r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

X

    Kai atėjo pagaliau Kalėdos, Liudas Vasaris atsikvėpė lengviau ir nutarė tas tris savaites laisvo laiko praleisti nieku nesirūpindamas ir nesisielodamas. Jis jau buvo gavęs sau kambarį mieste, šiaip taip susitvarkęs, ir dabar gardžiavosi vėl pradėjęs gyventi savarankiškai. Su Indruliu jis atsiskyrė kaip dera seniem pažįstamiem, bet abudu jautė, kad tikro, nuoširdaus prieteliškumo jųdviejų širdyse nebeliko. Apie Auksę nė vienas jųdviejų daugiau neužsiminė, nors numanė ją būtent buvus priežastimi tos nesantarvės, kurios diegus jiedu jautė savo širdyse.
    Indrulis nieko Vasariui nepasakė apie Auksės norą ją atlankyti kartu, bet Liudas ir pats buvo pasiryžęs per atostogas kaip nors su ja susitikti. O kol kas, pirmą Kalėdų dieną, jis nutarė palinkėti linksmų švenčių poniai Liucijai Glaudžiuvienei.
    Penktą valandą paskambino jis prie durų, kur misinginėje lentelėje juodavo išgraviruotas parašas POVILAS GLAUDŽIUS. Jį įleido elegantiška tarnaitė ir, pasakiusi, kad ponai namie, atidarė saliono duris.
    Ponia Liucija tučtuojau pasirodė iš gretimo kambario ir, jį pamačiusi, nudžiugo:
    - O, kaip gerai, kad tamsta susipratai mus šiandien atlankyti! Juk tiek laiko gyveni Kaune - galėjai ir anksčiau mane atsiminti.
    Taip, tai buvo Liucės žodžiai, bet juose buvo kažko ir ne jos. Liudas išsyk pasijuto nejaukiai, dar nesuvokdamas, kokį toną jam paimti - buvusio prieteliškumo ar senos pažinties oficialaus mandagumo. Jis teisinosi nežinojęs ne tik adreso, bet net nė pavardės. Į tai ji kažkaip kreivai šyptelėjo.
    - Tai tiesa. Aš dažnai mainau iškabą: čia Brazgienė, čia Glaudžiuvienė, ką čia besuvaikysi.
    "O, kad tai būtų mainoma tik iškaba!" - pamąstė vienas sau Vasaris ir garsiai tarė:
    - Iškaba, ponia, paprastai reiškia šiokį ar tokį turinį. Neslėpsiu, kad nuo Naujapolio laikų tamsta gerokai pasikeitei.
    - Pasenau, žinoma.
    - Ne, metai, matyt, neturi jokios galios paveikti tamstą. Ot, kažkaip nusiteikimas kitokis. Bet atsiprašau, kad aš taip nekukliai analizuoju ponią.
    - Sveikinu! Anais laikais tamsta buvai jau per daug kuklus.
    - Vadinas, ir aš pasikeičiau?
    - Be abejo. Neslėpdama pasakysiu, kad į gera.
    Taip kurį laiką jiedu žaidė gana banaliais žodžiais, stengdamiesi pro juos prasiskverbti ir vienas kitą pažinti. Jiem besikalbant ir bejuokaujant, įspūdis, kurį Vasaris gavo iš ponios Glaudžiuvienės teatre, sustiprėjo. Liudui atrodė, kad ponia Liucija dabar tapo didelė ponia, mondaine, susirūpinusi savo grožiu, linijom ir tualetais, mėgstanti linksmai pagyventi, nevengianti ir paflirtuoti. Ar ponios Liucijos sieloj yra dar kokių kilnesnių aspiracijų, kokia vaga eina jos vidaus dvasinis gyvenimas, jis tuo tarpu negalėjo suvokti.
    Netrukus į salioną atėjo ir ponas Glaudžius. Vasaris jį vos pažino. Teatre ponios Liucijos vyras atrodė daug jaunesnis, paslankesnis, simpatingesnis. Dabar gi Liudas pamatė stambų, apysenį, aptukusį poną, apsirengusį tamsia eilute, kuri ne visai gražiai ant jo gulėjo. Trupučiuką per siauros kelnės, trupučiuką per platus švarkas ir trupučiuką per trumpos rankovės davė visai Glaudžiaus figūrai labai ploną, bet vis dėlto suvokiamai komišką bruožą.
