r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

XIX

    Parapijos darbas kun. Vasariui buvo labai sunki pareiga nuo pat jo kunigavimo pradžios. Pirmaisiais mėnesiais jis vis dar tikėjosi priprasiąs, bet laikas bėgo, o jis jokio palengvėjimo nejautė. Priešingai, kažkas dar tarsi pasunkėjo. Išpažinčių klausyti iš pradžių jį skatino neopresbiterio uolumas, o iš dalies ir smalsumas. Bet greitai jis patyrė visus svarbesniuosius išpažinties variantus ir nuodėmių rūšis. Smalsumas buvo patenkintas, o darbo sunkumas, penitentų nepasiruošimas ir pats laikas saldė uolumą.
    Šlavantų tėvelis visai teisingai jį įspėjo dėl apsipratimo pavojaus. Šis pavojus pirmiausia jo tykojo vienoj iš svarbiausių pastoracijos darbo sričių - klausykloj. Pamokslai vienodai tebevargino jį visą laiką. Neva apsipratęs, jis kartais iš apsileidimo, kartais dėl kokios nors priežasties rizikuodavo lipti į sakyklą pamokslo nepasirašęs ir neišmokęs. Jokios improvizacijos dovanos jis neturėjo. Reikalas žūt būt ką nors sakyti iššluodavo iš jo galvos visas mintis, ir jis desperatiškai stvarstydavo žodžius, pats gerai nenusivokdamas, kas iš to išeis. Visos bažnyčios įsmigusios į jį akys kliudydavo jam susikaupti, ir nieko negelbėdavo kadaise girdėtas iškalbos profesoriaus patarimas - įsivaizduoti prieš save turint kvailų avinų kaimenę.
    . Vieną kartą staiga susirgus kun. Ramučiui, kuris turėjo sakyti pamokslą, reikėjo tą pareigą atlikti Vasariui. Pasiruošti jis gavo ne daugiau kaip valandą laiko. Karščiuodamasis jis puolė skaityti pamokslą iš "Vadovo sakyklai", ant lapelio žymėdamasis smulkų jo planą. Lapelį jis įsidėjo į Evangelijos knygas, tikėdamasis kritiškam momente juo pasinaudosiąs. Bet, nelaimei, atėjus kritiškam momentui, neatsargus rankos judesys nubraukė lapelį nuo knygos, ir jis kaip balta plaštakė zigzagais nuplazdėjo ant klausytojų galvų. Tą sekmadienį kun. Vasario pamokslas truko 5 minutes. Per pietus klebonas, išgėręs savo degtinės stiklelį ir užkandęs pasūdytos duonos kąsniu, pervėrė pamokslininką ironišku žvilgiu ir tarė:
    - Taip... Anekdotas apie bambizą šiandien puikiai tinka mūsų poetos pamokslui. Mes, seniai, tegu nors iš tvartų arba kluonų įlipę į amboną, dėkui Dievui, randame ką pasakyti. Taip... dvaro poniutės knygelės ir eilių rašymas pamokslam tinkamų minčių, matyt, neįkvepia... che che che...
    Po Kalėdų prasidėjo naujas parapijos darbas - kalėdojimas. Laimei, jam šio darbo teko ne daugiausia, nes palyginti nedidelėj Kalnynų parapijoj šią pelningą pareigą pasiskirstė klebonas ir pirmasis vikaras. Vis dėlto porą kaimų teko apkalėdoti ir Vasariui.
    Iš klebonijos kiemo išvažiuodavo trejos rogės. Pirmose sėdėdavo kunigas su vargonininku, antrose zakristijonas ir špitolninkas, o trečios buvo skiriamos kalėdai vežti - grūdam, audeklam, verpalam ir kitokiem panašiem daiktam. Kalėdininkai paprastai būdavo gerai nusiteikę ir linkę įvairiem šposam. Kartais vežėjas ir patį kunigėlį išversdavo į minkštą pakelės pusnyną. Linksma nuotaika pakildavo ypač į pavakarę, nes kiekvienuose namuose kalėdininkus vaišindavo, o vežėjam ir palydovam tekdavo paragauti vienur karčiosios, kitur saldžiosios, trečiur alaus.
