r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XIII

    Liudo Vasario noras nerūpestingai praleisti Kalėdų šventes įvyko. Paskutinė giedri to nerūpestingumo prošvaista buvo Trijų Karalių balius, į kurį jis lydėjo panelę Auksę Gražulytę. Tai buvo jo pirmas viešas pasirodymas su moterim, kuri tiek daug nusvėrė jo gyvenime. To baliaus tradicija ir įdomi programa, kaip kasmet, taip ir tais metais, sutraukė daug rinktinės publikos iš aukštesnių Kauno visuomenės sluoksnių. Apie Auksę tuoj pradėjo suktis keletas nenuilstamų jos gerbėjų. Ji šoko kelis šokius, bet tuojau ir vėl sugrįždavo į bufetą, kur Vasaris ir dar pora bendrų pažįstamų buvo susimetę prie vieno stalelio.
    Matė Vasaris iš tolo ir ponią Glaudžiuvienę su vyru, bet jų stalas buvo toks triukšmingas, taip gausiai apkrautas ir taip tirštai apsėstas, kad ir norint būtų buvę sunku prie ponios Liucijos prieiti. Ji atrodė kaip tikra baliaus karalienė, ir turbūt nė viena moteris nebūtų galėjusi elegancija su ja susilyginti. Šoko ji kiekvieną šokį ir vis su nauju šokiku, ir tokios linksmos ir žavios Liudas dar niekad jos nebuvo matęs.
    Tačiau visas jo dėmesys buvo nukrypęs į Auksę. Jis jautė, kad taip pat ir ji nors šoko su kitais, tačiau jo nepamiršta. Nueidamas pažiūrėti šokių, jis kiekvieną kartą, kai Auksės pora atsisukdavo ties ta vieta, kur jis stovėjo, susitikdavo jos žvilgsnį ir šypsnį.
    Šis balius tiek juodu suartino, kad, eidama namo, Auksė kalbėjo Vasariui:
    - Net keista, kaip greitai mudu pasidarėm geri draugai. Iš savęs tai aš nesistebiu. Skaitydama tamstos poezijas, aš tamstą pažinau ir anksčiau, bet kaip tamsta taip greit manim pasitikėjai?
    - O aš išsyk pajutau, kad panelė Auksė kažkodėl yra man labai artimas žmogus ir kad ji mane supras visai teisingai, be jokių mano pastangų aiškintis ir įrodinėti, nes mano padėjimas juk visai išimtinis.
    - Be abejo, - sutiko ji. - Aš imu žmogų kaip žmogų, nepaisydama jokių aplinkybių, kurios šiandien gali būti vienokios, o ryt kitokios. Tik iškeltas iš aplinkybių žmogus parodo tikrą savo veidą.
    Po trumpos pauzos Auksė, truputį abejodama, paklausė:
    - Aš bijausi, kad gal dar neturiu teisės prašyti tamstos vieno paaiškinimo. Argi tamsta ligi šiol nebuvai sutikęs nė vienos moters, kuri būtų buvusi tamstai labai artima ir net mylima? Juk įvairių pažinčių tamstai nebuvo stoka.
    - Aš net džiaugiuos tamstos klausimu, nes noriu, kad tamsta žinotum visą mano praeitį. Taigi dvi moterys iš tiesų yra turėjusios man nemaža reikšmės. Pirmoji, jaudinusi mano brendimo amžių, ištekėjo, man baigiant seminariją, ir dabar dar aš su ja palaikau draugiškus santykius. Ji sakosi mane mylėjusi. Aš gi savo jausmo jai negalėčiau tiksliai aptarti. Antroji, aukštos kilmės, aristokratiška moteris, yra sukėlusi many daug ambicijos ir pasiryžimo siekti didesnių sumanymų. Ji yra pratrynusi man akis ir parodžiusi duris į platesnį pasaulį. Aš buvau ją gerokai įsimylėjęs. Dabar nuo jos skiria mane jau 10 metų tarpas. Nuo to laiko nieko apie ją negirdėjau. Kiek aš ją pažinojau, galiu spėti, kad, persiskyrusi su manim, ji manęs negailėjo nė vienos dienos.
    - Vis dėlto aš manau, kad tos pažintys nebuvo tokios paprastos, kaip dabar atrodo iš tamstos žodžių?..
