r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XX

    Ginčydamasis su tėvu Severinu, Vasaris savo kunigavimo klausimą apsprendė aiškiau ir griežčiau, negu tuo tarpu būtų norėjęs. Dėl to jau dabar reikėjo atsisakyti nuo direktoriavimo katalikų gimnazijoj, nelaukiant, kol taip padaryti pasiūlys pati draugijos valdyba.
    Direktoriaus vietos Vasaris labai nebrangino. Pedagogo darbui jis nebuvo linkęs, o administratoriaus - dar mažiau. Gimnazija jam atimdavo beveik visą laiką, nukamuodavo ir išsemdavo pajėgas, o pasitenkinimo iš to neturėjo jokio. Jis prisiversdamas iš paskutiniųjų stengėsi gerai atlikti savo pareigas, nes kaip literatūros srity, taip ir čia, tik atsistojęs į tinkamą aukštumą jautėsi turėsiąs teisę perreformuoti savo gyvenimą. Jo darbu visi buvo patenkinti - ir tai buvo vienintelis atlyginimas už visas jo pastangas.
    Direktoriavimas tačiau davė jam tiek lėšų, kad jis galėjo visai nesirūpinti jokiais kitais pragyvenimo šaltiniais. Bet ir metęs gimnaziją jis tikėjosi kaip nors išsiversiąs. Jo dramos vaidinimus publika lankė, jo knygas pirko, jo straipsniai būtų mielai spausdinami kiekviename žurnale ir laikrašty. Užsieny jis buvo papratęs tenkintis mažu kuo, pasitenkins ir dabar.
    Po poros dienų jis parašė atsistatydinimo prašymą. Atsakyta jam negreit ir neaiškiai. Klausimas esąs galutinai neišspręstas, o kol kas valdyba prašanti direktorių eiti savo pareigas ligi kitų mokslo metų.
    Laikai tuomet buvo neramūs. Gegužės mėnesį turėjo įvykti rinkimai į naują Seimą, dėl to visi inteligentai iš paskutiniųjų darbavosi visuomeninėj dirvoj. Kiekvienam bažnytkaimy reikėjo padaryti mitingą, organizuoti propagandą, rasti ištikimų žmonių. Opozicija iš kairės varė pašėlusią agitaciją. Spaudoj nesivaržyta dėl etikos, mitinguose vieni kitų oratorius versdavo nuo bačkų, vydavo akmenim, vienur kitur įvykdavo net kruvinų muštynių. Visoki partijų agitatoriai, mokytojai, studentai ir net moksleiviai nardė po kaimus, dalindami atsišaukimus, proklamacijas, brošiūras ir gyvu žodžiu gaudydami balsuotojus.
    Centre, partijų komitetuose, kunkuliavo nervinga ruoša dieną ir naktį. Reikėjo sustatinėti sąrašus, rašyti atsišaukimus ir brošiūras, gaminti plakatus. Visos spaustuvės malė be pertraukos, išmesdamos šimtus tūkstančių lapų su visokiais žemiškos ir dangiškos laimės pažadais. Arši kova ėjo visais frontais.
    Nenuostabu tad, kad Liudas Vasaris, nors turėjo atkaklių priešų draugijos valdyboj, buvo paliktas direktoriaus vietoj iki kitų metų, o privačiai prašyte prašomas neatsisakinėti nuo to darbo ir nedaryti draugijai keblumų.
    Velykų atostogų metu jis vėl laisviau atsikvėpė, rašė naują veikalą ir rado laiko atlankyti keletą pažįstamų.
    Pirmą Velykų dieną jis nutarė palinkėti linksmų švenčių ir poniai Glaudžiuvienei. Po ano minėtino išsiskyrimo jųdviejų pažintis nenutrūko. Jiedu suprato viens kito padėtį. Pyktis su ponia Liucija jis neturėjo nei noro, nei priežasties, o ji buvo jau tiek subrendusi ir nusimananti moteris, kad kerštauti jam nė nemanė. Ji keletą kartų matė Liudą su Aukse, smalsiai juodu apžvelgdavo, liūdnai nusišypsodavo, bet, jau galutinai rezignavusi dėl savo pačios laimės, įsimylėjusiem pagiežos savo širdy nekurstydavo. Juk jos gyvenimas buvo jau baigtas, o Vasario dar tik pradėtas... Su Aukse ji vis dar nesusipažino, bet dabar jau nelabai nė norėjo. Auksė gi jos privengė kaip išdidžios ponios, nors iš Liudo žinojo visą jos nepavydėtiną istoriją.
