r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XVI

    Kada ji išvažiavo, jis tikrai nė nežinojo, Parėjęs po to pasikalbėjimo, jis jau nesistengė nei jos pamatyti, nei su ja susitikti. Jis dabar jautėsi aprimęs ir susitelkęs, nes štai savo uždavinį jau žino ir tuoj imsis jį vykdyti. Jis jau net didžiavosi, nusimanydamas, kad tą uždavinį atliks gerai.
    Bet kol kas jis nieko savo gyvenimo tvarkoj nekeitė. Baigiantis mokslo metam, reikėjo akyliau prižiūrėti Vytukas, kad išlaikytų egzaminus į gimnaziją, tad nutraukti santykius su Glaudžiais jam atrodė nepatogu. Šeštadieniais, atlikęs reikalus su Vytuku, jis pasilikdavo dar pasėdėti su ponia Liucija. Kartais jiedu išvažiuodavo automobiliu plentais toli už miesto, kartais ji pati atsilankydavo į jo butą.
    Kiekvieną kartą jis būdavo nepatenkintas savim, jausdavo sąžinės graužimą, bet nieko nedarė iš tos dviprasmiškos būklės išsivaduoti. Kiekvieną kartą po pasimatymo su Liucija jis atsimindavo paskutinį pasikalbėjimą su Aukse. Tuomet lyg kokia gaivinanti srovė padvelkdavo į jo širdį, ir pasiryžimas atgydavo. Iš paskutinio pasikalbėjimo su Aukse ypač gyvai jis atsimindavo tą momentą, kada prisipažino bučiavęs ponią Glaudžiuvienę. Tuo momentu jis didžiavosi, manydamas žengęs pirmą žingsnį tiesiu keliu, kuriuo ketino eiti.
    Iš tiesų tai buvo.ne tik gražus, bet ir reikšmingas momentas. Iš jo pradėjo Vasaris suprasti, kokios dorinančios įtakos gali turėti meilė. Ligi tol jis visą savo gyvenimą praleido vienas, savy užsidaręs, nejausdamas pareigos nė reikalo kam nors kitam duoti savo veiksmų apyskaitą arba praskleisti paslėpto savo sielos gyvenimo uždangą. Savo paties sąžinės teisme jis save dažnai smerkdavo, bet kadangi jo veiksmai liesdavo tik jį patį, viskas palikdavo tik jo viduj. Jo elgesys, nederinamas su niekieno kito reikalavimais, ir toliau vingiuodavo, lankstomas ir taisomas vien subjektyvių jo pasiaiškinimų, pasiteisinimų ir nepaisymų.
    Bendraudamas su Aukse Gražulyte ir ją pamildamas, Liudas Vasaris ne kartą jau gavo patirti, kad jo elgesio vingiai esti nesuderinami su Auksės elgesiu ir jos principais, kad vienam ar kitam reikia tiestis. Tokis gi atsitiesimas ir susiderinimas nėra galimas be visiško nuoširdumo ir atvirumo. Be to, jis pamatė, kad mylimam žmogui sakyti netiesą yra taip sunku, jog tos naštos ilgai nė pakelti negalima. Ir kai yra paliesti patys bendro sugyvenimo pagrindai, tiesa visados išeis į viršų. Tokiu būdu, žmogus mylėdamas stengiasi gyventi tiesoj, visokis dvilypumas jam tampa nepakenčiamas, ir jis stiprėja savy, tiesiasi ir tobulėja.
    Liudas Vasaris, prisipažindamas mylimai ir jį mylinčiai moteriai bučiavęs kitą moterį, padarė didelį meilės žygį ir pirmą atsitiesimo pastangą. Auksė pradedančios mylėti moteries jautrumu įspėjo to prisipažinimo vertę, bet ji taip pat teisingai suvokė, kad tolimesnės pastangos turės eiti ne iš jos, bet iš paties Vasario valios. Jeigu ji ir toliau būtų bandžiusi taisyti Vasario elgesį, greičiausia ji būtų jam įkyrėjusi. Jis butų ją įtaręs, kad ji tai daranti iš smulkaus pavyduliavimo. Dabar gi, jai atsiskyrus, kai grėsė pavojus jos net visiškai netekti, jis turėjo įsitikinti, ar ji yra jam tiek brangi, kad dėl jos jis pats neverčiamas derins savo elgesį su meilės reikalavimais. Iš tiesų taip viskas ir klojosi.
