r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XVII

    Ta vasara buvo jam kaip kokia ilga meditacija, kaip koks gilus nugrimzdimas į save. Atsiskyręs nuo žmonių ir gyvenimo, jis norėjo geriau save ištirti, sutelkti savo jėgas ir žengti lemiamą žingsnį viena ar kita kryptim. Dabar jam buvo jau visai aišku, kad šitie Lietuvoje praleisti metai, per kuriuos jis direktoriavo ir atlikinėjo kunigo pareigas, anaiptol kunigystėje jo neprigydė. Jie vien liudijo, kad kunigavimo nutraukimas užsieny ėjo ne iš apsisprendimo ir valios, bet iš pasyvaus vengimo ir baimės tokį žingsnį padaryti. Šitie Lietuvoje praleisti metai buvo tik susimezgimas su tuo momentu, kada jis paskutinį kartą laikė mišias, ir to momento tęsinys. Bet kokis liūdnas tęsinys! Kažkoks merdėjimas, kažkoks vaiduokliškas buities dvilypumas, kurio ilgiau jis pakelti nebegali.
    Dabar, jeigu tik jis norėtų, būtų geriausias momentas grįžti atgal. Į kunigo pareigas jis jau įprato ir savo elgesiu nėra dar viešai susikompromitavęs. Su Liucija santykius nutraukė, o Auksė davė jam laisvę ir viską paliko jo paties nuožiūrai. Auksė, tiesa, turėjo galvoj vien tik jo santykius su Liucija, bet jis pats žino, kad jo kunigavimas turi ne tik jam, bet ir jai dar didesnės reikšmės. Vadinasi, jam reikia apsispręsti, jis turi pareigą tai padaryti. To nepadaręs, jis nežinos, kaip elgtis su Aukse, negalės būti su ja nuoširdus. Jis abejojo, ar Auksė žino, kad jis laiko mišias, ir nugąstavo, kad kada nors to nepaklaustų. Jis gal būtų vėl sumelavęs ir davęs progą naujam nesusipratimui.
    Tokių sumetimų vedamas, Liudas Vasaris nutarė atostogas praleisti Nidoje, kur esą nepaprastai ramu ir jokis Kauno pažįstamas netrukdysiąs jam svarstyti tų svarbių klausimų.
    Bet prieš tai dar reikėjo atlankyti tėvus. Jie savo laiškuose melste meldė, kad jis parvažiuotų namo ir paviešėtų pas juos kaip galima ilgiau. Jie abu jau esą paliegę, ir Dievas žino, ar teksią dar kitos vasaros sulaukti. Liudas labai gerai numanė, kad sentimentali tėviškės nuotaika pakirs jam pusę jėgų ir pasiryžimo savo numatytam uždaviniui atlikti, bet nepaklausyti tėvų meldimo būtų buvę per daug žiauru ir nedora.
    Suspausta širdimi jis išvyko į gimtąjį kraštą, dabar jau nepamiršęs įsidėti į lagaminėlį dar Petrapily siūdintos sutanos.
    Viskas klojosi taip, kaip jis manė. Tėvai sutiko jį su džiaugsmo ašarom akyse, kitą dieną visi važiavo į bažnyčią, o grįždami tarėsi, kada kviesti gimines į egzekvijas už visos familijos dūšias. Po keleto dienų jis laikė tas egzekvijas, ir vėl, kaip pernai, visi gyrė, kad jis gražiai gieda mišias, moterėlės gėrėjosi jo pamaldumu, o tėvas apgailestavo, kad jis nė šįmet nežada grįžti iš to Kauno į parapiją.
    Daugiau kaip savaitę jis praleido tėviškėj, kasdien važinėjo arba vaikščiojo į bažnyčią, klausė išpažinčių, laikė mišias, sekmadienį giedojo sumą, pakrikštijo porą kūdikių. Po savaitės jis jautėsi jau beveik pripratęs prie parapijos darbo. Kalnynų laikai atrodė jam buvę ne taip jau seniai.