    Vytukas, įstojęs į valdžios gimnaziją, mokėsi gerai ir Vasario globos jau nebuvo reikalingas, bet retkarčiais atsimindavo savo krikšto tėvą atlankyti. Buvo atbėgęs jis ir Velykų šeštadienį pasigirti ir pasipasakoti, kokį stalą ruošianti mamytė, Teklė ir Adelė.
    - Vidury stalo stovės kaip bokštas aukštas baumkuchenas. Vienam gale bus keptas kalakutas, o kitam paršiukas, įsikandęs dantyse obuolį. Ant tortų Teklė padarė po cukrinę rožę, o Adelė ant vieno parašė "Aleliuja", o ant kito - "Sveiki sulaukę Šventų Velykų". Yra ir vienas toks pyragas, panašus į ežį. Šiandien priešpiet dažėm kiaušinius, o aš dabar parėjęs išskutinėsiu vieną mamytei, vieną jum ir vieną sau. Ateisite rytoj?
    - Gerai, Vytuk, ateisiu. Per Velykas visi vaikščioja į svečius.
    Prisikėlimo pamaldų jis išklausė Įguloj. Kaip kasmet per dideles šventes, taip ir tuomet jam buvo liūdna ir graudu stebėti tas simbolines apeigas, klausyti giesmių, vargonų ir orkestro garsų ir jausti tūkstantinės minios šventadienišką nuotaiką.
    Pirmą Velykų dieną jis ketino atlankyti tik Glaudžius ir Gražulius.
    Ponios Liucijos valgomajam jis jau rado keletą vizitininkų, kurie trypinėjo aplink stalą, rinkdamiesi gardesnių kąsnių ir užpildami juos įvairiom šermukšninėm ir slyvinėm.
    Pasisveikinęs su ponia Liucija ir Vytuku, Vasaris turėjo "palaikyti kompaniją" prie stalo. Vizitininkai, šveisdami kalakutą ir paršiuką, nesivaržydami pilstė patys sau stiklelius ir tustino juos, linkėdami poniai sveikatos ir linksmų Velykų švenčių. Pagaliau tie išsinešdino. Iš prieškambario dar buvo girdėti jų balsai, renkantis paltus ir skrybėles.
    - Kas tai per vieni? - klausė Vasaris ponios Liucijos.
    - Manai, kad aš pažįstu?.. Turbūt koki Glaudžiaus sėbrai ar gal tarnautojai. Vizitininkų šiandien nestoka. Dabar dar tik pradžia, o jau liežuvių, nesuvaldo. O kur dar galas? Bus tokių, kad nors bėk. Vargas šiandien namų šeimininkėm, ypač kurių vyrai kokie viršininkai, direktoriai ar įmonių savininkai.
    Nespėjo jiedu pasikeisti keliais sakiniais, jau prieškambary subirzgė skambutis, ir trys karininkai, zirzėdami pentinais, pasirodė tarpdury. Šitie, matyt, jau buvo geri ponios Liucijos pažįstami. Visi jie puikiai atrodė, galantiškai sveikinosi, linkėjo linksmų Velykų, o pradėję ragauti gėrimus ir užkandžius, mokėjo girti šeimininkę ir kalbėti jai komplimentus. Ponia Liucija atgijo ir palinksmėjo. Vasaris matė, kad šitie vizitininkai jai vaišinti smagu ir malonu. Netrukus jis atsisveikino.
    Išeidamas jis veltui tramdė savy apmaudą, kad negalėjo ilgiau pabūti vienu du su ponia Liucija. Nejaugi, manė jis, net ir dabar jos flirtas su kitais keltų many pavydą ir nerimastį?
    Pas Gražulius jis visai netikėtai rado atstovą Stripaitį. Buvo dar ir daugiau svečių. Visus atstovas linksmino, pasakodamas įvairius atsitikimus mitinguose.
