r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

XXII

    Baronienė parvažiavo birželio mėnesio pradžioj. Į kleboniją pirmoji šią žinią parnešė Julė. Padavinėdama pietus, ji čerkštelėjo peiliais ir paskelbė:
    - Rainakienė su Sokolina jau parsitrenkė, o pono dar nėra. Per žiemą persiėdęs, nuvažiavo į Germaniją pilvo gydyt. Nebebūk prūsas!
    - Kas sakė? - flegmatiskai žiobtelėjo klebonas.
    - Buvau nubėgusi pas Iciką druskos. Ten dvaro vežėjas ir pasakojo. Vakar važinėjo į stotį. Arklių vos neužplakęs. Vis rėkusi greičiau važiuot. Po užsienius, sako, makabiliais pripratusi... Tai vėl dabar trankysis raita po laukus!..
    - O kas tau galvon? Žiūrėk savęs pačios... Darbo tu neturi kištis į kitų reikalus?
    - Papiktinimas, klebonėli, tai ir skauda širdį...- ji matė, kaip Vasaris užraudęs pasilenkė ant lėkštės, ir, nubraukusi ašarą, išdrumbėjo į virtuvę.
    Dirstelėjo į Vasarį ir klebonas, šį tą pamanė ir kun. Ramutis, bet ta tema nieko daugiau nebuvo pasakyta. Tačiau Vasaris nujautė, kad dabar jo žingsniai į dvarą jau bus sekami. Julė jį šnipinės iš pavydo, klebonas norės jį įskaudinti, o gal ir įskųsti, o kun. Ramutis saugos jį nuo pavojaus ir norės atvesti į gerą kelią. Iš tiesų, šis nujautimas įvyko anksčiau, negu jis tikėjosi. Jau pirmasis jo pasimatymas su baroniene buvo užnuodytas pavydulingo Julės uolumo.
    Ponia baronienė, parvažiavusi į dvarą, tuoj atsiminė jauną poetiškos sielos Kalnynų kunigą. Iš ūkvedžio žmonos ji sužinojo, kad jis kartais lankydavosi į biblioteką. Ji ir pati pamatė, kad knygos buvo sutvarkytos taip, kaip ji norėjo. Pasilsėjusi po kelionės, ji užsimanė pasimatyti su "mielu kunigu Vasariu", pasidalinti įspūdžiais ir sutvarkyti laiką taip, kad nereiktų nuobodžiauti. Ilgai negalvojusi, ji sėdo prie stalo ir pabrėžė tokį laiškelį:

Mielas kunige Liudai,

    Malonu man pranešti Tamstai, kad aš jau vėl esu tapusi jūsų kaimyne ir norėčiau greitai Tamstą pamatyti. Tikiuosi, kad kunigas galėsi atlankyti mane jau šiandien arba rytoj tokią valandą, kuri Tamstai bus patogiausia. Grįždama aš pagalvojau apie Tamstą ir parsivežiau pluoštą spaudinių, kurie bus sveikam įdomūs.

Baronienė R.

    Šitą laiškelį ji padavė savo kambarinei, kad nuneštų kun. Vasariui į jo butą. Bet tuo tarpu Vasario namie nebuvo, o Julė plovė jo kambarių grindis. Kambarinė įteikė jai laiškelį ir paprašė padėti kunigui ant stalo. Julė laiškelį padėjo, bet kambarinei išėjus, ėmė jį apžiūrinėti. Juk tai buvo laiškelis nuo tos raganos... Jis ir kvepėjo panašiai kaip kunigėlio sutana, kadaise parėjus jam iš dvaro. Ji piktai numetė laiškelį ant stalo, bet pabaigusi darbą, vėl jį paėmė į rankas. Dar kartą pauostė - ir nuo to kvapo pajuto širdy žaizdą. Laiškelis kaip koks gyvas kipšiukas spurdėjo jos rankose, bet davatka nesiryžo jo paleisti. Tuo tarpu prieškambary sutrinksėjo kunigėlio žingsniai. Julė paslėpė ranką su laišku po žiurstu ir išdyrino iš kambario. Kipšiukas jau dabar spurdėjo jos sąžinėj, bet ji tuoj nusiramino, sumesdama, kad atiduoti kunigėliui nuodėmingą raganos laišką būtų vienas iš devynių griekų svetimųjų. Jos galvoj greit kilo viena mintis. Ji jau žinojo, ką su tuo laišku padarysianti.