    Visi tie veiksmai, žiūrint tikinčio žmogaus akimis, buvo baisios nuodėmės, šventvagystės. Bet Vasarį, nors jis manėsi Dievą tikįs, tai maža jaudino. Jį daugiau kankino mintis, kad jis štai dėl kokios būtenybės ar prievartos turi daryti veiksmus, kuriem nėra tikęs ir dėl kurių kiekvienas turėtų teisę apšaukti jį veidmainiu. Jis blaškėsi, pakliuvęs į voratinklį, iš kurio negali išsivaduoti. Ir stipriausi to voratinklio siūlai driekėsi iš čia, iš jo tėviškės ir iš artimiausių pasauly žmonių - iš jo tėvų.
    Liudas matė, kad savo tėvam jis yra vienintelė atspara. Be jo didelė tėvų gyvenimo dalis staiga pasirodytų jiem tuščia, nebetekusi prasmės. O jeigu jis mestų kunigavęs, jie pasijustų ir patys kalti ir baisios atsakomybės prislėgti. Liudas gerai žinojo, kad jo motina dėl kiekvieno vaikų nusižengimo kaltina save. Tai ji esanti bloga, jei vaikai toki, tai ji nesugebėjusi jų tinkamai išmokyti, tai ji juos tokius pagimdžiusi, tai ji atsakysianti už tai prieš Dievą! Ji verkdavo, sielodavosi, eidavo išpažinties, ir joki įtikinėjimai negalėjo tokių minčių iš jos galvos išvaryti.
    Ir dabar dažnai ji Liudui sakydavo:
    - Jei ne jūs, kunigėli, aš nežinau nė kas su manim būtų. Dabar nors tuo susiraminu, kad turiu sūnų kunigą. Kai numirsiu, pasimelsite už mane, mišias šventas atlaikysite, gal pasigailės Viešpats Dievas ir manęs nusidėjėlės.
    Jam šitie žodžiai durdavo kaip koks peilis į širdį. Vengdamas tolimesnės kalbos, jis eidavo kur į sodą arba į laukus, ir jam baisu darydavos, kai jis įsivaizduodavo, kas būtų su jo motina, jei jis mestų kunigystę. Didesnio skausmo turbūt jai nesugalvotų joks budelis.
    Kartais gi jo širdį užliedavo pikta neapykanta visam tam, kas pastatė tokią nesusipratimo sieną tarp jo ir jo tėvų, kas įjautrino jo motinos sąžinę taip, kad ji ir savo šešėlio nusigąsdavo. Jis žinojo, kad jo motina buvo šventa moteris, kuri per visą savo gyvenimą niekam bloga nėra padariusi, kuri savo darbu, pavyzdžiu, mokymu ir maldom visas savo pajėgas išeikvojo, kad vaikai būtų išganyti. Ar gali tat jai gyvenimas duoti bent kibirkštėlę džiaugsmo, jeigu ji pamatys, kad jis, Liudas, ištikimiausias, eina pražuvimo keliais?
    Svarstydamas visa tai ir tuo pačiu metu bendraudamas su kaimo žmonėm, įsigyvendamas į jų rūpesčius, vargus ir jų tikėjimą, ypač po tokių pasikalbėjimų su motina, Vasaris pajusdavo, tarsi žemė slysta jam iš po kojų, ir visas gyvenimo centras persislenka į kitą pusę. Dideli pasiryžimai, sumanymai ir viltys užleidžia vietą bibliškam tuštybių tuštybės principui. Jį apsiaubdavo pasyvumas, negalia ir pesimizmas. Jis užsigeisdavo mesti į ugnį visas savo poezijas ir visus raštus, eiti pas vyskupą ir sakyti: skirk mane į kokius Šlavantus ar Pipirmėčius, tegu aš ten supūsiu, kaip savo klaidingo kelio auka, savo tėvų džiaugsmui, Bažnyčios labui ir Dievo garbei!