    - Iš tikrųjų, - sutiko Liudas. - Tada buvo daug išgyventa - sielotasi ir džiaugtasi, o dabar atrodo viena pusiau vaikiška, naivi svajonė, antra gi - trumpas, vienų metų romantiškas epizodas.
    Abudu nutilo ir susimąstė.
    - Įdomu, kaip tamsta aptarsi po 10 metų mudviejų dabartinę pažint|, ponas Liudai? - klausė, iš šono žvelgdama į jį, panelė Auksė.
    - Tai pareis nuo to, kaip ilgai ir kaip giliai sutaps mudviejų gyvenimo keliai. Man atrodo, kad po įvairių bandymų ir klaidžiojimų kryžkelėse ateina laikas, kada žmogus, save pažinęs, turi stoti į tikrąjį kelią ir atlikti savo uždavinį šioj žemėj.
    Iš šito neaiškaus atsakymo Auksė suprato, kad poetas Vasaris anaiptol nevengs gilaus ir pastovaus jųdviejų kelių sutapimo, ir kad tas sutapimas turįs jam padėti savo uždavinį atlikti. Ir po tų žodžių jos širdis tartum tapo pilnesnė, ir jos pačios gyvenimas tartum įgijo kokios naujos prasmės, kurios lig šiol ji ilgėjosi ir ieškojo.
    Tą naktį jiedu atsiskyrė nusimanydami, tartum būtų susirišę kokiais kilniais pažadais, kuriuos pamindami jiedu skriaustų vienas kitą.
    Su tokia nuovoka pasibaigė Kalėdų šventės, ir Vasariui vėl prasidėjo kasdieninis darbas gimnazijoj. Atsiminęs ponios Liucijos prašymą, jis paėmė į savo globą Vytuką. Vaikas į mokyklą nevaikščiojo, bet turėjo mokytoją namie, kuris jį ruošė į gimnaziją. Liudui reikėjo patikrinti, kaip atliekamos pamokos ir ar jos suderintos su gimnazijos mokslo pradžia. Vytukas kartais atbėgdavo pas jį, kartais gi jis eidavo pas Glaudžius. Vaikas pasirodė esąs gabus ir sumanus ir greit priprato prie savo naujo globėjo. Jis mėgo kalbėti ir klausinėti apie savo tėvą, kurio visai neatsiminė, ir pats pasakojo apie Kleviškį ir kanauninką Kimšą, kuris jį mylėdavęs ir lepindavęs. Kartais jis išsišnekėdavo ir apie motiną ir, dėl savo vaikiško naivumo nieko neslėpdamas, išduodavo net kai kurias jos paslaptis.
    Vieną kartą jis papasakojo, kad mamytė šiandien esanti labai nervinga, kad jį be reikalo išbarusi ir net pietų nėjusi valgyti.
    - Kas gi atsitiko tavo mamytei? - paklausė Vasaris. - Gal susirgo?
    - Ne, - atsakė Vytukas, - vakar vakare buvo su Glaudžium susibarusi.
    - Vytuk, - bandė sudrausti jį Liudas. - Man nepatinka, kad tu taip vadini savo antrąjį tėvą. Argi mamytė tave taip išmokė?
    - Ne, mamytė man nieko nesakė. Bet aš žinau, kad jis man ne tėvas. Jis manęs nemyli nei mamytės nemyli.
    Tuos žodžius vaikas sakė taip atkakliai, kad Vasaris nežinojo, ar stebėtis jo užsispyrimu, ar apgailestauti ponios Liucijos ir jos sūnaus likimą.
    Kitą kartą Vytukas atėjo visai nelauktai, netikėtai.
    - Na, kas yra, Vytuk? - klausė Vasaris. - Rodos, mudu nebuvom susitarę, kad šiandien tu mane atlankysi?
    Vytukas, matyt, ir pats nebuvo patenkintas. Atsisėdęs sofoj, jis iš paniūrų pažiūrėjo į Liudą ir nenorom paaiškino:
    - Pas mamą atėjo svečias, toks kapitonas Raibys, tai man ir liepė eiti pas jus.
    - Šitaip... Tas kapitonas geras mamos pažįstamas? - susidomėjo Vasaris.
    - Pernai jis ateidavo labai dažnai. Bet paskui mama liepė Adelei sakyti, kad jos nesą namie, kai ateis kapitonas. Šiandien jis skambino mamai telefonu. Aš girdėjau, mama atsikalbinėjo, bet paskui sutiko ir sakė, kad tai jau paskutinis kartas.
