r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

IV

    Kitą dieną Liudas Vasaris išvažiavo į tėviškę. Buvo antradienis, namie jis ketino pabūti tik ligi penktadienio ar šeštadienio, kad sekmadienį nereikėtų vykti į parapijos bažnyčią laikyti mišių.
    Pats tėvas atvažiavo į stotį pasitikti sūnaus. Bet veltui jo akys ieškojo kunigėlio. Būtų senis jo nė nepažinęs, jeigu pats Liudas nebūtų jo prakalbinęs:
    - Na, tėti, turbūt manęs ieškote?
    Sumišo ir susigraudino senis Vasaris, sveikindamasis su sūnum.
    - Senatvė, kunigėli... Neprimatau jau... Bet ir jūs kaip pasikeitėt!.. Tai jau turbūt dešimt metų, kaip atsiskyrėm... Dabar jau - garbė Dievui, kad leido laimingai dar pasimatyti. Visaip pamanydavom. Šiais laikais žmogaus gyvenimas kaip ant plauko kabo. Na, tai einam ir važiuoti. Motina prasilaukė.
    Jis nelabai stebėjosi, pamatęs sūnų "poniškai" apsirengusį. Per rinkimus į Seimą ir į jų parapiją atvažiuodavo agituoti kunigų, kurie būdavo trumpais persirengę. Vienas taip ir mišias laikė - ir žmonėm labai negražu buvo, kad pro plačius, retus albos mezginius matė jo kelnėtas kojas.
    Jiedu išėjo iš stoties, tėvas apžiūrėjo arklius, įkėlė į vežimą nedidelį sūnaus lagaminėlį, rūpestingai apdangstė jį nuo dulkių ir, kai pagaliau abudu susėdo, linksmai pavarė arklius.
    - Garbė Dievui, - kalbėjo jis, dairydamasis į plonai apsiniaukusį dangų, - dienelė kelionei pasitaikė kuo geriausia. Ant lietaus neatrodo, ir saulutė nekepina. Pavakariais parsirisime... Na, tai kaip ten, kunigėli, svetimose žemėse, kur važinėjot? Rašėt, kad ir Ryme buvot, o šventą tėvą ar matėt?
    Liudas pradėjo pasakoti apie Romą ir kitas vietas, bet jam labiau rūpėjo išgirsti apie savo tėviškę ir buvusius pažįstamus.
    - Ką ten, tėte, svetimos žemės ir svetimi žmonės! - baigė jis savo informacijas, - geriau jūs man papasakokit, kaip praleidot karą? Sako, vokiečiai gerokai prikamavę.
    Tėvui jau ir pačiam knietė kuo greičiausiai pasiguosti sūnui dėl išgyventų karo baisybių, ir jis su visom smulkmenom ėmė piešti okupacijos vargus. Dūsavo senis, jaudinosi ir net pyko, pasakodamas apie žiaurų kreishauptmaną ir klastingą amtforšterį, kurie savo rekvizicijom kone prie bado buvo privedę visą apylinkę. O paskui kiek vargo ir baimės būta dėl tų "plienčikų"! Pagaliau ir tikrų plėšikų atsiradę...
    Gerą pusę kelio klausė Liudas tėvo pasakojimų apie karo vargus, tik retkarčiais įsprausdamas savo pastabas.
    - Daug iškentėjom, kunigėli, bet garbė Dievui, mūsų namelius saugojo nuo didesnių nelaimių. O antai Šilainių dėdė, amžiną atilsį, negrįžo iš Rusijos. Kruvinąja, sako, miręs.
    - Atsimenu. Apie tai rašėte man laiškuose.
    Bet tėvas vėl iš naujo papasakojo viską, ką tik žinojo apie Šilainių dėdės mirtį.
    - Prispaudė vargas kaltus ir nekaltus. Nubaudė Dievas svietą, per daug jau pasileidę buvo žmonės. Bet kad gero nė dabar nematyti. - Tokiom refleksijom baigė tėvas pasakoti karo vargus ir sparčiau pavarė arklius.
