r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

IX

    Advokatas Indrulis pažinojo Auksę Gražulytę jau visi metai, kiekvienai progai pasitaikius, reiškė jai savo simpatiją ir asistavo, kur tik galėdamas. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad ją myli, bet jei jis būtų mokėjęs savo jausmus išnarplioti, būtų pamatęs, kad jo prisirišimas prie amerikietės ėjo daugiau iš ambicijos ir noro laimėti turtingos gražuolės ranką, negu iš tikros meilės. Auksė, tiesa, jam patiko labiau už kitas moteris, bet tik tiek, kiek buvo už kitas gražesnė ir turtingesnė. Kaip nė vienai kitai, taip nė Auksei jis nebuvo pasiryžęs ką nors paaukoti, ko nors išsižadėti.
    Auksė per tą taiką gana gerai perprato savo uolaus adoratoriaus charakterį ir laikėsi atsargiai. Tiek atsargiai, kad Indrulis ligi šiol nedrįso jai savo meilę prisipažinti, bijodamas gauti neigiamą atsakymą ir viską suardyti. Jis tikėjosi laimėsiąs ištverme ir laiku.
    Jausdamas, kad Auksė jo nemyli, jis darėsi atsargus, pavydus ir įtarinėjantis. Jis kreivai žiūrėjo į kiekvieną, kas tik patraukdavo Auksės dėmesį. Ir jis turėjo jautrią uoslę tučtuojau tą laimingąjį susekti. Anksčiau jis buvo suuodęs, kad Auksė susidomėjo doc. Varnėnu, ir jau buvo beimąs tą atakuoti, bet tuoj įsitikino, kad literatūros istorikas nėra pavojingas konkurentas, ir paliko jį ramybėj.
    Bet per literatūros vakarėlį pas Varnėną Indruliui tuoj krito į akis Auksės susidomėjimas Vasario drama. Nebuvo abejonės, kad ta drama jai patiko ir paliko nemažą įspūdį. Nuo veikalo, samprotavo jis, susidomėjimas lengvai gali peršokti į autorių. Auksės bloga nuotaika ir išsiblaškymas po to vakarėlio Indruliui taip pat atrodė labai įtartina.
    - Tiesa, Vasaris kunigas, - mąstė jis, - bet tai maža paguoda. Vest jis jos tegu ir neves, bet kiekvienas simpatijos nukrypimas, kiekvienas susidomėjimas kitu tolina ją nuo manęs. O jeigu įsiklepos kvailutė, tai po visam. Ji pasiryžus ir drąsi kaip tikra amerikietė. Mylėti gi jau laikas. Vasaris taip pat, velniai žino, kas jis per kunigas, o turi daug davinių Auksei patikti.
    Kankinamas tokių minčių, Indrulis buvo tiek nekantrus ir neatsargus, kad, po poros dienų susitikęs Auksę, pats pradėjo pavojingą pasikalbėjimą:
    - Na, kaip tamstai patiko mano draugas?
    - Kas toks? - nesuprato Auksė.
    - Na, žinoma, Liudas Vasaris.
    - A, Vasaris? Puikus vyras! Galima sakyt, pirmas tokis, kurį aš Lietuvoj sutinku.
    - Ak, net šitaip?! Na, na... Neįsimylėkit... Jis kunigas...
    - Tai kas? Ar kunigo mylėti negalima? - Auksė buvo linksmai nusiteikus, į viską žiūrėjo nerūpestingai ir giedriai.
    - Galima, bet neverta...
    - Neverta?.. Dėl ko?
    Indrulis susvyravo.
    - Na, aišku. Pirmiausia - tai blogas tonas. O paskui - kas iš to? Jis gi vesti negali...
    Auksė nustebusi pažiūrėjo į savo palydovą:
    - Ponas Jonai, kas čia per kalbos? Tamsta rimtai?
    - Hm... beveik...
    - Na tai žinok tamsta, kad man vedybos ir ištekėjimai šiuo atveju visai nerūpi. Jeigu kuris vyras man patinka, tai patinka ne dėl to, kad jis mane gali vesti, bet dėl savo dvasinių, na, ir fizinių savybių. Rodos, visai racionalu?.. Ką?..
    - Ak, vargas, kad dabar moterys vis taip racionaliai galvoja, - jau bandė juokauti Indrulis.