    Vasaris nugalėjo savo smalsumą toliau pakamantinėti vaiką apie mamos pažintis ir lankytojus. Jau ir iš to, ką jis žinojo, galėjo padaryti kai kurių išvadų apie intymųjį ponios Liucijos gyvenimą ir įsitikinti, kad dviprasmiški jos prisipažinimai buvo teisingi.
    Ponia Glaudžiuvienė pradėjo jį intriguoti kaskart vis labiau. Kartais galvodamas apie ją, jis nuoširdžiai apgailestaudavo, kad jo pirmoji simpatija, o gal ir pirmoji meilė, guvioji linksmoji Liucė štai dabar yra tapusi įtariamo elgesio ponia, apie kurią liežuvauja salionuose, esą ji turėjusi ir turinti meilužių. Vasariui buvo bjauru apie tuos meilužius ir pamanyti, ir jis juos niekino ir jų nekentė, bet, niekindamas ir nekęsdamas, kartu jiem ir pavydėjo. Šis pavydas kilo ne iš meilės, bet iš slapto noro įgyti teisių į kadaise jį mylėjusią, o ir dabar daug jam palankumo rodančią moterį. Ponios Glaudžiuvienės "prieinamumas" pamažu ėmė Vasarį jaudinti ir kurstyti.
    Dabar jis dažnai atsimindavo, kaip jis kadaise, dar būdamas seminarijoj, vieną kartą galėjo Liucę pabučiuoti, o iš klierikiško kuklumo nepabučiavo, ir kaip paskui to gailėjosi, manydamas, kad jau negalės jos pabučiuoti niekad, niekad.
    Dabar jau jis matė, kad tas "niekad, niekad" praėjo, pasibaigė. Jis jautė, kad jeigu tik norėtų, galėtų užmegzti su ponia Glaudžiuviene daug artimesnius santykius negu prieš keliolika metų. Bet ar jis nori? Jis sakėsi - ne, bet pagunda buvo stipri.
    Prižiūrėdamas Vytuką, jis turėdavo progos lankytis pas Glaudžius ir susitikti su ponia. Beveik kas savaitė jiedu matydavosi. Jis pasilikdavo vakarienės ir prasėdėdavo visą vakarą. Glaudžius atrodė juo net patenkintas. Gimnazijos direktorius, poetas, žinomas žmogus ir dar kunigas - tegu sau! Kai jie visi kartu susėsdavo vakarienės, Glaudžius dažniausiai vartydavo laikraštį arba tylėdavo, retai kada įterpdamas savo beprasmišką "taip, taip". Po vakarienės jis eidavo į savo kabinetą,.netrukus sakydavo labanakt ir Vytukas, o Vasaris pasilikdavo vienas su ponia Liucija.
    Šitie vakarai tad ir rišo Liudą prie ponios Glaudžiuvienės, kurstydami jame dilginantį erotizmą ir jaudinančius įvaizdžius. Ponia Liucija jį laikė beveik namiškiu, jo nesivaržė ir vengė rodytis tik tada, kai kosmetinė jos tualeto dalis būdavo nesutvarkyta. Šiaipjau po vakarienės, kai nelaukdavo nieko daugiau atsilankant, ji grįždavo į salioną persirengusi laisvai, su peniuaru ir kambarinėm kurpaitėm. Kai kada ji skambindavo pianinu, o jis klausydavo, sekdamas miklius jos rankų ir pirštų judesius, kai kada su kojom susirangydavo fotely arba išsitiesdavo kanapoj, ir jiedu rūkydami kalbėdavosi šiaip sau kasdieniniais klausimais.
    Liudas Vasaris greit pastebėjo, kad dabartinės ponios Liucijos manieros primena jam baronienę Rainakienę, kurią jis pažinojo prieš 10 metų, vikaraudamas Kalnynų parapijoj. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad baronienė berods buvo turiningesnė, jos pašnekesiai dažnai jaudindavo Vasario protą ir gal net jį formuodavo. Dabar gi ponia Glaudžiuvienė žavėjo, o gal, tiksliau pasakius, tik lepino jį, kaip vėlyvas vasaros žiedas, savo jau truputį blunkančiu grožiu, šiluma, komfortu.
