r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

VIII

    Liudo Vasario kandidatūra į gimnazijos direktoriaus vietą pagaliau buvo išspręsta teigiamai. Organizacijos vadovybė jį priėmė, vyskupas leido, ir švietimo ministeris patvirtino. Mokslo metų pradžios dieną draugija norėjo atšvęst kuo iškilmingiausiai. Buvo pakviesta daug katalikų darbuotojų: kunigų, profesorių, Seimo narių, ir pats švietimo ministeris pasižadėjo pasakyti kalbą. Iškilmės prasidėjo pamaldom, ir mišias teko laikyti pačiam direktoriui - Vasariui. Tą dieną jo kunigavimas buvo patvirtintas viešai, rinktinei inteligentų publikai matant - ir nuo tos dienos mokytojai ir mokiniai jį pradėjo vadinti kunigu direktorium. Jis ir toliau tebenešiojo civiliai, bet kunigo pareigas jam tekdavo atlikinėti ir dažniau. Sekmadieniais su kapelionu pakaitom per mokinių pamaldas jis laikydavo mišias, sakydavo pamokslėlius, o kartais klausydavo ir išpažinčių.
    Artinantis Kalėdom, atrodė, kad Liudas Vasaris jau yra visai naujose pareigose prigijęs. Trejetas mėnesių prašvilpė nepastebimai greit. Darbo buvo daug: tvarkyti gimnazijos reikalus, ruošti pamokas, jas atlikti, posėdžiauti. Visi kiti reikalai nusistūmė į užpakalį: nei jis baigė savo dramos, nei suredagavo poezijos rinkinio. Jis dar vis tebegyveno pas Indrulį, niekaip negalėdamas susirasti tinkamo kambario. Retkarčiais matydavosi su Varnėnu, su Stripaičiu, su prof. Meškėnu. Šiaipjau naujų pažinčių nesumezgė, niekur nebūdavo, ir pas jį niekas nesilankydavo. Jis ir kiti buvo paskendę darbingiausio laiko - rudens rūpesčiuose.
    Rakštis, išsinešta iš pirmos pažinties su Aukse, jam tebeknietė širdy, bet vis nepasitaikė progos su gražiąja amerikiete antrą kartą pasikalbėti ir tą nesusipratimą išlyginti. Tiesa, matė ją iš tolo porą kartų teatre, susitiko porą kartų gatvėj, nusilenkdavo, ji maloniai atsakydavo, ir vėl viskas pasilikdavo po senovei. Tik po kiekvieno tokio pasimatymo Auksės vaizdas jam ilgai neišdildavo iš atminties, jis save sugaudavo apie ją svajojant, ir jame augo pasiryžimas šitą pažintį sustiprinti.
    Tuo metu dar vienas įvykis paįvairino jo kasdieninį triūsą. Atsitiko tai netrukus po iškilmingo mokslo metų atidarymo. Buvo paskelbtas ir teatro sezono atidarymas. Turėjo eiti "Pakalnės" opera. Vasaris iš anksto apsirūpino bilietu ir tą vakarą išsirengė į teatrą. Jis jau sėdėjo garbingoj parterio eilėj ir laukė pradžios, kai pro jį prasiyrė kažkoks ponas su ponia ir atsisėdo čia pat greta - ponia prie Vasario, ponas už jos, į kairę.
    Kas jie buvo toki, Vasaris nepastebėjo, nes šviesos jau buvo prigesintos. Pagaliau nė nesidomėjo. Bet iš subtilaus ponios kvepalų dvelkimo, iš jos elegantiško silueto ir iš baltos pono krūtinės iškarpos buvo galima įspėti, kad tai žmonės turtingi ir puošnūs.