    Auksė atsisveikino ne tik neišblaškiusi, bet dar labiau sustiprinusi nelemtą įtarimą. Indrulio širdy kilo nepasitenkinimas savo draugu, bet jis ilgai stengėsi nieko neparodyt. Auksę gi tas trumpas pasikalbėjimas privertė susimąstyti. Ji jau seniai jautė Indrulio smulkmeniškumą, pavyduliavimą, ir visa tai jau buvo pradėję jai įkyrėti. Ji tai kentė tik nenorėdama įžeisti sau palankaus ir nemaža patarnavusio žmogaus, bet dabar jau ėmė manyti, kad netrukus reikės tą klausimą išaiškinti.
    Pamąstė ji ir apie Vasarį ir dar kartą pasigailėjo, kad anuomet buvo taip jam šiurkšti. Po Indrulio žodžių ji pajuto net užuojautos poetui, kuris vien dėl to, kad kunigas, štai turi kęsti visokių priekaištų ir įtarinėjimų. Ji atsiminė kai kurias skaitytas Vasario eiles, kai kurias vietas iš jo dramos, ir jai ėmė rodytis, kad tas žmogus turbūt yra labai nelaimingas. Ji panoro pažinti jį arčiau. Panelė Auksė buvo judri, užjaučianti ir greit klausanti savo širdies impulsų moteris.
    Ji dar tik metus praleido Lietuvoj, bet jau spėjo visai čia prigyti ir gerai orientavosi visuose santykiuose ir klausimuose. Motinos ji neteko jau seniai, buvo vienturtė duktė, tad turtingas tėvas nepasigailėjo nieko jai išauklėti ir išmokslinti. Trejus metus ji mokėsi Lijono universitete, 1923 m. pavasarį drauge su tėvu grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Tėvas parsivežė nemaža pinigo, dalį jo sukišo į nepelningus biznius, o už kitą dalį ryžosi Kaune pastatyti didelius namus, visai teisingai sumesdamas, kad, esant taip brangiem butam, namai greit turės apsimokėti ir duoti pelno. Tą vasarą, kai grįžo Vasaris, namai jau buvo įrengti, ir Gražulis su dukteria juose gyveno. Visiem buvo aišku, kad namai liks ne kam kitam, bet Auksei, dėl to pretendentų ją mylėti ir vesti atsirado daugiau kaip reikia.
    Galbūt pretendentų gausumas ir atbaidė Auksę nuo vedybų. Buvo jų visokių: aukštų valdininkų, kariškių, biznierių ir mokslo žmonių, jaunų ir apysenių, bet sau tinkamo Auksė nerado nė vieno. Kiekviename ji rasdavo kokią nors stambią ydą, visi jai įkyrėdavo ir nusibosdavo. Galimas daiktas, kad ji savo adoratoriam statė tokius didelius reikalavimus dėl to, kad jautėsi graži ir turtinga, ir panorėjusi visuomet galės ištekėti už tokio, kuris jai patiks. Bet patinkamo vis neatsirado.
    Gana keista, kad Aurelija Gražulytė, išaugusi Amerikoj, tame biznio, kaip įprasta sakyti, ir materializmo krašte, šalia blaivaus proto ir praktiškos nuovokos turėjo dar ir romantišką sielą. Ligi 23 metų visai nemačiusi Lietuvos, ji apie ją svajodavo kaip apie tolimą pasakišką šalį, pilną burtų, paslapčių, kerėjimų ir visokių prajovų. Jos motina buvo anglė, tad galbūt, iš tėvo paveldėjusi fizinius bruožus, iš motinos paveldėjo anglosaksišką palinkimą į romantiką ir paslaptingumą. Jai grėsė didelis pavojus nutausti, bet, iš pat mažens prisirišusi labiau prie tėvo kaip prie motinos, ji Lietuvą laikė savo tėvyne, išmoko lietuviškai, bendravo su lietuviais, skaitė lietuvių spaudą, žodžiu, išaugo tikra, sąmoninga lietuvė.
