r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XV

    Rytojaus dieną jis visą laiką buvo neramus. Jis laukė, ar nesuskambės telefonas, ar neišgirs Auksės balso, ar ji neateis jo atlankyti. Jis pats dabar drovėjosi jai rodytis ir nutarė laukti jos ženklo. Bet visą dieną nieko nesulaukė. Auksė turbūt manė, kad jis dar negrįžęs iš tėviškės. Praėjo dar viena diena - jokio ženklo. Vasaris jau pradėjo nerimauti ir kankintis įvairiais spėliojimais. Dabar jis jau pamatė, kad netekti Auksės būtų jam be galo skaudus smūgis, ir, mąstydamas apie tai, jis dešimtą kartą smerkė savo neapgalvotą melą.
    Pagaliau, baigiantis savaitei, vieną popietį staiga į jo kambarį įsiveržė Auksė, visu glėbiu alyvų nešina. Ji spindėjo džiaugsmu ir laime. Iš jos trykšte tryško visa nušviečiantis jaunystės skaistumas. Visas kambarys nušvito nuo jos šviesios suknelės, baltos skrybėlaitės, spindinčio veido ir besijuokiančių akių. Vienos akimirkos pakako Vasariui įsitikinti, kad viskas klojasi gerai, ir jis pašoko jos sutikti ir pasveikinti. Ji tiesė jam alyvas, o jis išskėstom rankom apglėbė ją kartu su žiedais. Svaiginantis malonus alyvų kvapas pripildė jo krūtinę, kai jis prisilietė veidu prie rausvų garbanotų žiedų. Pro pasklidusias alyvų kekes jis matė nudžiugusias Auksės akis, jis prispaudė ją visą prie savęs ir staiga pro žiedus susitiko jos praviras nuo šypsnio lūpas. Jų pirmasis pasibučiavimas buvo giedrus, pavasaringas ir kvepiąs alyvom kaip gegužės saulėtas rytas.
    - Na, štai mudu ir įsimylėję, ir prisipažinę mylį! - atvirai sušuko Auksė, padėjusi ant stalo gėles ir numesdama skrybėlaitę.
    - Išėjo tarsi kokia improvizacija! - šypsodamasis kalbėjo Vasaris. - Ir gana moderniškai. Be sentimentalių žodžių, be mėnulio ir atodūsių.
    - Bet alyvos buvo! - juokėsi Auksė.
    - Alyvos čia suvaidino labai svarbią rolę. Kad ne jos, kas žino? Gal būtų tekę laukti sutemų ir mėnulio.
    - Jeigu tu buvai taip manęs išsiilgęs, kaip aš tavęs, nebūtų reikėję.
    - Štai įrodymas be alyvų ir be mėnulio! - tarė Vasaris, vėl ją priglausdamas prie savęs.
    Bet ji jau surimtėjo.
    - Ša! Dabar gana. Situacija paaiškėjo, ir galas!
    - Aš manau, kad ne galas, bet pradžia, - nustebo Vasaris.
    - Ne, kol kas galas, - tvirtino Auksė. - Šito mudu tęsti neturime. Lauksime, kas pribręs mumyse toliau.
    Ji pamerkė gėles ir klausė:
    - Na, kaip praleidai Sekmines? Kas gera tėviškėj?
    Jam skaudžiai dilgtelėjo krūtinėj, bet jis nerūpestingu tonu atsakė:
    - A, nieko nauja. Visi sveiki. Brolis vesti rengias, tai reikėjo šį tą aptarti. O tu?
    - O mes labai puikiai pasivažinėjome! Nuostabiai gražių vietų yra Dzūkijoje. Aš nuolatos gailėjausi, kad tavęs kartu nebuvo. Aš neturėjau su kuo gėrėtis.
    - Iš tiesų gaila ir man, - pritarė Vasaris, jausdamas didelį koktumą ir pažeminimą, kad į jos nuoširdumą ir pasitikėjimą jis atsiliepia melu ir veidmainyste.