    Auksė vaišino Liudą savo ruošto velykinio stalo gardumynais ir klausinėjo, kaip jis praleido pirmą savo atostogų savaitę ir ką manąs daryti antrąją. Išgirdęs tai, Stripaitis prisigretino prie jųdviejų.
    - Liudai, rytdienai nepasižadėk niekur, - kalbėjo jis Vasariui. - Važiuojam rytoj į Kalnynus. Atlankysime savo seną rezidenciją ir padarysime mitingą. Ten mūsų pozicijos dar gana silpnos. Turiu ministerio automobilį, paimsime kokį pūdą literatūros, plakatų, - ė, duosime garo cicilikam!
    Stripaičio "garą" Vasaris pažino dar anais laikais, prieš karą, o dabar atstovas atrodė dar labiau įsismarkavęs. Todėl Vasaris nenorėjo pakliūti į kokį nemalonų skandalą.
    - Pamatyti Kalnynus iš tiesų būtų įdomu. Bet mitinge, atstove, kaip nori, aš nedalyvausiu. Nežinau, ką aš galėčiau pasakyti, užsilipęs kur ant tvoros ar ant vežimo.
    - Įsivaizduoju! - juokėsi Auksė. - Bet norėčiau išgirsti, kaip tu dėstytum krikščionių demokratų programą, o griautum socializmą!
    - Nieko jūs neišmanot apie mitingus, jei taip kalbat, - suniekino autoritetingai Stripaitis. - Jeigu mes ten imtume dėstyti partijų programas, nieko nelaimėtume. Programos visų geros, o mitinge reikia įtikinti, kad tik mano vieno gera. Jūs manot, kad kvaila kaimo boba arba mužikas supras, jeigu jam išmintingai kalbėsi? Reikia ciciliką kaip velnią numalevot, kad jis baudžiavą grąžins, bolševikam parduos, kunigus žudys, bažnyčias griaus, pas rabiną tuoktis varys, o mes žemės duosim, mokesčius panaikinsim, miškus kirst leisim, darbininkam 4 valandų darbo dieną įvesim, tuomet, jeigu kokis velnias po tavęs nepakalbės dar gražiau, gali tikėtis, kad balsuos už tavo partiją. O, mitingas - tai menas! Kartais vienu vykusiu žodžiu sutriuškini priešininką! Reikia pažinti žmonių psichologija.
    Čia į kalbą įsimaišė pats Gražulis ir kiti svečiai. Vieni tokius mitingus smerkė, kiti gynė. Nuo mitingų kalba nukrypo į Seimą ir politiką. Pasirodė, kad daugelis svečių buvo opozicijos salininkai, ir Stripaitis vos galėjo gintis nuo įvairių priekaištų.
    Išėjo jiedu abudu su Vasariu. Atstovas susirūpinęs kalbėjo:
    - Kur tik pasisuk, visur opozicija įsigalėjus. Blogi reiškiniai! Šį kartą galim ir prabirbinti rinkimus. Na, pažiūrėsim!..
    Jiedu susitarė, kad rytoj 8 val. Stripaitis atvažiuos paimti Vasario, ir jau norėjo atsisveikinti, bet atstovas staiga atsiminė, kad jam dar reikia nueiti pas dailininką Degutį, kuris dirbo plakatus ir juos turėjo iš litografijos paimti.
    - Einam kartu, - pasisiūlė Vasaris. - Gal ten ir daugiau ką įdomaus pamatysime.
    Degutis buvo dar jaunas, neseniai mokyklą baigęs dailininkas, mažai žinomas, gyveno gana menkai, tat, prasidėjus rinkimų agitacijai, uždarbiavo piešdamas plakatus. Stripaitis laikė jį savu žmogum, aukštai vertino jo darbą ir visai frakcijai pirso, kad reikia esą sušelpti talentą. Tat užsakymų Degutis turėjo apsčiai ir iš krikščionių demokratų, ir iš Ūkininkų sąjungos, ir iš Darbo federacijos. Fantaziją jis turėjo lakią ir mokėjo ryškiai atvaizduoti kiekvienos partijos agitacinius obalsius.
    - Na, ponas teplioriau, gatavi plakatai? - klausė, vos spėjęs pasisveikinti, kun. atstovas. - Rodyk šen! Jei bus blogi, primušiu!
    Degutis, vikrus vyrukas, ištraukė iš palovės rutulį popierių ir vieną išskleidė ant sienos.