    Vasaris atsimindavo, kad ir Liucė anuomet mokėdavo sužadinti jame gilių emocijų ir svarstymų, bet dabartinė ponia Glaudžiuvienė jau nemėgo leistis į jokius svarbesnius gyvenimo klausimus. Jos buitis ir jos siela Vasariui kartais pasirodydavo kaip ir suprastėjusi, suneturtėjusi. Jis žinojo ją esant nelaimingą ir net daug kentusią, bet negalėjo save priversti gyvai atjausti ir užjaust tą ištaigingą moterį, kuri, patogiai įsisėdusi minkštam fotely, rodė jam apvalius, šilkinėm kojinėm aptrauktus kelius.
    Parėjęs po tokių vakarų namo, jis kartais norėdavo ilgėtis anos Liucės, trykštančios sveikos jaunystės skaistumu, kvepiančios laukų vėju, besidžiaugiančios geltonom Aušrakalnio kačpėdėlėm. Jis norėdavo pasiilgti ir savęs paties, droviai nukreipiančio akis nuo įspėjamų pro suknelę jos krūtų ir išgyvenančio visą gamą jausmų dėl įsivaizduojamo jos pabučiavimo.
    Taip, kartais jis to norėdavo, bet nieko to nei joj, nei savy neberasdavo. Galų gale jis prisipažindavo, kad dabartinė ponia Liucija dabar jam patinka labiau, negu kokia nors provinciališka skaistuolė, ir kad dabar frizuoto ponios Glaudžiuvienės bubikopfo ir suplonėjusios talijos jis nemainytų į žvilgančias storas kasas ir sveiką buvusios ponios Brazgienės pilnumą. Dabar ir jis pats nesidrovėdamas glostė žvilgsniu ir jos kelių apskritumus, ir pro nusmukusią dekoltė įspėjamas jos krūtis.
    Vadinasi, pasikeitė ne vien ponia Liucija, bet gal dar daugiau pasikeitė ir Liudas Vasaris. Ir, keistas dalykas, šis pasikeitimas dar greitesniu tempu vyko čia, Lietuvoj, nors jis ir grįžo prie kai kurių kunigavimo pareigų ir buvo suvaržytas atsakingu darbu. Tuo metu Liudas Vasaris aiškiai to nenumanė, bet iš tiesų jis jau ritosi žemyn į tą moralinį sumenkėjimą, kuriame aptingsta energija, menkėja pajėgos, smunka ambicijos ir blėsta visokis idealizmas.
    Vasaris, pusę metų praleidęs Lietuvoj, jau stovėjo kely į tą dvasinio gyvenimo būklę, kurią Stripaitis puikiai buvo aptaręs vienu žodžiu "apsiprasi". Ilgainiui po metų kitų gal jis iš tiesų būtų apsipratęs laikyti mišias, atlikinėti pro forma išpažintis, gal jį būtų privertę nešioti "koloratką", o paskui ir sutaną. Tuo pačiu metu jis būtų apsipratęs naudotis ponios Glaudžiuvienės arba kurios nors kitos malonėm - ir viskas būtų buvę kuo puikiausia. Kunigam palankių poniučių jis jau žinojo ne vieną. Žinojo ir keletą konkrečių pavyzdžių, kurie, taip sakant, savo "garbingumu" galėjo jį vien paskatinti irtis toliau apsipratimo keliu.
    Liudas Vasaris tą būklę nujautė, ėmęs atlikinėti kai kurias kunigo pareigas, jos bijojo ir vengė, bet kažin ar būtų išvengęs, jeigu ne pažintis su Aukse Gražulyte.
    Tuo pačiu metu, kai jis lankydavosi į ponios Glaudžiuvienės salioną ir nuodydavosi jo erotiška pasyvia atmosfera, lygiagrečiai, tarsi kitame jo sielos klode, leido šaknis stiprėjanti Auksės pažintis ir meilė. Pirmom po Kalėdų švenčių savaitėm ponią Liuciją jis matydavo dažniau, bet užtat kiekvienas pasimatymas su Aukse praskleisdavo jam tarsi vis naujų jos sielos savybių ir sujungdavo juodu tarsi vis nauja minties ir jausmo grandine.
