r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

V

    Rytojaus dieną atsikėlęs ir priėjęs prie lango, Liudas pamatė, kad motina, pasikabinusi ant tvoros, dulkina ir valo jo sutaną. Tą sutaną, kaip nereikalingą, jis paliko paskutinį kartą lankydamasis tėviškėj dar karo pradžioj. Motina, matyt, rūpestingai ją išsaugojo ir, pastebėjusi, kad kunigėlio lagaminėly kitos sutanos nėra, ėmė ją valyti. Juk reiks gi jam važiuoti į bažnyčią ir laikyti šv. mišias!
    Pamačiusi, kad Liudas jau atsikėlė, ji, sutana nešina, pasiskubino į seklyčią.
    - Gerai, kunigėli, kad kadaise palikote namie sutaną. Savo turbūt pamiršote įsidėti į valizėlę.
    - Ne, mama, nepamiršau, bet maniau, kad nereiks. Šį kartą trumpai pas jus viešėsiu, tai į bažnyčią nebus kada nė nuvažiuoti. Bijau, kad klebonas nesutrukdytų. Šiandien apžiūrėsiu laukus, pasikalbėsime, ryt noriu pavaikščioti po girią, penktadienį gal atlankysime Murmų dėdę, o šeštadienį jau turiu būti Kaune.
    Motina, išgirdus tokį planą, iš nusiminimo net rankas užlaužė:
    - Vaje, kunigėli, bijau ir pasakyti. Parašėte taip vėlai laišką, kad nespėjom jum nė pranešti, kaip čia mes susitarėm. Žinodami, kad parvažiuosite, ryt dienai suprašėme visas gimines į egzekvijas už Šilainių dėdės ir visos giminės dūšias.
    Liudas pajuto, kaip karšta banga perliejo jį visą, ir neslėpdamas apmaudo tarė:
    - Et, mama, reikėjo jum tai daryti be mano žinios! Galgi aš turiu tokių priežasčių, kad ryt negaliu tų egzekvijų laikyti?..
    - Ir aš taip sakiau, - teisinosi motina, - bet tėvas užsispyrė, ir tiek. Pirmasis, girdi, pasimatymas su laimingai grįžusiu sūnum turi būti visos giminės, gyvų ir mirusių, džiaugsmas.
    Liudas matė, kaip ji nubraukė prijuoste ašaras. Daugiau jis prieštarauti nepajėgė.
    - Na, nieko, mama. Kas padaryta, tai padaryta. Sutana yra - galėsime važiuoti į bažnyčią.
    Jis dar nė pats nežinojo, kaip pasielgs, tik viena buvo aišku, kad priešintis tėvam, nelaikyti tų egzekvijų reikštų skaudžiausiai įžeisti ir juos, ir visus gimines. Ir kuo gi pasiteisinti?
    Po pietų jis vienas išėjo į laukus, užlipo į Aušrakalnį ir, atsigulęs čiobreliais kvepiančioj jo viršūnėj, ėmė narplioti susidėjusią situaciją.
    Buvo likusi dar viena maža vilties spragelė - tai pačiam atgiedoti nokturnus, o kleboną prašyti, kad atlaikytų mišias. Bet ir šita spragelė tuoj užsiraukė, kai jis sumetė, kad klebono mišios paprastai esti užpirktos, o jeigu ir nebūtų, tai kaip visa tai atrodys tėvam, svečiam ir pagaliau klebonui!
    Vadinasi, teks mišias laikyti pačiam. Čia Liudas Vasaris leidosi į savo sąžinės labirintą. Pirmiausia, jau treti metai, kaip jis nebuvo išpažinties. Nepaisant jau visų kitų nuodėmių, šitos vienos pakako, kad licite jis negali administruoti jokio sakramento. Metus nebuvęs išpažinties kunigas ne tik sunkiai nusideda, bet faktiškai yra jau suspenduotas ir mišių laikyti negali. Taigi ryt anksti tektų eiti pas kleboną išpažinties. Bet pasiruošti išpažinčiai iš 3 metų reikėtų atlaikyti bent 3 dienų rekolekcijas, suskaityti nuodėmes, sužadinti gailestį, pasiryžt pasitaisyti, žodžiu, išspręst viso tolimesnio gyvenimo problemą ir jau nuoširdžiai stoti į pavyzdingo kunigiško gyvenimo kelią.