    - Prašom, ponas atstove! Štai jūsų plakatas! Ar gali būti kas nors vaizdingesnio? Kaimo žmogų tai geriau įtikins negu dešimt brošiūrų.
    Plakatas buvo dvilypis. Vienoj pusėj liepsnojo bažnyčia. Raudoni ugnies liežuviai kilo sulig bokštais. Žmonės verkdami bėgo iš šventoriaus. Rinkoj ant kartuvių kabojo kunigas, o arčiau prie kelio apžėlęs bolševikas kirviu kapojo kryžių. Apačioj stovėjo ryškus parašas: taip bus, jei balsuosit už tokius ir tokius numerius... Kita pusė vaizdavo saulės spindulių apsuptą bažnyčią. Kunigas ant šventoriaus mokė vaikučius, o keliu nenulaikomais eržilais gražiose bričkose važiavo ir pėsti ėjo žmonės, visi poniškai apsirengę. Dar buvo matyti raudonais stogais nauji ūkininko trobesiai, gražių galvijų banda ir puikių javų laukas. Apačioje parašas skelbė, kad taip bus, jei balsuosi už tokius ir tokius krikščioniškus numerius.
    Stripaitis kritiko žvilgsniu tyrinėjo plakatą, šį bei tą pastebėdamas:
    - Taip... Apskritai nieko sau... Idėjų yra... Mintis aiški, spalvos ryškios. Tik jau kunigą, brač, be reikalo čia pakabinai ant to stulpo! Nei šis, nei tas... Na, bet žmonėm gal ir patiks, tai yra - sukels baimės. O šitam, kur kryžių kerta, reikėjo ant juostos parašyti: cicilikas!
    - Supras ir taip, ponas atstove. Dar geriau, jei žmonės patys ima ieškoti detalių prasmės. Labiau susidomi, - aiškino Degutis.
    - Gerai, vyras! - pagyrė jį atstovas. - Suvyniok man atskirai kelias dešimtis. Rytoj aštuntą užvažiuosiu paimti. O čia dar ką turi? - susidomėjo, pamatęs kampe kitą rutulį.
    - A, niekis, ponas atstove! Popiergaliai, eskizai Darbo federacijai... - gynėsi Degutis.
    Bet Stripaitis panoro pasigėrėti ir federacijos plakatu.
    - A, įdomu, įdomu!.. Pažiūrėsime, koks gražus gyvenimas laukia darbo žmonių, jei rinkimus laimės federantai.
    Jis ištiesė vieną lapą ir nustebęs net išsižiojo. Plakatas vaizdavo bauginančią sceną. Ponas, pasikinkęs į žagrę nudriskusį valstietį, arė juo lauką, o storas klebonas ėjo greta, užsimojęs su botagu. Toliau buvo matyti puikūs dvaro rūmai ir sodas, kuriame puotavo išsipustę ponai ir ponios, o iš kito šono - pakrypusi lūšna ir verkianti moteris su mažu vaiku.
    Apačioje parašas baugino: valstieti! šitaip bus Lietuvoj, jei balsuosi už tokius ir tokius klerikalų sąrašus. Kas nori laisvės ir žemės, renka tik tuos ir tuos numerius.
    - Na, ar ne velnias! - sušuko Stripaitis, čiupdamas piešėją už pakarpos. - Mes jam pinigus mokam, remiam, manėm, kad jis mūsų žmogus, o jis čia ir opozicijai prieš mus visokį šlamštą tapnoja!
    - Ponas atstove! Visos mano simpatijos jūsų pusėj! - gynėsi Degutis. - Jūsų plakatas meniškas ir, svarbiausia, dvilypis: neigiamas ir teigiamas! O čia kas? Iš tiesų šlamštas - ir vien tik neigiamas...
    - Kaip aš tau duosiu neigiamai ir teigiamai į sprandą, tai tu žinosi, kas yra dviem ponam tarnauti! - ne juokais supyko Stripaitis.
    Degutis, žinodamas atstovo stačiokiškumą, nelabai nė įsižeidė.
    - Atsiprašau, ponas atstove! Aš savo įsitikinimais ir pasaulėžiūra esu jūsų žmogus, bet kaip menininkas stoviu aukščiau už visokias partijas. Jeigu man užsako padaryti plakatą ir jūsų priešai, aš negaliu atsisakyti. To iš manęs reikalauja meniška, profesinė indiferencija.