    Baronienė vieną ir kitą dieną veltui laukė kun. Vasario. Ji visą laiką sėdėjo namie, kadangi valanda nebuvo paskirta. Antrąjį vakarą ji skundėsi poniai Sokolinai:
    - Žinai, mano miela, aš pasiunčiau kun. Vasariui laiškelį, kad jis mus atlankytų, o jis neateina. Ką tai galėtų reikšti? Jis jau buvo bepradedąs tapti visai pakenčiamu kompanionu. Aš maniau, kad jis bent kiek manęs pasiilgo ir, gavęs žinią, tučtuojau atsiskubins. Nejaugi jis vėl suklierikėjo, ir reiks viską pradėti iš naujo? Bet svarbiausia, kad aš štai dvi dienas jo belaukdama nuobodžiavau ir pamečiau gerą nuotaiką. Niekad su manim to nebūdavo...
    - Ak, mano drauge, - ramino ją ponia Sokolina. - Argi tu dar nežinai, kad dvasiškiai, lygiai taip pat kaip ir kariškiai, yra labai nepastovūs. Aš manau, kad, tau nesant, tą kunigą bus įsimylėjusi kokia davatka ir jį tau paveržusi.
    - Pas des bêtises, ma chère!.. Aš šiandien visai neturiu noro juokauti...
    Ji užsidarė savo kambary ir jau tą vakarą nesirodė. Jos ambicija buvo įžeista. Ji prikaišiojo sau, kam neapsigalvojusi rašė tą laiškelį, ir pyko ant Vasario, kam jis jos nepaklausė ir kviečiamas neatėjo. Atguldama į lovą, ji nutarė jam atkeršyti ir dar vieną kartą jį išbandyti.
    Vasariui žinia apie baronienės parvažiavimą sukėlė visą audrą jausmų, ir minčių. Jis tarsi atgijo po ilgo žiemos letargo ir lepaus pavasario svaigulio. Jis pasijuto vėl žengiąs į tikrą, įdomų gyvenimą, kur jo laukia daug nuotykių ir naujienų. Jis akyliau apsižvalgė aplink save ir ėmė tvarkytis, tarsi laukdamas kokios didelės šventės ar brangaus svečio. Jis pasišaukė zakristijoną, kuris buvo laikomas geriausiu visam bažnytkaimy kirpėju, ir liepė apkirpti apaugusius ant sprando plaukus. Jis ėmė dažniau skustis ir geriau prižiūrėti savo rūbus, kad sutanų pažemiai nebūtų purvini ir pabrizgę. Jis tvarkingai sudėliojo knygas ir kritiškai apžvelgė savo kambarių rakandus. Jo turtas jau buvo padidėjęs. Sofa, apskritas stalelis, knygų lentyna, langų užuolaidos ir pora paveikslų puošė jo pirmąjį kambarį.
    Pirmomis dienomis po baronienės parvažiavimo jis neaiškiai lūkuriavo nuo jos kokios žinios ar ženklo. Jis nebuvo tikras, kaip ji pasielgs ir kaip jam pačiam reikia elgtis. Jis net vengė vaikščioti pro dvaro parką. Bet žinios nebuvo, ir po kurio laiko jis nutarė pats atsilankyti. Vieną popietį jis išėjo pasivaikščioti į ežerėlį, o grįždamas tarėsi užsuksiąs į dvarą. Einant jam pro parką, iš rūmų skrido fortepijono garsai.
    Grįždamas nuo ežerėlio jis jau vaizdavosi, koks bus jųdviejų pirmas susitikimas, bet štai ant kalnelio pamatė atjojant du raiteliu. Jis tuoj pažino, kad tai buvo abidvi dvaro ponios. Jau iš tolo nusivožęs skrybėlę, nušvitusiu veidu jis laukė jų prisiartinant, manydamas, kad jos tikrai sustos, prakalbins ir užkvies jį į dvarą. Poniom prisiartinus, jis net ranką kilstelėjo jas sveikindamas. Bet ponia baronienė žvilgterėjo į kunigą šaltomis akimis, tarsi pirmą kartą jį matydama, nežymiai linktelėjo galva, paskui abidvi suplakė arklius ir, linksmai kvatodamos, nulėkė savais keliais.
    Vasaris pasiliko bestovįs su sustingusiu šypsniu veide ir tokiu jausmu, tarsi jį būtų kas partėškęs į purvyną. Jo ausyse dar skambėjo linksmas nujojusių ponių juokas.