    Vėliau pats Vasaris stebėdavosi, kaip jis galėjo, nuoširdžiai žavėdamasis Aukse ir ją pamildamas, tuo pačiu metu lankyti ponią Liuciją ir lūkuriuoti jos malonių. Matyt, jo gyvenimo dvilypumas leido jam plėtoti ir šią sunkiai suderinamą paralelę. O gal stačiai aistringoji žmogaus prigimtis, nedrįsdama dar brautis į trapias teužsimezgančios meilės iliuzijas, ieško save patenkinti ten, kur nebėra jau jokių iliuzijų.
    Gana to, kad Liudas Vasaris, jausdamas tų dviejų pažinčių priešingumus, nei poniai Liucijai nesipasakojo apie Auksę, nei Auksei apie ponią Liuciją, nors abidvi numanė, kad kiekviena iš jų turi savo kertę poeto širdy.
    Auksė, sekdama amerikiečių statumu ir savo būdo paprastumu, netrukus ėmė vadinti Vasarį tu ir, ilgiau jo nematydama, pati jį kartais atlankydavo. Pirmą kartą, atėjusi viena, ji pusiau juokais pasiteisino:
    - O, nemanyk, kad aš papratusi pas vyriškius viena vaikščioti. Tai tik tau tokią išimtį darau.
    - Kodėl tik man? - klausė jis, patenkintas ta išimtim.
    - Dėl to, kad tu kitokis negu visi kiti - ir aš tavęs imu jau nebesivaržyti. Juk mudu draugai, tiesa? O draugas draugą atlanko kada nori, be jokių palydovų.
    - Tikra tiesa, Aukse. Aš manau, kad mudu vienas antrą jau gerai pažįstame, o dar geriau įspėjame - ir galime elgtis, kaip dera geriem draugam.
    Jiedu abudu kalbėjo apie draugiškumą, o manė apie meilę. Bet to žodžio dar vengė.
    Kiekvienas pasimatymas su Aukse jį nuostabiai atgaivindavo. Auksė būdavo visados gerai nusiteikusi ar bent tokia stengdavosi būti, į viską žiūrėjo optimistiškai, galvojo ir jautė tiesiogiai, sveikai, natūraliai. Jai nepatikdavo, kai Vasaris būdavo susikrimtęs, visu kuo nepatenkintas, pasyvus, apsiblausęs.
    - Na, žinai, - sakydavo ji, - jei tu su šitokia mina pasirodytum Amerikoj, atkreiptum į save visų dėmesį. Vaikai tave apmėtytų pagaliais, o polismenai įtartų, kad buvai pasigėręs. Kas gi yra?
    Vasariui nuo šito vaizdo jau darydavos linksmiau, bet jis dar bandydavo priešintis.
    - Žinoma, tavo Amerikoj visi kaip idiotai amžinai išsišiepę, tartum gyvenime nebūtų dėl ko susirūpinti.
    - Susirūpinti, be abejo, yra dėl ko, - sutikdavo Auksė, - bet kas negera, reikia taisyti, reformuoti. Kiekviena pastanga nugalėti bloga tegali kilti tik iš optimizmo. Sielvartais ir susikrimtimais niekas nieko nepataisė.
    Jiedu neva ginčydavosi toliau, bet Vasaris oponuodavo tik taip sau, dėl pačio ginčo, nes ir pats gilumoj taip manydavo, kaip ji. Bet jam buvo reikalinga, kad tas mintis išreikštų kas kitas, ypač Auksė. Jos tuomet kažkaip objektyvuodavos, ryškėdavo ir tapdavo nesugriaunamai įtikinamos.
    Auksė dažnai puldavo ne tik jo niaurius nusiteikimus, bet ir tą pesimizmą, ir tą rafinuotą dekadentišką simbolizmą, kuriuo buvo pagrįsta visa vėlyvesnioji jo lyrika.
    - Žinai ką? - sakydavo jam amerikietė, paskaičius kokį jo eilėraštį, - tai labai gražu, stipru, įspūdinga, meniška, kūrybiška - ką nori, bet nenatūralu. Na, kas dabar, mūsų laikais, laužys sau galvą įspėti šitas metaforas, gaudys šitą miglotą prasmę ir skendės šitose nesuvokiamose nuotaikose? Prisipažink, kad nesi matęs nei šitokios gamtos, nei šitokių reginių, niekam nesi kalbėjęs tokių žodžių, o gal nepatyręs nei tokių jausmų, nei išgyvenimų.
    - Žinoma, tai poetinės priemonės,-atsakydavo Vasaris.
    - Priemonės - kam?
    - Kaip kam? Kūrybai, poezijai, pasaulėvaizdžiui, jei nori...
