r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XXI

    Tuo metu Liudo Vasario gyvenimas buvo jau tiek nusistojęs, kad daugelio jį kvaršinusių klausimų daugiau nebeliko. Jis buvo pasiryžęs į dvasiškojo luomo pareigas nebegrįžti, direktoriavimą mesti ir verstis vien rašytojo darbu. Visa kita atrodė antraeilės reikšmės dalykai. Maža turėdamas reikalų su viešom organizacijom, jis nesirūpino aptarti nė visuomeninės savo pozicijos. Nors ir metęs kunigauti, jis vis dar laikėsi bendrųjų krikščioniškosios pasaulėžiūros nuostatų, o visuomeninis ir politinis katalikų veikimas Lietuvoj jį domino kaip kažkas sava, artima.
    Dėl nenusisekusio mitingo Kalnynuose jis labiau sielojosi negu pats Stripaitis, nors kunigų politikavimą smerkė, jų metodam nepritarė ir klerikalizmo įsigalėjimo bijojo. Jis numanė, kad katalikų visuomenės nariu pasilikti negalės, bet kur pagaliau pritaps, jam dar nebuvo aišku. Jam atrodė, kad tai yra ateities klausimai, tuo tarpu neaktualūs ir nesvarbūs.
    Liko dar kai kurių neaiškumų ir pasaulėžiūros srity. Kartais jis samprotaudavo taip: kunigystę aš mesiu, bet liksiu tikįs krikščionis; daugelis formalinių katalikybės nuostatų man nėra priimtini, o net ir kai kurie dogmų dalykai atrodo abejotini, bet apskritai krikščionybė ir pagrindinės katalikų tikėjimo tiesos man ir toliau pasiliks šventos, neliečiamos.
    Tokiu būdu iš krikščionybės ir katalikybės jis norėjo sau išsižvejoti tai, kas tinka jo prigimčiai, į ką gyvai atsiliepia jo širdis ir protas. Jis norėjo susikonstruoti kaip ir kokią subjektyvią religiją, nes visa katalikybės sistema jam atrodė negyva protinė konstrukcija arba nepasiekiama pilis, į kurią tiltų nebėr, kaip jis buvo išsireiškęs, disputuodamas su tėvu Severinu. Bet ir tokią religiją susidaryti liko dar ateities uždavinys.
    Tuo tarpu gi jis praktikavo kai kuriuos net antraeilius, kaip jam atrodė, katalikų religijos dėsnius. Pavyzdžiui, sekmadieniais jis eidavo klausyti mišių, ir jei kada tos pareigos neatlikdavo, jausdavo sąžinės priekaištą. O laužydamas kitus svarbesnius tos pačios religijos nuostatus, jis smerkiančio sąžinės balso negirdėjo.
    Visa tai liudijo, kad Liudo Vasario vidaus gyvenimas nors buvo jau gerokai nusistojęs, bet vis dar nelaisvas nuo prieštaravimų, neaiškumų ir abejonių. Tie prieštaravimai ir neaiškumai iš dalies kilo gal ne tiek dėl sąmoningo apsisprendimo stokos, kiek dėl visai iracionalių, nesuvokiamų priežasčių arba tiesiog iš įpratimo kai kuriuos religijos veiksmus atlikinėti. Net ir tokios religinės praktikos, kurių nebekartoti jis ryžosi visai griežtai, kaip, pvz., mišių laikymas, sakramentų teikimas, matyt, dar giliai buvo jame įsišakniję, nes ir dabar dar kartais drumsdavo jo sielą, jei ne tikrovėj, tai bent sapnuose. Dažnai jis sapnuodavo tokius sapnus, kuriuose kaip magiškam veidrody atsispindėdavo visa tai, kas glūdėjo jo pasąmonio gelmėse. Jo sapno fantazija dažnai suplakdavo praeitį ir dabartį į vieną fantasmagorišką vaizdą, kurio prasmė buvo pernelyg aiški.
    Vienas tokis fantasmagoriškas praeities vaizdų ir įspūdžių antplūdis jį buvo apsiaubęs tučtuojau po tos kelionės į Kalnynus. Grįžo tuomet jiedu su Stripaičiu jau gana vėlai, ir nors atstovas kvietė direktorių pas save išmesti po burnelę po visų vargų ir nepasisekimų, Vasaris atsisakė ir nusiskubino namo.