    - Už litą dūšią parduotum, štai kokia tavo indiferencija! Špygą tu gausi iš manęs kitąsyk, ne užsakymą, - prigrasė išeidamas atstovas.
    Vasarį ta scena gerokai palinksmino. Atsisveikinęs Stripaitį, jis šypsodamasis nužingsniavo namo.
    Antrą Velykų dieną, kaip buvo sutarta, 8 valandą jiedu geru automobiliu jau švilpė iš Kauno. Prie kojų gulėjo plakatai ir gerokas ryšulys literatūros, kuria pakeliui reikėjo aprūpinti keletą bažnytkaimių.
    Vasaris, nujausdamas, kad Stripaičio mitingavimas Kalnynuose gali pasibaigti katastrofiškai, bandė dar jį įspėti:
    - Žinai ką, atstove? Ar nebūtų geriau pasitenkinti vien plakatais ir literatūra? Juk, tiesą sakant, su Kalnynais nekaip atsiskyrėte.
    Bet Stripaitis nė klausyt nenorėjo:
    - Et, nieko tu neišmanai, direktoriau! Per 10 metų daug kas pasikeitė. Pagaliau, jei iš vyrų atsiras visokių, tai moterys tikrai balsuos už tą, ką aš liepsiu. Tik reikia paagituoti. Pamatysi, viskas eis kaip iš botago!
    Kai jie pasiekė Kalnynus, jau baigėsi mišparai. Abu keliauninkai pro automobilio langą smalsiai žiūrinėjo seniai matytas vietas. Bažnyčia, sprogdinant bokštą, pasirodo, liko nesunaikinta ir dabar jau buvo šiaip taip atremontuota. Bažnytkaimy atmainų maža. Antai matyt tas pats vikariatas, kur Vasaris su Stripaičiu buvo toki artimi kaimynai. Dabar abudu žiūri į tas gonkas, į tuos langus. Atsiminimai kaip koks sūkurys neša juodu atgal, prieš 10 metų. Rodos, taip neseniai visa tai buvo.
    Stripaitis liepia šoferiui važiuoti prie klebonijos. Rinkoj gana daug žmonių. Visi seka akim automobilį ir numano, kad atvažiavo agitatoriai.
    Naują Kalnynų kleboną Vasaris matė pirmą kartą, bet Stripaitis jau buvo su juo pažįstamas ir iš anksto pranešęs apie šį atsilankymą. Viskas buvo paruošta ir net iš sakyklos per pamokslą paskelbta, kad atvyks iš Kauno Seimo atstovas nurodyti, už ką katalikai turi balsuoti, rinkdami naują Seimą.
    Klebono ištikimi padėjėjai tuoj paėmė spaudinius paskleisti žmonėse, o plakatus išlipdyti matomose vietose. Tuo tarpu gi, kol mišparai pasibaigs, klebonas pakvietė svečius pasistiprinti.
    Platūno įpėdinis buvo dar, galima sakyti, jaunas kunigas, apie 40 metų amžiaus, skaistus, raudonas, vikrus ir kalbus. Jis labai mėgo politikuoti, partijos reikalai gulėjo jam ant širdies, ir jis taip kamantinėjo Stripaitį, kad šiam net įgriso.
    - Pakaks! - griežtai pareiškė atstovas. - Duok nors paėsti! Kas iš tavo politikavimo, jei opozicija ant sprando lipa!
    Vasaris klausinėjo apie buvusį kleboną Platūną, kuris mirė baigiantis karui. Pasirodė, kad karo pradžioj sunaikintas klebono ūkis taip ir neatsitiesė. Rusai apkasais sudarkė ir ištrempė dar nenuvalytus laukus, bėgdami kareiviai pagrobė geresniuosius arklius, paskui vokiečiai rekvizavo galvijus ir šiaip spaudė, nes Platūnas sugyventi su okupantais nemokėjęs. Karą dar šiaip taip išvargo, bet jau geresnių laikų nesulaukė. Mirė širdies liga. Kun. Ramutis gavo pagaliau kleboniją, bet apie jį nieko negirdėti.
