r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

XI

    Ponia Liucija Glaudžiuvienė, praslinkus vieniem metam po sutuoktuvių, galutinai įsitikino, kad jos santykiai su vyru jau nebepasitaisys niekados. Ji pamatė, kad apsiriko, tikėdamasi sudaryti pakenčiamą buitį, kaip buvo sudariusi su taip pat nemylimu Brazgiu. Bet Brazgys buvo jaunas, vikrus, malonus vyriškis, kuris ją mylėjo ir buvo pasiruošęs padaryti dėl jos viską, ko tik ji panorės. Tuo tarpu Glaudžius pasirodė esąs kietas egoistas, kuris po vienų metų bendro gyvenimo tik tada pasigesdavo žmonos, kai atbusdavo noras ir viltis sulaukti iš jos sūnaus.
    Vis dėlto ir ponas Glaudžius turėjo kai kurių gerų savybių. Pirmiausia, žmonai jis nebuvo šykštus. Gerai ją rengdavo ir jos pačios smulkiem reikalam skyrė kas mėnuo tiek pinigų, kad jai varžytis niekados nereikėdavo. Snobiška jo, pramonininko ir stambaus komersanto, ambicija reikalavo, kad Glaudžiuvienė atrodytų kaip didelė ponia ir kad jai pavydėtų net ministerienės. Ir širdy jis buvo patenkintas, nors tuo nesigyrė, kad Liucė moka didelės ponios fasoną laikyti. Glaudžius didžiavosi, kad jo žmona atrodė aristokratė ne tik puošnumu, bet ir dvasia: buvo išsilavinus, daug skaičius, mokėjo prancūziškai ir skambino pianinu. Ponam Glaudžiam buvo atdaros durys į visus priėmimus, rautus ir faifoklokus. Visa tai Glaudžiaus interesam darė geros įtakos ir su kaupu grąžindavo išleistas žmonai lėšas.
    Antra gera ponios Liucijos vyro savybė - tai kad jis nebuvo pavydus, nes juk nereta vyrų, kurie ir nemylėdami sekioja savo žmonas kaip koki cerberiai. Lengva numanyti, kad aplink gražią, puošnią, turtingą ir įdomią nepaslankaus biznieriaus žmoną tuoj susidarė visas ratas adoratorių. Nuėjus į balių, vos tik Glaudžiai įžengdavo pro duris, jau rūbinėj prisiplakdavo koks nors majoras, direktorius, partijos lyderis arba kitas koks žymus, galantiškas, dar neseno amžiaus ponas - ir tai dar ne vienas. Lydimi daugelio smalsių akių, jie eidavo į jaukų bufeto kampelį arba į kokį kinų, japonų ar indų stiliaus kambarį, kur vyras, užsakęs ko nors pavalgyt ir išgert, jau likdavo sėdėt visą vakarą, o žmona su palydovais fokstrotuodavo ir valsuodavo, tik protarpiais prisėsdama atsigaivinti vyno stiklu.
    Geri pažįstami kartais ir be vyro lydėdavo ponią Liuciją į balius arba į operą. Kauno poniutės, kurios tuo tarpu nuobodžiaudavo vienos, globojamos šykščių arba pavydžių vyrų, piktindavosi ponios Glaudžiuvienės elgesiu ir skleisdavo apie ją nepadorių paskalų. Bet Glaudžius ar tai dėl to, kad jam žmona maža rūpėjo, ar tai dėl to, kad jis aklai pasitikėjo jos dorybėm, nieko įtartino jos pažintyse ir pasilinksminimuose nematė.
    O ponia Liucija, gražiausią savo jaunystės laiką praleidusi gilios provincijos užkampy, dabar, patekusi į laikinosios sostinės sūkurį, pamažu ėmė gardžiuotis laisvesnio ir linksmesnio gyvenimo malonumais. Pasigardžiavusi gi tuoj sumetė, kad gyvena jau paskutinį savo amžiaus laikotarpį, kada moteris dar gali džiaugtis ir kitus džiuginti be savo didelių pastangų ir kitų pasiaukojimo. Ir ji nutarė tuo laikotarpiu pasinaudoti. iš prigimties gyvas ir impulsyvus jos charakteris nors karo metu gerokai prigeso ir atvėso, bet vis dar liko pakankamai jautrus džiaugsmui ir nerūpestingam šypsniui. Ponia Liucija, nors ir kaip buvo prislėgta nevykusio savo šeimos gyvenimo, momentais dar būtų galėjusi žybčiot akim ir juoktis taip pat skambiai, viliojamai, kaip ir prieš 15 metų.
