r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  III  IŠSIVADAVIMAS "Mea maxima culpa…"

III

    Rytą jis pabudo gana anksti, ir pirmoji jo mintis buvo vakarykštis Meškėno prašymas atlaikyti mišias. Vasaris pajuto smagų lengvumą ir džiaugsmą, kad profesoriaus prašymą atsisakė patenkinti ir kad šitos nemalonios pareigos šiandien jam dar nereikės atlikinėti.
    Bet ar pati pareiga - mišios - jam buvo nemaloni? Ne, jis stačiai nenorėjo viešai pasirodyti esąs kunigas. Ir ne tik viešai, bet ir sau pačiam buvo kažkaip drovu, koktu ir baugu vėl įsisąmoninti savo kunigystę - ir įsisąmoninti didžiausia kunigo pareiga - šv. mišių laikymu. Ir taip staiga, netikėtai, nepasiruošus!
    Tebepasilikdamas gulėti lovoje ir vis dar tebejausdamas malonų pasitenkinimą, kad išvengė tos pareigos, jis pabandė prisiminti, kur ir kada paskutinį kartą jis laikė mišias. Paskutiniuosius dvejus metus jis praleido Paryžiuj. Ne, Paryžiuj jis necelebravo nė karto. Anksčiau pusę metų jis gyveno Romoje. Taip, čia jis mišias dar laikė, nors ne kasdien. Čia tad ir bus jo paskutinės mišios.
    Paskui jo mintys nuslydo atgal į pirmuosius emigracijos laikus, į Rusiją. Čia jis išgyveno trejus metus. Rusijoj, daugiausia Petrapily, mišias laikydavo dar kasdien. Jis mokėsi Dvasinėj Akademijoj, kur disciplina buvo beveik tokia pat, kaip ir seminarijoj. Bet jau čia, nepaisant disciplinos, kunigiška jo dvasia pradėjo blėsti. Akademijos auklėtiniai, daugiausia jau kunigai, nepabijodavo retkarčiais tą discipliną sulaužyti.
    Vasaris, susitaręs su kuriuo nors draugu, kartais nesiprašęs išsprūsdavo į teatrą. Kartais, kai juos visus vesdavo pasivaikščioti sostinės gatvėm arba apžiūrėti kokio muziejaus ar parodos, jis su draugu smukdavo į šalį ir grįždavo į Akademijos rūmus tik apie vidunaktį. Jie vaikščiodavo Nevos prospektu, apžiūrinėdavo vitrinas, įsisukdavo į didžiuosius magazinus, o vakare eidavo į svečius pas kurį pažįstamą Petrapilio tautietį, kur neretai rasdavo ir daugiau svečių. Vienas kitas akademikas turėdavo ir civilinius rūbus, kuriuos, reikalui esant, paskolindavo ištikimiem draugam. Trumpais apsirengę, jie išvengdavo daug nemalonumų, nes sutanotus vežikai ir chuliganai dažnai išplūsdavo jėzuitais ir palydėdavo trilypiais rusiškais keiksmais.
    Akademijoje Vasariui konfliktas tarp kunigo ir poeto ėjo vis aštryn. Seminarijoj ir pirmaisiais kunigavimo metais tas konfliktas dažniausiai pasilikdavo jo viduj, jo sąžinėj, retai kada jo veiksmus ir elgesį iškreipdamas iš dvasiškojo luomo nuostatų. Čia gi, Rusijos sostinėj, tokių iškrypimų pasitaikydavo gana dažnai. Visa, kas buvo jam naudinga ir reikalinga kaip poetui: teatras, plati lektūra, santykiai su žmonėm, - visa tai jam, kaip dvasiškiui, buvo draudžiamas vaisius, kurio kiekvienas kąsnis pamažu dildydavo kunigiškus jo charakterio bruožus. Nejučiom jis ėmė atsipalaiduoti nuo kai kurių dvasiškų pareigų. Jis išgavo vyskupo leidimą ilgą ir painų brevijorių pakeisti daug patogesniu ražančium, kurį gali atkalbėti, ranką įsikišęs į kišenių, važiuodamas tramvajuj arba eidamas gatve. Meditacijas jie visi laikydavo kartu koplyčioj, bet skaitydavo jas kiekvienas iš savo knygos. O tos knygos ne visuomet būdavo tam tikslui tinkamos. Mišiom laikyti altorių ir laiko būdavo maža, o kunigų daug. Jie skubindavo ir stačiai lenktyniuodavo, kuris greičiau pabaigs.