    Klausinėjo Vasaris ir apie baroną Rainakį, bet čia klebonas tikslių žinių neturėjo. Iš dvaro užvaizdo jis girdėjęs, kad baronas Rusijoj miręs, o baronienė gyvenanti Lenkijoj. Buvo ketinusi grįžti į Lietuvą, bet kai dvarą valdžia nusavino, matyt, ir sumanymai pasikeitę.
    Dar jiem bešnekučiuojant atbėgo uždusęs zakristijonas ir pranešė, kad mitingas jau prasidėjo. Kalbąs kažkoks socialdemokratas. Visi subruzdo, tartum kovos ženklą išgirdę. Stripaitis su zakristijonu, nelaukdami kitų, išsiskubino pirmieji. Klebonas teisinosi - jam esą nepatogu lįsti į patį mitingą, jis pažiūrėsiąs nuo šventoriaus, ir tik jei atstovui būsią riestai, bėgsiąs į pagalbą. Klebonui sudaryti draugystę panoro ir Vasaris. Grįžęs po mišparų vikaras ketino eiti į žmones replikom "iš vietos" palaikyti minioj tinkamą nuotaiką, o reikalui esant ir pačiam viešai prabilti.
    Klebonas ir Vasaris, pasilypėję ant akmenų prie šventoriaus tvoros, puikiausiai matė visą mitingo vaizdą. Vidury rinkos kaip susimetusių bičių spiečius knibždėjo žmonių minia, Prie telegrafo stulpo, ant vežimėlio pasilypėjęs, oratorius, skerėčiodamas rankom, visa gerkle šaukė prakalbą. Oras buvo tylus, ir jo skardus balsas aidėjo po visą rinką ir šventorių.
    - Taigi, per paskutiniuosius metus mes galėjom puikiai įsitikinti, kur veda Lietuvą šeškomas! - rėkė agitatorius. - Krašto viduj suktybės, kyšiai, valstybės lėšų eikvojimas, darbo žmonių priespauda ir pataikavimas ponam, o užsienių politikoj derybos su lenkais! Šeškomui negaila prarasto Vilniaus! Šeškomas nusiuntė delegaciją į Kopenhagą, į Lugano, į šiltus kraštus, kur, puikiuose palociuose puotaudami, jie derasi su lenkais parduoti ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą!
    - Kas tas šeškomas? - suriko iš minios.
    - Šeškomas tai krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija! Tai jų toks komitetas, kuris lig šiol valdė Lietuvą.
    - Kodėl šeškomas? - klausė kitas.
    - Nes jie kaip šeškai, sulindę į savo olas, grobsto žmonių turtą ir nuodina Lietuvos orą bjauria klerikalizmo dvasia.
    Kai kurie garsiai juokėsi, kiti, matyt, oratoriaus šalininkai, ėmė rėkti "šalin šeškomą!" Bet staiga kun. Stripaičio balsas nustelbė visus kitus. Vasaris su klebonu pamatė ir jį patį, jau nusiyrusį toli nuo krašto, į didžiausią minios susigrūdimą, tiesiog prieš kalbėtoją. Rudas atstovo paltas, šviesiai pilka skrybėlė ir aukštas ūgis skyrė jį iš visų kitų.
    - Ei, vyreli! Tu ne taip aiškini! - rėkė atstovas. - Šeškomas dėl to, kad nori visus šeškus bolševikus, kaip tu, iš Lietuvos išrūkinti! Šeškomas, nes visiem šeškam uodegas kerpa! Kraustykis nuo vežimo! Duok man pakalbėti. Aš ir tau uodegą įskelsiu!..
    Galinga juoko ir pritariančių šūkavimų banga persirito per minią. Žmonės pajuto, kad tas naujas "aratelis" turi aštresnį liežuvį, ir jau iš anksto gardžiavosi prasidėjusiu susirėmimu. Bet kalbėtojas suprato pavojų ir nenorėjo pasiduoti. Ieškodamas akim savo oponento, jis tęsė vis tuo pačiu tonu:
    - Aš matau, kad ir čia yra vienas iš šeškomo! Greičiausia koks nors krikdemų pakalikas. Vyrai, nesiduokite mulkinami! Neklausykite gražių pažadų! Nutilkit!.. Leiskit man baigti!