    Jai išėjus, Vasaris vėl krimtosi, kam nė dabar nepasakė tiesos. Dabar būtų buvę lengviausia išsiaiškinti, ir ji greičiausia būtų jam dovanojusi. Ir jis nežinojo, ar tai jo puikybė stūmė jį dar kartą sumeluoti, ar tai nenoras aiškintis ir teisintis, ar tai stačiai baimė turėti nesmagumų. Šiaip ar taip, jis matė, kad dabar jau įbrido į melą toliau, negu galima pasiteisinti, ir tai, kas iš pradžių atrodė visai nereikšminga smulkmena, dabar, po jųdviejų susirišimo meilės pasibučiavimu, grėsė tapti stambaus nesusipratimo priežastim.
    Sekmadienį jis turėjo eiti į Glaudžius patikrinti tos savaitės Vytuko uždavinių. Jis ėjo tvirtai pasiryžęs pasisveikinti su ponia Liucija, tartum nieko nebūtų atsitikę, o atlikęs reikalą, tuojau eiti namo.
    Bet vos tik jis įžengė į Glaudžių salioną, visas tas pasiryžimas nuėjo niekais. Jį pasitiko ponia Liucija ir tučtuojau pasisveikindama apkabino rankom kaklą ir, visa prisiglausdama, stipriai pabučiavo lūpas.
    - Eik, greitai baik su Vytuku - aš tavęs lauksiu čia. Kol grįš Glaudžius, turime dvi valandas.
    Tartum ugnies kas įpylė į Vasario gyslas. Jis žiūrėjo Vytuko uždavinius, bet nuolatos jautė savo lūpose ponios Liucijos lūpas, ir ištaigingas jos kvepalų kvapas sklaidėsi apie galvą kaip koks raganiškas kerėjimas.
    Pavartęs Vytuko sąsiuvinius ir šio to jį paklausinėjęs, jis patarė vaikui eiti pabėgioti, o pats grįžo į salioną, kur skambėjo pianino garsai. Ponia Liucija užvožė gaidas ir, pasodinusi savo svečią į sofą, pati atsisėdo greta.
    - Kuo tave šiandien pavaišint, Pavasarėli? - klausė ji, paliesdama jo ranką. - Pastumk man aną dėžę, ten yra puikių cigarečių.
    Vasariui kažkodėl darėsi koktu nuo to jaunystės dienų vardo, ir jis, siekdamas dėžę, prašė, pats save ironizuodamas:
    - Jau geriau nevadinkit manęs Pavasarėliu, ponia Liucija. Koks jau aš dabar Pavasarėlis? Ruduo, ne Pavasarėlis.
    Bet ji nesiliovė:
    - O, ne! Dabar tu esi pats vasaros karštis. Toks tai tu man patinki!
    Jam buvo neskanu klausyti šitų plokščių palyginimų ir tarsi gėda per atviro Liucės flirto, bet jos artumas tuoj nustelbė bent kokį nepasitenkinimą, ir jis jau nebegalėjo atsispirti jos moteriškam žavesiui.
    Staiga atkaklus skambučio čirkštelėjimas prieškambary privertė abudu krūptelėti. Ponia Liucija, šoktelėjusi ties veidrodžiu, skubiai pasitaisė plaukus, o Vasaris persėdo į fotelį ir įsižiebė papirosą. Po trumpos valandėlės kambarinė Adelė pranešė, kad "du ponai iš Sekminių iškylos" norį atlankyti ponią Glaudžiuvienę.
    Vasaris, traukdamas dūmą ir maigydamas papirosą, žiūrėjo į duris, kas bus per vieni tie du ponai, ir, pamatęs įeinančius, būtų bevelijęs geriau išnykti, negu čia su jais susitikti. Buvo tai Indrulis ir anas dabita, kurio pavardės Liudas nė nežinojo.
    Indrulis, sveikindamasis su ponia ir bučiuodamas jai ranką, kalbėjo:
    - Atsiminę pereitą sekmadienį, mudu štai su ponu Aleksandru neiškentėm šiandien ponios neatlankę ir neįsitikinę, kad esate sveika, linksma ir gerai jaučiatės. Aš matau, kad ir kun. Vasaris tuo pat tikslu čia yra atsiradęs. Net keista, kaip dažnai mudviejų keliai susitinka, - tauškė jis, atsigręždamas į Vasarį ir dviprasmiškai šypsodamasis.