    Trejų metų, praleistų Akademijoj, visiškai pakako, kad ne per gilus dvasinis Vasario gyvenimas apsitrauktų stora rutinos žieve ir taptų beveik automatiškai kartojamų įpročių eile.
    Paskui jam pasitaikė proga išvažiuoti į užsienį. Drąsių ir maištingų minčių sukilo tuomet jo galvoj. Pirmąsyk jam pasivaideno išsivadavimas. Nuo ko išsivadavimas? Jis aiškiai nežinojo. Gal nuo tos rutinos, gal nuo tų įpročių tuštumo, gal nuo tų vidaus konfliktų, gal nuo to liūdesio ir pesimizmo, kuris jį apsiaubdavo įsimąstymo ir įsijautimo valandom.
    Ir jis išvažiavo į tolimus, nežinomus kraštus ieškoti mokslo ir išsivadavimo. Skandinavija, Anglija, Prancūzija, Šveicarija ir Italija buvo tie kraštai, kurie per 10 metų pavadavo jam tėvynę. Jis mokėsi ir dirbo belaisvių šelpimo komitetuose, o paskui lietuvių pasiuntinybėse ir atstovybėse. Jis apsiprato su svetimais žmonėm, priprato prie civilinių rūbų, bet kunigo sąmonė jame vis dar tebebuvo gyva, ir laukiamo išsivadavimo jis nerado. Iš įpročio jis vis dar tebekalbėdavo ražančių, dažnai tuo pačiu metu mąstydamas apie pašalinius dalykus, suklupdamas "sveikamarijose" ir paslaptyse ir kartais nežinodamas, kurią ražančiaus dalį jis kalba. Kartą per mėnesį arba ir rečiau eidavo pas kokį kapuciną ar pranciškoną išpažinties, sakydavo trafaretiškas nuodėmes, išklausydavo trafaretiškų kapucino ar pranciškono pastabų ir vėl grįždavo į kasdienį darbą ir gyvenimą.
    Mišias jis laikydavo beveik kasdien, ypač pirmaisiais dvejais trejais metais. Keli Amerikos lietuviai kunigai atsiųsdavo jam dolerinių intencijų, kurios ir buvo svarbiausias jo pragyvenimo šaltinis.
    Bet štai vėl patekęs į Paryžių ir gavęs apmokamą vietą atstovybėje, jis mišių daugiau nebelaikė. Ar čia nulėmė vien materialinės aplinkybės, jis ir pats to gerai nežinojo. Greičiausia, kad ne. Kasdienis darbas, naujos pramogos ir visa didžiulio miesto atmosfera nutraukė ir tuos paskutinius ryšius, kurie dar buvo jį sieję su kunigiškom pareigom. Jis žinojo, kad Paryžiuj gyvenantiem kunigam suspensos bausme uždrausta lankyti teatrus. Jis gi eidavo ne vien į teatrus, bet ir muzikholus, kur susidarydavo tokia nuotaika, kad stoti prie altoriaus jam atrodydavo nepakenčiamai koktu ir net šventvagiška. Bet vis dėlto jis nevengė nei tų vietų, nei tos nuotaikos. Jis manė, kad jam tai reikalinga kaip poetui, kaip literatui.
    Jis sakydavo, kad vengiąs vien sunkiosios nuodėmės, ir, teologiškai išanalizavęs savo sąžinės kazusus, tardavosi tokios nuodėmės išvengęs. Bet ilgainiui jis pradėjo nesutarti su teologija dėl kai kurių nuodėmių sunkumo. Jam atrodė neįtikima, kad, pavyzdžiui, vieną dieną nesukalbėjęs brevijoriaus arba jį pakeitusio ražančiaus, jau būtum mirtinai nusidėjęs. Jeigu jis būtų labiau domėjęsis teologijos doktrinom ir pakontroliavęs savo tikėjimą, tai būtų pamatęs, kad ir dogmų srity jam daug kas yra svetima, keista ir nepriimtina.