    Praslinkus kuriam laikui po Auksės išvažiavimo, jis pradėjo vis labiau jos pasigesti. Pirmiausia jis mėgdavo atsiminti visus jųdviejų susitikimus, pasikalbėjimus, ginčus ir juokavimus. Jis įsivaizduodavo Auksę taip gyvai, tarsi čia pat jaustų ją prie savęs. Fizinės jos savybės vaizduotėj jaudindavo jį labiau negu tikrovėj. Auksinis jos garbanų atspalvis, jos glostantis pažvelgimas, visa jos išvaizda, jos rankos prisilietimas ir pagaliau pabučiavimas - viskas jam dabar atrodė nepasiekiamas gėris. Jis nuoširdžiai gailėjosi, kad anksčiau per maža ja domėjosi ir džiaugėsi. Jos sielos kilnumas, širdies gerumas ir visas dvasinis jos grožis dabar vertė jį manyti, kad tobulesnės moteries savo gyvenime jis nebuvo sutikęs ir vargu ar sutiks. Tat jis nerimaudavo, negalėdamas jos matyti ir su ja bendrauti.
    Jo nerimas buvo juo įkyresnis, kad jiedu atsiskyrė ne kaip geri draugai, patikrinę viens antram greitą, laimingą pasimatymą, bet kaip koki politikai, pasistatę kažkokius uždavinius, kažkokias problemas, nuo kurių išsprendimo pareisiąs tolimesnis jųdviejų sugyvenimas.
    Svarstydamas visa tai, Liudas Vasaris pajusdavo kartų nepasitenkinimą ne vien savim, bet ir ponia Liucija, kad dėl jos štai jis dabar nuteistas tokiam sunkiam bandymui. Ir jis nekantriai laukė Vytuko egzaminų, nes tik jiem praėjus ketino rimtai pakalbėti su Glaudžiuviene ir tuos dviprasmiškus santykius nutraukti.
    Tuo metu ponios Liucijos žavesys jo akyse ir taip jau gerokai sumenkėjo. Jo gyva vaizduotė ir meniški palinkimai reikalavo iš moteries daugiau turiningumo, didesnio atjautimo visų tų reikalų, konfliktų, problemų ir klausimų, kuriais jis gyveno. Tuo tarpu Liucija jokiom - nei individualinėm, nei tautinėm, nei literatūrinėm - problemom jau nebuvo jautri. Jųdviejų santykiai ėjo labai siaura ir monotoniška vaga, retai kada iškrypstančia iš elementariausio malonumo ribų.
    Todėl galima spėti, kad jeigu Auksė ir nebūtų to klausimo taip griežtai iškėlusi, Vasario santykiai su Glaudžiuviene vis tiek anksčiau ar vėliau būtų nutrūkę. Bet tuomet tas nutrūkimas nebūtų turėjęs jam tokios dorovinės reikšmės, kokią gavo dabar. Vasaris, kovodamas su savim, išsižadėdamas Liucijos ir nusimanydamas, kad tai daro dėl Auksės, telkėsi ir stiprėjo savo dvasia, susirišdamas su ja naujais išgyvenimais.
    Pagaliau Vytuko egzaminai laimingai praėjo, vaikas išlaikė į gimnaziją, ir Vasario pareiga lankytis pas Glaudžius pasibaigė. Ponia Liucija rengėsi tuojau išvažiuoti į Palangą, o Liudas ruošėsi lemiamam atsisveikinimui, nes norėjo viską baigti aiškiai ir vienu kartu.
    Vėliau jis ilgai atsimindavo tą atsisveikinimo sceną, taip pat kaip pirmąjį jųdviejų atsisveikinimą, kai Liucė prieš savo ištekėjimą, o jo subdiakonatą buvo atvažiavusi jo kviesti į savo vestuves.
    Tą vakarą jis paskambino poniai Glaudžiuvienei telefonu ir įsitikinęs, kad ji laisva ir nieko daugiau nelaukia, nuėjo. Ji kaip paprastai, įsakiusi kambarinei nieko neleisti, nes jokiem svečiam "ponios nėra namie", nusivedė Vasarį į salioną. Vytukas, dar neapsipratęs su savo džiaugsmu, kad jis jau gimnazistas, nuolatos sukinėjosi aplinkui, kol pagaliau, motinos apibartas, nuėjo miegoti.