    Pasisveikinęs su svečiu, šeimininkas įvirto į fotelį, sukeitė kojas ir nežinia kam nei dėl ko tarė:
    - Taip... taip... taip.
    Ponia Liucija ironiškai dirstelėjo, o Vasaris laukė, ką jis pasakys toliau.
    - Taip! - dar kartą su pasiryžimu pridėjo ponas Glaudžius. - Tai, vadinasi, šiandien Kalėdos...
    - Taip, jau Kalėdos, - pritarė Vasaris, matydamas reikalą ką nors sakyti.
    - Na, tai pavaišintum mus kuo nors, - kreipėsi jis į žmoną.
    Ponia Liucija, nieko netarusi, išėjo į kitą kambarį.
    - O tamsta, girdėjau, po užsienius važinėjai? - atsisuko jis į svečią.
    - Taip, šį rudenį grįžau, taigi Lietuvoj dar beveik naujokas.
    - Ir poetas?
    - O, tarp kitko... Dabar aš einu gimnazijos direktoriaus pareigas.
    - Gimnazijos direktoriaus!.. - ar tai stebėdamasis, ar tai paguosdamas, kažkokiu neaiškiu tonu pratęsė ponas Glaudžius.
    "Bet jis gyvas idiotas",- pamąstė Vasaris ir, norėdamas užmegzti kalbą, tarė:
    - Aš nuo karo pradžios ligi šiol nesu buvęs Lietuvoj. Man dabar įdomu pažinti žmones ir gyvenimą. Aš stebiuosi, kad pas mus pradeda jau pamiršti karą.
    - Taip, Lietuvoj karo kaip nebūta...
    - O kaip pramonė? Yra kokių nors vilčių ilgainiui nukonkuruoti bent kai kurias užsienio prekes?
    - Yra, o taip, yra.
    - Amerikiečiai, rodos, įsteigė didelį medžiagų fabriką?
    - Iš to nieko nebus.
    - Kodėl?
    - Subankrutuos.
    - Kodėl?
    - Neištesės.
    Dar sykį klausti "kodėl" buvo nepatogu, ir svečias ryžosi keisti temą.
    - Tamsta su ponia dažnai vaikščiojat į teatrą?
    - Ji dažnai, o aš tik į premjeras.
    - Žinoma, tamsta turi daug darbo. Vis dėlto gražu, kad Kaune yra tokis geras teatras. Deja, aš taip pat retai galiu jį lankyti.
    Ponas Glaudžius vėl nežinia kam nei dėl ko pritarė:
    - Taip, taip, taip...
    Laimei, tuo momentu sugrįžo į salioną ponia, nešdama padėklą su benediktinu ir saldžiais užkandžiais.
    - Tuoj bus ir kavos, o kol kas gal pabandysime po stiklelį?
    - Pilk, - vamptelėjo vyras.
    Jis, nieko netaręs, tuoj išgėrė ligi dugno ir antrą pats prisipylė.
    Ponia Liucija ir Vasaris kalbėjosi švenčių vizito temom, apie pažįstamus, teatrą, dienos įvykius, o ponas Glaudžius tik retkarčiais įterpdavo savo "taip, taip, taip"...
    - Ponia, o kurgi mano krikšto sūnus? - staiga paklausė Vasaris. - Aš manau, kad jis jau dabar didelis vyras. Aš norėčiau su juo susipažinti.
    - A, tai visuomet galima. Vytuk! Vytuk! - šūktelėjo ji, atsidariusi kitas duris.
    Į salioną įėjo 10 metų gražus berniukas ir, nesuprasdamas, ko iš jo nori, sustojo prie durų.
    - Vytuk, žinai, kas šitas ponas? - klausė motina, žvilgsniu rodydama jam Vasarį. - Tai tavo krikšto tėvas. Atsimeni, aš tau pasakodavau. Na, eik pasisveikink.
    Vytukas, paduodamas ranką, brūkštelėjo koja ir kreivai dirstelėjo į poną Glaudžių.
    - Matai koks vyras! - stebėjosi Vasaris. - O gal jau ir gimnazistas?
    - Dar ne, - paaiškino motina, - kitąmet tai jau tikrai bus.
    - Na, Vytuk, tai kaip tau sekasi mokytis? Kas geriausiai patinka?