    Ponia Liucija, apsimesdama patenkinta, atsakinėjo tokiu pat tonu:
    - Kaip malonu, kad ponai manęs nepamiršote! Per Sekmines smagiai pasivažinėjom, tiesa? Tik štai ponas Vasaris atrodė ne visai linksmas, bent iš pradžių.
    - Na, jam, kaip poetui, ir dera melancholiška išraiška, - neva teisino jį Indrulis.
    Ponia paskambino Adelei duoti kavos ir pati atsiprašiusi išėjo į valgomąjį. Indrulis nulydėjo ją cinišku pašaipos žvilgsniu ir tokia pat išraiška apžvelgė Vasarį nuo galvos ligi kojų. Liudas instinktyviai patikrino save ir, per vėlai susigriebęs, pamatė ant savo kairio peties aiškią pudros dėmę ir ilgą vingiuotą moterišką plauką.
    Niekas nepaspruko iš akylaus Indrulio žvilgsnio. Jis nusijuokė ir, gudriai mirktelėjęs, kreipėsi į Vasarį, akim rodydamas pudruotą petį:
    - Dievaži, Liudai, jei nebūtum kunigas, manyčiau, kad tai laimėjimų pėdsakai, kuriais gali didžiuotis... Sveikinu!
    O ponas Aleksandras pridėjo, matyt, iš savo patyrimo:
    - Pudra, dažytos lūpos ir miltuoti bateliai kartais pridirba velniškų nepatogumų.
    Tuo tarpu duryse pasirodė ponia Glaudžiuvienė, ir ciniškos išraiškos svečių veiduose išnyko kaip nutrintos. Netrukus atsirado kavos ir likerio. Svečiai sriūbčiojo nuotaikingų skystimų, rūkė, pasakojo juokingus atsitikimus, anekdotus, įterpdami komplimentų poniai. Grįžo iš lauko ir Vytukas. Pamatęs, kad nėra Glaudžiaus, jis atėjo į salioną pasigirti savo sugauta plaštake. Indrulis, išgirdęs, kad Vasaris vaiko krikštatėvis ir mokslo kontrolierius, tarsi daug ką supratęs, reikšmingai palingavo galva ir nutęsė:
    - A-a!.. Na, tai visai kas kita!.. Ir, taip sakant, suprantama...
    Jie visi trys išėjo kartu, bet tuoj prie durų ir atsiskyrė. Indrulis su ponu Aleksandru nuėjo savais keliais, o Vasaris pasuko namo vienas. Dabar jis buvo jau beveik tikras, kad netrukus išgirs apie save ir Liuciją būtų ir nebūtų dalykų ir kad tos paskalos, jei ne tiesiog iš Indrulio, tai iš dešimtų lūpų, pasieks galų gale ir Auksę. Diena iš dienos jis laukė iš kur nors gando.
    Pirmas atsiliepė Stripaitis. Vieną vakarą jis įsiveržė pas Vasarį uždusęs ir, vos spėjęs pasisveikinti, sušuko:
    - Na, direktoriau, vyras! Girdėjau, kad pradėjai romansuoti su dviem Kauno gražuolėm: viena ponia, antra panelė. Ot, tai man bent poetas!
    - Iš kurgi jau tokios tikslios informacijos? - klausė Vasaris.
    - Ė, Kaune, brolyti, nepasislėpsi. Tu ties Seimu nusičiaudėk, tai Šančiuose tau "į sveikatą" atsakys. Ogi Gražulytė ir Glaudžiuvienė tai nemenkos žuvys. Oi, atsargiai, Liudeli, įkirps tau į uodegą koks meškeriotojas!
    - Vis dėlto papasakok.
    - Sutinku vakar Meškėną. Šnektelėjom valandėlę. Tai, ot, jis man ir sako: ar negalėtum, girdi, kaip nors įspėti tą mūs mielą Vasarį, kad jis neįsiveltų į tas istorijas. Man, sako, Indrulis pasakojo labai įtartinų dalykų. Nepatogu, sako, gimnazijos direktorius, gana žinomas poetas... Gaila, sako, žmogaus... Velnią tau gaila, manau! Pavydi, ar ką? Aš ne tik neįspėsiu, bet dar padrąsinsiu. Būk vyras ir nieko nepaisyk!