    Atgulęs į lovą, jis jautė visame kūne malonų nuovargį. Ausyse dūzgė motoro ūžimas, o per galvą skrido matyti vaizdai, žmonės, minčių ir kalbų nuotrupos, dabarties įspūdžiai ir praeities atsiminimai. Po valandėlės jis užmigo giliu, bet neramiu miegu.
    Rodėsi jam, kad jis įeina į Kalnynų bažnyčią, rengiasi laikyti mišias ir jau nori žengti prie altoriaus, bet klebonas Platūnas pastoja jam kelią ir rūsčiai sako:
    - Tamsta trejus metus nebuvai išpažinties!.. Cha cha cha!..
    Tuo pačiu metu jam pasirodo, kad juokiasi jau ne Platūnas, bet lyg kapelionas Laibys, lyg prof. Meškėnas... staiga kažkas trinktelėja, ir jis mato griūvantį Kalnynų bažnyčios bokštą...
    Jis apsiverčia ant kito šono ir pasijunta esąs seminarijos koplyčioj. Didelės iškilmės. Ant altoriaus dega daugybė žvakių. Kvepia smilkalai. Visi klierikai, apsivilkę baltom kamžom, klūpo prieš altorių, o vyskupas eina per vidurį ir dalina Komuniją. Jis gi, Liudas Vasaris, čia pat guli lovoj, ir jam neapsakomai gėda dėl tokio savo apsileidimo. Staiga atsiranda ponia Glaudžiuvienė, apkabina jį nuogom rankom ir bučiuoja į lūpas...
    Jis tarsi kalną jaučia ant savo krūtinės, neramiai blaškosi lovoje, bet bjaurus sapnas jo nepaleidžia. Dabar jam rodos, kad jis laiko kažkokius egzaminus. Prie komisijos stalo sėdi vyskupas, tėvas Severinas ir nežinia kaip ten pakliuvusi ponia Rainakienė. Jis stovi prieš juos apsirengęs civiliniais rūbais, o teologijos profesorius, trypdamas aplinkui, grasina pirštu ir vis kartoja:
    - Osculavi Caiam!.. Nu?.. Pytaj, pytaj, pytaj!..
    Pagaliau jis pabudo, ilgai negalėjo užmigti ir visą rytojaus dieną jautė koktumą ir gėdą dėl tų nelemtų savo sapno fantazijų.
    Panašūs sapnai tą pavasarį kamavo jį ne kartą. Jam buvo keista, kad tokiu metu, kada jis tarėsi tvirtai žengiąs išsivadavimo keliu, kada jautėsi nurimęs ir išblaškęs daugel sunkiausių abejonių, štai jame dar knibžda kažkoki nesąmoningi jo išgyvenimų ir rūpesčių šešėliai.
    Pabudęs jis ieškodavo psichologinės ir fiziologinės tokių sapnų priežasties ir mokėdavo ją išaiškinti. Jis nebuvo prietaringas, jokios antgamtinės pranašiškos prasmės tiem sapnam nedavė ir dėl jų savo pasiryžimų keisti nežadėjo. Tačiau jis susimąstydavo, ir pasitikėjimas savim tokiais momentais jame silpnėdavo. Jis nugąstaudavo, kad gal nesugebės iš savo sielos su šaknim išrauti visų tų svyravimų, abejonių ir susikrimtimų, kurių priežastim laikė kunigavimą. Jis manydavo, kad jo sieloj gal dar glūdi tokių pradų, kurie ilgainiui gali vėl jį pasukti kokia nauja, šiandien visai neįspėjama kryptim. Juk įsišvęsdamas kunigu ar jis būtų patikėjęs, jei kas būtų išpranašavęs jo dabarties būklę?
    Jeigu Liudas Vasaris būtų buvęs vienas, galimas daiktas, kad jį vėl būtų apnikusios visokios abejonės ir baimės. Bet dabar šalia savęs jis jautė moterį, kuri ne tik gerai jį pažino ir suprato, bet ir mylėjo. Auksė budriai sekė jo išgyvenimus ir visados jautriai atsiliepdavo į visus jo rūpesčius. Ji gerai suprato, kokį dvasinės krizės momentą gyvena Vasaris. Ji žiūrėjo į jį kaip į sveikstantį ligonį, kuris savo ligos antpuoliuose reikalingas paramos, užuojautos ir šviesių vilčių.