    Liucija tą vakarą buvo apsivilkusi plona markizetine gėlėta suknele, kurios iškirpimas lengvai leido matyti krūtinės skyrimąsi, ir taip trumpa, kad vos galėjo pridengti kelius. Buvo šilta ir tvanku tame per dieną saulės įkaitintame salione, bet ponia uždarinėjo langus, nes gatvės triukšmo ji nemėgo labiau negu bet kokio karščio. Šviesos žiebti dar nereikėjo. Ilgi antrosios pusės birželio vakarai, kai dangus giedras, duoda pakankamai šviesos jaukiai pasėdėti meilioj kaimynystėj.
    Ponia Glaudžiuvienė patogiai įsitaisė sofoje ir, rodydama šalia savęs vietą, kvietė savo svečią, kuris, žingsniuodamas po salioną, rūkė papirosą:
    - Sėsk gi čia, Liudai! Nepakankamai dar prisivaikščiojai per dieną?
    - Dėkoju, ponia Liucija. Šiandien baisiai karšta... O sofoje dvigubai...
    - Ak, tai šitaip tu vėdiniesi, plevėsuodamas iš kampo į kampą?..
    - Taip. Judindamas orą ir jum darau vėsesnę srovę. Šitokiais pusiau ironiškais, pusiau linksmais prasitarimais jiedu dažnai pradėdavo savo vakarus, bet šį kartą Liucija susierzino:
    - Iš tavęs šiandien visą vakarą plinta jau per daug vėsios srovės... Prisėsk gi pagaliau! Mane nervina šitas blaškymasis!
    Jis pasitraukė fotelį ir atsisėdo. Kurį laiką abudu rūkė tylėdami.
    - Aš maniau, - prabilo ponia Glaudžiuvienė, - kad mudu šį vakarą praleisime kaip seni draugai. O čia daros panašu į kažkokią sceną.
    - Ponia Liucija, - pradėjo Vasaris, - šiandien aš norėjau su tamsta pasikalbėti nuoširdžiai ir rimtai.
    - Tai kam dar šitos įžangos? Aš ne 20 metų sužadėtinė! Manęs nieku nenustebinsi ir nesujaudinsi.
    - Tai dar geriau... Aš norėjau pasakyti, kad mudviejų santykiai, kaip jie buvo susidėję paskutiniu laiku, kelia man daug nerimasties ir nepasitenkinimo savim. Tamsta vis dėlto ištekėjusi moteris, Vytuko motina, o aš...
    - Kunigas?
    - Ne dėl to. Bet aš noriu sutvarkyti gyvenimą kitokiais pagrindais. Šiandien aš negaliu plačiau jum to aiškinti, bet netrukus jūs pati tai suprasite.
    Liucija negreit atsakė, o kai pradėjo kalbėti, sunku buvo numanyti, ką ji iš tiesų jaučia. Jos balsas skambėjo ramiai ir lygiai.
    - Šitokį mūsų romano galą aš ir buvau numačiusi, tik nemaniau, kad jis ateis taip greitai. Tiesa, aš už tamstą gal truputį vyresnė, bet dar nesu visai pasenusi. Vadinasi, čia yra įsimaišiusi kita moteris. Nori, pasakysiu net ir kas?
    - Nereikia. Ir čia visai ne metų klausimas.
    - Sielų bendravimo? Dvasinio turinio?.. Žinoma, šituo aš tau neužimponuosiu. Tie dešimt metų mane išsėmė ir pripratino kitaip žiūrėti į gyvenimą ir ko kito jame ieškoti, - su karčia pašaipa prisipažino ponia Glaudžiuvienė.
    Vasaris nenorėjo nei jos guosti, nei jai prieštarauti.
    - Esu tikras, - tarė jis, - kad jūs širdies gilumoj nepagiriat nė mano pakitėjimo. Gal būtų buvę geriau, jei mudu visai nebūtume susitikę. Jaunystės iliuzijos bent nebūtų buvę taip žiauriai sugriautos.
    Bet Liucija prieštaravo:
    - Anaiptol. Mudviejų susitikimu aš esu patenkinta. Dabar bent žinome, kad viskas baigta ir nėra ko gailėtis.
    Šitokis realizmas Liudui nepatiko, ir jis karčiai pastebėjo:
    - Nebent tai... O vis dėlto Aušrakalnio laikų man gaila ir dabar...
