    Per vieną tokį pasivaikščiojimą Vasaris ėmė kalbėti apie ponią Glaudžiuvienę. Jis papasakojo Auksei, ką matė ir girdėjo, atsilankęs pas Liuciją, ir neslėpė savo susirūpinimo jos likimu.
    Auksė pritarė jo spėliojimam, bet neiškentus pastebėjo:
    - Vis dėlto, Liudai, ta moteris turi dar daug vietos tavo širdy. Jei aš būčiau pavydi, turėčiau teisę tau prikaišioti.
    Vasaris nesigynė:
    - Tiesa, Aukse. Ir tu supranti, dėl ko taip yra. Bet aš tau pasakysiu vieną dalyką, kuris tave turbūt nustebins. Man atrodo, kad Liucija yra fatališkai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos pareina mudviejų abiejų tolimesnis likimas.
    Auksė iš tiesų nustebo ir net su baime pažiūrėjo į Vasarį.
    - Čia dar kas per paslaptis?..
    - Ne paslaptis, bet nežinau nė kaip pasakyti: nuojauta, likimas ar kas kita. Kol Liucija buvo laiminga ar bent tokia atrodė, man ji visai nė nerūpėjo. Bet dabar ji, kaip koks šešėlis, nuolatos stovi tarp manęs ir tavęs. Ji tarsi kužda man, kad aš neturiu teisės mylėti kitą moterį ir kad mano laimė visuomet bus apkartinta jos nelaimių.
    - Šitą aš suprantu, - gyvai susidomėjusi atsiliepė Auksė. - Tikrai mylėti žmogui lemta tik vieną kartą gyvenime. Jeigu Liucija buvo pamilusi tokia meile, be tavęs ji negali būti laiminga. Dėl to tu taip gyvai ir atjauti jos likimą.
    - Bet kuo gi aš čia kaltas? Juk ta tikroji vienintelė meilė - tai mudviejų, Aukse!
    Auksė staiga apsiniaukė ir liūdnai nusišypsojo.
    - Mano - taip, bet tavo - aš nežinau, Liudai, kuri ta tikroji meilė. Gal judu su Liuce prasilenkėt, gal ji, o gal tu esi iš tų nelaimingųjų, kuriem nėra lemta pataikyti į savo kelią. Tuomet, žinoma, ir mano likimas nepavydėtinas.
    Tokia meilės filosofija Vasariui atrodė naivi, bet jis džiaugėsi, kad Auksė ja tenkinas ir nekaltina jo nepastovumu, pasikeitimu, svyravimu ir kitokiais mylinčios moteries priekaištais. Jis žinojo tik viena: kad Auksę myli, o ponios Liucijos gailisi; bet po Vytuko mirties dažnai jaučia į save atkreiptą ledinį jo motinos žvilgsnį ir negali nusikratyti kraupia nuojauta, tarsi tas žvilgsnis būtų kupinas kokios ypatingos, įspėjančios reikšmės.
    Bet čia, vasaros poilsy, kam kelti tuos šešėlius?
    Vasaris paėmė Auksės ranką ir nerūpestingai sušuko:
    - Ė, kaip ten bebūtų, Aukse, dabar dar sielotis tuo neverta. Ponia Glaudžiuvienė tokia stipri moteris, kad netrukus atsities po savo nelaimių, o aplink mus gyvenimas įdomus ir pasaulis gražus.
    Jiedu ėjo pačiu jūros pakraščiu, kietai nuskalauta smėlio juosta, ir lėkštos tingios bangos beveik siekė jų pėdas.
    - Žiūrėk, kaip įdomiai leidžiasi saulė! - rodė sustodama Auksė.- Jau tuoj tuoj pasieks jūros kraštą. Dangus raudonas kaip žarija, o jūra tamsiai mėlyna ir šalta kaip plienas.
    - Bet pažvelki į kairę ties tuo debesiu! Jo žemutinis kraštas tartum paauksuotas, o viršus balzganai, melancholingai pablyškęs. Jūra ties juo man atrodo gražiausia. Kiek spalvų ir nuotaikos!
    - Bet žiūrėki - saulė! Ji jau pasiekė vandenį. Oi, kokia keista! Pailga!.. Tartum kokia didžiulė kriaušė, kotu į jūrą įstatyta! O antai burė - toli toli!.. Matai?.. Čia iš dešinės.
    - Matau. Gal žvejai, o gal šiaip kokia linksma kompanija. Vėjo beveik nėra, jūra aprimo, bet bangos toliau nuo kranto dar gerokai juos supa.
    - O saulutės jau tik pats kraščiukas bekyšo.
    - Nuo Birutės kalno dar būtų visa matyti.
    - Štai ir nebėr. Labanakt, saulyte! - šūktelėjo Auksė, grakščiai mojuodama jai ranka.
    Bet buvo dar visai šviesu. Visu pajūriu išsimėtę būriais ir porom vaikštinėjo žmonės.
    Juosva burė atrodė vis toj pačioj vietoj.
    Ant tilto dainavo jaunimas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page