    Bet Vasariui buvo koktu tos kalbos klausyti, ir jis nieko Stripaičiui nesakė.
    - Pasirodo, kad ta Glaudžiuvienė tai buvusi daktarienė iš Naujapolio, - tęsė kalbą atstovas. - Buvau ir aš anais laikais šiek tiek pažįstamas. Dabartinis jos vyras gudrus spekuliantas, bestija. Turėsi nuvesti ir mane kada. O Kalnynų baronienę atsimeni? Ot, kur tai boba buvo!
    - Kur ji dabar? - susidomėjo Vasaris.
    - Velnias ją žino. Negrįžo po karo į Lietuvą. Dvarą išparceliavom, centre įgaliotinis sėdi.
    Stripaičiui išėjus, Vasaris ilgai vaikščiojo po savo kambarį, galvodamas apie tai, kaip lengva Kaune išgarsėti ir kaip čia turi būti tvanku tiem, kurie kitus sekioja, o dėl savo kailio dreba. Viena buvo aišku, kad Indrulis pradėjo veikti ir pasirinko neblogą kelią - per prof. Meškėną.
    Beveik tuo pačiu metu panašų įspėjimą Vasaris išgirdo ir iš Varnėno burnos. Tačiau literatūros istorikas tą dalyką priėmė rimčiau negu Stripaitis.
    - Aš labai apgailestauju, - kalbėjo jis Vasariui, - ir man stačiai skaudu, kad ta maloni linksma panelė, kurią kadaise mačiau per tavo klierikiškas išleistuves, taip galėjo pasikeisti. Aš ir tuomet pastebėjau, kad judu vienas prie kito limpate kaip musė prie medaus. Bet dabartinė ponia Glaudžiuvienė, žinai, tikrai neverta tavo susidomėjimo. Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių.
    Vasarį šitokis jo draugų susirūpinimas gerokai pradėjo erzinti, ir nedaug ko trūko pastūmėti jį elgtis visai priešingai. Tad, išklausęs Varnėno kalbos, jis šiurkščiai atsakė:
    - Tai ką? Bene ir pats priklausai mano globėjų būriui?
    - Kam globėjų? Draugiškas pasisakymas, daugiau nieko.
    - Na, dėkui... Tik aš manau, kad visa tai bergždi žodžiai. Aš ir pats nesu patenkintas savo santykiais su ponia Glaudžiuviene ir greičiausia juos nutrauksiu. Bet mano motyvai bus visai kitoki. Jūs visi norit atbaidyti mane tariamai blogu Liucijos vardu ir "istorijų" baime. O man tai neturi jokios reikšmės. Aš ją pažįstu geriau už jus visus. Aš žinau, dėl ko ji tokia tapo. aš ją suprantu, ir man jos gaila. Mano giliu įsitikinimu, žmogaus vertę nusveria ne kuris vienas jo gyvenimo momentas, bet visas jo nueitas kelias. Ankstyvesnieji jo išgyvenimai ir kentėjimai gali pateisinti ar bent kitaip nušviesti daugelį vėlyvesniųjų nuopuolių.
    - Be reikalo karščiuojiesi, - tarė Varnėnas. - Ta visa filosofija gal ir teisinga, bet kasdieniam gyvenime aukštus samprotavimus mes dažnai turime pakeisti paprastu sveiku protu, atsižvelgti į visų priimtus padoraus elgesio dėsnius ir į viešąją opiniją. Nieko nepadarysi - gyvename visuomenėj ir turime derintis prie bendro, visuotinio masto, nors jis ir nebūtų visai tobulas. Kitaip socialinis sugyvenimas nėra galimas.
    - Ne. Jeigu aš būsiu įsitikinęs priešingai, aš nesiderinsiu.
    Varnėnas skeptiškai nusišypsojo:
    - Dovanok! Bet jeigu tai ne pasigyrimas, ne poza, - tai tušti žodžiai.