    - Ak, liaukis tu su savo Aušrakalniu ir jo apgailestavimu! - staiga vėl susierzinus sušuko ponia Liucija. - Aš galiu pamanyti, kad tu, gailėdamasis neva tų, laikų, iš tiesų taikai į mane: štai kokia tu buvai jauna, graži, linksma, dora ir skaisti, o dabar esi senstanti, pasileidusi ragana, kuri nori ir mano nekaltybę suteršti! Štai kaip aš galiu tą tavo apgailestavimą suprasti!
    Vasaris susigėdo dėl savo žodžių, bet taip pat ir nustebo dėl tokio staigaus Liucijos susijaudinimo.
    - Na, ką jūs čia prasimanote! - gynėsi jis. - Tokių minčių niekados man nė į galvą nebuvo atėję. Man šiaipjau malonu atsiminti pirmoji mudviejų pažintis, visa ta jaunystės idilija, ir tiek...
    - O aš tuose atsiminimuose nerandu jokio malonumo. Priešingai: kartumą, nusivylimą ir neviltį!..
    - Nesuprantu... - stebėjosi Vasaris.
    - Ko čia nesuprasti?!. Ar tu manai - labai malonu lyginti skaisčią, gražią praeitį su juoda, murzina dabartim? Atsiminti jaunystės mintis ir svajones ir konstatuoti galutinį bankrotą? Kieno gyvenimas pakrypo taip kaip manasis, tam nėr ko džiaugtis jaunystės nekaltybėm!
    Ji taip smarkiai užsitraukė papiroso dūmų, kad ėmė net kosėti, ir ašaros pasirodė jos akyse. Aprimus ji kalbėjo toliau:
    - Tu žinai, Liudai, kad aš nelaiminga, bet nematai, kokis pragaras kartais siaučia many. Tu manai, kad negirdžiu, ką žmonės apie mane kalba? Aš taip pat gerai žinau, ką apie mane blevyzgoja visi tariamieji mano draugai ir prieteliai, kurių komplimentai man širdį pykina. Ech, ką jau čia!.. Neseniai, tiesa, visu tuo aš dar svaiginausi kaip kokiais narkotikais, bet dabar jau galas! Įgriso, nusibodo, pagaliau, kvaila ir juokinga!..
    Ji kalbėjo taip karčiai ir atvirai, kad Liudas nebandė nei jai prieštarauti, nei jos guosti.
    - Dabar tu gal suprasi, Liudai, - tęsė ji toliau, - kad tavo pažintis buvo man daugiau negu malonumas, žaislas arba išdykavimas. Aš nežinau, ką tu apie mane manai, bet esu tikra, kad manęs neniekini. Aš jaučiau, kad tu supranti mane. Tu vienas nuo manęs nusisukęs nedarei grimasų, ir aš nė sykio nesugavau tavo veide ciniškos išraiškos. Tokiai moteriai kaip aš - tai didžiausia malonė.
    Jis norėjo kalbėti ir įtikinti, kad ji be reikalo taip skaudžiai save plakanti, bet ji kalbėti nedavė.
    - Gana!.. Viskas baigta!.. Tu supranti mane, aš tave... Tavęs laukia naujas gyvenimas, nauji uždaviniai. Eik ir būk laimingas!..
    Bet jis nėjo. Jam atrodė, kad jis tik dabar pakankamai Liucę suprato, ir norėjo šį momentą pratęsti kaip galima ilgiau.
    - Prisipažink, Liudai,- valandėlę patylėjusi, vėl kreipėsi į jį Liucija, - kad, eidamas čia, nesitikėjai taip lengvai baigt su manim reikalus?
    Jis prisipažino:
    - Taip. Aš nepasitikėjau savim. Ryšys, kuris mane jungia su jum, visados buvo stiprus. Manau, kad jis pasiliks toks pat ir po šio vakaro, nors mudviejų keliai ir skiriasi.
    Liucija liūdnai nusišypsojo:
    - Dėkui už paguodą. Bet ir žinodama tai, aš tuo ryšiu nepasinaudosiu ir jau niekad daugiau tavo kely nesipainiosiu. Mane džiugina, kad tavy dar liko kilnių pastangų. Na, žinoma, tu turi talentą, ir gyvenimas dar tau prieš akis. O man kas belieka?