    Parėjęs namo, jis ilgai negalėjo atsipeikėti nuo to smūgio, o atsipeikėjęs suprasti, dėl ko taip atsitiko. Argi baronienė jį būtų taip pamiršusi, kad net nepažino? Ne, tai netikėtina. O jei pažino, tai argi jis jai pasidarė toks abejingas, kad nė vieno žodžio nevertas? Jo širdis protestavo visomis galiomis, bet negailestingas faktas niekaip kitaip nesidavė aiškinamas. Jis parėjo namo nusiminęs ir visą vakarą prameditavo apie tuos kartumus, kurių jam jau teko patirti - klierikaujant iš Liucės, o kunigaujant iš baronienės. Jis mąstė, kad jeigu būtų galima neįsileisti į jokias pažintis su moterimis arba žavėtis moterim iš tolo, kaip jis pats kadaise žavėjosi Katedros Nepažįstamąja, tai gyvenimas būtų daug giedresnis.
    Netrukus po to, vieną rytą, prieš mišias, Vasaris, kaip paprastai, nuėjo klausyti išpažinčių. Kai paskutinis penitentas jau buvo baigiamas klausyti, jis pajuto, kad iš kitos pusės dar kažkas priėjo prie langelio. Nežiūrėdamas jis peržegnojo ir pridėjo ausį. Staiga į jį padvelkė stiprus kvepalų kvapas. Kunigą nusmelkė žiaurus susiprotėjimas ir perliejo karščio banga. Tuo pačiu momentu jis išgirdo lenkiškai tariamą pagarbinimą. Be abejonės, tai buvo baronienė. Jis atsakė "per amžių amžius" ir laukė, ką ji pasakys. Žaibo greitumu per jo galvą perskrido keli sumetimai: kitoj bažnyčios pusėj klauso išpažinčių kun. Ramutis ir baronienę tikrai mato. Klebonas, baigęs mišias, ateis prie katafalko giedoti "Libera" ir ją taip pat pamatys. O jei ne, tai papasakos Julė, nes nuo tos akių nepaspruks tokia sensacija - baronienė buvo išpažinties pas kunigėlį Vasarį! Bet labiausiai jį baugino mintis, ką gi jis tokiai penitentei sakys, kaip jos klausinės, kaip mokys ir kokią skirs atgailą?
    Ji pradėjo išpažintį kaip ir visi kiti, bet jos žodžiai kunigą nugąsdino:
    - Išpažinties buvau prieš dvejus metus, Komuniją priėmiau, bet atgailos nepadariau.
    - Dėl ko? - paklausė jis ir tuo tarpu sumetė, kad dvejus metus neiti išpažinties yra mirtinoji nuodėmė ir kad ši išpažintis turbūt bus labai ilga ir paini.
    - Dėl to, - aiškino penitentė, - kad kunigas man buvo liepęs sukalbėti ražančių, o aš jokiu būdu neįstengiu 50 sykių kartoti tuos pačius žodžius.
    - Ar jau galiu sakyti nuodėmes? - paklausė ji po trumpos pauzos.
    - Prašau, - tarė kunigas.
    - Dvasiškas tėve, aš esu didelė nusidėjėlė, bet nežinau, nuo ko pradėti.
    - Prašau sakyti paeiliui...
    - Pirmiausia turiu prisipažinti, kad nemyliu savo vyro. Jis yra man per senas ir šeimyniškam gyvenimui visai netikęs. Aš negaliu būti jam ištikima, nes esu dar jauna ir nepajėgiu atsispirti savo noram.
    Ji nutilo, matyt, laukdama klausimo.
    - Ar teko nusidėti šeimyniniam ištikimumui? - paklausė kunigas.
    - Taip. Po paskutinės išpažinties visus metus aš turėjau meilužį.
    Kun. Vasaris tik iš perskaitytų romanų nusimanė, ką reiškia turėti meilužį. Iš teologijos jis žinojo, kad tokiais atvejais, kada nuodėmingas gyvenimas trunka ilgesnį laiką, šiaip ar taip, reikia susivokti apie atskirų nuodėmių pobūdį ir skaičių. Tad jis vėl klausė:
    - Kaip dažnai pasitaikydavo nusidėti?
    - Kaip tai? - nustebo baronienė.- Aš nesuprantu klausimo.