    - O Klevišky, tėte, ar teko būti? Kaip gyvuoja kanauninkas Kimša? Kur dabar ponia Brazgienė, žinote, giminaitė, kur už daktaro buvo ištekėjusi. Daktarą, rodos, į karą buvo paėmę?
    - Žinau... atsimenu... Klebonas dar gyvas ir sveikas... O-o!.. stiprus dar senis! Bet daktaras, amžiną atilsį, negrįžo... Per revoliuciją, sako, žuvo. O giminaitė, bus jau kokia trejetas metų, už kito ištekėjo. Kaune, sako, ir gyvenanti. Žinojau berods ir pavardę... Aukštas, sako, koks ponas. Kur neištekės? Jauna, linksma, o klebonas ir turto, sako, nemaža skyrė...
    Tėvas kažką dar ir toliau pasakojo, bet Liudas jau nebeklausė. Žinia, kad Liucė ištekėjo už kito, jį labai nustebino ir net tarsi užgavo. Gyvendamas užsieniuose, jis gana dažnai atsimindavo ponią Brazgienę. Tiesa, vikaravimo metai ir visa eilė tolimesnių įvykių buvo nutrynę sentimentinį jųdviejų pažinties pobūdį, bet vis dėlto Liucė, kaip pirmoji jo vyriškumą žadinusi moteris, jo atsiminimuose turėjo privilegijuotą vietą.
    Dažnai jis mėgdavo atsiminti visas jųdviejų pažinties smulkmenas ir gyvai įsivaizduoti tą linksmą, gyvą, juodbruvę išdykėlę, jos spindinčias akis, skambų juoką ir grakštų stuomenį. Kažkoks nujautimas jam kuždėjo, kad daktaras Brazgys iš karo nebegrįš. Bet jis niekad nesisielodavo dėl Liucės likimo ir niekad nepamanydavo, kad ji dar kartą ištekės už kito. Klebonas Kimša buvo juk pakankamai turtingas aprūpinti ją ir sūnelį.
    Ir štai dabar sužino, kad ji už to kito jau ištekėjusi. Liudo Vasario širdy ima kilti kaip ir koks priekaištas Liucei dėl tokio jos žingsnio. Kad ji kadaise tekėjo už Brazgio, jam atrodė visai paprasta ir net reikalinga, bet dar kartą eiti už kito reiškė lyg ir visiškai nuo jo nutolti, lyg ir išsižadėti šviesios jaunystės idilės ir jųdviejų pažinties, o gal ir visai ją pamiršti. Liucė, ištekėjusi už kažko kito, nepažįstamo, jam pačiam jau tapo neįmanoma, neprieinama, neįsivaizduojama.
    Liudas Vasaris dabar patyrė, kad per tą 10 metų štai nutrūko viena svarbi gija, rišusi jį su jo jaunyste, su gimtinės vietom, atsiminimais ir išgyvenimais. Jis pasijuto nuo visų nutolęs, visiem svetimas... Juk štai ir tėvas jo stotyje nepažino... O jeigu dar matytų jo širdį, jo sąžinę... O Rainakienė? Na, ta, be abejo, nesisielojo jo netekusi. Iš akių, tai ir iš širdies... Jis buvo tikras, kad baronienė jo nė kiek neliūdėjo ir nepasigedo. Bet, keistas dalykas, jokio priekaišto jis baronienei dėl to nedarė. O ją buvo jis berods labiau įsimylėjęs negu Liucę. Vėliau, užsieniuose, savo santykius su Rainakiene jis prisimindavo giedriai, su šypsniu lūpose, su lengva ironija ir net pašaipa. Liucės gi paveikslas visuomet buvo apgobtas gilaus nuoširdumo, o kartais ir lyriškos melancholijos.