    Tėvas net nugąstavo dėl to jos lietuviško entuziazmo, kad, kada nors nusivylusi tikrove, ji gali pakrypti į priešingą pusę, ir dėl to kartais tyčia pesimistiškai juodai piešdavo jai Lietuvą. Bet ir tos visokios negerovės, apie kurias ji girdėjo, o paskui ir skaitė, susižavėjimo tolima tėvyne neišsklaidė. Lietuvos vargai ir skurdas ją taip pat viliojo, kaip ir jos gamta, dainos, pasakos ir lietuviški saldainiai, kurių kažkokiu būdu ji gavo paragauti.
    Sugrįžusi į Lietuvą, Kaunu ji, tiesa, nusivylė, bet jau visa ko mačiusi ir Prancūzijoj, greit apsiprato, ir jos patriotizmas nė kiek nesumažėjo, tik tapo sąmoningesnis, pozityvesnis. Ji buvo nepaprastai gabi suprasti gyvenimo aplinkybėm, įeiti į svetimą padėtį ir rasti tokį tašką, iš kurio žiūrint, žmonės ir gyvenimas atrodo natūralioj šviesoj ir perspektyvoj.
    Iš mažens ji buvo linkusi į meną, ypatingai gi mėgo muziką ir, nors netapo profesionalė, bet skambinti pianinu galėjo beveik tobulai. Ji ir manydavo, kad jeigu įsimylės, tai greičiausiai meno žmogų. Apie meilę ji turėjo susidariusi visą teoriją fatalistiškai idealistinio pobūdžio. Sekdama senovės mitu, ji manė, kad žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.
    Praktiškas jos protas ir pozityvus išmokslinimas vertė ją kartais šypsotis iš savęs pačios ir gerokai moderavo romantiškus jos sielos palinkimus, vis dėlto jie glūdėjo giliai pasąmony ir buvo dainai jai pačiai nesuprantamas daugelio jos veiksmų variklis.
    Po ano pasikalbėjimo su Indruliu ji Vasarį ėmė atsiminti vis dažniau ir kartais net nekantraudavo, dėl ko jo niekur nemato ir nesutinka. Ji jau buvo susirankiojus daug tų žurnalo sąsiuvinių, kuriuose rado išspausdintų jo eilių, ir visas jas uoliai skaitė. Vasario simbolika jai pasirodė suprantama ir sava, o jo eilių muzikalumas maloniai tenkino ritmui ir skambumui jautrią jos klausą.
    Vieną sykį, kai atsilankė Indrulis, ji paklausė:
    - Kodėl tamsta niekad neatsivedi pas mus Vasario? Mano tėvas labai norėtų su juo susipažinti.
    - Ar vien tik tėvas?.. Aš matau, kad ir panelei Auksei parūpo poetas!
    - Tiesa, ir man įdomu arčiau jį pažinti. Ateikite kartu kurią dieną.
    - Vasaris niekur neina. Jis sakosi turįs labai daug darbo.
    - Na, pavyzdžiui, šeštadieniais, kaip šiandien, ką jis daro?
    - Sunku jį supaisyti. Kartais drybso rankas sunėręs, kartais mina iš kampo į kampą, net nusibosta. Jis mano senas pažįstamas, bet, pasakysiu, keistas tipas.
    - Kas per išsireiškimas, ir dar apie draugą! - pasipiktino Auksė. - Kas gi jam yra? Rašo ką?
    - Ne, rodos, nieko nerašo. Šiaipjau koki skausmai. Gal įsimylėjęs, cha cha...
    Auksė net nustebo, pajutusi, kaip jai dilgtelėjo širdis.
    - Oi, koks tamsta liežuvininkas!.. Ką gi jis galėtų įsimylėti, jei niekur neina?
    - Ką aš žinau? Gal Lapelytę, gal ponią Genulienę.
    - O mane negalėtų? - tarsi juokaudama klausinėjo Auksė.
    Bet Indruliui pasirodė, kad ji ne be reikalo tais klausimais žaidžia, ir staiga jo nuotaika pagedo.
    - Kol kas aš nemanau, - praskiedė jis pro dantis, pešiodamas barzdelę. - Be to, jis, rodos, nelabai patenkintas, kad tamsta taip iškomentavai jo dramos prasmę. Mieste jau girdėt kalba, kad kun. Vasaris parašęs dramą, kurioje, prisidengęs senove, kritikuoja vienuolių ir kunigų apžadus. O jis nori būti vyskupui ištikimas.