    Vasaris tuoj ir pamiršo apie savo kaimynus, bet, pasibaigus pirmam veiksmui, kai įžiebė šviesas, jis žvilgterėjo į kairę ir nustebęs nenorėjo tikėti savo akim. Šalia jo sėdėjo ponia Liucija Brazgienė arba moteris, nuostabiai į ją panaši. Jis matė tik jos profilį, ir tai ne visą, nes ji buvo nusikreipusi į atlydėjusį ją poną. Netrukus ji atsigręžė, dirstelėjo į Vasarį, ir jos veide taip pat atsispindėjo nusistebėjimas ir svyravimas. Bet Vasaris jau nebesvyravo.
    - Ponia Liucija?.. Nejaugi tamsta?..
    - Kun. Liudas?.. Štai kur siurprizas. Tamsta kaip iš dangaus čia nukritai... Tiesa, girdėjau, kad esi Kaune.
    - Laimingą valandą pirkau bilietą, jei pataikiau šalia tamstos.
    - Povilai, - kreipėsi ji į vyriškį iš kairės. - Susipažink, tai mano jaunų dienų draugas, poetas Liudas Vasaris.
    - Povilas Glaudžius.
    - Mano vyras, - pridėjo buvusi ponia Brazgienė.
    Po kelių sakinių ponas Glaudžius atsiprašė norįs parūkyti ir pavedė savo žmoną Vasario globai.
    Pasilikę dviese, jiedu klausinėjo vienas apie kitą, ir Vasaris sužinojo, kad ji jau ketvirti metai ištekėjusi, kad jos vyras turi gana stambią medžiagų gamybos įmonę, kad ji gyvenanti turtingai ir kad Vytukas jau ruošiamas į gimnaziją.
    Kai pasibaigė antraktas ir užgeso šviesos, Vasaris negreit galėjo sutelkt savo dėmesį į sceną. Išdykėlė, linksmutė Liucė, kurią jis pažino Kleviškio klebonijoj prieš 15 metų, štai vėl pasirodo jam nauju pavidalu. Iš tiesų, koks skirtumas tarp Naujapolio ponios Brazgienės ir dabartinės ponios Glaudžiuvienės. Ponia Brazgienė buvo graži, bet provinciališka poniutė, sveika, atvira ir truputį linkusi nutukti. Ponia Glaudžiuvienė gi atrodė tikra miestietė: su bubikopfu, paliesėjusi, dabojanti "linijas", naudojanti pudrą ir lūpų pieštuką, puošni ir elegantiška.
    Kas liko iš buvusios Liucijos? Plaukų spalva, profilis, veido bruožai, balso tembras... Bet ji elgėsi ir kalbėjo visai kitaip. Buvusios ekspansijos ir tiesioginio nuoširdumo beveik nė pėdsako. Ji žvelgė ramiai, beveik net šaltai, kalbėjo saikingai rinkdama žodžius, juokėsi atsargiai, vengdama raukšlių. Lygiais puslankiais išpešioti ir nudailinti jos antakiai dabar nesikilnojo, kaip anksčiau, ir iš juodų akių nė sykio neištryško kaitri liepsnelė.
    Ką yra išgyvenusi buvusi jo žavi kankintoja Liucė? Ką ji dabar savy jaučia, ką mąsto? - spėliojo Vasaris, žiūrėdamas graudžių "Pakalnės" scenų. Ar jiedu dar išskels viens antram iš širdies kokią skaidresnę jausmo žiežirbą, ar jau pasiliks šalti ligi galo?
    Stebėdamasis įvykusia Liucėj atmaina, Vasaris nenorėjo dar prisipažinti, kad ponia Glaudžiuvienė jam patinka.