    - Tu nori pasakyt, kad lig šiol aš vis dėlto prisiderindavau prie tų visuotinių normų?
    - Taip.
    - Nemanyk, kad tai dariau dėl pagarbos tom normom.
    - O dėl ko?
    - Dėl griežtų, aiškių įsitikinimų stokos.
    - Aiškesnių vargu tu ir sulauksi.
    - Taip. Aš per daug svarstau pro ir contra. Dėl to man reikia stipraus išorinio akstino.
    Kaip paprastai, jiedu įklimpo į svarstymus ir analizes, kol Varnėnas pagaliau susigriebė:
    - Tai štai kur atsidūrėm! Nuo ponios Glaudžiuvienės - etinėj psichologinėj problemoj.
    - Visi keliai į Rymą veda, - pabaigė Vasaris.
    Išleidęs Varnėną, jis vis dėlto susimąstė apie savo santykius su Liucija. Jis sakėsi, kad draugų įspėjimai ir viešoji nuomonė jam neturi jokios vertės, tačiau po pasikalbėjimo su Varnėnu tų santykių netinkamumas tapo jam dar akivaizdesnis, ypač kad ir pats juos smerkė. Bet pasireiškusiam sieloje blogiui nugalėti reikalinga kova. O pasiryžti ir kovoti jį galų gale paskatino Auksė Gražulytė.
    Praslinkus porai dienų po Varnėno atsilankymo, paskambino jam Auksė telefonu ir prašė neatidėliojant ateiti. Ji turinti pasikalbėti labai svarbiu, juos abudu liečiančiu klausimu. Iš to Vasaris suprato, kad ji jau viską žino ir kad pasikalbėjimas bus rimtas, o gal ir lemiamas.
    Priėmė jį Auksė visai paprastai, pasisveikino nuoširdžiai, ir jis pamanė, kad gal ji dar nieko nežino ir nori pasikalbėti su juo kokiu nors kitu reikalu. Bet jau iš pirmųjų jos žodžių visos tos viltys subiro.
    . - Aš prašiau tave ateiti, - pradėjo ji, - norėdama išsiaiškinti poros paskutinių savaičių įvykius. Po paskutinio mudviejų susitikimo aš tariuosi turinti tam teisę. Man bus lengviau, jeigu tu prisipažinsi, kad numanai, ką aš noriu pasakyti.
    - Taip, Aukse, numanau, - prisipažino Vasaris, - Tu iš Indrulio ar iš ko kito būsi girdėjusi apie Sekminių ekskursiją Nemunu, o gal ir apie mano lankymąsi pas ponią Glaudžiuvienę.
    - Tiesa. Dėkui, kad prisipažindamas apsaugojai mane nuo nemalonumo pačiai tuos faktus minėti. Tu turbūt supranti, kaip mane žemina ir įžeidžia tas beprasmiškas tavo melas ir apgaudinėjimas.
    - Taip, Aukse. Nuo pirmo momento aš supratau, kad elgiuosi negražiai, nedžentelmeniškai. Bet pasistenk ir tu suprast mane. Aš anaiptol nesiteisinsiu, bet tik noriu pasiaiškinti. Dėl ko aš tau pamelavau, kad važiuoju į tėviškę, o ne su ponios Glaudžiuvienės iškyla, aš ir pats nežinau. Ji mane pakvietė anksčiau kaip tu, ir aš jau buvau jai prižadėjęs. Bet meluoti tau nebuvau ketinęs. Pamelavau savaime, kažkaip spontaniškai, tarsi tuos žodžius kas kitas būtų iš manęs išmetęs. Gal mano instinktas norėjo tuo tarpu apsaugoti mane nuo aiškinimosi, o tave nuo nemalonumo mąstyti, kad aš bastausi kažkokioj sau netinkamoj kompanijoj.
    - Be reikalo, - pastebėjo Auksė. - Atvirumas pavydo many nekelia.