    Žinoma, tai būdavo nors tuo momentu nuoširdus, bet kartu ir teatrališkas jo sielos mostas. Bet kaip artistas jaudinasi ir kenčia, įsigyvendamas į svetimus konfliktus, taip ir Vasaris dar nuoširdžiau kentė dėl savo paties viduj kylančių konfliktų.
    Pagaliau, kai atėjo paskirta diena išvažiuoti, jo krūtinėj palengvėjo, kaip kokį sunkų žygį atlikus. Ir čia jis draudė ir peikė save, kad beveik džiaugiasi, palikdamas liūstančius tėvus, bet pats su jais likti juk negalėjo. Motina rūpestingom akim sekė sūnų, kai jis, vėl apsirengęs trumpais, dėjo atgal į lagaminėlį savo sutaną, ir neiškentusi paklausė:
    - Kaipgi jūs tam Kaune, kunigėli, ar sutanos niekad nė nenešiojat?
    - Užsivelku, mama, sekmadieniais, kai einu į bažnyčią...
    - Ar tik sekmadieniais, kunigėli, mišias laikot?
    - Kai kada ir šiokią dieną nueinu, bet dažniausiai nesuspėju. Reikia anksti į gimnaziją skubėti, pamokas ruošti.
    - Argi ne nuodėmė nelaikyti mišių?
    - Ne, ne nuodėmė. Kunigas turi pareigą tik vieną kartą per metus atlaikyti mišias. Tik už tas būtų nuodėmė.
    Motina netikėjo savo ausim. Jai visuomet atrodydavo, kad tie dideli mokslai pas tuos prancūzus ir vokiečius gali suklaidinti ir kunigėlį. Dabar ji nugąstavo, kad taip turbūt ir atsitiko.
    - Vajė, vajė, kunigėli, o knygose aprašo, kiek malonių Dievas suteikia už vienas mišias dūšiom, čysčiuj kenčiančiom. Kaip aniuolai džiaugiasi Dievą garbindami, kada devynis kartus suskambina ant Sanctus, o per pakylėjimą visi ant veido puola prieš Dievo Majestotą. O ant visos žemės nė vieną minutę mišios nenutrūksta. Vienur pasibaigia, kitur prasideda. Jei nors vieną minutę mišių nebūtų, Dievas sunaikintų visą pasaulį už žmonių nuodėmes. Tik mišios šventos sulaiko Dievo rūstybę.
    Liudas jau nuo mažens buvo girdėjęs šitas visas teorijas ir žinojo, kad motinos neperkalbėsi ir kitaip neįtikinsi. Tat, prisiderindamas prie jos pažiūrų, ramino:
    - Nieko, mama, kunigų tiek daug visos žemės parapijose, kad jų mišios niekad nenutrūks. Mum, kurie ne parapijose, ir pats vyskupas leidžia šiokiom dienom mišių nelaikyti.
    Bet jis matė, kad motinos tuo nepaguodė.
    Sugrįžęs į Kauną, Vasaris rengėsi tuoj išvažiuoti į Nidą, nes vasara jau buvo įpusėjusi, o jam reikėjo pasilsėti ir, pabėgus nuo žmonių, rimtai apgalvoti savo padėtį. Tuo pačiu metu jis norėjo baigt ir savo dramą.
    Apie Auksę jis nieko nežinojo ir nesistengė sužinoti. Pirmiau atsiskyrimas su Liucija, o paskui viešėjimas tėviškėj buvo tarsi išstūmę gražiąją amerikietę iš jo minčių ir rūpesčių rato. Bet dabar ji vėl ėmė įsiviešpatauti Vasario galvoj ir širdy.