    - Be galo pasikeitusi, bet nuostabiai graži, - nusprendė jis, kai per kitą antraktą, pavaikščiojęs su ja po fojė ir gerai prisižiūrėjęs, grįžo į savo vietą. Šviesos dar nebuvo užgesintos, ponia Liucija atsisėdusi užsidėjo koją ant kojos, tarsi tyčia rodydama kaip nutekintą, šilku aptrauktą blauzdą ir švelnų kelio apskritimą. Ne, ji tyčia nerodė, nes tai buvo trumpų suknelių mada, bet Vasaris pamanė, kad ir ponios Liucijos kuklumas taip pat bene bus pasikeitęs. Ir kažkoks aitrus smalsumas įsiskverbė į Liudo širdį patirti, kas ji per moteris, ta naujoji ponia Glaudžiuvienė.
    Bet tą vakarą jis negavo su ja daugiau pakalbėti. Operai pasibaigus, ji atsisveikino, mandagiai pareiškė viltį dabar jau dažniau pasimatyti ir paprašė "prie progos", "kada nors" juos atlankyti.
    Ir taip štai jau artinosi Kalėdos, o jis, paskendęs į savo darbą, ponų Glaudžių lig šiol neatlankė. Bet buvo pasiryžęs tai padaryti per šventes.
    Tuo tarpu jį kamavo daugelis kitokių rūpesčių, nustūmusių toliau ir Auksės, ir Liucijos pažintis. Jo vidaus gyvenimas nėjo normalia vaga, ir jo sąžinė nebuvo rami. Šeštadieniais ar sekmadieniais, kai jis turėdavo daugiau laiko, jis daug galvodavo, svarstydavo arba šiaip pasyviai glūdėdavo, narpliodamasis savo vidaus gyvenimo painiavoj. Dabar jau jis matė, kokią didelę klaidą padarė, kai grįžo į Lietuvą aiškiai neapsisprendęs, į kurią pusę jam krypti ir kaip savo gyvenimą sutvarkyti. Ir čia pat vėl teisindamasis iškeldavo visą eilę priežasčių, dėl kurių jis negalėjo ir dabar dar negali mesti kunigavęs.
    Šiaip ar taip, dabar jis klimpo į kunigavimo pareigas ir į slegiantį dvilypumą gilyn ir gilyn. Jis laikė mišias, klausė išpažinčių, dalijo Komuniją, iš vidaus, savo sąžinėj, prie tų veiksmų neprisiderindamas. Jis nėjo išpažinties, nekalbėjo brevijoriaus nė ražančiaus. Kaip anksčiau, taip ir dabar jis teisinosi pakitėjusia savo ideologija, kitokiu religijos supratimu, bet jautė, kad visi šitie sofizmai negali išvaduoti jo iš dvilypumo ir atleisti nuo pareigos išvidinį ir išviršinį savo gyvenimą ir elgesį derinti vienu kuriuo principu.
    Ta pareiga dabar buvo itin griežta. Juk jis buvo katalikiškos gimnazijos direktorius, jam pavesta prižiūrėti vaikų ir jaunuolių auklėjimas. Ir jis puikiai nusimanė, kad jeigu tie, kurie pavedė jam šias pareigas, matytų, kas per žmogus jis yra savo širdy, turbūt nė vienos dienos jo toj vietoj nelaikytų. O jeigu tai žinotų jo mokiniai, kokis autoritetas jis jiem būtų?!
    Ką gi daryti? Eit išpažinties ir imt kalbėt brevijorių? Bet ne. Ir dabar, po trejeto mėnesių tokio gyvenimo, jis jaučia, kad tai būtų tušti žingsniai, nauja hipokrizija.
    Ir čia jis pamato dar didesnių pavojų. Galbūt, eidamas išpažinties, kalbėdamas brevijorių ir net nešiodamas sutaną, jis visiškai apgautų save ir kitus, užmigdytų savo sąžinę, įklimptų jau į tikrą gyvenimo balą ir netektų nė tų šviesių sąmonės pragiedrėjimų, kurių turi dabar. Juk jis pats gi yra matęs ir pažinęs kunigų, kurie ir išpažinties vaikščiojo, ir brevijorių kalbėjo, o tačiau gyveno nedorai. Kas iš jų išpažinties, jeigu jie nuolatos tas pačias nuodėmes daro, nė per nago juodumą nepasitaisydami ir net nesistengdami pasitaisyti. Tačiau jie, matyt, ramūs ir į jį, Vasarį, akmenim mėtytų, jeigu žinotų.