    Vieną kartą, kalėdojimui įpusėjus, sekmadienį per vakarienę klebonas kreipėsi į Vasarį:
    - Rytoj tamstai teks mane pavaduoti. Mano apskaitymu, šiomis dienomis Dryžė turėtų apsiveršiuoti. Tai mano geriausia olandų veislės karvė. Turiu namie pasilikti, kad kas neatsitiktų. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Kaip tyčia...
    - Į kokį kaimą? - paklausė Vasaris.
    - Į Paliepius. Nemėgstu aš ten tos cicilikijos. Pernai Stripaitis Žodelį buvo net aplenkęs. Bet tamsta važiuoki. Pirmas sykis tai ir patogiau. Be to, girdėjau, kad tie cicilikai gerai apie tamstą atsiliepia. Mokytojas ten mum visiem opiniją sudaro.
    Ryt rytą, anksčiau atsilaikęs mišias, Vasaris su vargonininku sėdo į pirmąsias roges, ir kalėdininkai leidosi į Paliepių kaimą. Linksmas varpelių skambėjimas skelbė visiem, kad jie jau atvažiuoja.
    Užsakytame kaime tą dieną paprastai būdavo tikras sumišimas. Šeimininkas pilstydavo javus ir skaičiuodavo, ko kiek kam duoti: bažnyčiai, vadinasi, klebonijai, kalėdojančiam kunigui, vargonininkui, zakristijonui, špitolninkui ir vežėjam. Šeimininkė su mergomis šluodavo ir mazgodavo trobą, prausdavo ir rengdavo vaikus ir rūpindavosi, kuo čia kunigėlį ir kitus kalėdininkus pavaišinus. Jaunimas - merginos, piemenys ir vaikai - drebėdavo iš baimės, nes kunigas klaus poterių ir katekizmo, o tik paskui apdovanos šventais paveikslėliais ir saldainiais. Dažnai atsitikdavo, kad pas pirmuosius kaimo gyventojus ta ruoša dar būdavo nebaigta, kai iš tolo pasigirsdavo varpelių skambėjimas ir prie vartų dežuravęs piemuo galvatrūkčiais įvirsdavo į vidų, rėkdamas, kad "jau". Tuomet kildavo panika ir sumišimas, ir kalėdininkam tekdavo matyti juokingų scenų.
    Tą dieną kun. Vasariui, rodos, viskas gerai sekėsi, bet tas bjaurus kalėdos rinkimas ir pinigų ėmimas jam buvo tokis koktus, kad kiekvienoj pirkioj tekdavo išgyventi visą gamą nemaloniausiu jausmų.
    Vos įvažiavę į kaimą, jie sustojo ties neturtingo kampininko trobele. Duryse juos pasitiko skurdžios išvaizdos šeimininkai, tuoj puldami bučiuoti kryžių ir kunigui ranką. Kun. Vasaris pašlakstė švęstu vandeniu, o vargonininkas užtraukė "Sveikas, Jėzau mažiausias". Likusieji jam pritarė, ir visa goveda suvirto į priemenėlę. Pirkia regimai vos tik dabar buvo baigta šluoti, nes dulkės kuteno nosį ir vertė čiaudėti. Kampe prie krosnies grūdosi trys išsigandę vienmarškiniai vaikiūkščiai, bailiomis akutėmis sekdami kiekvieną kunigo gestą.
    Reikėjo kaip nors tuos žmones prakalbinti, ką nors tiem vaikam pasakyti - ir tai taip, kad tiktų šiai progai ir šiom aplinkybėm. Bet kun. Vasaris, nors pats iš kaimo kilęs, su kaimo žmonėmis laisvai elgtis nemokėjo. Jis varžėsi, o jo dar labiau varžėsi. Jis kažką pasakė, vos įsiūlė vaikam po saldainį, padėjo ant stalo porą paveikslėlių ir jau rengėsi išeiti. Čia šeimininkas, bučiuodamas ranką, įspaudė jam pusrublį smulkiais ir ėmė teisintis:
    - Daugiau neišgalim, dvasiškas tėveli... Nėr iš ko pinigo padaryti. Vos prasimaitinu su šeimynėle. Nemaža, dėkui Dievui, o naudos jokios...
    - Nereikia, nereikia, - gynėsi kunigas. - Pasilikite sau. Aš ne dėl to, kad pinigus rinkčiau.
    Bet jie suprato, kad "dvasiškas tėvelis" neima dėl to, kad per mažai duoda. Tat vėl ėmė teisintis šeimininkė:
    - Tikrai neturime, kunigėli. Prašom neatsisakyti. Vis jau Dievui ant garbės.