    Bet ji turėjo jautrią stiliaus nuovoką. Ji nujautė, kad tai, kas tinka 20 metų panelei, nebetiks 35 metų moteriai, norint ji ir jaunai atrodytų. Dėl to ponia Liucija nutarė suvaldyti jaunystėj neišeikvotą temperamento išteklių, o prisiderinti prie jos amžiui ir padėjimui tinkamo stiliaus. Jos žavumas tokiu būdu dvigubai padidėjo, nes pro rafinuotas puošnios ponios manieras kiekvienas, arčiau ją pažinęs, jautė karštą širdį ir lakią sielą.
    Tuo metu, kai Vasaris sutiko ponią Liuciją pirmą kartą teatre, jos širdis buvo laisva nuo bet kokio gilesnio susižavėjimo. Ponia Glaudžiuvienė to neparodė, bet iš tiesų šitas susitikimas ją stipriai nudžiugino. Apie Vasario parvykimą ji jau buvo žinojusi, apie literatūros vakarėlį, kuriame jis esą skaitęs dramą apie vienuolės ir kunigo vedybas, ji taip pat buvo girdėjusi. Dėl to dažnai pradėdavo jį atsiminti ir paspėlioti, koks jos gyvenimas būtų buvęs dabar, jei anuomet Vasaris būtų iš seminarijos išstojęs ir ją vedęs. Žinoma, jis taip pat galėjo žūti kare. Bet jeigu būtų likęs gyvas, kas jis dabar būtų? Aptiekininkas, juristas, profesorius ar žymus literatas? Ponia Liucija smalsiai laukė progos su juo susitikti ir pažiūrėti, kaip jis dabar atrodo. Juo labiau kad ir ją buvo pasiekę gandai, esą Liudas Paryžiuj kunigystę metęs.
    Visai netikėtai pamačiusi jį šalia savęs teatre, ji nustebo ir nudžiugo. Buvo panašu, tarsi pats likimas po ilgų nesimatymo metų staiga susodino juodu šalia vienas kito. Ponia Liucija savo džiaugsmą nuslėpė, bet visa širdim geidė jam patikti. Liudas atrodė jai labai pasikeitęs, suvyriškėjęs, subrendęs, savim pasitikįs. Ir kaip anuomet ją suintrigavo jauno klierikučio kuklumas ir nedrąsa, taip dabar traukė jo pasikeitimas ir vyriškumas. Ponia Liucija pajuto, kad jos širdies reikalai su Liudu dar nėra baigti.
    Tačiau Vasaris tokio jausmo neturėjo. Jam buvo miela atnaujinti pažintį su pirmąja jį žavėjusia moterim, bet artimesnių ryšių su ja nesitikėjo sumegsiąs. Liucė gerai aptarė jųdviejų jausmų pobūdį, sakydama, kad ji mylėjo, o jis buvo tik įsimylėjęs. Jis pats manė, kad buvo bepradedąs mylėti, bet seminarija, jo įsišventimas kunigu, jos ištekėjimas ir jo pažintis su baroniene tos meilės pumpurą galutinai sunaikino...
    Kartais, svarstydamas savo gyvenimą, jis taip pat paspėliodavo, kas būtų buvę, jeigu jis būtų iš seminarijos išstojęs ir Liucę vedęs. Ir jis manydavo, kad greičiausiai jiedu būtų sugyvenę gerai, kad jis būtų buvęs ramesnis, doresnis ir geresnis, negu kunigaudamas, bet gyvenime nieko reikšmingo greičiausiai nebūtų pasiekęs. Seminarija jau vis tiek buvo sutrukdžiusi jo mokslą, paramos jis iš niekur nesitikėjo, o karas būtų galutinai viską suardęs. Dėl to jis nelabai nė gailėjosi nesusirišęs su Liuce. Svarstydamas savo gyvenimo įvykius, paskutiniais laikais jis padarydavo išvadų, kad likimas jį veda vingiuotu keliu, kupinu abejonių, susigraužimų ir sąžinės kovų, bet kad šituo keliu eidamas jis gal pilniausiai ir vaisingiausiai pareikš savo dvasios turinį ir galų gale pasieks kokį dar jam nežinomą, bet didelį tikslą.
    Galimas daiktas, kad ir susitikimas su Aukse Gražulyte taip pat buvo viena iš tų priežasčių, dėl kurių atnaujintoji pažintis su Liuce žadino tik jo smalsumą, giliau nepaliesdama širdies. Jau tą patį vakarą, parėjęs iš ponios Glaudžiuvienės, jis atsiminė ir auksaplaukę amerikietę. Analizuodamas vienos ir kitos jam padarytą įspūdį, pirmenybę jis pripažino Auksei. Tiesa, ji nebuvo gražesnė už Liucę. Atvirkščiai, fizinis brunetės Liucės tipas Vasarį traukė stipriau negu pusiau blondinės Auksės.