    - Nejaugi nieko? - norėjo ją padrąsinti Vasaris. - Su jūsų gabumais, išsilavinimu ir turtu? O visuomenės reikalai, organizacijos, labdarybės, visa plati viešoji gyvenimo sritis?
    Ji garsiai nusijuokė. Pasiūlymas, matyt, jai buvo visai netikėtas.
    - Ar nepanorėsi dar apauti mane mėlynom kojinėm, uždėti akinius, apginkluoti brošiūrom ir paleisti agituot už Darbo federaciją?! Fi!.. Kaip tamstai galėjo ateiti į galvą tokios komiškos mintys?
    Vasaris nebandė ginčytis. Jam ir pačiam buvo aišku, kad ponia Glaudžiuvienė jokiam idėjiniam darbui nėra tikusi. Jos ateitis iš tiesų atrodė nepavydėtina.
    - Vienintelis dalykas, kurs dar žadina man norą gyventi, - kalbėjo ji toliau, - tai sūnus. Dėl jo, jei reiktų, galėčiau ir pavargti, ir kokį darbą dirbti. Jeigu jo nebūtų, jaunystei baigiantis nebėr tikslo gyventi. Ak, Liudai, nėra vykęs nė tavo gyvenimas, bet tu nežinai, kas yra gyvenimo tuštuma!
    Ji tai kalbėjo taip staiga susitelkusi ir tokiu už širdies stveriančiu balsu, kad Vasariui net kraupu pasidarė, girdint iš jos lūpų tokius nevilties žodžius.
    Nors jis tarėsi gerai pažįstąs ponią Glaudžiuvienę, bet iš šito pasikalbėjimo suprato, kad daug dar joj yra tokių vingių, kurių jis niekad nebuvo įspėjęs.
    Atsisveikindamas Liuciją, jis jautė jai didelį dėkingumą, kad ji atsiskiria su juo be jokių priekaištų ir pašaipų, numanydama to atsiskyrimo priežastį ir taktiškai ją nutylėdama. Ponia Liucija tarsi tyčia vengė visa to, kas galėjo jį užgauti ir pažeminti. Jiedu atsisveikino taikiai, kaip geri prieteliai, pamatę, kad viens antram nieko padėti nebegali. Liudas Vasaris karštai prispaudė jos ranką prie lūpų ir paliko ją besėdinčią toj pačioj vietoj. Ji atrodė tarsi netekusi jėgų pakilti ir nusikratyti sunkiom ją apspitusiom mintim. Nedaug tereikėjo, kad Vasaris būtų pasukęs atgal, išsižadėjęs savo pasiryžimo ir pasilikęs prie jos gal vieną valandą, o gal ir visą amžių. Bet jis susivaldė, neatsigręždamas uždarė paskui save saliono duris ir netrukus jau buvo gatvėje.
    Vėsus kvapus nakties oras padvelkė jam į veidą. Miestas atrodė kaip apsnūdęs, tik kitoj pusėj šaligatviu garsiai klegėdami ėjo kažkoki jaunuoliai, ir kažkur kakšėjo į grindinio akmenis pavėlavusio vežiko arklys.
    Eiti namo Liudas nenorėjo. Ta šiltos nakties rimtis taip jį glostė, taip jį ramino ir traukė į save, kad jis nejučiom pasuko į šoninę gatvę, priėjo Nemuną ir per tiltą leidosi į Aleksoto pusę. Jis panoro užlipti į Linksmakalnio krantą ir pasigėrėti Kauno nakties reginiu. Iš tiesų gi jį traukė ne reginys, bet reikalas darant ką nors nekasdieniška kaip ir papuošti, kaip ir reljefiškiau išskirti šitą atsisveikinimo su Liucija momentą.
    Perėjęs per tiltą, jis pasuko į dešinę ir, radęs laiptus, ėmė kopti į viršų. Iš vieno šono buvo stati atkrantė, iš kito gilus tarpeklis, kurio dugną slėpė medžių šakos, krūmai ir tamsa. Drėgna vėsuma kilo iš tarpeklio. Be galo ilgi pasirodė Vasariui tie laiptai, kol jis pagaliau pasiekė lygumą viršuj. Čia jau buvo šviesiau ir jaukiau. Ant suolelių stūksojo susiglaudę žmogiški pavidalai, medžių tankmėj kažkas sušvilpė, kažkas pusbalsiu kalbėjosi. Toli suklykė garvežys, ir per geležinį tiltą nugriovė traukinio dundėjimas.