    Tokiu būdu, gyvendamas Paryžiuj antruosius metus, Liudas Vasaris jau buvo nusikratęs beveik visais išviršiniais ir daugeliu išvidinių kunigystės ryšių. Tačiau kunigo sąmonė jame vis dar buvo gyva ir varžydavo ne vienu atveju. Visai laisvas jis jausdavosi tik ten, kur žinodavo, kad niekas jo nepažįsta. Jis kartais su pamėgimu klaidžiodavo bulvarais, užsukdavo į kavines, lankydavo meno galerijas ir teatrus, gardžiuodamasis ta laisve, kurios jis neturėtų, čia, nešiodamas sutaną. Tuomet jis būdavo giedrai nusiteikęs, pastabus ir akylus daugeleriopiem gyvenimo reiškiniam. Jis jausdavo kylančią savy energiją ir augantį pasiryžimą, nusikračius dvasiškių luomo varžtais, atsidėti vien literatūrai, pažinti žmones ir pasaulį, ruoštis kūrybai ir tik jai savo gabumus ir patyrimus sunaudoti. Nes gyvenimas, manė jis, yra didžiausia vertybė, ir neprivalo būti jokių formalinių kliūčių jį tikslingiausiai ir vaisingiausiai sunaudoti.
    Bet pakakdavo pasipainioti kam nors iš saviškių, ypač mažiau pažįstamų, kurie žinojo jį esant kunigą, - ir visas jo entuziazmas ir giedri nuotaika staiga dingdavo. Jo akys prigesdavo, jis visas sustingdavo, susigūždavo į save, tapdavo atsargus ir drovus, tarsi sugautas ką blogo darant. Atvažiavusieji iš Lietuvos paprastai norėdavo patekti į "Folies Bergéres", "Casino de Paris" arba į kitą panašią vietą. Bet jeigu kuris nors jam sakydavo: "Na, kunige Liudai, nuvesk mus šį vakarą į kokią skylę pažiūrėti Paryžiaus gražuolių", - jis išsikalbinėdavo neturįs laiko arba rasdavo kitokią priežastį atsisakyti. Pavadintas kunigu, jis staiga netekdavo geros nuotaikos ir nepalankia akim žiūrėdavo į tą, kuris jį taip pavadino.
    Šitokis jo jautrumas ėjo ne iš veidmainiškumo, kaip galėjo kai kas pamanyti. Jis niekad nenorėjo atrodyti geresnis, negu iš tiesų yra, jam buvo visai nesvarbu, kas ką apie jį manys. Bet kunigui nederančiose aplinkybėse jis stačiai negalėjo pakelti kunigo vardo ir kitų nuomonės, kad jis yra dvasiškis. Jo kunigystė buvo gili, paslėpta žaizda, kurią tik jis pats mokėjo aplenkti, bet kurią skaudėjo nuo kiekvieno svetimo prisilietimo.
    Dėl to kartais vienatvės ir įsimąstymo valandom jį apsemdavo klaiki nuovoka, kad jis gyvenime yra vienų vienas, kad jis džiaugtis tegali vienas, kad jis turi vengti draugų ir pažįstamų, o klaidžioti svetimųjų minioj. Būti savim jis tegali vienas arba nepažįstamųjų tarpe. Šita nuovoka sukeldavo jame visą audrą juodžiausių minčių ir jausmų. Jam atrodydavo, kad ties juo kybo kokia nepalaima, kokis prakeikimas, smerkiąs jį amžinai vienatvei, amžinam sielvartui. Taip nusiteikęs kartais jis sėsdavo rašyti, ir tokiom valandom buvo parašyti juodžiausi jo poezijos lapai.
    Štai kur glūdėjo jo vergovės šaknys - jame pačiame. Jis galėjo nutraukti visus su kunigyste jį jungusius ryšius, - kol tebuvo gyva jame kunigo sąmonė, jis vis tiek negalėjo jaustis visiškai laisvas.