    - Be abejo, mano egoistiškas instinktas galėjo suklysti. Bet gal sutiksi, kad nežinojimas dažnai mus apsaugoja nuo daugelio bergždžių nugąstavimų ir įtarinėjimų. Bet kartoju - aš nesiteisinu. Gal būt, kad yra many kažkoks nelemtas palinkimas užsitrenkti nežinios užsklanda net ir nuo artimiausių žmonių, nevengiant net ir melo. Jeigu tu man padėsi šitą palinkimą iš savęs išrauti, aš tau būsiu labai dėkingas.
    - Po Sekminių mudu buvom jau keletą kartų susitikę, ir tu turėjai labai gerų progų tą melą atitaisyti. Tačiau tu to nepadarei ir kažin ar būtum padaręs, jeigu aš pati nebūčiau to klausimo iškėlus. Ir nekartok man apie nežinojimo geradarybes. Dviejų tarpusavio santykiuose, kai vienas nuo antro slepiasi arba nori ką paslėpti, užmesdamas šiam nežinojimo skraistę, susidaro tokia nelygybė, kuri anksčiau ar vėliau tuos santykius suardys. Vadinkime tai paprastais žodžiais: melu, nenuoširdumu, išsisukinėjimu, slapukavimu ar panašiai!
    - Nesiginsiu, - sutiko Vasaris. - Pasielgiau negražiai. Bet man pačiam, manau, kad ir tau, turi rūpėti daugiau ne atskiras pasielgimas, bet jo pagrindas, priežastys, šaknys. Aš nesutinku, kad kiekvienas blogas pasielgimas eina iš žmogaus blogumo. Yra mumyse mum patiem nežinomų akstinų, kurie mus kartais visai netikėtai pastumia padaryti bloga. Aš pats suprantu, kad pereitą kartą, kai buvai pas mane užbėgusi su alyvom, turėjau tau pats viską pasisakyti. Ir tai nebūtų buvę sunku. Gal būtume abudu iš to tik pasijuokę. Tačiau aš to nepadariau. Kodėl? Dėl gėdos? Dėl išdidumo? Dėl apsileidimo? Dėl bailumo? Manau, kad ne. Nežinau pats dėl ko. Nesivertė liežuvis, ir tiek.
    Bet Auksės tie žodžiai, matyt, neįtikino:
    - Nepatinka man tas visas vingiuotas tavo filosofavimas, - atkirto ji. - Man atrodo, kad tu ieškai kažkokių neva slaptų gilių priežasčių paprastam dvasios silpnumui ir apsileidimui išaiškinti, norėdamas vien save pateisinti.
    - Nežinau, aš kartais noriu viena, o darau kita. Štai eidamas dabar į tave, ketinau teisintis ir gintis, o atėjęs viską prisipažįstu. Daryk ką nori.
    - Klausyk, aš tau pasakysiu, dėl ko tu pats nenorėjai man pasisakyti ir sumelavai. Dėl to, kad tu nebuvai pasiryžęs nutraukti santykius su ponia Glaudžiuviene. Ir dabar dar nesi pasiryžęs. Tiesa?
    Jis valandėlę pagalvojo ir tyliai atsakė:
    - Tiesa. Bet ar tai būtinai reikalinga?
    - Tu ją tebemyli?
    - Ne, bet ji man brangus žmogus nuo jaunų dienų.
    Auksė žiūrėjo į jį labai susitelkus ir tartum paprasčiausio dalyko ramiai paklausė:
    - Tu ją bučiavai po tos Sekminių iškylos?
    Pirmasis Vasario minties impulsas buvo garsiai nusijuokti, apsimesti naiviai nustebusiu ir sušukti: na ką tu? Bet jis susvyravo, stabtelėjo, o pagalvojęs, dideliu valios pasiryžimu, prisipažino:
    - Taip, bučiavau.
    Gilus liūdesys tryško iš Auksės akių. Valandėlę patylėjusi, ji prabilo nupuolusiu balsu:
    - Matai, čia reikalas jau rimtesnis, negu sumeluoti dėl Sekminių iškylos... Aš tikiuosi, kad situacija ir tau pačiam aiški ir tu pats teisingai ją įvertini. Mano garbė man neleidžia, kad tu, sakydamas mane mylįs, palaikytum meilės santykius su kita moterim. Aš dar nežinau, į kokias formas susidės mudviejų santykiai, bet aš žaisti jais nesu linkusi. Man tai gyvenimo klausimas.