    - Gamta ir geografija, - atsakė Vytukas. - Ten daug paveikslėlių, žemėlapių. Ir aš turiu didelę žolynų ir plaštakių kolekciją.
    - Parodysi man?
    - Einam, - keldamasis ir traukdamas Vasarį už rankos, kvietė krikštasūnis.
    Bet motina švelniai jį sudraudė:
    - Na, nebūk toks greitas. Gal krikšto tėveliui neįdomios tavo kolekcijos.
    - Kur nebus įdomios! - patvirtino Liudas. - Aš jas būtinai noriu pamatyti.
    Tačiau Glaudžius nepalankiom akim šnairavo į savo posūnį.
    - Eik į savo kambarį, - šiurkščiai sudraudė vaiką. - Nemėgstu, kai maži tarp suaugusių painiojasi.
    - O, tegu dar pavieši su savo krikštatėviu, - užtarė Vasaris. - Tokio amžiaus vaikam jau naudinga pabūti ir su vyresniaisiais.
    - Eik, eik į savo kambarį, - pakartojo rūstus patėvis, ir Vytukas, vėl kreivai į jį žvilgtelėjęs, išėjo.
    Padavė kavos, išgėrė dar po stikliuką likerio, bet Glaudžius pasiliko vis toks pat nerangus ir paniuręs. Gerokai nustebęs Liudas žiūrėjo, kaip ponia Glaudžiuvienė rūko papirosus su tikru paryžietišku fasonu.
    - Žinai ką, mielas kūme, - lyg ką atsiminus tarė ponia Liucija, - palydėk mane ryt į teatrą. Mano vyras turi bilietą, bet pasirodo, kad negalės eiti.
    - Ne, negalėsiu, - patvirtino Glaudžius.
    Vasaris sutiko:
    - Su mielu noru, ponia, bet klausimas, ar aš gausiu bilietą. Šventės.
    - O mano vyro bilietas? Duok savo bilietą.
    - Taip... taip... taip... - rausdamasis piniginėj, niurnėjo ponios Liucijos vyras. - Štai. Ketvirta eilė, iš kairės, 10 litų.
    Vasaris nustebęs, nors abejodamas, siekė į kišenių ieškoti dešimties litų, bet ponia sulaikė jo ranką ir įteikė bilietą. Liudas atsisveikino. Ponas Glaudžius tingiai pakilo ir palydėjo svečią ligi saliono durų.
    - Tai štai kur pakliuvo vargšė Liucė, - mąstė Vasaris, žingsniuodamas namo. - Nenuostabu, jei, gyvendama su tokiu stuobriu, ji pati taip pasikeitė. Kita gal būtų sugniužusi jos vietoj, o ji, žiūrėk, pasitempė į moderniškos ponios fasoną. Na, žiūrėsim...
    Rytojaus dieną ponia Glaudžiuvienė paskambino jam telefonu, kad jis ateitų anksčiau, apie 6 val.; jiedu pavalgys kartu vakarienės ir eis į teatrą. Pono Glaudžiaus nebuvo namie, tad jie vakarieniavo tik trise: ponia, Vytukas ir svečias. Ponia Liucija valgė mažai ir, tuoj pakilusi, nuėjo baigti savo tualeto, o Vytukas vedėsi krikštatėvį parodyti savo kambario ir rinkinių.
    Kambariukas buvo tvarkingai laikomas, papuoštas tinkamais vaikui paveikslais ir jo paties surinkta, medinėj dėžėj po stiklu laikoma drugių kolekcija. Bet Vasariui tuoj į akis krito didokas, ties vaiko lova pakabintas daktaro Brazgio paveikslas, matyt, padidintas iš atsiųstos iš fronto fotografijos.
    - Vytuk, kas čia per ponas? - tyčia paklausė jis vaiką.
    - Gi mano tėvelis, argi jus nepažįstate? - nustebo Vytukas.
    - Taip, aš jį pažinojau, tik niekad nebuvau matęs kariškai apsirengusio.
    - Jis kariavo su vokiečiais ir žuvo kare. O šiandien mamytė man pasakojo, kad jūs buvote su mano tėveliu geri draugai.