    Kunigas pasigailėjo jos to paklausęs, bet nebuvo kas daryti. Reikėjo aiškintis ir toliau.
    - Aš norėjau paklausti, kaip dažnai tekdavo nusidėti su kitos lyties asmeniu kūniškai.
    - Ar tai būtinai reikalinga?
    - Reikalinga.
    - Paprastai susitikdavome du tris kartus per savaitę. Bet atsitikdavo ir dažniau.
    Šio pasikalbėjimo metu kun. Vasaris visomis savo valios pajėgomis stengėsi nepasiduoti grynai žmogiškiem jausmam ir mintim. Kaip geram baronienės pažįstamam, jam buvo smalsu sužinoti jos intymaus gyvenimo smulkmenas. Kaip bepradedąs ją įsimylėti vyriškis, jis jautė kylantį pavydą ir nusivylimą, kad ji pasirodo esanti menkesnė, negu jis buvo manęs. Bet jis žinojo, kad jeigu tik nusileis nuo oficialios nuodėmklausio plotmės, viskas bus pagadinta, jis įsipainios į pavojingas pinkles, o gal ir apsijuokins. Konfesarijaus pareiga tačiau leido jam užduoti dar vieną klausimą, kuris buvo svarbus jam, kaip pažįstamam ir įsimylėjusiam vyrui:
    - Ar jūs visa tai darėt laisva valia ir nusimanymu?
    - Taip, kunige. Tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. Aš gyvenau kaip gražiam sapne. Aš žinojau, kad tai nuodėminga, bet ką tai reiškia nuodėmė laimėje? Tik kai visa tai praėjo, aš pajutau gailestį. Aš žinau iš Bažnyčios mokslo, kad nusidėjau sunkiai, bet to nejaučiau. Aš nepadariau niekam jokios skriaudos. Net nė savo vyrui. Jis nuvokė apie mano gyvenimą, bet buvo diskretiškas. Jis nėra pavydus ir duoda man daug laisvės. Vis dėlto aš gailiuosi nusidėjus ir prašau išrišimo.
    Kunigui atrodė, kad iš dvejų metų laikotarpio turėtų atsirasti ir daugiau nuodėmių, o ir dėl pasakytųjų dar daug kas reiktų išsiaiškinti. Bet kaip prie jos prieiti? Nė vienas klausimas jam nelindo pro lūpas iš baimės įkliūti į kokias jam nežinomas žabangas arba pasirodyti naiviam ir smulkmeniškam. Ir jis tepasitenkino vienu:
    - Ar daugiau nieko neatsimenat?
    - Nežinau, ar tai nuodėmė: du kartu pabučiavau kunigą.
    Vasaris nutirpo. Nesugriebdamas jokios aiškesnės minties, jis paklausė:
    - Kodėl?
    - Jis man labai patiko. Aš jį pradėjau įsimylėti. O, prašau nesmerkti. Tai buvo visai švarus jausmas. Aš manau, kad paskutiniais laikais jis mane apsaugojo nuo didesnių nuodėmių. Šią žiemą aš būčiau vėl turėjusi meilužį. Aplinkybės tam buvo labai patogios. Bet atsimindama tą kunigą, aš nenorėjau jokių meilės santykių.
    Vasaris žinojo, kad kunigas, kuris duoda išrišimą asmeniui, kartu su juo dalyvavusiam lytinėj nuodėmėj, užsitraukia didžiausią Bažnyčios bausmę - ekskomuniką. Bet baronienės pabučiavimas buvo tik lengvoji nuodėmė. Tad, nesigilindamas į šią smulkmeną, ėjo toliau:
    - Ką dar atsimenat?
    Bet penitentė dar nenorėjo eiti toliau.
    - Aš tą kunigą ir dabar tebemyliu. Prašau pasakyti, ar tai nuodėmė?
    Vasaris atsakė taip, kaip būtų atsakęs ir kiekvienas kitas jo vietoje. Tačiau jis jautė, kad tas atsakymas suriša juodu nauja gija:
    - Mylėti ne nuodėmė, bet tai pavojinga. Ką dar atsimenat?