    Bet ar jis, gyvendamas Paryžiuj, jau buvo pasiryžęs visiškai ir galutinai mesti kunigystę? Šį klausimą jis kai kada nagrinėdavo, bet griežto atsakymo dar nerasdavo. Kartais jis manydavo, kad taip. Bet kai tik aiškiai įsivaizduodavo apostazijos aktą, o save ekskunigą, ypač Lietuvos gyvenimo aplinkybėse, pajusdavo šiurpią baimę, ir kunigiškoji sąmonė jam keldavo griežtą protesto balsą. Taip painiodamasis savy, Vasaris atsimindavo vieno draugo iš Akademijos žodžius. Jiedu kartais ginčydavosi pašaukimo klausimais, ir Vasaris pasikarščiavęs, pats savo kalba netikėdamas, sušukdavo:
    - Ot, pamatysi! Jeigu tik aš kada nors įtikėsiu savo talentu, mesiu kunigystę ir būsiu vien tuo, kuo mane Dievas padarė - laisvu poetu!
    Tuomet draugas atsakydavo:
    - Mesi nemesi, bet laisvas, brolau, jau nebūsi. Kas kartą pakliuvo į Romos valdžią, tam išsivadavimo nėra. Tu purtinkis kaip nori, Romos dvasia vis tiek persunks tave ligi kaulų smegenų. Tu ir kape nepaliausi buvęs kunigu.
    Taip ginčydamiesi, abudu prieidavo ligi kraštutinumų, tačiau dabar Vasaris ėmė įsitikinti, kad draugo žodžiuose būta daug tiesos. Kunigystės dvasia jį persunkė giliau, negu jis buvo manęs. Ir ateitis jam atrodė neaiški.
    Jis važiavo į Lietuvą nežinodamas dar, kaip pasielgs, ir lūkuriuodamas, kad palankiai susidėjusios aplinkybės padės jam tą klausimą išspręsti. Lietuvoj pirmom dienom beveik niekas jo nepažino. Jam patiko, kad visi jį vadino ne kunigu, bet ponu, ir net viešbuty, kur jis paėmė kambarį, jo incognito nebuvo atidengtas, nes pasas rodė, kad jis yra vien Dr. Phil.
    Tačiau vos tik jam pervažiavus Lietuvos sieną, kunigavimo metų atsiminimai pabudo visose jo sielos kertelėse, ir nusimanymas, kad jis yra kunigas, ėmė stiprėti ne dienom, bet valandom. Susitikimas Virbalio stoty su pažįstamu kunigu ir Meškėnu parodė jam, kad jo incognito truks neilgai, o prašymas atlaikyti mišias reiškė, kad kunigavimas jau iš pirmųjų žingsnių kėsinasi apkrauti jį seniai pamirštom pareigom. Tas sapnas, kurį jis atsiminęs ir dabar dar jaučia slegiantį koktumą, liudija, kad ir jo pasąmony glūdi daug dar slaptų veiksnių, kurie, netikėtai iškilę į viršų, gali sudrumsti jo gyvenimą kokiais visai nepatirtais sukrėtimais.
    Bet šį momentą jis dar nenorėjo to užslenkančio sunkumo justi ir juo bent šias paskutines savo trumpų atostogų dienas temdyti. Ūmai nusikratęs visom juodom mintim, jis staigiu mostu nusviedė nuo savęs antklodę ir šoko iš lovos. Laikrodis rodė jau pusę devintos, ir, ilgiau gulėdamas, jis rizikavo negauti pusryčių.
    Jis greitai nusiprausė ir, atsisėdęs prieš veidrodį, ėmė rištis kaklaraištį. Staiga kažkas pasibeldė į duris. "Tarnaitė",- pamanė jis ir neatsisukdamas šūktelėjo:
    - Prašom!
    Durys atsidarė, bet tai buvo ne tarnaitė. Vyriškas, tvirtas, beveik įžūlus balsas pagarbino lotyniškai, aiškiai skirdamas žodžius:
    - Laudetur Jesus Christus!