    Kartą, kai Vasaris pasipasakojo jai savo nugąstavimus dėl ateities, ji nerūpestingai numojo ranka ir sušuko:
    - Niekai! Aš esu tikra, kad viskas klosis kuo puikiausiai. Tu ir dabar jau gerokai pasikeitei, palyginti su pereitais metais. Tu tapai veiklesnis, linksmesnis, blaiviau žiūrįs į gyvenimą, ir šitos pesimizmo atakos pasikartoja vis rečiau. Tai mane džiugina. Bet tau reikia vengti dar vieno dalyko.
    - Ko gi?
    - Rūpintis ateitim.
    - Tai visai ypatingas patarimas, - nusijuokė Vasaris. - Visi išmintingi žmonės lig šiol sakydavo, kad mes viską turime daryti atsižvelgdami į ateitį, nes tokiu būdu mes galį išvengti didelių klaidų.
    - Bet tu - ne! - spyrėsi Auksė. - Rūpestis dėl ateities tau sukelia visokių šmėklų ir hipotezių, kurios tau trukdo veikti. Sykį pasiryžęs, tu turi ne spėlioti, kas bus, bet dirbti, kad būtų taip, kaip nori. Aš manau, kad šitokis yra tikro laimėjimo dėsnis. Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gera neduoti dabarčiai.
    Vasaris matė, kad ši Auksės mintis nėra kokia nenuginčijama aksioma, bet vienas iš daugelio praktiškai teoretiškos išminties variantų, kuriais mes, kiekvienas savaip samprotaudami, audžiame savo gyvenimo filosofiją. Auksės variantai jam patikdavo, ir nors kartais jis ginčydavosi ir kritikuodavo jos mintis, bet gilesnio nesutarimo svarbiaisiais klausimais nerasdavo.
    Auksė, tuo metu jau gerai pažinusi Vasario charakterį, matė visas jo ydas ir silpnybes, išmoko jas nukęsti ir iš dalies prie jų prisiderinti. Liudas tai matė ir, jausdamasis jai už tai dėkingas, stengėsi saugotis visko, kas galėtų ją užgauti. Tokiu būdu jųdviejų meilė kaskart vis labiau tapo darniu minčių, jausmų ir elgesių akordu, kuris abudu kėlė ir abiejų gyvenimą turtino.
    Bet pagrindinis, svarbiausias Auksės klausimas - kas bus toliau? - vis dar tebeliko neišspręstas. Kiek kartų ji bandė apie tai kalbėti, Vasaris visados kreipdavo kalbą į šalį arba pasilikdavo prie ankstyvesnio savo nusistatymo: šeimos jis nenorėjo. Jam vis dar atrodė būsią kažkaip gražiau, kilniau, nenusileidus į šeimos gyvenimo prozą; jis bijojo naujų ryšių, jis nepasitikėjo savim, o iš dalies vengė ir visuomenės pasmerkimo. Tačiau jis pats matė, kad čia jo pozicija gana silpna. Jis juk žinojo, kokis yra galutinis gamtinis meilės tikslas, ir kad būtų naivu apsigaudinėti idealistinėm svajonėm. Gyvenimo tikrovė kiekvienu momentu grės jas išblaškyti. Dėl to ir ginčai su Aukse pasibaigdavo dažniausiai jo pralaimėjimu. Iš principo jis turėdavo sutikti, kad vienintelis doras ir natūralus jųdviejų santykių finalas turėtų būti šeima, o dabartinė būklė yra tik tam tikras kompromisas dėl aplinkybių, dėl taktikos arba dėl kokių kitokių pašalinių sumetimų.
    Atėjus Sekminėm, Vasaris priminė Auksei pernykštį nesusipratimą ir kvietė ją eit pasivaikščioti kur nors po Kauno apylinkes. Auksė mielai sutiko, ir tą dieną jiedu ilgai vaikščiojo Fredos šlaituose, kalbėdamiesi apie rimtus ir nerimtus dalykus. Pagaliau atsidūrę prie Napoleono kalno, panoro užkopti į viršų pasigėrėt puikiu Nemuno ir miesto reginiu. Bet tokia jau, matyt, buvo tos dienos nuotaika, kad Vasaris, apžvelgęs tą reto grožio vaizdą, vėl pradėjo aktualiausia sau ir jai tema.