    Nidoj jis apsigyveno nuošaliai, žvejo seklyčioj, jokio pažįstamo nesutiko, tat ištisas dienas praleisdavo pajūry, pušynėliuose arba kopose. Pirmom dienom, kai tik jis imdavo svarstyti savo kunigavimo klausimą, tėviškės atsiminimai ir visa virtinė priekaištų ir priešingybių neleisdavo jam išsipainioti iš to užburto rato, kuriame štai jau kuris laikas kankinasi. Bet pamažu jis ėmė aprimti, jo mintyse darėsi šviesiau ir krūtinėj lengvėjo. Tuo pačiu metu nejučiom blykšdamas nyko ir jo svarstymo objektas. Nebeliko jokio klausimo, jokių problemų. Jis vien norėjo gyventi, džiaugtis vasaros saule, oru, jūra, šiluma, ramybe - ir daugiau nieko.
    Dažnai jis eidavo į žemutėm pušaitėm apžėlusias kopas, įsibraudavo toliau nuo tako ir, radęs saulės nukepintą aikštelę, išsitiesdavo, ruošdamasis rimtai pagalvoti, kaip jam apsispręsti, sugrįžus į Kauną. Nes tuo metu jam buvo jau pasivaidinusi mintis atsisakyti nuo direktoriavimo katalikų draugijos gimnazijoj.
    Tačiau nieko jis negalvodavo. Išsitiesęs ant smėlio, pirmiausia jis pajusdavo malonų pavargusio žmogaus jausmą, kada nebereikia daugiau judėti ir jausti savo paties kūno sunkumo. Paskui susidomėdavo kokiu nors gamtos gyvenimo mažmožiu: nežinomo paukščio švilpimu, didžiulėm ir mažytėm skruzdėm, ropinėjančiom čia pat ant jo patiesalo, nepaprastai ilgom pušaičių šaknim, kurios paviršium driekėsi pro jo aikštelę, arba tiesiog mėlynu dangum, į kurį žiūrėti jam niekad nenusibosdavo. Jokių sunkių klausimų jis tuomet spręsti negalėdavo.
    Jeigu jis eidavo į pajūrį, į didžiuosius pušynus arba į plikąsias aukštąsias kopas, įspūdžių būdavo dar daugiau, ir narplioti savo buities klausimų jis nė čia negalėdavo. Patekęs į didelę, turtingu vasaros gyvenimu alsuojančią gamtą, jis nejučiom, savaime turėjo toj gamtoj paskęsti ir prisiderinti prie jos dėsnių. O vasaros saulėj nėra jokių rūpesčių nei klausimų, nei problemų. Yra vienas vienintelis šauksmas: gyvenk ir džiaukis gyvenimu!
    Kai dangus būdavo apsiniaukęs, jis daugiau laiko praleisdavo savo seklyčioj. Jam vėl atsirado noro rašyti. Jis turėjo atsivežęs savo dramą ir išsitraukęs ją taisinėjo ir rašė toliau. Dabar ir pats aiškiau suvokdamas jos prasmę ir turėdamas savy naujų išgyvenimų, gilino veikalo turinį, ryškino charakterius, stiprino dramatinius konfliktus, dailino kalbą ir stilių. Sugrįžęs jis ketino pasiūlyti savo dramą Valstybės teatrui, ir jeigu ji būtų priimta ir pasisektų, jis beveik ryžtųsi atsisakyti nuo direktoriavimo ir visai pasitrauktų nuo kunigo pareigų. Jo galvoj vis labiau kerojosi mintis, kad tik literatūriniai laimėjimai praskins jam kelią į išsivadavimą.
    Taip laiminga kryptim pradėjęs eiti Liudo Vasario atostogavimas gal ir būtų pasibaigęs be jokių stipresnių įspūdžių, jeigu jis vieną vakarą nebūtų panoręs dar kartą užkopti į didžiąsias žarstomo smėlio kopas.
    Išėjo jis po vakarienės, saulei leidžiantis, ir nors pasivaikščiojimas turėjo būti ilgas, jis neabejojo, kad vakarų žara ir patekėjęs pilnatis mėnuo pakankamai aiškiai nušvies kelią ir vaizdą. Retkarčiais jį pagaudavo nenugalimas noras pasibastyti vienam bent kiek nepaprastose aplinkybėse.