    Ar jis, Liudas Vasaris, gali dabar, tučtuojau, tokį žingsnį padaryti? Jis bando save ir šiaip, ir taip, bet atsakymas vis vienas: ne, jis to padaryti negali. Jis žino, kad nepasiryš nei šiandien, nei per 3 dienas, nei per 3 mėnesius. Ar jis mes kunigavęs, ar taps geru kunigu, jis pasakyti nemoka. Jo vidaus gyvenime vyksta kažkokia logiška, dėsninga ir griežta evoliucija, kurios jis negali nei sustabdyti, nei pakreipti.
    Bet mišias jau reikia laikyti rytoj. Išpažinties eiti jis nenori, nes tai būtų vien tuščia forma, komedija, pasak Varioko. Vadinasi, jis laikys mišias, trejus metus nebuvęs išpažinties...
    Padaręs tokią baisią išvadą, Vasaris tarėsi konstatuosiąs savo širdy pasibaisėjimą, susirūpinimą, panieką sau pačiam, bet nustebo, nieko to nejausdamas. Painiava pasirodė daug lengviau išnarpliojama, negu jis buvo manęs. Kodėl? Ir štai jis padarė išvadą: kad nuo altoriaus jį stūmė ne moralinė tos painiavos ir savo pasiryžimo pusė, bet vien nenoras arba vengimas viešai prisipažinti esant kunigu, nenoras užsivilkti sutaną ir bažnytinius rūbus.
    O moralinė pusė? Nejaugi jo sąžinė pasidarė tokia atbukusi, o jis pats taip suniekšėjęs, kad nedrebėdamas drįsta eiti atlikinėt didžiausią tikėjimo misteriją, nebuvęs 3 metus išpažinties. Bet ir čia jis randa raminantį atsakymą. Juk moralinis visos tos painiavos atžvilgis ir jo pasiryžimo tariamas blogumas eina ne iš prigimtinės teisės, išreikštos Dekaloge, bet iš dogmų arba iš formalinių Bažnyčios nuostatų. Kodėl būtent metus neiti išpažinties yra jau sunkioji nuodėmė, o mėnesį, pusę metų, metus be vienos dienos - dar nėra nuodėmė? Formaliniam nuostatam Vasaris jau seniai nebejautrus. Kai kuriom dogmom taip pat. Ar jis kaltas, kad jo protas ir širdis to nepriima?
    - Iš esmės, - samprotauja jis, - tuos 3 metus aš gyvenau taip pat dorai kaip ankstyvesniuosius. Mišios yra Dievo garbinimo aktas, Dievo ir žmogaus, dvasios ir materijos jungimosi simbolis, kurio turinį supranta ir jaučia kiekvienas individualiai. Kodėl aš negaliu šito simbolinio akto atlikti, juoba kad ir pati Bažnyčia pripažįsta, jog objektyvi jo vertė nepareina nuo subjektyvaus mano sąžinės padėjimo. Tikintiesiem mano mišios bus atlaikytos valide, o man pačiam, subjektyvios mano sąžinės šviesoj, einančioj iš prigimties teisės, o ne iš formalinių nuostatų - ir licite.
    Padaręs tokių išvadų, Liudas Vasaris palengvėjusia nuotaika nusileido nuo Aušrakalnio.
    Namie po pietų jis apsivilko sutaną. Ji, nors buvo apnešiota, tiko visai gerai. Jis perėjo kelis kartus per kambarį, išėjo į kiemą,- nieko, kojos nesipainioja. Kartą įgytas įgudimas neišnyko. Tėvų veidai prašvito. Ačiū Dievui, jų kunigėlis vėl tikras kunigas!
    Tėvas neslėpdamas reiškė savo pasitenkinimą:
    - Na, kunigėli, dabar net akim mieliau pažiūrėjus. Ir žmonėm ne gėda pasirodyti. Bent visi mato, kad kunigas, o tai galėjo pamanyti, kad kokį šunponį parsivežė Vasaris. Nepatinka man tos vokiškos mados.
    - Gana jau, gana, - draudė jį motina. - Jau kunigėlis pats žino, kur kaip pritinka, - nors ir pati buvo ne mažiau patenkinta už tėvą.
    - Ar ne vis tiek, tėte, - teisinosi Liudas. - Lotyniška patarlė sako, kad ne drabužis padaro vienuolį, taigi ir kunigą. O trumpais keliauti daug patogiau.
    - Nežinau, - abejojo tėvas. - Geras žmogus visada kunigą pagerbs ir jam iš kelio pasitrauks ir kitą sudraus. O poniškai apsirengę visi lygūs. Šiandien kiekvienas suskis poniškai moka...