    - Tu žinai, - kalbėjo jis, - kad viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių aš metu kunigavęs, yra mano kūrybos, mano talento likimas. Ar tau neatrodo, kad šeimyna gali tiek pat mano kūrybai kenkti, kiek ir kunigavimas, tik, žinoma, kitokiais atžvilgiais? Juk yra žmonių, kurie mano, kad poezijos kūryba ir šeimos gyvenimas yra stačiai iš principo nesuderinami dalykai.
    - Tu tuo tiki? - paklausė Auksė.
    - Netikiu, bet aš noriu paklausyti, kaip tu tokią teoriją sukritikuotum.
    - Labai paprastai. Praktika, istorija tos teorijos nepatvirtina. Tu pats žinai, kad yra buvę daug poetų ir šiaip rašytojų, kurie ir vedę labai gerai rašė. Iš vedusių ir nevedusių kūrybos jokio dėsnio suformuluoti turbūt negalėtum. Tik viena aišku: moteris visų kūrybai yra daug nulėmusi.
    - Bet ta moteris dažniausiai nebuvo žmona.
    - Tu nori pasakyti, kad tai būdavo meilužė? Iš dalies taip, nors biografai, istorikai ir kritikai nemaža čia yra primelavę. Bet tavęs šitas klausimas neliečia. Aš nemanau, kad tu svajotum apie pakrikusį gyvenimą ir meilužes!
    - Mes kalbame apie principą.
    - Taigi aš pripažįstu tik meilės, bet ne meilužių principą. Šeimos gi aš visai su kūryba nesieju. Tie, kurie sako, kad poetas negalįs vesti, yra egzaltuoti pseudoromantikai arba seni maniakai, kurie moterį laiko ne žmogum, bet kokia ragana ar įkūnyta velnio pagunda. Toki moteries bijo, bet kartu jos ir nori. Jų liguista vaizduotė kupina visokių Kleopatrų, Ksantipų, Mesalinų, Kobrų, čigonių, kabaretų šokėjų, ir jie kliedi visokias nesąmones apie jų mylavimus ir gundymus. Švari meilė jiem nesuprantama ir nepasiekiama.
    Vasaris gėrėjosi užkaitusiu Auksės veidu, jos akių spindėjimu ir griežta, tikslia jos kalba. Jis dabar jau nenorėjo ginčytis, nes ir jo paties mintys plaukė ta pačia kryptim. Tat pritardamas jis tęsė toliau:
    - Iš tiesų. Turbūt apie nieką nėra tiek daug prikalbėta ir prirašyta nesąmonių, kaip apie moterį. Vieniem ji velnias, kitiem angelas, ir tik maža kas laiko ją žmogum. Bet pripažink, Aukse, kad iš dalies ir pati moteris kalta, kad taip su ja elgiamasi. Mūsų laikų moteris per daug nori pati žaisti gyvenimu ir būti žaislu vyrų rankose. Aš tavim pasitikiu ir dėl tavęs vienos atleidžiu visom moterim jų tuštumą ir dažną savęs niekinimą. Bet jeigu ir tavim nusivilčiau, gal ir pats tapčiau tokiu senu maniaku, apie kurį kalbėjai.
    Auksė pažiūrėjo į jį nušvitusiu žvilgsniu ir nusijuokė.
    - O, nekrauk ant manęs visų moterų likimo! Jeigu aš ir būčiau bloga, tai yra dar daug ir gerų. O ir blogosios gal ne tiek yra blogos, kiek nelaimingos. Nereikia jų niekinti.
    Vasaris staiga, lyg kokio įkvėpimo pagautas, sušuko:
    - Kaip aš galėčiau niekinti moterį, turėdamas motiną moterį? Ir visi mes, ką mes galime bloga pasakyti apie savo motinas? O jų yra ir bus tūkstančių tūkstančiai! Aš manau. kad motinystė galų gale išperka visas moteries nuodėmes.
    - O tu bijaisi net ir su manim sukurti šeimą!