    Bet ji daugiau nieko neatsiminė. Ji pripažino tik dvi nuodėmių rūši: neleistinos meilės ir kitiem blogo darymo. Pirmąsias ji mielai atmindavo ir apgailestaudavo tik iš krikščioniškos pareigos. Antrųjų ji vengdavo ir dėdavosi išvengianti. Visas kitas nuodėmes ji arba laikydavo tiek vulgariškomis, kad aristokratiškai išauklėtai moteriai veik nė neprieinamomis, arba stačiai nelaikydavo nuodėmėmis. Tad jos išpažintys visuomet būdavo paprastos ir trumpos. Į kunigo pastabą, kad eiti išpažinties rečiau kaip kartą per metus yra sunki nuodėmė, ji nustebusi atsakė:
    - Ak, kunige, bet pirmuosius metus aš nesuradau jokios nuodėmės. Tiesa, aš turėjau meilužį, bet, jį mylėdama, nesijaučiau blogai daranti. Aš vis tiek būčiau negalėjusi jo pamesti. Kaip tad aš galėjau eiti išpažinties?
    Kunigas, pamatęs, kad čia turi reikalą su visai savotiškai susiformavusia sąžine, nutarė išrišimą duoti. Kitaip ar jis būtų turėjęs drąsos pavaryti nuo klausyklos ponią baronienę?! Ji atsiklaupusi mušėsi į krūtinę, o jam pabarškinus, atsikėlė ir siekė bučiuoti nuodėmklausiui rankos. Vasaris manė sudegsiąs iš gėdos ir vos spėjo pakišti pabučiuoti stulos kryžių. Ji buvo apsirengusi juodai, kukliai, veidą pridengusi mažu vualiu. Netrukus kun. Ramutis pradėjo dalinti Komuniją. Ji pamaldžiai prisiartino prie Dievo stalo, priėmė Švenčiausią, paskui, atsiklaupus nuošaliai, meldėsi iš maldaknygės. Visos davatkos smalsiai sekė kiekvieną jos judesį. Išklausiusi mišių, ji išėjo iš bažnyčios ir pėsčia grįžo į dvarą.
    Parko sode pasitiko ją ponia Sokolina.
    - Ak, mano miela! Aš maniau, kad tave pagrobė čigonai arba pabėgai su kokiu paslaptingu meilužiu. Aštuntą valandą jau tavo ir lova buvo atšalusi. aš taip nusigandau! Ką gi reiškia šitas ankstyvas promenadas?
    - Nesirūpink, brangioji, aš buvau išpažinties. Štai ir viskas.
    - Pas kun. Vasarį?
    - Žinoma. Pas ką gi daugiau?
    - Ak, aš turėjau tai susiprotėti. Mano draugė katalikė Peterburge sakydavo, kad šitie dvasiškieji rendez-vous esą kartais būva labai įdomūs. Na, papasakok.
    - Čia nėr ko pasakoti, mano miela. Jis buvo labai oficiališkas, uždavė vieną klausimą, kurio, tiesą pasakius, aš iš jo nesitikėjau, liepė sukalbėti Visų Šventųjų litaniją ir davė išrišimą.
    - Tai ir viskas? - nusivylė ponia Sokolina.
    - Dar sakė, kad mylėti kunigą ne nuodėmė, tik esą pavojinga.
    - Tokia yra ir mano nuomonė. Juk jie taip pasiilgę moteries.
    - Pas de blagues, mon amie!.. Aš esu priėmusi Komuniją ir turiu būt susikaupus.
    Susiėmusios už rankų, juodvi nuėjo pusryčių.
    Kunigui Vasariui ši išpažintis visam laikui pasiliko mįslė. Ne kartą jis bandė atsakyti į klausimą, kokių motyvų vedama ponia baronienė atėjo pas jį išpažinties. Ta išpažintis, tiesa, buvo savotiška, bet laikyti ją vien tik komedija, kaprizu, užgaida arba flirtu jis neturėjo pagrindo. Nuodėmes ji išpažino, elgėsi rimtai, jokių dviprasmiškų dalykų nekalbėjo. Greičiausia, manė jis, tai buvo savotiškas religinis aktas Bažnyčios tradicijose išauklėtos ir religinio smaguriavimo užsimaniusios ponios. Bet jis nesigailėjo šį malonumą jai suteikęs.