    Liudas mato, kad tėvo neįtikins, ir eina į klėtį paliktose kadaise knygose pasiieškoti, ar neras, iš kur galėtų prisiminti mišių apeigas ir tekstus, nes per kelerius metus galėjo kai ką pamiršti.
    Ligi vakaro jis kartojo mišias, o atsigulęs jautė lengvą nerimastį ir dar kartą apsvarstė visą tą reikalą. Nieko nauja jis nesugalvojo, nors ilgai negalėjo užmigti, ir daug visokių minčių ir spėliojimų skrido per galvą. Sienoje įkyriai graužėsi trandis, o jo sąžinės gelmėse taip pat vos jaučiamai ėmė judėti abejonių kirminėlis, kurio negalėjo nutildyti joki samprotavimai.
    Ryt rytą jis pabudo anksti ir ėmė rengtis į bažnyčią. Rengėsi tėvai, broliai ir seserys, beveik tokiu pat kruopštumu, kaip kadaise į primicijas. Visi bėgiojo, tvarkėsi ir ruošėsi, skubėdami ir vis ko nors nesuskubdami padaryti. Po egzekvijų ir ražančiaus bažnyčioje visi giminės ir kaimynai turėjo važiuoti į Vasarius pasižmonėti ir pasistiprinti. Tad ruošos ir rūpesčio buvo nemaža.
    Pagaliau susitvarkė, susėdo į vežimą, ir tėvas, savo papročiu persižegnojęs, pavarė arklius. Kaimynai sekė juos akim, o kiti lydėjo ir į bažnyčią, nes visas kaimas žinojo, kas šiandien Vasariuose per šventė.
    Klebonas sutiko Vasarį kaip mielą svečią. Valandėlę pasišnekučiavę, abudu nuėjo į bažnyčią. Žmonių jau buvo gana daug. Visi kviestieji, net ir iš tolimesniųjų parapijų, pasistengė atvažiuoti. Klebonas pasirūpino, kad Vasarių egzekvijos būtų iškilmingos ir puošnios. Vidury bažnyčios stovėjo aukštas juodais calūnais dengtas katafalkas. Jį puošė sugabenti iš klebonijos fikusai, oleandrai, palergonijos ir daugybė žvakių. Visi net stebėjosi šviesų gausumu. Pamatęs tokį paruošimą ir atsilankiusiųjų daugybę, Vasaris galutinai įsitikino, kad nelaikyti tų pamaldų jam nėra galima.
    Atgiedojęs nokturną, jis ėmė rengtis mišiom. Kalbėdamas preparaciją, jis stengėsi sužadinti savy gailestį už nuodėmes, bet jokio pasiryžimo ateičiai jo širdy nekilo. Vilkdamasis albą ir juodą, sidabru išsiuvinėtą arnotą, jis kiek nerimavo ir jaudinosi, ir jo pirštai truputį virpėjo, kai jis dėjo ostiją į pateną. Bet jis greit susivaldė ir, nusilenkęs kryžiui, priėjo prie altoriaus. Pradėjo mišias jau visai nurimęs, tartum tai būtų buvęs kasdienis jo darbas. Tik kalbant "Confiteor", mušantis į krūtinę ir sakant žodžius "mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa", jį nusmelkė mintis, kad ar tik ne šios mišios bus jo gyvenimo maxima culpa - visų didžiausia kaltė.
    Bet toliau viskas ėjo sklandžiai. Laikydamas mišias, jis girdėjo viską, kas darėsi aplink jį bažnyčioj: klapčiukų skambučius ir atsakinėjimus, vargonų ir vargonininko balsą, žmonių šlamesį ir kosėjimą. Atsisukdamas su "Dominus vobiscum" ir "Orate fratres", jis pamatė tėvus ir dar keletą pažįstamų veidų. Tas kontaktas su aplinkuma jį nuostabiai stiprino ir drąsino.
    Tačiau kai atėjo konsekracijos ir pakylėjimo momentas ir visa bažnyčia taip nutilo, tartum ji būtų buvusi tuštutėlė, o jis vienas pasilenkęs ties ostija ir kieliku šnibždėjo galingiausius pasauly konsekracijos žodžius, jį antrąkart nusmelkė nerimastis ir baimė. Akim sekdamas savo paties keliamą į viršų kieliką, jis pajuto lengvą svaigulį ir turėjo net prisišlieti prie altoriaus. Bet tas truko tik vieną momentą. Vėliau, atsimindamas tą momentą, jis manydavo, kad tai atsitiko dėl to, jog jis buvo blogai miegojęs, nevalgęs ir, pakėlęs akis į viršų, lengvai galėjo netekti pusiausvyros.