    Tat leidosi jis marių pakraščiu į aukštųjų kopų apylinkę. Čia užuvėja ir jauku. Ties miesteliu visu pakraščiu plūduriuoja didelės žvejų laivės su aukštais stiebais. Kai kur jų visas miškas, kai kur keturkampės plačios burės juodais šešėliais išsiskiria iš balzgano dangaus. Vienur kitur triūsia apie tinklus žvejai ir klykia krykščia besimaudančių vaikų būriai.
    Mariose keletas laivių pakeltom burėm melancholiškai plūduriuoja vakaro prieblandoj. Vėjas aprimo, ir jos vos vos čiuožia sutingusios į krantą.
    Bet štai miestelis paliko užpakaly. Aplink nebedrumsčiama tyla ir sustingimas. Tik iš anapus, nuo jūros, kur raudonuoja vakarų dangus, vis dar ošia nenurimusios bangos, visą gamtą jungdamos į bendrą sutemų nuotaiką.
    Didžiosios žarstomo smėlio kopos dabar jau visai nebetoli. Kaip tikri kalnai braižosi ant dangaus jų balzganos aštrios viršūnės.
    Vasaris apsidairė. Iš kairės ties mariom švietė jau gerokai patekėjęs mėnuo, iš dešinės juodavo žemutėm pušaitėm nudaigintos žemesniosios kopos, o viršum jų ritmiškai mirksėjo skaidri Nidos švyturio akis.
    - Iš viršaus, nuo kopų turėtų atsiskleisti nuostabus vaizdas, - pamanė Vasaris ir leidosi tolyn.
    Netrukus oras padvelkė šalta drėgme, ir sausas pamario smėlis virto pažliugusia pieva. Pušaitėm apdaigintos kopos iš dešinės kilo vis aukštyn ir aukštyn, stačia siena spausdamos vis siaurėjančią pamario juostą. Pagaliau antai medeliai baigiasi, ir nuo pat vandens į viršų stačiu krantu kyla didžiulis balzgano smėlio kalnas. Mėnulio šviesoj jo viršūnė, kaip išdrožta, skiriasi iš tamsiai mėlyno dangaus.
    Tačiau Liudas nutarė neiti ligi to smėlio kalno, bet lipti į viršų apdaigintom kopom vienu iš tų takų, kurie keliose vietose lygiagrečiai plačiom šviesiom juostom leidžiasi nuo pat viršūnės ligi apačios. Atsargiai perėjęs pažliugusią pievą, jis atsidūrė prie stačiai nuotakios atkalnės, tankiai, kaip šepečiu, apaugusios žmogaus dydžio pušaitėm. Platus, tarsi išskustas takas tiesiai šovė į viršų.
    Vasaris pajuto nejaukų šiurpulį, kai atsistojo prie šito tako, tarp dviejų aklos tankmės sienų. Jokio balso, jokio gyvybės ženklo, tik uodų spiečius zirzė apie galvą ir nuo to zirzimo vieta atrodė dar šiurpesnė, dar negyvesnė.
    Tačiau belipant aukštyn tas kraupus įspūdis giedrėjo. Reginys kaskart vis plėtėsi, šaltos drėgmės čia jau nebejautei, ir krūtinėj kilo ramaus palengvėjimo banga. Bet lipti buvo sunkoka. Kojos grimzdo į smėlį, čiuožė atgal arba kliuvo už šaknų, kurios kaip kokios ilgos miklios virvės draikėsi išilgai ir skersai taką.
    Gerokai pavargęs, pasiekė Liudas Vasaris viršų. Bet takas, vis dar kildamas aukštyn, vedė į diktoką kalvą, nuo kurios, kaip galima buvo spėti, atsiskleis atviras reginys į vandenis iš abiejų šonų, į smėlio kopų viršūnes pietuose ir į žalius pušynus ir miškus apie Nidą ir tolyn į šiaurę.