    - Taip, taip, Vytuk, tavo tėvelis buvo labai geras žmogus, - patvirtino Liudas, ir aštrus liūdesys suspaudė jo širdį, gyvai atsiminus anuos laikus, kada jiedu su studentu Brazgiu tylom varžėsi dėl išdykėlės Liucės simpatijos, ir jis, jaunas klierikėlis Vasaris, buvo tose varžytynėse laiminguoju. Berods laiminguoju jis buvo ir dabar, nes štai ta pati Liucė kažin ar nebūt linkusi iš naujo atkreipti į jį dėmesį, o nelaimingas daktaras Brazgys jau seniai pūva šaltoje žemėje. Taip, vienas pūva, bet štai kitas Brazgys auga jo vietoj. Ano, kiek Liudui buvo žinoma, Liucė nemylėjo, o dėl šito gal ir gyvybės nesigailėtų. Anas dėl Liucės būtų šokęs į ugnį ir į vandenį, o šitas?
    Ir Vasaris panoro jį pabandyti.
    - Vytuk, o antrąjį savo tėvelį tu ar myli?
    - Kokį antrąjį? - nesuprato vaikas.
    - Tau mama gi davė dabar antrą tėvelį, - tą, kur čia gyvena.
    - Poną Glaudžių?
    - Taigi. Jis dabar tau tėvelis, tiesa?
    - Visai jis man ne tėvelis. Aš jo nemyliu, nes jis nei manęs nemyli, nei mamytės nemyli. Ir kai aš užaugsiu, aš mamytę pas save atsiimsiu.
    - Šit kaip! - nustebo Vasaris. - Kas gi tave, Vytuk, pamokė taip kalbėti?
    - Niekas manęs nemokė. Aš pats girdžiu, kaip mamytė kalbasi su ponu Glaudžium.
    Jaunojo Brazgiuko narsumas tryško ne tik iš jo žodžių, bet ir iš akių. Toliau vaiką kvosti ir brautis į šeimos paslaptis Liudui pasirodė nepatogu ir nepedagogiška. Bet jis nutarė viską sužinoti iš pačios ponios Liucijos.
    Ji pagaliau išėjo iš savo kambario, labai gražiai pasipuošusi, ir Liudas, sumetęs, kad ji dabar turi jau apie 35 metus, stebėjosi jos jaunumu ir grožiu.
    Išėję į gatvę, jiedu nutarė eiti pėsti, nes laiko turėjo pakankamai, o vakaras buvo nors šaltas, bet tylus ir gražus.
    - Jūsų sūnus, - pradėjo Vasaris rūpima tema, - labai išmintingas berniukas ir jus labai myli. Tik man keista, kad poną Glaudžių jis taip ir vadina ponu Glaudžiumi.
    - O kaip tamsta nori, kad vadintų?
    - Tokiais atsitikimais antrąjį motinos vyrą vaikai paprastai tėvu vadina.
    - Be reikalo. Aš manau, kad tėvo žodis vaikui turi būti taip brangus ir reikšmingas, kad juo netinka vadinti ką nors kitą.
    - Aš pastebėjau, kad jūsų sūnus neprimyli pono Glaudžiaus.
    - Tamsta pasidarei labai pastabus. O ar nepastebėjai, ar ponas Glaudžius labai myli mano sūnų?
    - Berods nelabai...
    - Na tai viskas tvarkoj, - sausai pabaigė ponia Liucija, tarsi duodama suprasti, kad toliau šis pasikalbėjimas jai būtų nemalonus.
    Bet Vasaris apsimetė to nepastebėjęs ir tęsė toliau:
    - Dovanokit, ponia, jei aš būsiu kiek įkyrus. Bet kaip senas jūsų pažįstamas ir ne per seniai atsiradęs Kaune, noriu tinkamai situacijoj orientuotis. Kad jūsų sutuoktuvės su ponu Glaudžium nėra laimingos, tai aišku kiekvienam, kuris bent pusvalandį praleido jūsų šeimoj, kaip aš vakar. Bet aš norėčiau žinoti, kaip tai atsitiko.
    - Ak, negadink man tamsta prieš operą ūpo. Kaip aš atrodysiu šviesoj!
    - Na, tai po operos?
    - Stebiuosi, kad tamsta taip labai manim susidomėjai. Anksčiau, rodos, to nebūdavo... Geriau papasakok man apie naujus savo pažįstamus ir pažįstamas. Netikiu, kad taip jau vienuoliškai gyventum.