    Paskutinė svarbioji mišių vieta, Komunija, didesnio susijaudinimo jam nesukėlė. Komuniją taip pat priėmė tėvai, kai kurie giminės ir šiaip dar keletas žmonių, buvusių tą dieną išpažinties. Po mišių jis atgiedojo "Libera" ir nuėjo į kleboniją pusryčių, o tėvai ir giminės dar pasiliko bažnyčioj giedoti ražančiaus.
    Buvo jau beveik pietūs, kai po visų pamaldų Vasariai su svečiais parvažiavo namo. Visų dėmesio centras buvo kun. Liudas. Visi džiaugėsi, matydami jį laimingai sugrįžusį, ir klausinėjo apie tolimus kraštus ir jų gyvenimą. Stebėjosi ir guodėsi, išgirdę, kad svetur dar sunkiau gyventi negu Lietuvoj.
    Pagaliau, norėdamas nukreipti kalbas ir dėmesį nuo savęs, jis ėmė klausinėti, kaip jiem klojasi dabar po karo, ar jie patenkinti nauja tvarka. Liudui, pirmą kartą atsidūrusiam didesniam žmonių būry, rūpėjo pažinti jų nuomones, pažiūras ir kiek savo nepriklausomos valstybės susikūrimas yra padaręs įtakos jų protui, nusiteikimui ir viso gyvenimo apyvokai. Bet dauguma, ypač senesnieji, galvojo taip, kaip jo tėvas: Lietuva, vadinasi, vyriausybė - sau, o mes - sau.
    - Dabar visa valdžia jūsų pačių priklauso, - kalbėjo Liudas. - Jūs renkate Seimą, o Seimas pastato ministerius ir patį prezidentą. Kokius išrinksite į Seimą žmones, tokia bus ir vyriausybė.
    Bet kaimiečiam tas nebuvo taip aišku. Dėdė Murma tik ranka numojo:
    - Apgavystė, kunigėli, daugiau nieko! Ką čia mes renkame? Mes tik partijas renkame. O partijos ant lapelių pavardes be mūsų surašo. Štai ir per pereitus rinkimus į Seimą pateko Kleviškio zakristijonas, vienas kurpius iš Naujapolio, dar, sako, kažkoks mažažemis ar naujakurys nuo Skroblų. Ar mes būtume tokius rinkę? Ką koki išmano apie valdžią?!
    - Užtai tokia ir valdžia,- palaikė kitas.- Vokiečių, ot, tai buvo valdžia! Žodį pasakė, tai šventa. Nepadarysi - tai ir skūrą nulups.
    - Oi, moka ir mūsiškiai skūrą lupti, - pataisė trečias. - Tau gal neteko reikalų turėti įstaigose arba vieną kitą medį nusipirkti? Pavaikščiotum kryžiaus kelius!..
    Dėdė Murma išsiėmė iš burnos pypkę, nušvirkštė pro dantis seilę ir nusprendė:
    - Jau kai mūsiškis įsigauna į valdžią, amen! Nėr blogesnio narado! Prieš rinkimus tai tą ūkininką į padanges kelia - ir ūkininkų kraštas, ir valstybės pagrindas, ir tautos ateitis. O nueik į įstaigą, tai kokia nors išsipusčiusi panelė striuku sijonu nosį raukia, kalbėt nenori, o koks nors ponėkas nuzulintom alkūnėm tai dar ir aprėks tave. Kiekvieną malonės maldauki.
    Vasaris norėjo ginti valdžią ir valdininkus.
    - Visa tai, dėde, gal ir teisybė, bet reikia iš pradžių pakentėti. Mūsų valdininkai dar neįpratę, o dažnai ir tinkamo mokslo neturi. Palaukit nors dešimtį metų. Turėsime savo mokyklose mokytų žmonių, tada bus ir tvarka geresnė.
    - Duok Dieve, kunigėli, - skeptiškai sutiko dėdė. - Bet kol kas teisybės nėra. Vieni nori kuo greičiausia pralobti, pinigų prisilupti, kiti girtauja, ulioja, treti dideliais ponais statosi, o niekas padoriai darbo dirbti nenori.