    Kai Vasaris pasiekė kalvos viršūnę, iš tiesų vaizdas pasirodė nepaprastas. Begaliniai toliai nyko sidabrinėse mėnesienos ūkanose. Vakaruose dar žaidė saulėlydžio spalvos. Įsisiūbavusi jūra, šviesi kaip sidabras, laistėsi ir kito šimtais atošvaistų, graži ir galinga savo begalinėj laisvėj. Ten, kažkur toli toli susiliedama su dangum, ji paveržė saulę ir sviedė į viršų ugninę pošvaistę, kuri neužges per visą trumpą vasaros naktį.
    O rytuose tamsu ir nyku. Neatskirsi, kur dangus, kur marios. Visa padūmavę, paūkavę. Tik mėnulis nutiesė ilgą kelią per tylų, vos vos ripuliuojantį marių paviršių.
    Liudas Vasaris stovėjo vienas aukštai viršum dvejų vandenų, įsipynęs į didingą vaizdą, ir jautė, kad jo sieloje darosi ramu ir kilnu, lyg kokioj pilnoj paslapčių šventovėj. Šviesi, džiaugsmingai audri jūra ir ūkanotos, rimčia ir liūdesiu dvelkiančios marios tiesėsi iš abiejų šonų kaip koki du simboliai, kurių prasmė slėpėsi jo paties širdy.
    Buvo jau gana vėlus metas, bet jis nesulaikomai panoro eiti tolyn, į negyvuosius, vėjo žarstomus smėlynus, į didžiųjų kopų viršūnes, kurios dabar atrodė jau nelabai toli. Pušaitės tuojau pasibaigė, šen ten dar kyšojo vienas antras žilvičio krūmokšnis, skurdžiai graibstėsi kažkokių sausažolių kuokšteliai, o toliau vien smėlis ir smėlis - balzganas, sausas ir tyras, bangelėm vėjo suripuliuotas, tarsi staiga sustingęs vandenio paviršius.
    Keistas nykumas suspaudė Vasario širdį, atsidūrus šioje negyvoj smėlio jūroj. Buvo nyku, kraupu ir svajinga. O negyvas smėlio plotas traukte traukė eiti vis tolyn ir tolyn. Jis stačiai siaubė savo vienodumu, savo nykybe, savo visagalinčiu gyvybės paneigimu.
    Ir Vasaris ėjo tolyn. Jis buvo lyg menkas, vos matomas šapelis šitoj negyvoj, kurčioj smėlio jūroj. Bet jis norėjo prilipti artimiausią viršūnę, kuri ir nuo čia atrodė dar gana aukšta. Jį stūmė priekin nauja pakilusios energijos banga, jam šita vėlyva kelionė dabar atrodė beveik jau paprastas reikalas - ir jeigu kur nors prieš jį būtų pasirodžiusi kokia žmogystė, jis nė kiek nebūtų nustebęs nei nusigandęs.
    Bet žmogystė iš tiesų netrukus pasirodė pačioje viršūnėje, į kurią lipo Vasaris. Baltas aukštas pavidalas mėnulio šviesoj iš anapus slinko priešais. Susitikimas darėsi neišvengiamas. Netrukus Liudas jau galėjo įžiūrėti, kad tai yra moteris. Kas galėjo būti ta drąsuolė, taip vėlyvą metą ir tokiom vietom iš kažkur ateinanti?
    Susitiko jiedu prie pat krašto, kur iš vieno šono smėlio kalnas stačiu skardžiu krinta į marias, o iš kito nuotakiai banguodamas leidžiasi į krūmais apaugusią lygumą jūros pakrašty.
    Vasaris atsidėjęs pažvelgė į vėlyvosios nuotykių ieškotojos veidą ir nustebęs sušuko:
    - Aukse, tu?
    Amerikietė padavė jam ranką ir linksmai susijuokė:
    - Ar ne romantiškas susitikimas?! Pažinau tave anksčiau, nes mėnulis šviečia tau į veidą. Jeigu nebūtum prakalbinęs, būčiau praėjus pro šalį kaip nepažįstama.
    - Ir ne gėda taip kalbėti? - prikaišiojo jis.
    - O mūsų susitarimą atsimeni? Atostogos dar nepasibaigė.