    - Ak, Aukse, juk tai visai kas kita! - spyrėsi Vasaris. - Tu gi žinai priežastis.
    - Aš tau neprikaišioju ir neverčiu mane vesti, bet duok man tavo priežastis panagrinėti. Pirmiausia, jeigu meti kunigystę, tai be jokių abejonių turi teisę gyventi kaip kiekvienas kitas doras žmogus. Visuomenės smerkimas tau nėra baisus nei pavojingas. Ne visi nė smerks. Kiti pakalbės ir nutils. Tavo talentui jokis pavojus negresia. Jokio suvaržymo ir skurdo tau kęsti nereikės. Aš esu pakankamai turtinga, o tu pakankamai gabus. Mūsų gyvenimas bus visa ko pilnas. Tau nereiks sielvartauti vienatvėj ir blaškytis po svetimus kampus. Tu turėsi jaukų namų židinį ir galėsi dirbti savo mėgstamą darbą niekieno netrukdomas, o mano mylimas ir saugojamas. Netikėk, kad graužimasis, skurdas ir vienatvė paskatins tave dideliem darbam. Gali atsitikti visai atvirkščiai. Su tavo jautrumu, įspūdingumu ir išdidumu gali tave palaužti pirmas didesnis nepasisekimas. Prisipažink, kad tu nesi linkęs grumtis su gyvenimo priešingybėm, pavyzdžiui, kad ir dėl duonos kąsnio.
    Vasaris žarstė lazdos galu prie savo kojų žemę, matyt, svarstydamas Auksės žodžius. Pagaliau atsiliepė:
    - Aš bijau, kad šeimos gyvenimo komfortas neužmuštų many noro dirbti, kad neužmigdytų fantazijos ir neužgesintų entuziazmo. Čia svarbiausias pavojus!
    - Ak, kaip tu visko bijai! - sušuko nekantraudama Auksė. - Tu matai šimtus pavojų iš visų pusių ir bijai pajudėti iš vietos! Laimei, aš manau, kad tu ne tiek bijai, kiek mėgsti įsivaizduoti visokių kliūčių ir narpliotis visokiuose galimumuose. Jei neišsigydysi iš šitos savo ligos, aš tave pamesiu.
    - Na, nepyk Aukse, - kalbėjo Liudas, imdamas jos ranką. - Aš pripažįstu, kad tu sakai teisybę, ir iš principo sutinku su tavo išvedžiojimais, bet dabar dar per anksti apie tai kalbėti. Aš nepakenčiu jokių staigių šuolių. Mano gyvenimas turi eiti evoliucijos keliu. Aš dar nežinau, kaip pasijusiu, kai būsiu visiškai laisvas.
    Auksė buvo patenkinta, kad jis bent iš principo su ja sutinka. Ji galėjo laukti ir tikėtis. Be šitos vilties jos meilė atrodė neturinti prasmės, o gyvenimas tikslo.
    Parėjusi po to pasivaikščiojimo namo ir pasilikusi viena, ji dar kartą ilgai svarstė visus tuos klausimus. Ji nė kiek neabejojo mylinti Vasarį ir mylėsianti tik jį vieną per visą gyvenimą. Ji spėjo įsitikinti, kad jųdviejų būdai sutinka ir kad jųdviejų reikalai nėra viens kitam svetimi. Ji buvo įsitikinusi, kad jųdviejų gyvenimas būtų gražus ir laimingas. Bet Vasaris svyravo. Dėl to ji jautė visą atsakomybę krintant ant savęs. Tad ar ji yra pasirengusi tą atsakomybę imti?
    Be to, ji žinojo, kad, tuokdamasi su Vasariu, ji taip pat užsitraukia vienos visuomenės dalies neapykantą ir panieką. Kiti ją kaltins žemu ir smulkiu miesčioniškumu, blogu tonu, gyvenimo proza, kad ji suviliojusi kunigą, o poetą paskandinusi į kasdieniškumo šiukšles ir nuplėšusi nuo jo galvos kilnumo vainiką.