    - Mano pažįstamų būrys kol kas labai dar negausus ir neįdomus. Tiesa, viena pažintim gal ir galėčiau pasigirti, bet ji dar vos tik užuomazgoj.
    - Na, su kuo?
    - Yra čia tokia amerikietė Auksė Gražulytė.
    - A, girdėjau. Iš veido net ir pažįstu. Gražuolė.
    - Ir išmintinga.
    - Ir turtinga. Matai, visą himną jai sugiedojom. Gaila, kad tamsta pasipiršti jai negali. O gal jau dabar, po laiko, pakeitei savo nusistatymus? Aš kažką net esu girdėjusi, kad tamsta užsieny metei kunigavęs. Tiesa?
    Vasaris dabar svyravo: būt jam nuoširdžiam ir atviram su ponia Liucija ar tenkintis miglotais posakiais?
    - Užsieny, ponia, ką ten besupaisysi, kaip buvo. Bet Lietuvoj štai ir vėl atsiverčiau.
    - Laikinai ar nuolatinai?
    - Kaip čia poniai pasakius, - rinko žodį Vasaris.
    - Ligi patogaus momento? - padėjo jam ponia Liucija. - Na ką gi? Aš tamstos nesmerkiu. Kas iš mūsų nedarome klaidų? Tik galėčiau pasigirti, kad kadaise aš ateitį teisingiau įspėjau negu tamsta.
    Liudas pastebėjo, kad ponia Liucija jau nebe pirmą kartą apeliuoja į tą "kadaise" ir "anksčiau". Ką tai reiškė? Priekaištą, pasityčiojimą ar ką kita?
    - Kadaise, ponia, - tarė jis rimtai, - ir tamsta buvai linksma, padykusi panelė, o šiandien didelė, puošni ponia...
    - Ir tiek?.. Na, bet mesk, ponas Liudai, kalbėdamas su manim tą iškilmingą toną ir prancūzišką ceremoningumą. Atsiminę tą "kadaise", galėtume ir paprasčiau pasikalbėti.
    Vasariui pasirodė, kad dabar ponios Liucijos balse suaidėjo kažkas iš seniai praėjusių laikų.
    Teatre jiedu buvo gerai nusiteikę. Per antraktus dalinosi įspūdžiais, gyrė ir peikė artistus, vaikščiojo į bufetą. Liudas matė, kad ponia Liucija turi daug pažįstamų vyriškių. Daug kas ją sveikino, daug kas lydėjo akim ir, matyt, apie ją kalbėjo. Daug kas susidomėjo ir jos palydovu. Smalsuolių žvilgsniai dar kartą jų ieškodavo, kai sužinodavo, kad Glaudžiuvienės palydovas - tai poetas Vasaris; kitiem jis buvo tik kunigas Vasaris.
    Ponia, pastebėjusi tą smalsumą, tarė jam pusiau juokais, pusiau rimtai:
    - Teks dabar tamstai nukentėti dėl manęs. Mane daug kas laiko didele flirtininke. Kauno publika nepaprastai mėgsta apkalbinėti. Jeigu dar sykį pasirodysi su manim, apšauks mano meilužiu.
    - Ar jau buvo tokių, kur apšaukė?
    - O, ir ne vienas, - juokėsi ji. - Pagyvensi ilgiau, išgirsi visokių istorijų.
    - Esu pasiryžęs netikėti nė vienai, - riteriškai protestavo Vasaris.
    - O, tai nesvarbu. Gali tikėti visom.
    Opera tą vakarą pasibaigė gan anksti, tat ponia Liucija kvietė Vasarį užeiti pas ją išgerti stiklą arbatos. Vasaris mielai sutiko. Jis jautė, kad šį vakarą jųdviejų pažintis grąžina juodu į anuos tolimus Kleviškio laikus, nors kitokiais keliais ir kitokiom aplinkybėm. Jiedu abudu yra tapę kitoki, bet vis dėlto vienas antram nesvetimi. Abudu šitai jautė, ir abudu tuo džiaugėsi, nes vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.
    - Ponia Liucija,- kalbėjo Vasaris, sėdėdamas jos salione, - aš būčiau juokingas, jei tą ryšį, kurį jaučiu tarp mudviejų, vadinčiau meile. Bet turiu tamstai prisipažinti, kad kai sužinojau iš tėvo, jog ištekėjai dar kartą už kažko antro, pajutau širdy gilų tamstai priekaistą ir gailestį. Man tas atrodė visišku anų jaunystės dienų išsižadėjimu.