    - Dabar jau pasibaigė. Tikiuosi, kad būsi manim patenkinta.
    - Pažiūrėsime. Apie tai vėliau. Dabar gi palydėk mane namo.
    - Ir tu nebijai taip toli nakčia vaikščioti?
    - O ko man bijoti? Ar aš ne amerikietė?
    Liudas klausinėjo, kaip ji pateko į Nidą. Juk buvo išvažiavusi į užsienį. Pasirodė, kad ji iš užsienio grįžo prieš savaitę ir vos prieš porą dienų atvažiavo čia į pajūrį. Kad Liudas Nidoj, ji nežinojusi.
    Buvo jau po vidurnakčio, kai jiedu sugrįžo į miestelį ir atsisveikino prie jos pensiono durų, susitarę rytoj pasimatyti. Grįždamas į savo seklyčią, Liudas Vasaris džiaugėsi šiuo nepaprastu susitikimu ir mąstė, kad greičiausiai ir pati Auksė buvo jo pasiilgusi ir kad jiedu susitiko abu vienodų jausmų vedami.
    Keletą dienų, kurias Auksė praleido Nidoj, jiedu daug vaikštinėjo kartu ir daug kalbėjosi žmogaus pašaukimo ir paskyrimo temom. Tik dabar jiedu viens kitą galutinai pažino ir suprato. Vasaris papasakojo jai apie savo atsiskyrimą su Liucija ir apie viešėjimą tėviškėj nieko nenuslėpdamas.
    Auksė dabar prisipažino, kad ji dėl Liucijos buvo savo širdy pajutusi didelį pavydo antplūdį ir jos savigarba buvo skaudžiai įžeista. Bet ji susivaldžiusi ir visai teisingai įspėjusi, kad nesimatyti kurį laiką bus naudinga abiem.
    Liudo pasipasakojimas, ką jis išgyveno tėviškėj, padarė jai gilų įspūdį. Ji, tiesa, jau seniai žinojo, kad Vasaris - kunigas. Bet tai buvo tarsi kokia grynai teoretinė žinia, be jokios praktiškos vertės. Niekad ji Vasario kunigiškai apsirengusio nematė, jokių kunigiškų kalbų iš jo negirdėjo, jo elgesys ir nuotaika taip pat nieko kunigiško neturėjo. Vasaris, tiesa, buvo kiek kitokis, negu kiti jos pažįstamieji vyriškiai, bet tas skirtumas ėjo ne iš kunigystės, manė ji, bet iš jo, kaip poeto ir žmogaus, individualinių savybių.
    Dabar ji pirmą kartą pažino Vasarį kaip kunigą. Ji pamatė visus jo sąžinės vingius, valios svyravimus ir visas tas kliūtis, kurios neleido jam žengti griežto žingsnio nei viena, nei kita kryptim. Daugelis jo samprotavimų ir sąžinės konfliktų iš pradžių jai pasirodė visai svetimi, nesuvokiami, nepagrįsti, bet toliau, įėjus į jo padėjimą, supratus lig šiol jai nežinomas aplinkybes, turėjo pripažinti, kad iš tiesų taip yra.
    Po ilgų kalbų ir ginčų jiedu sutarė tik vienu klausimu: kad Liudas, kol galutinai apsispręs, jokių kunigiškų pareigų bažnyčioje neatlikinės. Nesipriešino Vasaris ir antrai išvadai, kad galų gale, o gal ir netrukus, reiks jam kunigystės visai išsižadėti. Čia jam buvo ne principo, tik takto klausimas. Bet čia jųdviejų nuomonės jau skyrėsi.
    Auksė nepripažino stipriausio jo argumento - pasiaukojimo dėl tėvų laimės.