    Tačiau amerikietėje Vasaris pajuto tą nepaprastą žavesį, tą neišaiškinamą jėgą, kurią kartais pajunta vyras, susitikęs su kai kuriom moterim, net jų nepažindamas ir nė vieno žodžio jom į jį nepratarus. Mistikas tai pavadintų sielų. giminyste, fiziologas atrankos instinkto balsu, kabaretinės nuotaikos padauža - "sexappealiu". Bet tai bus greičiausiai kokia paslaptinga žmogaus dvasios signalizacija, įspėjanti mus, kad štai pro šalį praėjo tas ar ta, kuri papildys gal įkyriausiai jaučiamą mūsų gyvenimo spragą. Dėl to dabar Vasario mintys ir jausmai nuolatos sukosi apie Auksę, ir nejučiom ji pradėjo tapti visų jo vidaus gyvenimo painiavų į išsprendimą vedamąja gija.
    Vieną vakarą, jau po minėto atsilankymo pas ponią Glaudžiuvienę, kai Auksės pirmenybė Vasario nuovokoj jau buvo pripažinta, užsuko pas jį Varnėnas. Liudas pastatė kavos, ir abu draugai pradėjo filosofuoti poezijos ir gyvenimo klausimais.
    - Aš pastebiu, - kalbėjo Varnėnas, - kad tavo poetinė kūryba dabar yra sustojusi kaip ir kokioj kryžkelėj. Tavo paskutinių metų eilėraščiai, o taip pat ir drama, su kuria mus tada supažindinai, be ankstyvesnio kartumo ir maištingumo, turi dar kažin kokios rezignacijos, juodo pesimizmo ir nevilties. Toliau šia kryptim nebėr kur eiti. Arba tu visai mesi rašęs, arba pradėsi ką nors nauja. Šitai aš pasveikinčiau.
    Vasaris patylėjęs tarė:
    - Pesimistinės poezijos ligi šiol būčiau galėjęs parašyti daug daugiau, bet kas iš to? Pačiam koktu. Dėl to ir nerašau. Tu sakai - atsistojau kryžkelėj? Aš joj seniai stoviu. Tik anksčiau buvo pradžia, o dabar turbūt jau galas. Jaučiu, kad Lietuvoj aš persisversiu į vieną kurią pusę. Dabar kondensuotai dar sykį gyvenu tai, ką buvau išgyvenęs per 10 ar net 15 metų.
    - Taip gerai pažįsti savo sielos mašineriją? - nusijuokė Varnėnas.
    - Aš juk tapau introspekcijos specialistas.
    - Tai turėtum žinoti ir kas tą persisvėrimą nulems.
    - Numanau.
    - Nagi?
    - Koks nors netikėtas įvykis, dvasios sukrėtimas... O gal ir šiaip pasiryšiu atsidėti vien literatūros darbui. Meniškasis idealas taps vieninteliu viso gyvenimo tikslu. Jeigu aš turiu poeto prigimtį, tai kitaip nė negali būti. Meniški palinkimai ir aspiracijos turi formuoti gyvenimą, o ne atvirkščiai.
    - Žinoma, - pritarė Varnėnas, - gyvenimas visada turi būti formuojamas pagal kurias nors aspiracijas ir principus. Bet, atsistojus į tam tikrą ideologinę plotmę, būtų galima paklausti, ar tokiu aukščiausiu principu yra tavo poetinės aspiracijos, ar gal jos pačios reikia subordinuoti dar aukštesniam principui, ypač jeigu jau kartą tu esi su juo susirišęs? Numanai, kad aš turiu galvoj kunigystę.
    - Niekados, niekados! - sušuko Vasaris. - Vyriausias principas mano gyvenime yra tas, kuris leidžia tobuliausiai ir vaisingiausiai išnaudoti man savo pajėgas ir gabumus. Visa kita - varžtai, kuriuos saugoti netikslu ir prietaringa.
    Varnėnas šyptelėjo.
    - Tu dabar kalbi beveik taip, kaip panelė Auksė, komentuodama tavo dramą. Ar neužsikrėtei jos pažiūrom?
    - Atsiprašau, jeigu ta pažiūra yra iškelta iš mano dramos, vadinasi, ji yra ne Auksės, bet mano. Be to, ji glūdi ne vien mano dramoj, bet ir mano gyvenime.
    - Na, nepyk, plagiatu aš tavęs nekaltinu. Bet atsimink dar Meškėno priekaištą: kas išspręs, kuris gyvenimą formuojamasai principas yra vaisingas, o kuris bergždžias?
    Vasaris niekinamai numojo ranka.