    Iš lengvo sūpuojamas vežimo, jis skendėjo toliau savo jausmuose ir mintyse, jau visai nebegirdėdamas tėvo žodžių. Tėvas, ir pats pastebėjęs, kad sūnus jo nebeklauso, nutilo ir susimąstė taip pat, retkarčiais automatiškai šmėkšteldamas ties arkliais botagu. Po tokios tylos paprastai šneka palinksta kita kryptim - rimtesne, gilesne, intymesne. Pavažiavęs geroką kelio galą tylom, tėvas pažvelgė porą kartų į sūnų, krunkštelėjo ir tarė:
    - Tai kaip dabar, kunigėli, po tų visų mokslų? Vikaraut jau turbūt neisite? Klebonu geroj parapijoj būtų tinkamiausia.
    Klebonu? Staiga pažadintas iš savo minčių, Liudas pajuto net apmaudą dėl tokio naivaus tėvo spėliojimo ir šiurkščiai pasipriešino:
    - Ne, tėte. Į parapiją aš neisiu nei vikaru, nei juo labiau klebonu. Ne tam aš su tokiu vargu baigiau aukštąjį mokslą, kad užsikasčiau kur nors parapijoj. Gausiu tinkamesnio darbo.
    - Žinoma, kaimo sermėgiam gana ir paprastų kunigų... Ir man, tiesa, andai klebonas kalbėjo, kad jus vyskupas greičiausia skirs į seminariją profesorium.
    - Ne, tėte. Seminarijoj jau pakanka profesorių. Aš grįšiu į Kauną. Man siūlė gimnazijos direktoriaus vietą.
    - Ar vyskupas?
    - Ne, ne vyskupas... Bet vyskupas leidžia.
    Dabar nepasitenkinimą savo širdy pajuto tėvas. Ilgų metų jo svajonė ir viltis buvo matyti sūnų klebonu geroj parapijoj, gražioj klebonijoj, kur būtų ir gabalas lauko, ir galvijų, ir gražių arklių, kuriais sūnus važinėtų į atlaidus į svetimas parapijas. Slapta jis puoselėjo viltį, kad senatvėj ir pats turėsiąs kampelį tokioj klebonijoj ir galėsiąs pridaboti ūkio reikalus. Ir štai dabar tos ilgametės svajonės griūva, kaip tyčia, tokią valandą, kada reiktų džiaugtis, po tiek metų sulaukus sūnaus. Ir jis dabar bandė spirtis:
    - Be reikalo jum, kunigėli, tie rūpesčiai. Parapijoj ramesnis ir geresnis gyvenimas. Gimnazijos? Kas tos gimnazijos! Ne kunigo tai darbas.
    Apie gimnazijas nuo senų laikų, kai dar Liudas mokėsi, senis Vasaris turėjo kuo blogiausią nuomonę. Teko jam tada porą kartų būti ir pas gimnazijos direktorių - ir ligi šiol jo atmintyje liko gyvas to direktoriaus vaizdas: piktas, plikas, resva barzdele ponėkas, apsivilkęs mėlynu su auksinėm sagom švarku, kurio skvernai keistu būdu buvo nukirpti lygiai su liemene, o iš užpakalio tabalavosi dvišakė uodega. Ilgom plonom kojom jis žergliojo po kambarį ir vis kalbėjo, kad Liudas turįs apsigyventi valdiškam internate. Tad ir dabar senis Vasaris nors ir žinojo, kad ir kunigai esti direktoriais, bet senos antipatijos tom pareigom ligi šiol neįstengė nugalėti. Ne kunigo tai darbas, manydavo ir sakydavo jis apie tokius direktorius.
    - Kodėl ne kunigo? - nustebo Liudas. - Juk Lietuvai šiandien reikia daug mokytų žmonių. Tenka ir kunigam stoti į kitokį darbą.