    - Tarp tėvų ir vaikų, - kalbėjo ji, - amžinai buvo ir bus nesusipratimų. Aukoti tėviškos meilės sentimentui savo sąžinės ramybę, savo moralinę vertę ir stačiai jau visą gyvenimą būtų ir netikslu, ir neišmintinga, ir negera. Suaugęs žmogus pats neša visą atsakomybę už savo darbus ir turi pareigą savo gyvenimą tvarkyti taip, kaip yra įsitikinęs, o ne taip, kaip tėvai norėtų. Tėvam bus skaudu? Be abejo, tai liūdna, bet nuo pareigos joki sentimentai negali atleisti.
    Kitą kartą Vasaris, naujų abejonių apsėstas, skundėsi:
    - Aš bijau, kad, raudamas iš savęs kunigystę, neišraučiau ir savo talento, ir gerosios savo žmogiškumo dalies. Kunigystė įleido į mane šaknis giliau, negu aš maniau. Pavyzdžiui, štai kad ir meilė. Man be galo koktu prisipažinti mylint moterį. O jeigu reiktų tai pasakyti žodžiu, būtų dar kokčiau. Tai yra įaugę į mano būdą. Jeigu aš versiu save elgtis ir kalbėti taip, tarsi nebūčiau buvęs kunigas, aš griausiu save patį, nes atstatyti tai, ką savaip suformavo kunigystė, kažin ar dabar jau ne per vėlu? Išrovęs kunigystę, aš galiu tapti cinikas, melagis, apgavikas, žodžiu, morališkai pulti dar žemiau, negu dabar esu.
    Auksę šitie žodžiai išvedė iš kantrybės.
    - Mesk tu pagaliau save analizavęs! - sušuko ji nekantraudama. - Kunigystė nieko tavy nesuformavo, ir nieko tu nesugriausi, ją atmetęs. Taip svarstydamas, tu niekad nieko nepadarysi ir nepasieksi! Negana, kad lig šiol save smulkinai ir krimtai, dabar nori jau užbėgti įvykiam už akių ir išanalizuoti būsimas galimybes! Šitaip tu niekad niekam nepasiryši! Turi gi tu ko gyvenime siekti ar ne? Jei turi, tai ir siek, o jei ne, tai bergždžios tos visos mūsų kalbos!
    Iš tiesų taip manė ir jis pats. Bet jam buvo reikalinga iškalbėti Auksei visas tas abejones, išgirsti jos pasipriešinimą, pamatyti, kad ir ji laiko jas menkom. Tuomet tik jis pasijusdavo nuo jų išsivadavęs.
    Auksei išvažiavus, jis dar vieną savaitę praleido Nidoje. Buvo tai geriausias jo atostogų laikas. Daugelis jį varginusių minčių išsiblaškė savaime, beklaidžiojant jam Nidos kopose ir pušynuose, besigrumiant su bangom, besikaitinant kaitrioj saulės šviesoj. Daugelis abejonių išsisklaidė besikalbant ir besiginčijant su Aukse. Jis pasijuto sustiprėjus kūną ir dvasią. Tik atsiminus tėvus juodas debesys dar aptemdindavo jo sielos padangę. Jis guodėsi bent tuo, kad tėvai gali dar ilgai nesužinoti apie jo pakitėjusią būklę.
    Pakilusia energija jis pabaigė savo dramą ir parašė dar keletą eilėraščių, paprastų ir giedrių, kaip tos dienos, kurias jis dabar gyveno.
    Paskutinį kartą jis ėjo į kopas tuo pačiu keliu ir iki tos pačios vietos, kur susitiko Auksę. Vakaras buvo tokis pat ramus ir giedras, taip pat žaižaravo jūra saulėlydžio atspindžiuose, tik marios juodavo kaip tamsi bedugnė, nes mėnuo nebetiesė per jas sidabru mirguliuojančios juostos.
    Grįžo jis tiesiai į švyturį pušaitėm apaugusiu taku. Ugninis spindulys galingu mostu švytravo pro jo galvą tarsi koks milžiniško rato stipinas, per kelias akimirkas apibėgdamas visą horizontą.
    Kitą dieną Liudas Vasaris išvažiavo į Kauną, nešinas naujom pajėgom, naujais pasiryžimais ir viltim.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page