    Ji skeptiška grimasa klausydavo jo išvedžiojimų arba nutraukdavo:
    - Niekai!.. Man atrodo, kad tos priemonės ir pasilieka priemonėm. Priemonės, priemonėm... Aš manau, kad poezijos priemone turi būti paprastas žodis su jo kasdiene prasme. O poetas turėtų matyti gamtą, daiktus, žmones tokius, kokie jie yra, kokius mes visi matome.
    Šituose ginčuose nieko nauja Vasaris neišgirsdavo. Tokią kritiką jis buvo girdėjęs ir skaitęs daug geriau išreikštą ir stipriau motyvuotą. Bet, keistas dalykas, ta kitur girdėta ir skaityta kritika jo neįtikindavo, o Auksės žodžiai nejučiom jį paveikdavo. Iš tiesų gi paveikdavo ne žodžiai, bet ji pati savo asmeniu, savo artumu ir tais jausmais, kurie pamažu kerojosi abiejų širdyse.
    Stiprėjant jųdviejų santykiam, Vasariui vis dažniau pasivaidendavo kažkokio naujo gyvenimo viltis, kuri jį skatino nepasiduoti, neapsiprasti esamoj būklėj, o ieškoti išsivadavimo. Jo būklė buvo daugeriopai dvilypė, komplikuota, supainiota, suraizgyta, slegianti ir tvanki. Tad ir kūryboje jis tegalėjo reikštis daugiaprasmiais simboliais, miglotais vaizdais ir nuotaikom. Bet pamildamas Auksę jis stiprėjo savo viduj, telkėsi į vienybę, ir jam nušvisdavo viltis, kad ir jo būklė dar gal išsipainios, kad ir jis gal dar gyvens natūraliu gyvenimu, nevengdamas rodytis kas esąs, neieškodamas nė kitur paslėptų prasmių.
    Įsigalint šiai nuovokai, atėjo galas ir jo simbolistinei poezijai. Pamažu jis ėmė stebėti gamtą, atsipalaiduodamas nuo savo asmeniškų išgyvenimų, nuotaikų ir subjektyvių prasmių. Tuomet jis pamatė, kad gamta yra nuostabiai graži ir įvairi, kad ji gyvena savo atskirą gyvenimą, kurį būtų neprotinga jungti su savo paties liūdesiais ir džiaugsmais.
    Įgudęs objektyvuoti gamtą ir stebėti jos reiškinius, Vasaris ėmė ieškoti taip pat objektyvių ir paprastų žodžių savo naujajai poezijai kurti. Kartais jis rasdavo jų liaudies dainoj, bei dažniau jie patys gimdavo jame, kai jis savo vaizduotėj kontempliuodavo kokį giliai į jo sielą įsmigusį reiškinį.
    Kartą jis paskaitė Auksei vieną tokį paprastais žodžiais parašytą eilėraštį. Jos džiaugsmui nebuvo galo.
    - Štai kur poezija! - kartojo ji kelintą kartą. - Čia ir vaikas supras, kad gražu. Natūralu, paprasta ir kartu turininga!
    Tokių būdu.Auksė vis daugiau įsipindavo į visas geresniąsias jo pastangas. Iš prigimties jis buvo užsidaręs ir net su ja nenorom savo mintim ir sumanymais dalindavosi. Bet jam buvo malonu patirti, kad ji stengiasi jį įspėti, suprasti, pažinti. Jis jau nebesijausdavo vienišas atsiskyrėlis. Stiprindamas savy tą nuovoką, jis pasiryždavo Auksę galutinai sau laimėti. Kaip tai turės įvykti, kokiom formom turės nusistoti jųdviejų santykiai, jis tuomet dar nežinojo. Vis dėlto jo gyvenimas pradėjo krypti aiškiai nauja linkme.
    Linkmė kitėjo, bet jis dar ne tuoj galutinai susitelkė savy ir galutinai įsitikino, kad aiškus, vienlypis ir vientisas gyvenimas pareikalaus iš jo ne tik nuosakiai derinti visus veiksmus, bet taip pat išsižadėti kai kurių malonumų ir net paaukoti kai kuriuos naujai atgijusius jaunystės atsiminimus. Čia jam reikėjo nugalėti dar keletas pavojų, kurių vienas vos nesuardė taip dar trapių jo santykių su Aukse.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page