    Bet klausytojai jau norėjo išgirsti naują kalbėtoją. Vieni dar šūkavo "šalin šeškomą, šalin krikdemus", bet kiti reikalavo duoti žodį šeškomo gynėjui. Tuo tarpu Stripaitis prasistūmė iki vežimėlio ir, nieko nelaukdamas, lipo kalbėti. Bet socialistas trauktis nenorėjo.
    - Atsiprašau!.. Kas per kiaulystė! - rėkė jis. - Aš mitingą atidariau!.. Aš dar nebaigiau! Tamsta, jei nori kalbėti, gali pasirinkti sau kitą vietą!
    Tačiau Stripaitis, pakniūpstom įsiritęs į vežimėlį, besitiesdamas užkliudė socialdemokratą, ir tas, netekęs pusiausvyros, nuriedėjo klausytojam ant galvų. Vėl juoko ir klyksmo banga persirito per minią.
    - Vyrai! - griausmingai sušuko Stripaitis. - Jūs čia girdėjote kalbant vieną iš tų, kurie svajoja paversti Lietuvą komunistų bolševikų rojum. Paklausykite, aš jum pasakysiu, ko nori visokio plauko socialistai ir kiti sovietų Rusijos bernai!
    - Nereikia!.. Girdėjom!.. Senos pasakos!.. Papasakok mum apie šeškomą ir krikdemus!.. - rėkė iš visų pusių. Daugiausia triukšmavo nuversto kalbėtojo šalininkai.
    Užlipus Stripaičiui ant vežimėlio ir ėmus kalbėti, daugelis iš vyresniųjų jį pažino. Žinia, kad čia kalba Seimo atstovas, buvusis Kalnynų vikaras, ūmai pasklido minioj. To tik ir reikėjo oponentam. Nespėjo kalbėtojas šiaip taip apraminti triukšmą ir keliais vykusiais atsikirtimais sudomint klausytojus, kaip iš užpakalio vėl pasipylė šūkavimai, grūmojimai ir jau stačiai keiksmai. Nuversto agitatoriaus šalininkai, matyt, susibūrė į vieną vietą ir nusprendė žūtbūt mitingą suardyti.
    - Šeškomo agentas!.. Pipirninkas!.. Kur padėjai sutaną?.. Žiūrėk, kelnės smunka!.. Mušeika!.. Atsilygink pirma už pajus!..
    Toki šauksmai kaskart vis įžūliau sklido iš užpakalio. Veltui atstovas aštrino liežuvį ir svaidėsi į savo priešininkus lygiai tokio pat svorio replikom, jo pozicija jau matomai silpnėjo. Rimtesnieji ūkininkai ir bailios moterys, pamatę, kad mitingas gali pasibaigti peštynėm, traukėsi į šalį. Stripaičio šalininkai buvo pakrikę ir nebe taip drąsūs, oponentai gi pasiryžę visam kam.
    Tuo tarpu iš Vingilo alinės išsigrūdo būrys įkaušusių bernų ir taip pat prisijungė prie triukšmadarių. Užpakaliniam grūdantis pirmyn, aplink vežimėlį prasidėjo spūstis ir nerimastis. Vieni norėjo pasiirti arčiau, kiti negalėjo prasimušti atgal. Jau vienur kitur pasigirdo išgąsdintų arba suspaustų moterų klyksmai. Oponentai ir triukšmadariai jau apgulė vežimėlį iš visų šonų. Staiga kažkas kilstelėjo dyselį į viršų, kiti atrėmė pečiais rungus, vežimėlis atsistojo piestu, ir atstovas Stripaitis per kitą galą nuriedėjo žemyn.
    Čia jam į pagalbą pasiskubino kun. vikaras, zakristijonas, keletas ištikimesnių ūkininkų ir nustūmė mušeikas atgal. Dabar prasidėjo karšti ginčai mažom kuopelėm, bet mitingas jau buvo suardytas. Vieni dar klausė ginčų, bet kiti jau taip sau šnekučiavosi, juokavo arba ėjo žiūrėti naujai išlipdytų plakatų.
    Vasaris su klebonu, matydami, kad jau viskas baigta, nulipo nuo akmenų ir patraukė atgal į kleboniją. Bet klebono dar laukė krikštas, tat Vasaris vienas leidosi keliu tolyn pažiūrėti, kaip dabar atrodo Kalnynų dvaras.