    - Bet, - kužda jam kažkas sąžinėj, - tu eik išpažinties ir pasitaisyk nuoširdžiai, giliai ir galutinai. Tu nusižemink ir nemaištauk. Išsižadėk tuščios garbės, tuščių svajonių ir visų gyvenimo niekniekių. Tavo tikslas ne šiame, bet aname gyvenime!..
    - O kas man duos uolumo ir apaštalavimo dvasią? - atkakliai klausia jis. - Aš jos neturiu ir niekad neturėjau. Aš Dievo niekad nemylėjau - aš jo vien bijojau. Man pasitaisyti?.. Iš ko?..
    - Iš savo dvilypumo, iš melo, kuriame tu gyveni.
    - Tas melas - tik formalinis. Bet iš esmės kuo Aš blogesnis už kitus, kurie...
    - Atsimink fariziejaus maldą, - nutraukia jį sąžinės balsas.
    Tokiais svarstymais ir dialogais jis kankindavo save beveik kiekvieną laisvą valandą, artinantis Kalėdų šventėm. Ir juo jis labiau svaiginosi, norėdamas save įtikinti tokiais svarstymais, juo labiau silpnėjo jo valia pasiryžti ir ką nors veikti. Jo pareigos ir kasdieninis darbas buvo vienintelė atspirtis, kuri laikė jo pajėgas. Tie trejetas mėnesių, kunigavimo grįžimas, buvo gal sunkiausias jo gyvenimo momentas.
    Vieną kartą, kai jis skendėjo savo refleksijose, atlankė jį kun. Stripaitis.
    - Na, sveikas gyvas, direktoriau! - kaip paprastai gerai nusiteikęs, sveikinosi atstovas. - Atrodai velnioniškai susikrimtęs! Kas yra? Bene įsimylėjai kokią gražuolę? Žinai, mes Seime turim pasiutiškai gražią raštininkę. Visa frakcija įklimpus.
    Vasaris supyko.
    - Kas per noras tau visuomet niekus tauzyti ir būtinai apie moteris! Įkyrėjo.
    - Aš gi juokauju. O apie ką daugiau pajuokausi, jei ne apie bobas? Nori -papasakosiu anekdotą, kaip viena ponia...
    - Ne, aš rimtai prašau, atstove, liaukis.
    Stripaitis surimtėjo.
    - Ko gi tu kaip giltinė susisukęs? Atsimenu, ir Kalnynuose pagaudavo toki gimdymo skausmai. Nejaugi nei užsieniai, nei mokslai tavęs neišgydė?
    Vasaris karčiai nusišypsojo.
    - Atvirkščiai, brolau, Kalnynuose aš tik nujaučiau savo ligą, o dabar turbūt gyvenu patį krizį.
    Stripaitis stipriai pešė iš papiroso dūmus ir, matyt, intensyviai galvojo.
    - Atsimeni mudviejų pasikalbėjimą tą vakarą prieš mano išvažiavimą. Tada aš sirgau krizį, o tu svajojai apie tobulybes. Dabar tu sergi, o aš jau sveikas. Bet pasveiksi ir tu.
    Vasaris nieko neatsakė, o Stripaitis, atsišliejęs į lovos kampą, primerkęs mažutes akytes, tyrė jo veidą. Paskui užtraukė dūmą ir kaip niekur nieko kuo ramiausiai paklausė:
    - Klausyk, Liudai, tu laikai mišias?
    - Laikau, - kurčiai atsiliepė Vasaris.
    - Ir išpažinčių klausai?
    - Retkarčiais.
    - O pats ar eini?
    - O tu?
    - Aš einu.