    - Meškėnas, žinoma, turėjo galvoj metafizinius pagrindus, priesaikos amžinumą ir t. t. Kas išspręs? Gi patyrimas, praktika, vidaus eksperiencija, rezultatų akivaizdumas! Štai kas išspręs! Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste. Kokios čia metafizikos!
    - Žinai ką, brolau, - pradėjo Varnėnas, matyt, rimtai pasirengęs priešintis, - visa tai gražu teorijoj. Bet gyvenime tokis kraštutinis individualizmas gali sukelti tikrą chaosą. Mes minsime savo pažadus, mesime pareigas, blaškysimės ir nieko gera nepadarysime. Atsimink, kad žmogus yra linkęs apsigaudinėti ir pataikauti savo silpnybėm. Ieškodamas neva gyvenimo pilnybės ir vaisingumo, jis faktiškai ieškos laikinos laimės ir smagumo. Žiūrėk, tave patį apšauks hedonistu.
    - Tu man tai taikai?
    - Ne, aš kalbu apskritai.
    - O aš nieko apskritai nekalbu. Kiekvienas težiūrie savęs. Gyvenimo teorijos tegali būti labai reliatyvios. Kai dėl manęs, aš esu ramus. Aš esu daug mąstęs, svarstęs, daug iškentėjęs, ir mano gyvenimo rezultatai man visiškai akivaizdūs. Man tas individualizmo principas tinka.
    - Vadinasi, tu esi ne tik reliatyvistas, bet ir individualistas net ir principus taikydamas?
    - Be abejo. Sakai, mane apšauks hedonistu? Labai man tas rūpi, kaip mane apšauks! Pagaliau, esama visokių ir smagumų. Smagu gardžiai pavalgyt, išgert, tinginiaut, gražią moterį bučiuot - ir smagu turėt ramią sąžinę, rasti vidaus harmoniją, išspręsti paraližuojančias mūsų veikimą gyvenimo antinomijas. Kas tarp šių smagumų nemato skirtumo, tas tegul mano apie mane ką tik nori. Kas tą skirtumą mato, spręs apie mane iš mano darbų.
    Varnėnas mėgdavo, kai jo draugas pakildavo į šitokį griežtą, truputį bravūrišką toną ir, rodos, štai jau pasiryždavo žengti kokį lemiamą žingsnį tom paraližuojančiom jo kūrybą antinomijom pašalinti. Todėl, kaip dažnai per tokius pasikalbėjimus, taip ir tuomet, baigdamas ginčą, tarė:
    - Gerai. Leiskim, tu galvoji teisingai. Tai ko gi lauki? Daryk, kaip sakai, - ir galas. Juo greičiau, juo geriau.
    Bet Vasaris skelbė ką kita:
    - Ne. Laissez faire, laissez passer.
    - Komediantas! - pyko Varnėnas. - Čia tu įrodinėji, kad meniški palinkimai ir aspiracijos turi formuoti gyvenimą, čia vėl skelbi pasyvų glūdėjimą formose, kurios, kaip pats pripažįsti, tas aspiracijas trukdo.
    - Menininko gyvenime, - aiškino poetas, - viskas vyksta savaime. Prievarta čia nieko nepataisysi, o greičiau pagadinsi. Bus išgyventa - bus padaryta.
    Po šitokių pasikalbėjimų Varnėnas manydavo, kad jo draugas tampa neišgydomu dialektiku, kuriam pasiryžti neleidžia visoki tie sumetimai ir svarstymai. Ir jis pradėjo galvoti apie priemones, kaip poetą iš to pasyvumo išjudinti.
    Tą vakarą Varnėnui rengiantis eiti namo, Vasaris, lyg ką nauja sumanęs, tarė:
    - Žinai ką, Petrai? Suvesk tu mane dar kartą su amerikiete. Po to vakaro mudu išsiskyrėm nei šiaip, nei taip, ir nė karto dar negavau su ja pasikalbėti. Vienam eiti į namus nepatogu. Per menka pažintis.
    - Aš taip pat retai ją matau ir į namus nevaikščioju. Na, bet apsiimu ką nors sugalvoti. Kas šiandien? Gruodžio 29? O kad taip mes sutartum kur nors drauge Naujus metus sutikti?
    - Žinoma, būtų puiku.
    - Gal pas Indrulį? Dabar pas jį laisviau.
    - Nieku būdu! Ir kad jo visai toj kompanijoj nebūtų!
    - Ak šitaip net? Iš kur toks antagonizmas?
    - Manyk kaip nori! Bet sutiktuves organizuok!
    - Na, pasirūpinsiu. Lik sveikas!
    Draugai išsiskyrė tuo vakaru patenkinti. Vasaris džiaugėsi, kad netrukus pasimatys su Aukse, o Varnėnas - kad suorganizuos literatūros ir muzikos vakarą Naujiem metam sutikti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page