    Kunigas paėmė pinigus, tartum tai būtų buvę degančios žarijos, ir žengė atgal pro duris.
    - O mum tai nereikia? - sušuko jį praleisdami vargonininkas, zakristijonas ir špitolninkas.- Pažįstame mes jus! Uždarbiaujat per ištisus metus. Jūs daugiau pinigų turit kaip kitas ūkininkas. Bažnyčios tarnai tai badu dvės?
    Vasaris išdalino jiem gautąjį pusrublį, ir visi nuvažiavo toliau.
    - Jūs jais netikėkit, kunigėli, - mokė vargonininkas. - Pinigų jie turi, tik šykštūs. Pamatė jauną kunigėlį, tai ir užsimanė prigauti. O-o!.. prie Stripaičio arba klebono taip nebūdavo.
    Toliau jie atlankė pasiturintį ūkininką, kur viskas ėjo sklandžiau. Po giesmės, šlakstymo ir kryžiaus bučiavimo kunigą su vargonininku tuoj nuvedė į seklyčią, o kitus kalėdininkus į pirkią. Vienus ir kitus pradėjo vaišinti užkandžiais ir saldžiąja. Šeimininkė čia buvo drąsi, apsukri moteris, ir iš jos globos nelengvai pavykdavo išsisukti. Vasaris pabandė jaunesniuosius paklausinėti katekizmo, bet šeimininkė tuoj viską pavertė juokais, pati įsikišdama į "egzaminą".
    - Na, kiek yra dievų? - klausė kunigas berniuko, kuris jau buvo išėjęs katekizmo kursą ir priėmęs pirmąją Komuniją.
    Berniukas pastatė akis ir ėmė kalbėti vienu balsu, kaip poterį, klausimus ir atsakymus:
    - Kiek yra dievų, vienas yra Dievas trijose asabose Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia šventa. Kur yra Dievas, danguj, ant žemės ir visose vietose. Kas tave sutvėrė Dievas Tėvas, kas atpirko Sūnus Dievo, kas apšvietė Dvasia šventa, - neatsikvėpdamas išdrožė, matyt, atmintinai išmokęs pirmąjį katekizmo puslapį.
    Visi ėmė juoktis iš tokio uolaus atsakymo, o motina dabar jau klausinėjo pati:
    - Kazeli, o kas darosi, kai griaudi ir žaibuoja?
    - Alijošius po dangų važinėja ir pypkę rūko.
    - O kas darosi, kai kunigėlis per mišias Švenčiausią pakelia?
    - Čyščiaus vartai atsidaro, ir viena dūšelė į dangų skrenda.
    - Kazeli, - įsikišo jaunesnysis broliukas, - o kas yra danguj su uodega?
    - Dvasia šventa paveiksle balandėlio!
    Čia vėl visi ėmė juoktis, o šeimininkė jau nustūmė vaiką atgal, ir pati atsistojo jo vietoj.
    - Moka, viską moka, kunigėli, ir poterius, ir prisakymus, ir sakramentus, ir devynis darbus mielaširdingus, ir septynis griekus smertelnus, kaip riešutą kremta. Bet gana jau bus tų poterių, kunigėli! Prašom pasistiprinti. Jau tokį galą atvažiavote!
    Ir, bučiuodama jam ranką, stūmė į užstalę. Jeigu Vasaris, vargoninko padedamas, jėga nebūtų išsiveržęs iš vaišingos šeimininkės globos, tai tos dienos kalėdojimas čia pat būtų ir baigęsis. "Ant kryžiaus" jis gavo du rubliu, o visi jo palydovai taip pat buvo patenkinti ir toliau važiavo jau beveik dainuodami.
    Laimei, tolimesni Paliepių kaimo ūkininkai pasirodė mažiau vaišingi, ir kalėdininkai galėjo sparčiau atlikinėti dvasines vizitas. Pietūs buvo numatyti pas vieną turtingą ūkininką, geriausią parapijos kantarą, brostvininką, ištikimą klebonui žmogų. Bet jo kaimynas Žodelis, iš pat ryto sužinojęs, kad vietoj klebono kalėdoja kunigėlis Vasaris, nutarė neapsileisti ir pietus iškelti pas save. Tai buvo lengva padaryti, nes kalėdininkai pakeliui pirma turėjo atvažiuoti pas jį, o jau paskui vykti pas brostvininką.
