r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

XX

    Ryt dieną jis turėjo pakankamai laiko apsvarstyti pirmojo savo kalėdojimo įspūdžiam. Jis įsitikino, kad toks parapijos lankymas, kaip kalėdojimas, labai maža turi bendra su pastoracija. Turtingiem - tai proga pasivaišinti, o vargšam - reikalas atiduoti sunkiai sutaupyto skatiko dalį. Kai dėl savęs pačio, jis pamatė, kad jo literatūrinis darbas, jo poezijos siekia plačiau, negu jis norėjęs. Pasirodė, kad jo eiles skaito mokytojas, gali paskaityti Žodeliam ir kitiem kaimo pažįstamiem. Čia jos gali būti suprastos visai netinkamai. Jis atsiminė Ramučio žodžius ir susirūpino. Kiekviename žingsnyje, visokiomis aplinkybėmis jis gauna pajusti kunigo ir poeto konfliktą. Tiesa, mokytojas jam pareiškė savo susižavėjimą. ir palankumą, bet ar ilgam? Pagaliau, ar mokytoją patraukė kunigiškos jo, Vasario, dorybės? Ne. Kaip kunigas jis mokytojo nieko nepaveikė, prie bažnyčios jo nepriartino...
    Pagaliau, tas kalėdojimas turėjo dar vieną pasėką: Vasaris įsigijo parapijoj priešų. Brostvininkas, o ypač jo žmona, pradėjo visiem pasakoti, kad jaunukas kunigėlis pas Žodelį baliavojęs su visokiais bedieviais, kad kažin ką rašąs į gazietas ir kad mokytojas tuo atsidžiaugt negalėjęs. Klebonui tai labai nepatiko, ir vieną kartą jis ėmė garsiai reikšti savo nepasitenkinimą:
    - Tamsta dar jaunas, tai visur laikytumeis nustatytos tvarkos. Kur pietūs buvo numatyti, ten reikėjo ir valgyti. Dabar iš to tik intrigos ir nesantaika. Mokytojas kunigui draugas nebuvo ir nebus. Pirmai progai pasitaikius, kokią šunybę padarys... Et, iš tų tamstos poezijų neišeis nieko gera!..
    Vasarį paėmė piktumas, kad klebonas tokius žodžius kalba girdint Julei. Tad, jai išėjus iš kambario, tarė:
    - Aš labai prašyčiau kunigą kleboną man pastabų, nedaryti, esant tarnaitei arba kuriam kitam pašaliečiui. Aš manau, kad šio mano prašymo motyvai jum gerai suprantami.
    - Aš bevelyčiau, kad man visai nereiktų daryti tamstai pastabų, - atsikirto klebonas ir paliko jį vieną.
    Julė, porą kartų nugirdusi tokias kalbas, tuoj suprato, kad klebonas Vasario nemėgsta ir norėtų juo nusikratyti. Šitas įnešė nemaža painiavos į jos širdį. Ji visą savo simpatiją buvo nukreipusi į jaunąjį kunigėlį, ypač kai išvažiavo kun. Stripaitis. Jis gi ne tik nekreipė į ją nė mažiausio dėmesio, bet aiškiai vengė ir stačiai nemėgo. Tokis kunigėlio elgesys užgaudavo jos širdį ir keldavo pavydą. Ji ėmė nejučiomis, bet uoliai Vasarį sekti. Jai labai nepatiko, kad kunigėlis lankydavosi į dvarą, o dabar štai dedasi su pirmeiviais cicilikais. Iš klebono pastabų jį įsitikino, kad neklysta. Jai buvo gaila kunigėlio, ir ji norėjo, kad klebonas jį atverstų į gerą kelią. Dėl to ji dar uoliau ėmė jį sekti ir, ką nugirdusi ar mačiusi, tuojau patiekdavo klebonui.
    O Vasaris iš tiesų ėmė jos nekęsti. Jos rūpestingumas buvo jam koktus nuo pirmųjų dienų. Ji ėmė eiti pas jį išpažinties iš pradžių kas antra savaitė, vėliau kas savaitė, o dabar jau atbėgdavo po du kartu per savaitę. Jis griežtai uždraudė jai tai daryti, bet visai nusikratyti ja negalėjo. Jos išpažintys būdavo nenuoširdžios, nuodėmės pramanytos. Jis aiškiai matė, kad ji nori savo išpažintimis jį paveikti.