    Vasaris susirado vietą, iš kur geriausiai buvo matyti Nemunas ir Kaunas. Giliai tamsiame šešėly skendėjo miestas. Tūkstančiai žiburių mirgėjo milžiniškame slėny. Ugniniais karoliukais nužymėtas driekėsi į tolį Ukmergės plento kaspinas. Čia po kojų, pro sakas, be jokio garso plaukia Nemuno vandenys. Ano kranto žiburiai atsispindi srovėj, laužosi, ripuliuoja ir driekiasi net ligi vidurio upės. Prieplaukoj, prie akmeninio Cimbruvkos kranto, snaudžia tylūs garlaiviai. Jų šviesiai dažyti šonai atsispindi vandeny, o atsilošę stori kaminai nyksta tamsoj ir atkrantės šešėliuose.
    Prie pat vandens gunkso senutė Vytauto bažnyčia. Iš viršaus žiūrint, ji nepakyla aukščiau aplinkinių namų, jos aštuonkampis raudonas bokštas nepasiekia dangaus fono, ir ją gali išskirti tik žinodamas, kur ji yra. Bet ji apgaubta didvyriško amžiaus aureolės, ją supa legendomis virtę likimo paslaptys. Tamsoj ją suradusi akis ilgai glosto jos sunkiai įžiūrimas formas.
    Pakreipęs žvilgsnį į kairę, pamatai lieknus Jėzuitų bažnyčios ir rotušės bokštus. Baltais siluetais jie kyla viršum miesto. Toliau masyviškas keturkampis bazilikos bokštas, ne kiek aukščiau pakopęs už tamsias, pro visus namus matomas tos bažnyčios sienas. Dar toliau - vien žiburiai ir juodi toliai, kuriuose akis nebeatskiria, kur baigiasi miestas, o prasideda nakties tuštuma.
    Liudas Vasaris ilgai sėdėjo Linksmynės skardy, klaidžiodamas žvilgsniu po tą platų vaizdą. Jis buvo matęs daug didelių miestų, pažinęs jų gyvenimą, pajutęs nuotaiką. Kaunas, palyginant su anais, atrodė vien mažas, nuskuręs provincijos miestelis, kokį tik galima rasti mažų išteklių krašte. Tačiau dabar jis pajuto, kad ir ties Kaunu jau tiesia savo sparną ir aštrina nagus didmiestiškos civilizacijos demonas, kuriam pasotinti reikia daug nekaltų aukų, daug užviltų pastangų, daug išniekintų pasiaukojimų, apkartintų širdžių ir į dulkes subyrėjusių kilnių idealų.
    Liudas Vasaris, rymodamas Linksmynės aukštumoje, tą naktį mąstė, kad viena tokia didmiestiškos civilizacijos demono auka bene bus ir Liucija Glaudžiuvienė. Tada jis pirmą kartą pajuto, kad tas demonas ir į jį patį kreipia savo ugninį žvilgsnį, ir į jo širdį tiesia svilinančius savo nagus. Jis suprato, kad jam reikia budėti, kad jam reikia nuolatos atsinaujinti ir dirbti, jeigu jis nenori tapti bedvasiu griozdu ir uždusti tvankioj, ankštoj, dulkėtoj Kauno pakalnėj.
    Savyje sutelktą žvilgsnį jis nukreipė į tolimesnius padangės horizontus. Vakarų žara jau buvo perėjusi į šiaurę, pasislinkusi į rytus ir iš balzganos tapusi ugningai auksinė. Oras pasidarė perregimas. Tarsi koki pelenai krito į pažemius, o viršuj darėsi vis šviesiau, vis aiškiau. Visų bažnyčių bokštai tarsi atsiribojo vieni nuo kitų erdve, pasiskirstė atstumu, atsistojo perspektyvoje. Toli dešinėj išsinėrė šviesus Soboro kupolas, dar toliau balti Karmelitų bokštai ir aprūkę fabrikų kaminai. Vytauto kalne vos įžiūrimai užsibrėžė ažūriniai Radijo stoties stiebai.
    Visas Kaunas susitelkė į slėnį, ir jau aiškiai buvo matyti anoj pusėj riba tarp Žaliakalnio šlaitų ir ryto aušroj raudonuojančio horizonto. Bet saulė dar netekėjo.
    Liudas Vasaris pakilo iš savo vietos ir sparčiais žingsniais leidosi namo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page