    - Ak ta Lietuva,. Lietuva!.. - giliai atsiduso tėvas, ir didelis susirūpinimas atsispindėjo jo veide. Jis jau žinojo, kad tuo žodžiu pateisinama daug blogybių, kad ištvirkę valdininkai net girtaudami gieda "Lietuva, tėvyne mūsų". O blogis vardan Lietuvos štai ima brautis jau ir į dvasiškiją. Senis Vasaris nedrįso garsiai atvirai kunigų kritikuoti, bet jo širdy susikrovė jau nemaža neišreikštų priekaištų ir kartumo. Persirengę trumpais kunigai agituoja mitinguose, leidžiasi į ginčus ir duodasi šmeižiami visokių svieto perėjūnų, be sutanų net eina šv. mišių laikyti. O tame Kaune tai jau visai palaida bala. Esą kunigų ir atstovų, ir ministerių, apie kurių darbus jis girdėjo daug bloga tuose pačiuose mitinguose. O dabar štai ir jo paties kunigėlis sakosi eisiąs į Kauną, būsiąs gimnazijos direktorium, ir vis dėl Lietuvos...
    Sūnui jis šitų minčių nepasakė, bet abudu pajuto, kad tarp jųdviejų atsistojo kažkoks nesusipratimas, kažkoks tarpusavis nepasitenkinimas ir apmaudas. Ir tėvas, ir sūnus žinojo, kad šiais klausimais vienas kito neįtikins. Tad vėl nutilo abudu, bet tas tylėjimas buvo sunkesnis už atvirą ginčą. Liudas numanė, kad reikia duoti seniui išsikalbėti ir paskui pamažu nukreipti šneką kita kryptim.
    - Tai ką, tėte, nepatenkinti Lietuva? Savo valdžia vis dėlto geresnė už svetimą. Rusų žandarus jau apmiršot, bet ir vokiečiai, matot, koki buvo lupikai.
    Tėvas negreitai atsakė.
    - Ak, nieko... gyventi galima... mokesčiai pakeliami. Valdžia kaip valdžia. Tik kur seniau vienas sėdėjo, tai dabar trys - penki... O kai reikalą turi atlikti, tai jau gyvas galas. Ir žmonės ištvirko. Jaunimas niekais eina. Tos mados, nešiosenos - vis miestiškai, brangiai, o kai reikia ką parduoti - pusdykiai atiduoki...
    Ilgai skundėsi senis Vasaris naujo gyvenimo vargais. Kaip ir visi jo kartos žmonės, jis skeptiškai, su nepasitikėjimu žiūrėjo į "lietuvių valdžią" ir dėl visų negerovių tik ją vieną kaltino. Bet to kurtaus Lietuva nepasitenkinimo, kuris ruseno daug giliau negu gyvenimo negerovės, jis suformuoti ir išreikšti nemokėjo. Kad būtų mokėjęs, greičiausia būtų taip pasakęs: "Mes, senoji kaimo karta, jūsų, jaunųjų, nesuprantam ir šioj naujoj tvarkoj neprigysim. Naujas gyvenimas mūsų lūkesčius užvylė. Tikėjimas, Bažnyčia ir kunigai ima nuo mūsų tolintis ir eina tarnauti ne Dievui, bet Lietuvai. Kas ta Lietuva, aš gerai nesuprantu. Seniau maniau, kad tai mūsų kraštas, mūsų žemė, mūsų žmonės, o dabar matau, kad tai valdžios, partijos, prezidentai ir valdininkai. Jie vieni kitus verčia ir į kalėjimus sodina, o daugelis vagia, suka, kyšius ima ir skriaudžia savus žmones, vadinasi, tą pačią Lietuvą. Ir tu, sūnau, prasibastęs 10 metų svetimose žemėse, štai ketini mus senius visai pamesti ir eiti tarnauti tai naujai Lietuvai..."