    - Einu ir aš.
    Melavo abudu, nes nėjo nei vienas, nei antras. Stripaitis vėl užsitraukė dūmą ir staiga sukikeno smulkiu, ilgu juoku.
    - Matai, koks aš svolačius - norėjau tave iškvosti, o pats pasislėpti. Liudai, juk aš neinu išpažinties. Aš manau, kad neini nė tu.
    - Na, ir nėr čia ko džiaugtis, - susierzino Vasaris.
    - Kaip nėr ko? Aš juk katalikų frakcijos narys, o tu - katalikų gimnazijos direktorius.
    Vasarį pagavo tokis pasibjaurėjimas savim ir Stripaičiu, kad norėjo jį išvaryti pro duris, o pats eiti kur akys neša.
    Bet Stripaitis kuo ramiausiai rūkė papirosą ir filosofavo toliau:
    - Aš, matai, žiūriu į šituos reikalus taip: kas kam galvoj, kaip aš tikiu ir kas yra mano sąžinėj! Savo darbą dirbu - ir galas. Buvau parapijoj - vikaravau, davatkas spaviedojau, pamokslus sakiau; išrinko į Seimą - ginu Bažnyčios reikalus, pildau partijos programą, kovoju su cicilikais. Daryk ir tu taip. Direktoriauk, mokyk vaikus krikščioniškai, o tikėk ir elkis kaip nori. Tik venk scandalisare parvulos. Vienintelė šventa praktiška taisyklė gyvenime. Jeigu jos nesulaužysi, plaukas tau nuo galvos nenukris. Tu manai, kad mes vieni toki?
    - Žinoma, apgavikų gyvenime niekad nestoka. Bet kam čia dangstytis kitais?
    - Žinai ką, Liudai, man atrodo, kad mes daugelį dalykų per daug komplikuojame ir patys sau neriame kilpą ant kaklo. Ypač tu. Kokiem velniam tau graužtis?! Esi talentingas poetas, visų gerbiamas žmogus, turi neblogą vietą, - gyvenk ir norėk! Vienam markatna? Tai prisipratink kokią poniutę - kad ir tą velnią Genulienę. Juk žiūri kaip katė į lašinius! Naudokis gyvenimu, nebūk mulkis!
    - Ačiū už patarimus. Aš juos girdžiu jau ne pirmą sykį ir ne iš tavęs vieno.
    - Na ir puiku: juo dažniau girdėsi, juo greičiau įsitikinsi.
    Stripaičio vizitas nepataisė Vasario nuotaikos. Ciniškai atviruose atstovo žodžiuose jis išgirdo tolimą savo paties minčių aidą, pamatė savo paties nors iškreiptą, bet apytikrį paveikslą, ir prieš jo akis nusitiesė klaiki tolimesnio gyvenimo perspektyva: apsiprasti, apkerpėti, nugrimzti ir uždusti.
    Atstovas pasakė ir vieną didelę psichologinę tiesą: juo dažniau girdėsi, juo greičiau įsitikinsi. Nors ir kaip purtėsi Vasaris priimti Stripaičio patarimus, vis dėlto po tokių pašnekesių pačiame sielos dugne lyg kiek palengvėdavo: et, ne aš vienas tokis... gyvenimas...
    Galimas daiktas, kad jeigu jis būtų bendravęs tik su Stripaičiu ir lankęsis į linksmas kompanijas, kur gerdavo, flirtuodavo ir nerūpestingai leisdavo laiką, nesisielodami jokiais sąžinės skrupulais, jis būtų su savo padėtim apsipratęs, kaip Stripaitis sakė, būtų "įsitikinęs". Bet jis nuolat susitikdavo ir su tokios nuotaikos žmonėm, kurie dažnai pradrėksdavo jo žaizdą, žadindavo jo jautrumą.