    - Dėl to, kad tamsta poetas,- nusišypsojo ponia Liucija, - ir gyvenimą traktuoji truputį literatūriškai. Be to, tamstos žodžiais kalba gryniausias vyriškas egoizmas.
    - Kaip egoizmas? - nustebo Liudas.
    - Gi paprastai: nors aš tavęs nemylėjau, palikau vieną, nuėjau savais keliais ir dabar svajoju apie žavias amerikietes, bet tu manęs nepamiršk ir už nieko kito nedrįsk tekėti! Ar ne tiesa, ponas Liudai? Aš dabar tamstą vadinsiu ponu,gerai?
    Ji tai kalbėjo pusiau juokaudama, bet Liudas sugavo jos balse ir paslėptą kartaus liūdesio stygelę. Ir jam pasidarė drovu.
    - Prašau teisingai mane suprasti... - buvo bepradedąs teisintis, bet ji nutraukė:
    - Nereikia, nereikia... Aš puikiai tamstą suprantu. Juk esama meilės ir esama įsimylėjimo. Tai tokis tarp mudviejų skirtumas. Aš pati galutinai tai supratau tik po mano vyro mirties, kai reikėjo ryžtis antrą kartą tekėti. Na, bet tamsta gali būti patenkintas: ištekėdama antrą kartą, aš laimės nesugavau, ir gražių jaunystės dienų išsižadėti čia nėra priežasties.
    - Vakar aš tuo įsitikinau. Ponas Glaudžius ne iš tų, kurie sukuria šeimos laimę. Bet ar nebuvo to matyti iš pat pradžių? Kam tamsta tekėjai už jo?
    - Po laiko, ponas Liudai, viskas matyti. Atsimink, kad tai įvyko prieš trejus metus.
    - Na, papasakokit, ponia Liucija. Man be galo įdomu patirti, kas tamstą palenkė tekėti už Glaudžiaus.
    - Bet tamsta pamiršti savo arbatą. Ji visai atauš. Deja, viską išreikšti tamstai aš nesugebėsiu. Kai kurie gyvenimo momentai sunkiai duodasi atpasakojami. Kai išgyveni, viskas atrodo paprasta, nesudėtinga, o papasakosi - išeis neįtikima, su spragom, net kartais kvaila. Taip beveik ir čia. Tamsta manai, kad tai buvo kokių kovų, svyravimų, svarstymų virtinė? Nieko panašaus. Atrodė viskas labai paprasta. Įsivaizduok tamsta mano padėjimą, vyrui žuvus. Kaip gyventi? Iš dėdės? Likti klebonijoje, ir dar su vaiku? Jokio darbo aš dirbti nemoku ir nepratus. Tiesa, galėjau mokytojauti. Gal būčiau taip ir padarius, bet tuo tarpu dievai žino iš kur pasipainiojo Klevišky Glaudžius. Tai buvo dar 1920 metais. Viskas tada Lietuvoje virė, kunkuliavo. Rizika atrodė paprastas dalykas. Glaudžius tada buvo veikėjas. Važinėjo su misijom į užsienius, turėjo svarbią vietą valdžioj. Buvo tai žmogus su ateičia, nors jau nebejaunas.
    - Bet vis dėlto storokas ir nepaslankus?
    - O, aš tamstai nepasakosiu, kaip jis apie mane sukosi ir kaip mokėjo patikti dėdei. Bet tuomet jis tai galėjo.
    - Ir "taip, taip" nekartodavo?
    - Rečiau ir į prasmę. Bet prašau nepajuokt mano vyro!.. Taigi taip ir išėjo, kad dar po pusės metų tapau ponia Glaudžiuvienė. Juk be meilės tekėti man ne pirmas kartas.
    - Kaipgi taip greit viskas pasikeitė?
    Ponia Liucija liūdnai nusišypsojo.
    - Žinai, ponas Liudai, kad šeimoj dažnai viskas pasibaigia kartu su pirmuoju medaus mėnesiu. Kartais dar greičiau. Man taip pat tas mėnuo buvo jau gana kartus.
    - Dėl ko gi?