    Išgirdę, kad pats Liudas ketina apsigyventi Kaune ir gauti gimnazijos direktoriaus vietą, vieni apgailestavo, kiti džiaugėsi, kad, reikalui atsitikus, būsią į ką kreiptis ir pagalbos ieškoti. Džiaugėsi ir tie, kurie ketino sūnų ar dukterį į mokslą leisti. Tie iš giminės direktoriaus tikėjosi daugiausia naudos.
    Po pietų ir pavakarių, po visų kalbų, aimanų, nusiskundimų ir pasiguodimų svečiai pagaliau išsiskirstė.
    Likęs vienas, Liudas Vasaris pasijuto prislėgtas ir užviltas. Pirmieji kaimo įspūdžiai nedavė jam nieko džiuginančio.
    - Kaimas, - mąstė jis, vaikščiodamas po sodelį, - tebėra tamsus, egoistiškas ir inertiškas. Kolektyvinius tautos uždavinius ir pastangas jis negreit dar supras. Bet tuo pačiu metu kaimas yra pastabus ir kritiškas. Kiekvienas klaidingas vadų žingsnis kelia kaime ne vien nusivylimą, bet ir nepasitikėjimą ateitim ir atkaklų pasiryžimą priešintis. Kaimas galėjo daug nukęsti ir abejingai žiūrėti į svetimųjų, rusų ir vokiečių, darbus, bet saviesiem nieko nedovanos ir nepamirs.
    Liudas Vasaris niekada nebuvo linkęs artimai bendrauti su kaimu. Dabar, po 10 metų, vos spėjęs paliesti kaimo gyvenimo pulsą, vos nugirdęs vieną kitą jo žodį, jis pamatė, kad ir dabar jis kaimui būtų svetimas, nesuprantamas. Jis pastebėjo, kad kaimo žmonės, net ir artimi giminės, dėstė jam savo nuomones nenorom, privengdami, varžydamiesi. Jei jis įrodinėdavo ką nors priešingai, jie nors sutikdavo, bet aiškiai buvo matyti, kad tik žodžiu, iš mandagumo, anaiptol ne iš pritarimo.
    - Su kaimu, - manė jis, - mano reikalai baigti. Nepriklausomos tautos gyvenimas yra tokis šakotas, kad aš rasiu tinkamo savo būdui ir gabumam darbo ir kitur, o netiesiogiai būsiu gal naudingas ir tai pačiai liaudžiai.
    Liudas Vasaris jautė, kad, toldamas nuo kunigo kelio, jis kartu tolsta ir nuo liaudies. Ne tik tolsta, bet tampa nusikaltėliu jos akyse. Kas kas, bet jau liaudis jį supras sunkiausiai ir gal niekad to nutolimo jam nedovanos.
    Jis karčiai nusišypsojo, atsiminęs, kaip moterėlės gėrėjosi jo mišiom ir juo pačiu. Jis staiga visu žiauriu aiškumu pamatė, į kokį dviprasmišką kelią jis žengia ir koks dvilypumas bei neaiškumas ima gaubti jo veiksmus ir jo asmenį. Niekad Liudas Vasaris taip sunkiai nejautė tą dvilypumą slegiant, kaip tą vakarą. Ir anksčiau, tiesa, jis nešiojo savy disharmonijos ir skilimo pradus. Bet anksčiau jo, kaip kunigo, sakramentaliniai veiksmai niekad nebuvo diametraliai priešingi tom moralinėm normom, kurias yra nustačiusi Bažnyčia ir tikinčiųjų pritarimas. Šiandien tai atsitiko pirmą kartą, ir, norint jis teisinosi ir išsisukinėjo susidariusiom aplinkybėm ir subjektyvia sąžinės šviesa, gilumoj vis dėlto jautėsi pažemintas ir neteisus.
    Ir jame vėl kilo noras išsivaduoti iš to pažeminimo, nusikratyti tuo slegiančiu sunkumu, sunaikinti tą dvilypumą, išlyginti disonansus. Jis pasiilgo teisingos kitų apie save nuomonės, vis tiek nors ta nuomonė būtų jam ir nepalankiausia.
    Jis dabar aiškiai žinojo, kad šia krytim jam reikia eiti ir į šį tikslą derinti visus savo veiksmus.
    Bet štai mano viena, o padarė ką kita. Jis viešai manifestavo savo kunigystę, nenorėdamas to ir net neturėdamas tam teisės.
    Jo laukiamas išsivadavimas buvo dar toli.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page