    Priėjęs artyn, jis vos galėjo tikėti savo akim: dvaras nebuvo panašus į tą, kurį jis paliko prieš 11 metų. Didžiulė liepų alėja buvo iškirsta. Aikštelės, kurioje jis kadaise sėdėdavo su baroniene, neliko nė žymės. Visas parkas buvo sunaikintas, išgriautas, išknaisiotas. Dvaro rūmai riogsojo apleisti, su išdaužytais langais, su išlupinėtom durim. Vietoj oranžerijos jis pamatė didžiulę gelžgalių ir stiklų krūvą. Veranda, kurioj jis paskutinį vakarą sėdėjo su Rainakiais ir ponia Sokolina, klausydamas tolimo armotų griausmo, dabar buvo jau visai supuvusi, sugniužusi.
    Matydamas šituos griuvėsius, Vasaris mąstė, kaip čia dabar atrodytų ir ką jaustų ponia baronienė. Ar jos epikūriškas optimizmas neapsiniauktų to liūdno reginio akivaizdoj? Ar ji ir šiose aplinkybėse mokėtų pasiimti savo smagumo ir džiaugsmo dalį? Jei taip, tai jis buvo pasiryžęs pripažinti, kad ponia baronienė yra ne tik laimingiausias, bet ir išmintingiausias žmogus pasauly.
    O gal ir ji pati per tą laiką virto tokiu pat griuvėsiu, kaip ir jos dvaras? Pamąstęs apie tai, Liudas Vasaris pajuto savo širdy tarsi kokį palengvėjimą, kad ponia baronienė negrįžo ir jau turbūt niekad nebegrįš. Jis būtų bijojęs ją šioje vietoje sutikti.
    Jis leidosi pro dvarą keliu tolyn pažiūrėti apylinkės. Pasilypėjęs ant kalnelio, jis pamatė gerai pažįstamus dvaro laukus nuo šilelio ir ežerėlio vienoj pusėj ligi pat miško kitoj. Bet ir čia reginys dabar buvo kitoks. Visas dvaro laukas buvo išmargintas naujakurių trobelių, - mažučių, menkų, ant greitųjų sustatinėtų ir dar nespėjusių prisidengti medžių paunksme. Reginys atrodė skurdus, tačiau ir įspūdingas savo naujumu ir kontrastu su netolima šios vietos praeitim.
    Čia Vasaris gyviausiai pajuto naujosios Lietuvos nuotaiką ir kelią i ateitį. Tos menkos naujakurių trobelės reiškė didelį tautinį darbą ir didelį laimėjimą. Senas, romantiškas, svetimas dvaras štai virsta sutrūnėjusiais griuvėsiais, o jo vietoj kalasi iš žemės jaunučiai silpni diegeliai, nešdami naują, savą gyvybę.
    Vasaris, kontempliuodamas tą reginį, jaučia, kad ir jo paties asmeniškasis vidaus gyvenimas yra sukrėstas čia matomų atmainų. Juk tas dvaras kadaise buvo mielas jo sentimentų, jo emocijų židinys. Jaunosios Lietuvos reforma sugriovė jį kaip archaišką senų laikų liekaną. Naujoj Lietuvoj kiekvienas turi kurti naują gyvenimą.
    Parėjęs į kleboniją, jis rado Stripaitį jau grįžusį iš mitingo. Atstovas neatrodė labai nusiminęs po savo nepasisekimo.
    - Mitingas tai kaip geras proferansas, - kalbėjo jis. - Vienur laimi, kitur pralaimi, žiūrint koki partneriai. Kalnynuose, tiesa, ir maža buvo šansų laimėti. Gerai Vasaris sakė. Na, bet esti ir blogiau! Vienoj vietoj aš turėjau bėgti atsišaudydamas iš revolverio, vyruti! Taip buvo karšta! Nieko! Literatūra ir plakatai gal dar pataisys mūsų reikalus.
    Ilgai netrukdami, jiedu išsirengė atgal. Rinkoje dar stovinėjo keletas įsikarščiavusių kaimo politikų.
    Prie telegrafo stulpo riogsojo vežimėlis su nulaužtu dyseliu.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page