    - Matai, Glaudžius buvo senas kavalierius. Visas jo džentelmeniškumas ir rūpestingumas pasibaigė kartu su vestuvėm. Jo energijos tiem reikalam užteko tol, kol jis apsirūpino žmona. Apsirūpino - ir apsileido. O aš jam buvau reikalinga tol, kol nusibodau. O nusibodau gana greit. Ir jis grįžo prie savo senų įpročių. Be to, jis tikėjosi tuoj sulauksiąs sūnaus, kuriam galės palikti savo turtus. Bet vaikų, deja, nėra. Nusivylimas. Dėl to jis ėmė nekęst Vytuko, o iš dalies ir manęs. Štai ir viskas.
    - Atleiskit, ponia Liucija, bet jis man atrodo bukaprotis.
    - O ne. Praktiškiem, pinigų, prekybos reikalam jis labai gabus žmogus. Tik jau toks apsileidėlis.
    - Skirkitės.
    - Nėr kaip. Jis nesutinka. Vis mat šeimyna. Ir sūnaus dar laukia.
    Vasaris išgėrė savo arbatą, pakilo, perėjo porą kartų per salioną, pažiūrėjo paveikslų, bet namo eiti dar nenorėjo.
    - Skambinat? - paklausė, pamatęs ant fortepijono gaidų.
    - O, taip. Dabar daugiau kaip anksčiau. Laiko turiu, ką beveikčiau?
    - Ir nieko daugiau iš gyvenimo nelaukiat, ponia Liucija?
    Ji negreit atsakė. Išsiėmė papirosą, užsirūkė, persėdo į kitą vietą patogiau ir tik tuomet prabilo:
    - Ko gi man pagaliau laukti? Mano vyras, kadangi manęs nemyli, nėr per daug nė įkyrus. Esu aprūpinta. Na, o gyvenimą stengiuosi sau paįvairinti per daug nesivaržydama. Kas čia man? Greit jau pasensiu - tuomet galas.
    Liudo širdis susispaudė, girdint šiuos žodžius. Liucės burnoj tokia kalba?.. Juk tai panašu į desperaciją! Ne iš gero ji taip kalba, o dar blogiau, jeigu ir daro.
    - Tamsta baugini mane, ponia Liucija. Tamsta nelaimingesnė, negu aš buvau manęs.
    Ji nusijuokė kažkokiu dirbtinu juoku.
    - Koks tamsta keistuolis! Jei nevykusiai ištekėjusi moteris nori dar pasinaudoti gyvenimu, tamsta vadini ją nelaiminga. Tai dar kunigiška!..
    - Kita gal ir ne, bet tamsta!
    - E, visi mes iš vieno molio krėsti. Ką jau čia!
    Ji nervingai sugniuždė papirosą peleninėje ir tuoj užsidegė kitą. Užsirūkė ir Vasaris. Tyla tęsėsi ilgokai.
    - Fi, kokia aš šiandien pasidariau, - papurčiusi galvą, prabilo ponia Liucija. - Pripasakojau tamstai daug nereikalingų dalykų ir pati štai išglebau.
    Vasaris nieko neatsakė, ir po antros pauzos vėl ji tarė:
    - O žinai, ponas Liudai, kad ne Vytukas, būtų be galo sunku. Aš nežinau, ką aš daryčiau, jei ne tas vaikas. Be jo gyvenimas man nebeturi jokios prasmės.
    - Ar Vytuko ateitis aprūpinta?
    - Taip. Jei Glaudžius turės vaikų, Vytukas gauna lygią dalį su jais, jei neturės, jis vienintelis įpėdinis. Bet, tapęs pilnametis, jis gali įpėdinystės atsisakyti ir pareikalauti sau trečios dalies viso turto. Aš manau, kad jis šituo kada nors ir pasinaudos.
    - Saugokit, ponia Liucija, savo sūnų. Jis puikus berniukas.
    Ji pradėjo pasakoti apie Vytuką, tarsi norėdama įrodyti šiuos Vasario žodžius. Nuotaika atslūgo, pragiedrėjo. Turbūt ir poniai Liucijai, kaip ir visom motinom, vienintelio sūnaus meilė galėjo dar išblaškyti visus gyvenimo sunkumus.
    Jis atsisveikino ir išėjo jau gana vėlyvą valandą, patenkintas šiuo vakaru ir net Glaudžium, kad jis išvažiavo ir davė progos taip greitai ir tvirtai atnaujinti su ponia Liucija seną pažintį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page