    Tiesa, vieną panašią paskalą apie tą dramą Indrulis buvo girdėjęs, bet visa kita jis prasimanė čia pat, iš anksto net nepasiruošęs, o stačiai sekdamas kažkokiu blogos nuotaikos kaprizu ir nepagalvojęs, kas iš to gali išeiti.
    - Ką tamsta sakai? - nustebo Auksė. - Jis nepatenkintas? Bijo vyskupo? Na, aš šitą dalyką turiu kuo greičiausiai išsiaiškinti!
    Indrulis, supratęs, kokią kvailystę padarė, iš apmaudo taip pešiojo savo barzdelę, kad pasidarė net skaudu. Bet žodį išleidęs negrąžinsi, ir jis, norėdamas išsisukti, brido toliau:
    - Aš manau, kad neverta apie tai nė kalbėti. Jis man nieko aiškaus nepasakė... Aš tai sprendžiu iš kai kurių jo išsireiškimų... Be to, jis didelis slapukas ir meisteris išsisukinėti. Neprisipažins...
    Bet Auksė jau įtariamai žiūrėjo į savo gerbėją:
    - Gražiai gi tamsta charakterizuoji savo prietelį!.. Man jis atrodė visai kitokis. Žinai ką, ponas Jonai?.. Ateikit kitą kartą abudu su Vasariu. Čia kažkoks nesusipratimas. Aš visai nenoriu su juo pyktis.
    - Na, šito tai aš jum nepažadu. Nepriversiu gi aš jo eiti, jeigu jis nenorės.
    - Ponas Jonai, aš visai rimtai sakau. Be Vasario man nesirodykit!
    Indrulio akyse sužibėjo pikta ugnelė. Jis ryžosi dar vienam pavojingam žingsniui.
    - Panele Aukse, - tarė jis truputį virpančiu balsu, - atvirai kalbant, jūs, rodos, esate geriau su Vasariu pažįstama, negu sakotės...
    - Įdomu, iš ko tamsta spėji.
    - Iš jo paties. Jis tamstos vardu pareiškė man vieną dalyką... Taip sakant, užtikrino.
    - Būtent?
    - Tamsta pati žinai. Labai man svarbiu, taip sakant, viso gyvenimo reikalu...
    - Nieko nesuprantu. Su Vasariu aš apie tamstą nesu kalbėjus nė vieno žodžio.
    Indrulis jautė, kad jo burna džiūsta, bet susilaikyti jau nebuvo galima.
    - Vasaris mane užtikrino, kad tamsta niekad už manęs netekėsi...
    Auksė ironiškai šyptelėjo ir patraukė pečiais.
    - Ponas Jonai, - pradėjo ji, bet staiga Indrulis stvėrė ją už rankos ir maldaudamas pertraukė:
    - Panele Aukse, prašau jus, dabar apie tai nė žodžio. Aš tik noriu jus paklausti, ar jūs tai sakėte Vasariui, ar ne?
    - Vasariui aš to nesakiau.
    - O kam kitam?
    - Kam aš turėčiau tokius dalykus pasakotis? Tai būtų negražu ir net juokinga. Bet dabar aš turiu tamstai pasakyti...
    - Nereikia, nereikia! - sušuko Indrulis, kaip įgeltas pašoko iš vietos, pabučiavo jos ranką ir spruko pro duris.
    Grįždamas namo, jis keikė save paskutiniais žodžiais, kad velnias suklupdė jam liežuvį, kad jis iš adatos vežimą priskaldė ir taip negarbingai melavo. Tą momentą jis giliai nekentė Vasario.
    O Auksė liko nustebusi ir susimąsčiusi. Ji pajuto, kad netoliese nuo jos kažkas darosi. Tą vakarą ji ilgai nėjo gulti. Atsisėdusi savo kambary ir prislopinusi lempos šviesą marga abažuro skara, ji mintim perbėgo daugelį savo gyvenimo metų. Ją pagavo tokia nuotaika, tarsi ji rengtųsi į kokį didelį žygį, prieš kurį reikia susitelkti ir apskaičiuoti savo pajėgas. Ji jautė, tartum kažkas prie jos artinasi iš tolo, iš tolo, pamažu, atsargiai...
    Ir ji laukė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page