    Kai tokius priekaištus keldavo Vasaris, ji mokėdavo iškalbingai ir įtikinamai juos išsklaidyti. Bet kai abejonės apnikdavo ją pačią, ji turėdavo sutelkti visas savo pajėgas, įžiebti visą savo optimizmą jom nugalėti. Tokiom valandom ji vengdavo net ir Vasario, nes bijojo, kad, užuot ją sustiprinęs, jis pats pasiduos pesimizmui. Vienas iš jųdviejų turėjo būti nepalaužiamai stiprus, kurstyti šviesias viltis ir stovėti jų sargyboje. Auksė manė, kad šita pareiga yra jai tekusi.
    Kaip kiekvieną kartą, taip ir tą vakarą savo apmąstymus ji baigė vis ta pačia išvada: ji Vasarį myli, jaučiasi jo mylima, ir jokio kitokio kelio jai nebėra; ji turinti sutelkti visas pajėgas bendros laimės židiniui sukurti; tuo ji padarysianti daug gera ir pačiam Vasariui; ne, ji nebijanti imti visos atsakomybės ant savęs vienos!
    Taip pasiryžusi, ji nutarė čia pat pasisakyti tėvui, kad viskas būtų galutinai aišku ir pabaigta. Jos meilė Vasariui buvo vienintelė paslaptis, kurios ji nebuvo dar tėvui pasakiusi, bet seniai jau matė reikalą tai padaryti. Ji nebuvo tikra, ar jis palankiai priims tą žinią, bet ir didelio pasipriešinimo nelaukė. Tėvas ja pasitikėjo ir beveik visuomet sutikdavo su jos norais ir nuomonėm. Pagaliau, jei iš pradžių ir priešintųsi, tai ji neabejojo, kad po trumpesnės ar ilgesnės kovos jis vis tiek nusileis. Dukters laimė Gražuliui buvo svarbiausias gyvenimo tikslas.
    Tėvą ji rado kabinete, skaitantį anglišką laikraštį ir rūkantį cigarą. Ji atsisėdo prieš jį interesanto fotely ir be jokios įžangos pradėjo:
    - Tėti, aš turiu tau pranešti nepaprastą naujieną: aš myliu viena žmogų.
    Gražulis apsimetė nesupratęs.
    - Kas gi čia per naujiena, Aukse? Jei tu myli tik vieną žmogų, tai, be abejo, mane. Aš tai seniai žinau.
    - O, žinoma, žinoma! - juokėsi Auksė. - Bet aš tave taip seniai myliu, kad buvau apie tai ir pamiršusi! Na, tai pasakysiu tau, kad dabar jau myliu du!
    - Ir dabar nelabai tu mane nustebinai. Aš seniai supratau, kad tos poezijos ir muzikos veltui nepasibaigs, ir stebėjausi, kad tu man nieko nesakai.
    - Ak, tėti, čia, matai, yra viena tokia aplinkybė... Tu pats supranti. Man pačiai dar ne viskas aišku, o jam taip pat.
    Tėvas padėjo laikraštį, rengdamasis rimtai kalbai.
    - Tai negerai, Aukse. Jokių neaiškumų čia neturi būti. Judu abudu esate subrendę ir mokyti - spręskite patys. Vasaris man patinka, ir aš jam kliūčių nedarysiu. Tu nesi katalikė, tad formaliai sutuoktuvės gali būti teisėtos. Bet jeigu jis nenori, tu neturėtum žudyti savo jaunystės, ir aš tam pasipriešinsiu. Jokių laisvų meilių aš nepripažįstu.
    - Aš taip pat. Bet jo išsižadėti negaliu ir už nieko kito aš netekėsiu. Toki faktai ir principai, tėti. Kol kas man buvo svarbiausia tavo sutikimas, o visa kita - ateities reikalai.
    - Aš tavim pasitikiu, Aukse, - atsakė tėvas, bent kiek iškilmingai nuteikdamas balsą. - Tu žinai, kaip man rūpi tavo laimė ir ateitis. Tikiuosi, kad šitų rūpesčių tu man neapsunkinsi.
    Duktė pabučiavo tėvą, dėkinga, kad jis taip blaiviai pažiūrėjo į šį klausimą. Ji džiaugėsi išvengusi nereikalingų kalbų, įrodinėjimų ir sentimentalumų.