    Ta išpažintis, vis tiek, ar baronienė turėjo kokį pašalinį tikslą, ar ne, juodu suartino ir surišo stipriau negu visi ligšioliniai jųdviejų susitikimai. Vasaris dabar tarėsi pažįstąs intymųjį baronienės gyvenimą: ji nemylinti vyro, nesanti jam ištikima ir užpernai visus metus turėjusi meilužį. Šitos žinios žemino baronienę jo akyse, bet kartu jį ir intrigavo, jaudino. Nuodėmė suteikė tos moteries grožiui kaip ir kokio naujo, ypatingo atspalvio. Ji pati ir visi jos veiksmai dabar žybčiojo jo fantazijoj kaip juodas deimantas, sukinėjamas prieš kaitrią demonišką liepsną. Baronienė - raita skrendanti per griovį, baronienė - pusnuogė su savo šilkiniu peniuaru, baronienė - ekscentriška baliaus viliokė, baronienė - gyvenanti su meilužiu, baronienė - klūpanti prie klausyklos, baronienė - priimanti Komuniją, Viešpatie, kas per svaiginąs kaleidoskopas!
    Ir baronienė prisipažino jį mylinti... Turbūt tai tiesa, nes tai buvo pasakyta per išpažintį. Ar ji verta mylėti? Gal ir taip. Ji turėjo meilužį tada, kai jo, Vasario, dar nepažinojo. Be abejo, taip... Jį pažinusi ir pamilusi, ji naujo nuopuolio jau išsisaugojo.
    Padaręs tokių išvadų, Vasaris ėmė ieškoti progos vėl su ja susitikti. Jį gerokai varžė išpažintis, bet pagaliau kas? Išpažintis - tai bažnyčios dalykas, stovįs šalia kasdienių reikalų ir draugiškų santykių. Reikalui esant, jis dėsis nieko nežinąs ir savo penitentės visai nė nepažinęs. Jis nutarė, kad jam reikia nueiti į dvarą nelaukiant jokio pakvietimo, remiantis vien buvusia pažintim.
    Ir nuėjo. Birželio saulė per juodą sutaną kaitino jam nugarą, vėjelis taršė plaukus, parke čirškė paukščiai ir kvepėjo sultingas vasaros pradžios žalumas. Dabar jis ėjo jau atsargiai, mėtydamas pėdas, nes žinojo, kad iš klebonijos gali būti sekamas. Jis praėjo pro dvarą į ežerėlio pusę, paskui pasuko atgal ir iš kito šono pateko į parką.
    Prieš rūmus, aikštelėje, kur buvo daugiausia saulės, jis iš tolo pamatė baronienę. Ji tysojo audeklinėj atlošiamoj kėdėj ir, matyt, tyčia kaitinosi saulėje. Nuo jos rūbo baltumo net raibo akyse, o veidas, kaklas, dekoltuota krūtinė ir plikos rankos buvo beveik bronzinės spalvos. Išgirdus žingsnius, ji kilstelėjo galvą ir, pamačiusi kunigą, apsitvarkė rūbus.
    - A, mano mielas kaimynas, - sveikino jį, ištiesdama ranką. - Kaip negražu, kad tamsta taip ilgai manęs neatlankei ir nesusidomėjai nė lauktuvėmis, apie kurias sveikam net laišku pranešiau. Iš to padariau išvadą, kad tamsta mane pamiršai, o skaityti knygas atpratai.
    Jis nustebo, išgirdęs apie kažkokį jos laišką, ir savo ruožtu nustebino baronienę. Buvo iškamantinėta kambarinė, ir po to Vasaris suprato, kad laišką bus kur nudėjusi Julė. Baronienė atrodė patenkinta:
    - Na, jei taip, tai pusė tamstos kaltės krinta ant tarnaitės. Nebūčiau tikėjusi, kad tokiu būdu gali žūti mano laiškas. Gerai dar, kad tai nebuvo meilės laiškelis!
    Ji pasisodino kunigą greta savęs, klausinėjo, kaip jis praleido laiką, ir papasakojo apie savo keliones ir buvimą šiltuose kraštuose.
    Jei kokis tapytojas būtų pamatęs juodu toj saulėtoj aikštelėj vešlių parko medžių ir šešėlių fone, būtų buvęs nustebintas kontrastų žaismo ir to vaizdo plastiškumo: baltas kaip sniegas moteries rūbas ir juoda kaip anglis kunigo sutana; ji nudeginta ir užgrūdinta vasaros saulės, jis - pablyškęs, tarsi iš skliautų ir šešėlių į saulę išėjęs kalinys. Jei tokis vaizdas būtų nupieštas drobėje, mes sakytume, kad tai yra simbolis, reiškiąs du priešingu gyvenimo poliu, viens kitą neigiančiu, bet ir nesulaikomai viens kitą traukiančiu. Tikrovėje gi buvo daug paprasčiau. Ten sėdėjo du žmonės - vyras ir moteris - jis apsivilkęs juodu, ji baltu rūbu. Jiedu vienas kito neneigė, bet jautė tarpusavio simpatiją ir kalbėjosi kaip žmonės, viens kitam patinką.