    Advokatas Indrulis, pas kurį jis vis dar tebegyveno, buvo pirmeivis ir, kaip teisingai jį charakterizavo Varnėnas, žmogus gana sunkus, dažnai smulkmeniškas ir priekabingas. Dažnai jis mėgdavo ginčus tokiais klausimais, kurie iškeldavo aikštėn dvilypę Vasario poziciją; kuriais jis negalėdavo arba nenorėdavo nuoširdžiai pasisakyti, o turėdavo išsisukinėti arba stačiai meluoti.
    - Po plynių tie tavo katalikai! - sušukdavo kartais Indrulis, laikraščiu nešinas įvirsdamas į Vasario kambarį. - Paklausyk, kokį įstatymo projektą patiekė Seime krikščionys demokratai! Ne, šitas klebonų ir zakristijonų režimas uždusins Lietuvoje visokią iniciatyvą, visokį laisvos minties švystelėjimą!
    Jis skaitydavo laikraštį ir primygtinai klausdavo Vasario nuomonės. Jei Vasaris gindavo, jis šokdavo ginčytis, o jei pritardavo, jis nustebintas ironizuodavo:
    - Ir tu taip sakai? Tu - kunigas ir katalikų gimnazijos direktorius! Tai kaip tu gali kunigauti su tokiom nuomonėm?!
    Būdavo dar sunkiau, kai jis įsigeisdavo disputuoti tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimais.
    - Sakyk, Liudai, tu teologas, tai turi žinoti. Šventame Rašte yra pasakyta, kad Dievas pirma sutvėrė šviesą, o tik paskui saulę, mėnesį ir žvaigždes, o kitoj vietoj, kad Jozuė sulaikė saulę danguje. Tai jis sustabdė žemės sukimąsi, ar ką? Iš viso, kaip jūs aiškinat tokius absurdiškus prieštaravimus gamtos mokslui?
    - Labai tai man galvoj? - atsikalbinėdavo Vasaris. - Aš tokiais niekniekiais nesidomiu. Tai gimnazistų darbas. Tu Šventrašty ieškok moralės ir tikėjimo, o ne gamtamokslio tiesų.
    Indrulis įsižeisdavo ir ieškodavo, kaip įgnybti į skaudžiausią vietą Vasariui. Jis taip, pvz., sakydavo:
    - O vis dėlto, Liudeli, ir tavy yra geroka jėzuitizmo dozė. Tu dabar, kiek aš pastebėjau, puikiai moki išsisukinėti. Gimnazijoj tu būdavai tiesmukas ir atviras vaikas. Pagadino tave tie dvasiški mokslai.
    Vieną sykį tokiu būdu jiedu beveik rimtai susipyko. Indrulis pradėjo ginčą apie išpažintį, Vasaris ėmė tą sakramentą ginti, įrodinėdamas jo naudingumą ir racionalumą. Advokatas nukreipė kalbą į pačių kunigų praktiką, ir iš kai kurių jo posakių buvo galima įtarti, kad jis girdėjo aną Vasario ir Stripaičio pasikalbėjimą.
    - Jūs visuomet taip, - ironiškai šypsodamasis ir pešiodamas savo barzdelę kalbėjo Indrulis. - Mokote vienaip, o darote kitaip. Netoli ieškant, antai tavo sėbras Stripaitis. Aš labai abejoju, ar jis eina išpažinties ir ar jam brangu tai, ką jis gina iš Seimo tribūnos. Be to, tai tikras nepraustaburnis ir pagyrų puodas. Įsivaizduok, sykį jis man pradėjo girtis, kad jam simpatizuojanti Auksė. Na, ar ne stuobrys!
    Vasariui švystelėjo pikta mintis.
    - A propos, - tarė jis lyg ką atsiminęs,- tu man sakei, kad Auksė tavo sužadėtinė. Juk tai taip pat buvo pasigyrimas, brol...
    Indrulis užraudo ir sumišo.
    - Kaip tai?.. Kodėl pasigyrimas?