    Netrukus po to, kaip tyčia, atsilankė advokatas Indrulis, iš anksto pranešęs turįs pasikalbėti labai rimtu reikalu. Auksė su juo retkarčiais susitikdavo, o paskutiniu laiku jis buvo vėl pradėjęs uoliai tokių susitikimų ieškoti. Atėjo jis šventadieniškai apsitaisęs, ir iš jo veido Auksė matė, kad jis yra iškilmingai nusiteikęs ir net susijaudinęs. Jis kalbėjo apie šį ir apie tą, kėlėsi ir vėl sėdo, rūkė ir nesurūkęs gniuždė peleninėj papirosus, bet vis, matyt, negalėjo prisiversti pasakyti, kas jam guli ant širdies. O Auksė, apsimesdama to nematanti, kaip niekur nieko kalbino jį ir klausinėjo apie paprasčiausius dalykus.
    Pagaliau, norėdama tą pašnekesį baigti, priminė:
    - Bet tamsta norėjai šiandien man kažką nepaprasto papasakoti? Aš seniai degu nekantraudama, kas tai būtų.
    - Panelė Auksė paskutiniais laikais kalba su manim vis tokiu pašiepiančiu tonu, kad aš visai pamečiau orientaciją ir nežinau nė kaip čia pradėjus...
    - Tai mane net stebina. Mudu esame toki geri pažįstami, kad galime ir pajuokauti, ir rimtai pakalbėti. Kuo gi tamsta taip susirūpinęs?
    Indrulis padėjo papirosą ir, reikšmingai žiūrėdamas jai į akis, klausė:
    - Panele Aukse, ar tamsta labai manęs nekenti?
    - Tamstos nekęsti?! Už ką gi?.. - sušuko nustebusi Auksė.
    - Aš to esu vertas. Tamsta pažinai mane kaip egoistą, piktą pašaipininką ir gal net intrigantą. Bet prašau tikėti, kad aš nesu tokis blogas, kaip dažnai atrodau...
    - Tikiu norom, bet kam ta išpažintis?
    - Panele Aukse, aš manau, nelabai nustebinsiu tamstą prisipažindamas, kad myliu jus.
    - Taip, tamsta vaidinai įsimylėjusio rolę, bet ar tikrai mane myli, drįstu abejoti.
    Indrulis net iš vietos pašoko ir gniaužydamas rankas sušuko:
    - Tamsta abejoji?! Panele Aukse! Tarkite tik vieną žodį - ir aš jūsų visą amžių! Man būtų didžiausia, neapsakoma laimė vadinti jus savo žmona!
    Auksė net nusijuokė, tai girdėdama.
    - O, aš jau seniai žinau, kad tamsta nori mane vesti. Bet moteris vedama nebūtinai iš meilės, ponas Indruli.
    - Tamsta įžeidi mane, panele Aukse! Aš niekad nedaviau progos įtarti, esą norįs tamstą vesti dėl turto. Aš tuo bjauriuosi!
    - Prašau dovanoti. Aš tik sakau, kad noras vesti kyla nebūtinai iš meilės. Jeigu tamsta sakaisi mylįs mane, juo geriau. Deja, atsilyginti tamstai tuo pačiu aš negaliu. Aš labai aukštai vertinu tamstos asmenį, bet mylėti tamstą negaliu. Mudviejų keliai griežtai skiriasi.
    Indrulis apsiniaukė kaip debesys ir nusiminęs klausė:
    - Ar tamsta nepalieki man jokio vilties žiburėlio, panele Aukse?
    - Nė mažiausio, ponas Indruli.
    - Bet matyti tamstą bent retkarčiais paliekate man teisę, panele Aukse?
    - Argi aš galiu reikalauti, kad tamsta, mane pamatęs, užsimerktum? Kam tokis tonas, ponas Indruli? Aš esu iš tamstos patyrusi daug palankumo, tikiuosi, kad tamsta taip pat neturi priežasties ant manęs pykti. Likime ir toliau geri pažįstami.
    Indrulis išėjo dūsaudamas ir darydamas liūdną veidą, bet iš tiesų jautė didelį palengvėjimą, kad pagaliau viskas baigta ir sąžinė nuraminta. Jis buvo jau nužiūrėjęs kitą turtingą paną.
    Rytojaus dieną Auksė papasakojo Vasariui, kaip Indrulis jai piršosi ir atgailavo už savo nuodėmes.
    Abudu pasijuokė iš tokio garsių "sužieduotuvių" finalo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page