    Tas balsas kaip spyruoklė pakėlė Vasarį iš vietos.
    - In saecula saeculorum, - atsakė jis, atsigręždamas į nelauktą svečią.
    Prieš jį stovėjo vienuolis, augalotas vyras, apie 40 metų amžiaus, kumpanosis, beveik savonaroliškų veido bruožų pranciškonas. Jis tvirtu žvilgsniu pažiūrėjo Vasariui į akis ir paklausė:
    - Reverendus dominus Vasaris, jei man gerai nurodė kambarį?
    Blogas nujautimas dilgterėjo Vasariui širdį. Jis pasiryžo laikytis šaltai ir beveik gynimosi pozicijoj.
    - Taip, Vasaris, - atsakė lakoniškai.
    Bet jo veidas, matyt, rodė nusistebėjimą, nes vienuolis neklausiamas ėmė aiškinti. - Tamstai keista, iš kur aš apie sveiką sužinojau? Nesistebėk, meldžiamasis. Dalykas paprastas. Šiame viešbuty dažnai apsistoja kunigų. Mūsų bažnyčia nuo jo ne toliausia. Kai mum kartais prireikia dar vienų mišių arba šiaip kokios dvasiškos pagalbos, mes kreipiamės čia ir beveik visuomet randame kunigą. Tiesa, tamsta civiliais, iš užsienio. Na, bet Lietuvoj nepasislėpsi, carissime. Viena viešbučio tarnaitė tamstą pažino. Sakė, ji esanti iš tos parapijos, kur sveikas prieš karą buvai vikaru. Ji tad man ir parodė tamstos kambarį.
    - Iš tiesų, nemaniau...
    - Ergo, ad rem. Serga pas mus vienas brolis. Liga sunki, gal ir mirs. Vakar atliko išpažintį ir visa kita. Bet šiandien vėl pareikalavo konfesarijaus - tik ne vietinio. Nė vieno mūs jis neprisileidžia. Gal čia ligonio delirium, o gal ir casus conscientiae. Kur mes rasim labiau nepažįstamą kaip tamstą? Nonne providentia divina direxit pedes tuos ad salvandam animam fratris tui? - pabaigė jis iškilmingu tonu ir klausiamai žiūrėjo į Vasarį.
    Šis tuo tarpu apsivilko švarką ir, nevengdamas vienuolio žvilgsnio, atsakė:
    - Dovanok, tėve, šiandie - ne. Non possum.
    Valandėlę jiedu žiūrėjo viens kitam į akis, ir Vasaris jautė, kad pranciškonas skaitė jo mintis. Daugiau aiškintis nereikėjo.
    - O, tai nieko! - nusiramino vienuolis. - Aš ir užsukau čia tik pakeliui eidamas. Katedroj tikrai gausiu konfesarijų. Džiaugiuosi tamstą pažinęs. Vadinuosi tėvas Severinas. O, mes dar susitiksime. Laudetur Jesus Christus!
    Išeidamas jis nusilenkė ir iš paniūrų dar kartą pažvelgė į Vasarį. Tai buvo, be abejo, reikšmingas pažvelgimas, einąs iš minties ir iš valios. Bet ką jis reiškė - priekaištą, įspėjimą, ironiją ar pasigailėjimą, - Vasaris nežinojo. Tik tas nejaukus įspūdis ir blogas nujautimas, kokį jis buvo pajutęs, kai pirmą sykį pamatė vienuolį, dabar dvigubai sustiprėjo. Apskritai vienuoliam Vasaris antipatijos nejautė. Nemaža jų buvo sutikęs, ypač Italijoj, ir žinojo, kad ir vienuolių tarpe yra žmonių su plačiom pažiūrom. Romoje jis pažinojo vieną pranciškoną čeką, kuris buvo matęs didmiesčio teatrų beveik visas operas ir operetes. Ir per išpažintį vienuoliai dažnai būdavo švelnesni negu šiaip kunigai.
   Tad tėvo Severino paliktasis įspūdis Vasariui buvo ne tik nejaukus, bet ir nesuprantamas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page