    Ji laukė, ką pasakys Vasaris. O Vasaris patylėjęs tarė:
    - Gerai. Aš esu pasiryžęs su ponia Glaudžiuviene santykius nutraukti.
    Bet šis atsakymas, matyt, nebuvo toks, kokio laukė Auksė. Jos veidas apsiniaukė dar labiau, ir ji prabilo dar tylesniu balsu:
    - Bijau, kad tu esi pasiryžęs vien tik žodžiais. Tokiam pasiryžimui įvykdyti reikia kovos, pasiaukojimo ir laiko. Aš manau, kad tu nepakankamai aiškiai orientuojiesi nei savo mintyse, nei jausmuose. Aš noriu, kad save išbandytum ir sustiprėtum. Dėl to mudviem reikia skirtis, vadinasi, nebendraut ir nesimatyt ilgesnį laiką... o gal... ir niekad.
    - Aukse! - sušuko Vasaris. - Kam tos komedijos? Aš gi ir be to galiu pas Glaudžiuvienę nesilankyti, jeigu tu būtinai nori!
    - Jeigu tai laikai vien komedijom, tai dar blogiau. Pagaliau čia ne vien nesilankymo reikalas. Vėliau tu pats tai suprasi.
    Jis nieko neatsakė. Kurį laiką juodu abudu svarstė pasakytus ir girdėtus žodžius. Vasaris surūkytu papirosu badė peleninės dugną, o Auksė automatiškai narpliojo pirštais salioninės pagalvėlės kutą.
    - Gal būtų net geriau, - pagaliau tarė ji, - jeigu tu mudviejų šituos artimesnius santykius laikytum baigtais. Tuomet tau bus lengviau pažinti save ir aiškiai pakrypti į vieną kurią pusę. Tau pirmiausia reikalingas aiškumas. Kitaip tu pražudysi save ir savo gabumus.
    Jis dar norėjo prieštarauti ir ginčytis, bet Auksė jį sulaikė:
    - Nekalbėk veltui nereikalingų žodžių. Matai, kad aš nepykstu, nesikarščiuoju. Aš viską labai gerai apsvarsčiau. Kiek aš tave pažinau, esu tikra, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas. Sudie, Liudai! Netrukus aš išvažiuoju visai vasarai į užsienį. Nieko iš tavęs nereikalauju. Elkis taip, tarsi manęs visai nė nebūtų.
    - O tu? - sušuko Vasaris. - Nejaugi tu lengva širdimi ir net žiauriai gali skaityti man šituos dekretus? Nejaugi tu viską sukrauni ant manęs vieno, išvažiuoji, pasiryždama sutikti su visu kuo, tarsi tolimesnis mudviejų pažinties likimas tik man vienam turi rūpėti! Tai neteisinga, Aukse!
    Auksė liūdnai nusišypsojo:
    - Tikėk manim, kad jeigu nuo manęs pareitų mudviejų likimas, aš nepasigailėčiau jokios aukos. Bet dabar jis pareina nuo tavęs. Juk ne dėl mano kaltės kilo šis nesusipratimas.
    Staiga griežtas pasiryžimas ir viltis suspindėjo Vasario veide. Jis tvirtai pažiūrėjo Auksei į akis ir, imdamas jos ranką, tarė:
    - Gerai, Aukse! Tu nori mane išbandyti? - aš tai priimu. Tikiuosi, kad rudenį, kai mudu susitiksim, nebestovės tarp mudviejų jokių nesusipratimų ir šešėlių.
    - Duok Dieve! - palinkėjo Auksė.
    Jis pasikėlė išeiti. Šis pasikalbėjimas pakrypo tokia linkme, kokios jis visai nebuvo laukęs. Kažkas rimto ir lemiamo pakibo ties juo. Atsisveikindamas Auksę, jis jautė, kad jųdviejų santykiai išeina ne tik iš paprastos kasdienės pažinties, bet ir iš epizodinės meilės ribų.
    Bet Auksės sieloj atsivėrė didelė tuštuma. Išleisdama ji pabučiavo Vasarį, tarsi paskutinį kartą jį matydama.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page