    - Paprastai. Aš esu tikras, kad ji niekad netekės už tavęs.
    - Cha... Iš kur tas tikrumas?
    - Čia jau mano paslaptis, - reikšmingai nutylėjo Vasaris.
    - Na, na... - numykė Indrulis. - Tas paslaptis mes tuoj išaiškinsime.
    Ginčas tą vakarą nutrūko ir jau daugiau nebesikartojo. Indrulis pasidarė sausas ir oficialus, o Vasariui paaiškėjo, kad žūt būt jis turi susirasti kambarį kitur.
    Jis džiaugėsi nusikratęs vienu savo žaizdos kiršintoju, bet netrukus atsirado kiti, kuriais nusikratyti buvo daug sunkiau.
    Prof. Meškėnas susirūpino Vasario likimu nuo pirmos jo parvykimo dienos. Kai Vasaris taip griežtai tuomet atsisakė atlaikyti mišias, profesoriaus įtarimai, kurių jis turėjo ir anksčiau, pasitvirtino. Buvo numanu, kad jo draugas stovi ant apostazijos krašto. Šitą nuojautą patvirtino tėvas Severinas, su kuriuo prof. Meškėnas palaikė artimą pažintį ir kuris, pirmai progai pasitaikius, papasakojo savo atsitiktinį atsilankymą pas grįžusį poetą. Tėvas Severinas buvo žmogus prityręs, daug matęs, tarėsi esąs geras psichologas ir iš žmogaus veido skaitąs kaip iš atviros knygos. Jo žodžiai apie Vasarį buvo labai griežti ir nepalankūs.
    - Tai visiškai, visiškai supasaulėjęs kunigas. Jo veide nėra nė vieno dvasiškiui charakteringo bruožo. Aš jį buvau sutikęs ir mieste. Jo manieros visai pasaulietiškos. Juo reikia rimtai, labai rimtai susirūpinti.
    Literatūros vakarėly pas doc. Varnėną prof. Meškėnas visai įsitikino, kad tėvas Severinas nė kiek neperdeda. Diskusijos, kurias sukėlė Vasario drama, profesoriui labai nepatiko. Jos aiškiai rodė, kad dramos turinys nėra toks, koks tiktų kunigui, ir kad autoriaus galvoj yra privisę daug pavojingų minčių. Ypatingai nepatiko prof. Meškėnui Auksės kalba. Pirmiausia - tos kalbos turinys, o paskui ir tai, kad ji išėjo iš lūpų gražios panelės, kuri, be abejo, galėjo kristi į akis ir į širdį jaunam, liberališkai nusiteikusiam autoriui. Tad iš eilės prof. Meškėnas pasiskubino savo įspūdžiais ir nugąstavimais pasidalinti su tėvu Severinu.
    - Ta moteris, - kalbėjo profesorius, - gali padaryti jam labai blogos įtakos. Jos pažiūros aiškiai liberališkos. Ji pastūmės jį parašyti dar pavojingesnių dalykų. Aš manau, kad ir tas jo dramos komentaras buvo gudriai mesta jam meškerė.
    - O kaip jis?
    - Tada nieko. Aš observavau. Prie stalo sėdėjo kartu, bet kalbėjosi labai mažai.
    - Na, iš to kol kas didelių išvadų mes negalime daryti. Bet Vasarį paimk savo globon. Nežymiai, draugiškai. Reikia atsverti tas visokias netinkamas pažintis.
    - Bijau, kad aš nesugebėsiu padaryti jam jokios įtakos, - susirūpino profesorius. - Esame per artimi pažįstami. Pabandyk tamsta pats su juo arčiau susipažinti.
    - Laikau savo šventa pareiga.
    Abu prieteliai atsisveikino, tvirtai pasiryžę ginti Vasarį nuo visokeriopų pavojų ir išsaugoti jį dvasiškojo luomo ribose.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page