    Panašiais žodžiais senis Vasaris būtų reiškęs savo skundą ir nepasitenkinimą, ir joki įrodinėjimai nebūtų galėję tų jo žodžių sugriauti. Sūnus iš dalies jautė, kas dedasi tėvo širdy, bet nuoširdžiai prabilti ir jį suraminti nė jis negalėjo. Atvirkščiai. Juo labiau jam aiškėjo tėvo širdgėla, juo labiau jis jautėsi pats kaltas ir juo mažiau turėjo vilties tą širdgėlą pagydyti. Nes tam būtų reikėję pirmiausia apsivilkti sutaną, išsiskusti tonsūrą, atsisėsti parapijoj, laikyti gražius arklius ir gerą gaspadinę, sekmadieniais giedoti sumas ir šaukti iš sakyklos griausmingus pamokslus.
    Liudas Vasaris jautė, kad, artėdamas į savo tėviškę, jis kartu artėja ir į tokį gyvenimo idealą. Ir jame ėmė kilti atsparumas ir noras priešintis. Savo kunigavimo pradžioj jis tokį idealą taip pat smerkė, bet remdamasis kitokiais sumetimais. Tada, jauno idealizmo polėkių valandom, jis manydavo, kad jeigu jau būti kunigu, tai kunigu asketu, apaštalu, tyliu Kristaus vynyno darbininku. Tolimesni įvykiai ir užsieny praleisti metai parodė jam, kad tokiu kunigu jis būti negali. Ne tik tokiu, bet gal ir iš viso kunigu jam sunku bus pasilikti. Jis dabar smerkė ne vien kunigiško gyvenimo oportunizmą, bet ir mistišką kvietizmą. Jis dabar norėjo būti ne vien laisvas poetas, literatas, bet ir veiklus savo visuomenės, tautos ir valstybės narys. Viena pasiliko jame nepakeičiama: suderinti savo aspiracijas su dvasiško luomo gyvenimo formom kaip seniau, taip ir dabar jis nemokėjo.
    Diena jau slinko vakarop, kai, užvažiavę ant kalnelio, jiedu pamatė gimtąjį kaimą. Galulaukėj stūksojo vienišas Aušrakalnis, kurį Liudas buvo pratęs iš tolo sekti akim dar anais laikais, grįždamas iš seminarijos. Tik dabar jis buvo matomas iš kito šono, ne niūksančių miškų, bet šviesaus horizonto fone. Godžiu žvilgsniu ėmė lukštenti Liudas Vasaris seniai matytas vietas. Visa apylinkė tarsi susmukusi žemyn, susigūžusi, tik Aušrakalnis toks pat ramus, rimtas ir net išdidus savo pakilimu lygiuose kelių kaimų laukuose. Ne, berods ne toks pat. Įgundanti keleivio akis ima pastebėti jo viršūnėje kaip ir kokių nelygumų - kepurnų ar kapčių.
    - Kas ten, tėte, ant Aušrakalnio? Dirbat ar statot ką?
    - Apkasai, kunigėli. Rusai per visą kalną didžiausią griovį nuvarė. Iki pat trobų, o iš kitos pusės net giraitę siekia.
    Matyt jau ir trobos. Bet kas čia? Liudas jų nė nepažįsta.
    - O kurgi gluosniai? - sušuko jis nustebęs. Didžiulių pilkalapių gluosnių alėjos už sodo, kuri taip puikiai puošė jų vienkiemį, kaip nebūta. Trobos barkšo kažkaip nejaukiai apnuogintos ir vakarų vėjam išstatytos.
    - Germanų darbas, - pro dantis prakošia tėvas. - Antai ir beržyną sodybose kaip skuste nuskuto.
    Štai jau ir jų kaimas. Seniau pagrįžusį iš seminarijos jį sveikindavo kiekvienas - didelis ir mažas. Dabar nebent kuris iš senesniųjų, suvokęs, kad Vasaris turbūt kunigą parsiveža, tingiai nusivožia kepurę. Kita karta, kiti žmonės, kurie jo, o jis jų nebepažįsta.
    Jis sunkiai susivokia savo jausmų mišiny. Kas jisai savo tėviškėj? Laukiamas saviškis, svečias ar užklydęs praeivis?
    Bet kieme jį pasitiko visa šeima su motina pryšaky. Visų akyse spindėjo džiaugsmo ašaros.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page