    Vieną sykį ji skundėsi, kad, pamačiusi baronienę su kelnėmis ir raitą, pasipiktino ir nusikeikė "kad tave taip velnias jodytų". Paskui ji sapnavusi sapną ir mačiusi, kaip baronienę velnias jodo. Iš to ir pati turėjusi blogų minčių ir pagundų. Kitą kartą ji skundėsi, kad pasipiktinusi iš kunigėlio, kam jisai į dvarą vaikščiojąs... Nes po paskutinio jo atsilankymo, valydama jo išeiginę sutaną, ji pajutusi parfumų kvapą, ir ją vėl apnikusios blogos mintys... Kartais ji pasakodavo visokius savo sielvartus, sapnus, pagundas, visokias absurdiškas mintis ir ką kur buvo girdėjusi kalbant. Arba vėl klausdavo visokių patarimų, užduodavo visokių kazusų ir prašydavo išrišti smulkmeniškas nesuskaitomų brostvų ir atlaidų painiavas. Paskutiniaisiais mėnesiais Julė nuodijo jam gyvenimą įkyriau negu klebono atšiaurumas ir Ramučio globa.
    Atėjus gavėniai, darbo bažnyčioj padaugėjo. Dažniau pasitaikydavo egzekvijų. Tuomet jis sėsdavo su vargonininku giedoti Nocturnum ir Laudes. Tai buvo gal vienintelė bažnytinių apeigų dalis, kurią jis mielai atlikinėjo. Jam patikdavo tos rūsčios gedulingos psalmės, tos lyriškos antifonos, tie graudūs responsorijai. Giedodamas tas liūdnas giesmes, jis jausdavo tarsi kokį anapusinį šaltą mirties kvėpimą, visi jo gyvenimo rūpesčiai mažėdavo, ir nuo kraupių žodžių į širdį skverbdavos baimės jausmas.
    - Domine, quando veneris judicare terram, ubi me abscondam a vultu irae tuae? Quia peccavi nimis in vita mea. - Viešpatie, kai ateisi teisti žemės, kur aš pasislėpsiu nuo tavo rūstybės veido? Nes per daug esu nusidėjęs savo gyvenime.
    Čia jis gailėdavosi savo silpnybių ir netesėjimų ir vėl, sekdamas archajiškomis kancionalo gaidomis, vedžiojo nesudėtingą melodiją:
    - Delicta juventutis meae et ignorantias meas ne memineris, Domine. - Mano jaunystės nusikaltimų ir nežinojimų neatminki, Viešpatie. Jis bundančia viltimi giedojo stiprinančius paguodos žodžius:
    - Ego sum resurrectio et vita: qui credit in me, etiam si mortuus fuerit, vivet: et omnis qui vivit et credit in me, non morietur in aeternum. - Aš esu atsikėlimas ir gyvenimas: kas tiki mane, nors būtų ir numiręs, gyvens: ir kiekvienas, kurs gyvena ir tiki mane, nemirs amžinai.
    Ir baigdavo tas liūdnas apeigas gilios sielvartos malda:
    - De profundis clamavi ad te, Domine: Domine, exaudi vocem meam. - Iš gelmių šaukiuosi į tave, Viešpatie: Viešpatie, išklausyk mano balso.
    Ne, jis visą gyvenimą nežinojo gražiau sugalvotų pamaldų, kaip šitas "Officium defunctorum". Dėl to jis atsidėjęs mokė vargoninką ir prašyte prašė, kad tas pamestų savo bjaurų paprotį skubinti, praleisti žodžius, kunigui dar nebaigus posmo, jau stverti savąjį, improvizuoti melodijas arba pritarinėti kunigui antru balsu.
    Po gedulingų mišių jis eidavo baigti išpažinčių, o užsakiusieji egzekvijas su savo giminėmis ir kaimynais sėsdavo giedoti uždūšinio ražančiaus. Šitas ražančius išvesdavo Vasarį iš kantrybės ir išblaškydavo visą jo maldingą lyrinį nusiteikimą. Klausydamas penitento kuždesio, jis girdėdavo, kaip vyriški ir moteriški balsai pakaitomis kartoja vis tą patį amžinai nesibaigiantį posmą:
    - Jėza-au, sūnau Dovydo, susimilk ant dū-ūšių!
    Šitie žodžiai uždūšiniame ražančiuj atstodavo "Sveikamarijas". Vasariui atrodydavo, kad vyrai ir moterys tuo posmu vieni kitus pamėgdžioja ir erzinasi kaip išdykę vaikai. Jis užsidengdavo laisvąją ausį, kad negirdėtų tos parodijos, o baigęs išpažintis, skubindavosi išbėgti iš bažnyčios. Bet visą dieną jam skambėdavo ausyse įkyrus posmas:
    - Jėza-au, sūnau Dovydo, susimilk ant dū-ūšių.