    Besikalbėdami jiedu viens kitą observavo ir viens kitu gėrėjosi. Baronienei, apsipratusiai galantiškų, drąsių, bet dažniausiai tuštokų vyriškių kompanijoj, tas kunigas patiko ir fiziniais, ir dvasiniais savumais. Jos žvilgsnis, glostyte glostė taisyklingus jo švaraus veido bruožus, jo lygias, gal dar niekieno nebučiuotas lūpas, jo tankius banguotus plaukus, jo stiprų, bet lankstų, sutanos suspaustą stuomenį.
    Ją intrigavo jo neprityrimas, jo susivaldymas, jo suvaržyta, bet regimai maištaujanti dvasia. Jai užeidavo pasiutiškas noras paskandinti pirštus jo plaukuose, pripulti prie jo lūpų, apimti jį visą ir sukrėsti taip audringai, kad visas jo varžymasis ir užsidarymas subyrėtų kaip koks lukštas ir jis pagaliau pasirodytų, kas esąs. Tuomet jos akyse suspindėdavo kaip ir kokia žiaurumo liepsnelė, ir šitas žvilgsnis, kurio Vasaris anksčiau nebuvo pastebėjęs, jį kartu gąsdino, jaudino ir drąsino.
    Vasaris tokių drąsių norų neturėjo, bet ir jis smalsiai žvilgčiojo į ponią. Jos grožis jau buvo giliai įstrigęs jam į širdį. Dabar gi jis pamatė dar vieną jos grožio variantą - vasarišką grožį. Pietų saulės nubronzinta jos cera taip tiko prie to balto rūbo! Rankovių nepridengtos jos rankos atrodė lygios ir kietos, bet kartu tokios moteriškos ir švelnios. Nuo jos visos dvelkė sveikata, subrendusi jaunystė, džiaugsmas, pasitikėjimas. Kunigas atsiminė jos išpažinties žodžius, kad meilėje esą negalima mąstyti apie nuodėmę, ir jam atrodė, kad joje jis mato šio pavojingo dėsnio įvaizdavimą. Ir ši moteris sakėsi mylinti jį, kunigą. Jis, į ją artėdamas, nuodėmės nejaučia. Ar pajus kada?
    Po kurio laiko baronienė, kai liepos viršūnės šešėlis palietė jos krūtinę ir veidą, pakilo ir pakvietė Vasarį į vidų pažiūrėti naujų knygų, žurnalų ir kelionės vaizdų. Ji nusivedė kunigą į salioną, kur ant atskiro staliuko buvo sukrauti visi jos kelionės suvenyrai. Jiedu vartė albumus ir žurnalus, dažnai susiliesdami rankomis ir taip iš arti pažvelgdami viens į kitą.
    - Ar tamsta atsimindavai kartais mane? - klausė ji pamačiusi, kad jis jau pripranta prie jos artumo.
    - Man nereikėjo nė atsiminti: aš niekad nebuvau tamstos užmiršęs. Ponia tai jau tikrai apie mane turbūt nė karto nepamąstėte.
    - Ak, koks tamsta skeptikas! Argi aš neaiškiai išsireiškiau?
    - Kaip?.. Kada? - nesuprato kunigas.
    - O per išpažintį, mano drauge.
    Ak, per išpažintį!.. Jis apsiniaukė, perbraukė ranka per kaktą, tarsi ką nutrindamas, ir nupuolusiu balsu tarė:
    - Kas buvo per išpažintį, ponia, aš nieko nežinau.
    Ji paglostė jį paguodžiančiu žvilgsniu, perbraukė ranka per plaukus, atlošė jo galvą ir pasilenkė prie lūpų.
    Ji pajuto, kaip jo ranka stipriai apkabino jos liemenį. Bet tučtuojau ji išsivadavo iš jo rankų ir šypsodamasi tarė:
    - Tikiuosi, kad mano žodžiam paremti to gana. O dabar, mano mielas, palik mane vieną ir ateik rytoj.
    Daugiau jiedu nieko nesiaiškino ir apie jausmus viens kito neklausinėjo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page