    Žodelis buvo turtingiausias ūkininkas visame Paliepių kaime. Jo trobos buvo gerai pastatytos ir apžiūrėtos. Gyvenamasai namas dengtas čerpėmis, klėtis guntais, o kluonas ir tvartai skarda, kas tais laikais buvo dar retenybė. Lauką jis dirbo moderniškai, berdavo trąšomis ir ne tik kūlė, bet ir pjovė ir grėbė mašinomis. Ūkio srity Žodelis konkuravo su klebonu ir gal būtų jį pralenkęs, jeigu būtų turėjęs bent pusę tos paramos, kurią klebonas gaudavo iš parapijos. Žodelis taip ir sakydavo savo kaimynam, o kartais pakalbėdavo ir Kalnynų rinkoj arba šventoriuj.
    Šitos kalbos pasiekė klebono ausį, ir jis nutarė, kad Žodelis jam pavydi ir nori sukiršinti parapiją nevažiuoti talkų ir mažiau aukoti bažnyčiai. Iš čia ir prasidėjo Žodelio neištikimybė bažnyčiai. Kun. Stripaičio taktika ir veikimas draugijose antagonizmą padidino. Paliepių turtuolis buvo apšauktas pirmeiviu ir ciciliku. Atkaklaus ir savim pasitikėjusio ūkininko ambicija buvo užgauta, bet kartu ir paskatinta. "Pirmeivis", nors kunigų ujamas, vis dėlto skambėjo naujoviškai, prašmatniai. Žodelis išsirašė "Ūkininką", atsiželdė barzdelę, ėmė nešioti žydišką kepuraitę ir rūkyti trumpą, inteligentišką pypkutę. Kadaise jis svajodavo praturtėti, išleisti sūnų į kunigus ir sėsti už vieno stalo su klebonu, bet dabar jis tapo "pirmeiviu" ir sūnų ketino padaryti daktaru arba inžinierium.
    Vis dėlto klebonijos pasmerkimas kankino jį kaip koks slogutis, ypač nuo pereitų metų, kai Stripaitis kalėdodamas jį aplenkė. Tai buvo sensacija visai parapijai. Daugelis pradėjo jo vengti, o moterys kartais ir į akis išvadindavo bedieviu ciciliku. Jis gi gilumoj širdies pasiliko toks pat tikintis ir truputį prietaringas kaimietis, kokis buvo anksčiau. Klebonija jį viliojo, ir savo sūnų jis būtų mieliau matęs kunigu negu inžinierium arba daktaru. Dėl to, iškeliant kun. Stripaitį, jis taip norėjo su juo susitaikinti ir visiem tai pademonstruoti. Dėl to ir dabar, išgirdęs, kad kalėdoja kun. Vasaris, nusprendė žūt būt pietus iškelti pas save. Nes kelti kalėdininkam pietūs buvo didelė garbė, ir visa parapija žinojo, pas ką kuriam kaime ta iškilmė įvykdavo.
    Kai kalėdininkai atvažiavo pas Žodelį, beveik jau ir buvo pietų metas. Vasaris manė ilgai čia neužtruksiąs. Dienos liko trumpa, ir jis pamatė, kad ligi vakaro vos spės apsidirbti Tačiau Žodelis su Žodeliene pradėjo jį trukdyti nuo pat pirmųjų žingsnių. Kunigas turėjo pagrindinai išklausinėti poterių ir katekizmo berną, mergą, piemenį ir visus vaikus.
    - Ne, ne! Prašome dar paklausinėti, kunigėli, - spyrėsi Žodelis, - kad paskui nesakytų kas, kad mano vaikai katekizmo nemoka. Tai kas, kad aš pirmeivis. Kas reikia, tai reikia...
    Pasibaigus katekizmo egzaminui, paveikslėlių ir saldainių dalybai, įėjo iškaitusi Žodelienė.
    - Na, dabar, kunigėli, po tokio darbo laikas ir pasistiprinti. Labai prašome pasilikti pas mus pietų. Stengėmės paruošti kuo geriausiai.
    - Bet su pietumis mūs laukia jūsų kaimynas, - nustebo Vasaris. - Kas gi dabar bus?