    Artinantis Velykom, darbo bažnyčioj buvo vis daugiau ir daugiau. Žmonės plaukte plaukė velykinės išpažinties. Sekmadieniais visi trys kunigai keldavosi dar neprašvitus ir sėsdavo į klausyklas. Kol visus išklausydavo, ateidavo ir vakaras. Ir išpažintys dabar buvo sunkios. Dabar ėjo ne pamaldžios moterėlės, kurios pasakodavo vienus niekus, bet "rimti" penitentai, kurie eidavo išpažinties du, tris arba vieną kartą per metus. Ateidavo jie menkai pasiruošę, jiem reikėdavo viską priminti, įspėti, iškvosti. Bernai ir mergos išpažindavo kai kurias savo nuodėmes taip suktai, kad jaunas kunigas vos galėdavo susiprotėti, ką jam nori pasakyti, o gal nuslėpti. Paskutinėmis gavėnios dienomis klausyklos būdavo apgultos nuo ryto ligi vakaro.
    Gavėnios metu kun. Vasaris neturėjo nei laiko, nei noro imtis kokio kitokio darbo. Jis nieko neberašė ir nieko nebeskaitė. Jam likdavo lygiai tiek energijos, kiek reikėdavo sukalbėti brevijoriui. Bendrąsias meditacijas su Ramučiu jis jau senokai buvo nutraukęs. Nelaikydavo jų nė pats vienas. Darbas, kuriam jis nebuvo linkęs, sparčiu tempu ėmė jį smaugti ir demoralizuoti. Jis pradėjo virsti automatu, Bažnyčios valdininku tarnybos pareigom atlikinėti.
    Po Velykų jis lengviau atsikvėpė. Darbo sumažėjo, bet jo pirmykštis uolumas nebegrįžo. Jis užsimanė visą savo laiką tvarkyti savo nuožiūra. Su kun. Ramučiu jo santykiai buvo šalti. Niekas jųdviejų neberišo, jiedu neberado bendros kalbos. Vasaris gerbė savo vyresnįjį kolegą ir tebelaikė jį pavyzdingu kunigu, bet anaiptol juo nesekė. Nesuprantamo prieštaravimo jausmas lenkė jį kartais elgtis, kaip tyčia, priešingai. Jam nepatikdavo, kam Ramutis po mišių taip ilgai daro Gratiarum actionem, o po pietų Visitationem Sanctissimi, nors ir žinojo, kad tai yra gera ir gražu. Savo kolegos uolumą, nuolankumą, pamaldumą ir giedrią nuotaiką jis kartais jau buvo linkęs laikyti dvasios siaurumu. Jis jau visai įsitikino, kad tokiu kunigu, kaip Ramutis, jis niekados nebus. Dėl to Ramutis jam tapo kaip ir kokiu gyvu sąžinės priekaištu, kurio kiekvienas veiksmas keldavo širdy nerimastį ir gadindavo ūpą.
    Vieną kartą, perkratinėdamas savo sąžinę, jis konstatavo, kad ligi Ramučio atvažiavimo jis degė uolumu dirbti Bažnyčiai, nors tas darbas jam ir tuomet nebuvo malonus. Kas tad atsitiko? Nejaugi jis taip greit pailso, apsileido? Ir štai, analizuodamas save, jis tarėsi radęs paaiškinimą: ankstyvesnysis jo uolumas ėjo taip pat iš prieštaravimo. Tuomet jis matydavo apsileidusį kleboną ir kun. Stripaitį ir iš opozicijos jiem darė priešingai. Bet kodėl dabar jį ima noras stoti į opociziją prieš kun. Ramutį?
    Susikrimtęs ir paniuręs jis vaikščiojo po savo du kambariu arba mindavo jau pradžiūvantį vieną sodo taką. Klebonas smalsiai žvilgčiodavo į jį per pietus, o kun. Ramutis susirūpinęs spėliojo, kuo ir kaip jam padėjus. Julė, ateidama tvarkyti kambarių, kiekvieną kartą atsidusdavo trilypiu užuojautos atsidūsėjimu, o jis tuojau imdavo skrybėlę ir, nė žodžio netaręs, eidavo į lauką.
    Pavasarėjant jis vis dažniau žvilgčiodavo į dvarą, o pradžiūvus keliui, eidavo pasivaikščioti pro parką į ežerėlio pusę. Dvaro rūmai stovėjo dar kurti ir akli su uždarinėtomis langinėmis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page