    - Tegu sau laukia, kunigėli. Atėjo laikas pietų, tai mes ir prašome. Ir be pietų neišleisime, - kategoriškai pareiškė abu šeimininkai ir tuojau pradėjo dengti stalą.
    Čia ėmė protestuoti ir vargonininkas, kuris laikė brostvininko pusę, bet Žodelis mirktelėjo jam akimi, įrodinėdamas nustvėrė už rankos ir mikliai įbruko į delną rublinę. Tas, pajutęs saujoje šeimininko žodžių svarumą, ėmė nusileisti ir abejoti, gal taip būsią ir geriau: pas Žodelį pietūs, o pas kaimyną - pabaigtuvės. Su tokia žinia ir pasiuntė vaiką.
    Pietūs buvo gerai pagaminti ir paduodami visai kaip klebonijoj. Prie užkandžio šeimininkas atnešė ant šaknelių užpiltos degtinės "vaistam", ir kunigas turėjo išgerti po vieną su juo ir su šeimininke. Vargonininkas nusprendė, kad tokia trejanka, panie, geresnė už Šustovo konjaką, ir gėrė su kiekvienu, kas tik palietė stiklelį.
    Sėdus pietų, netikėtai atvyko mokytojas, didelis klebono priešas. Vargonininkas, pamatęs jį, susiraukė kaip kartųjį pipirą kandęs ir ta proga ištustino stiklelį.
    - Prašau gerbiamąjį kunigą ir ponus šeimininkus dovanoti, kad įsibraunu čia nekviestas, - teisinosi mokytojas. - Pamačiau Kalnynuose išeinantį iš krautuvės jūs berniuką ir sužinojau, kad ruošiate pietus kun. Vasariui priimti. Aš ir pasinaudojau šia proga su gerbiamu kunigu susipažinti. Į kleboniją eiti man nepatogu, o čia, taip sakant, neutrali vieta.
    Šeimininkai pasodino jį prie kunigo, užgėrė ir paprašė užkąsti.
    - Aš esu didelis tamstos gerbėjas, - kalbėjo jis Vasariui. - Prisipažinsiu, kad aš kunigus nelabai myliu, bet aš skaičiau daug tamstos eilių ir tariau sau: šitas tai kas kita. Už šitą tai aš galvą guldysiu! Aš laimingas, kunige, šia proga ir geriu tamstos sveikatai!
    Šeimininkai ir kiti stebėjosi, kad kunigėlis rašo į laikraščius, kuriuos ir mokytojas skaito. Visi dar atsiminė, kaip pernai kun. Stripaitis iškeikė tokius laikraščius ir tuos, kurie į juos rašo. Bet vargonininkas kitam gale stalo išaiškino, kad kunigėlis rašo tik į "geruosius" laikraščius.
    Po pietų kalėdininkai išsiskubino toliau. Žodelio kaimynas buvo labai įsižeidęs, kad kunigėlis "taip padarė", o jo žmona, neva nusižemindama, karčiai kalbėjo:
    - Ką jau čia mes!.. Žodelis turtingesnis, mokėjo geriau kunigėlį priimti. Lyg aš būčiau pataikiusi paruošti tokių skanių valgių, kaip Žodelienė paruošė?..
    Brostvininkas ir jo namiškiai ne visai atlyžo nė kai vakare, grįždami namo, kalėdininkai užsuko pas juos vakarienės. Visi buvo be ūpo, nors šeimininkė ir dėkojo, kad kunigėlis nepasipuikinęs bent ant galo priimti jų, prastuolių, vaišių.
    Kai pagaliau pasibaigė visi tos dienos rūpesčiai ir kun. Vasaris, sėdęs į roges, išvažiavo į lygų kelią, jis atsikvėpė pilna krūtine, kaip žmogus, atlikęs ilgą nemalonų darbą. Tokiais atvejais jis paprastai sutelkdavo savo įspūdžius, juos analizuodavo ir vertindavo. Bet šį kartą, visą dieną praleidęs su svetimais žmonėmis, vienur baugščiais, kitur akiplėšiškai drąsiais, trečiur pretenzionaliais ir veidmainiškais, jis jautėsi taip pavargęs, toks tuščias, kad gyveno vieninteliu jutimu - baigta!..
    Jie greitai važiavo lygiu kaip stalas keliu, guviai skambėjo varpeliai, sutartinai kirto arklių kanopos baltą kelią, ir atskeltos sušalusio sniego skeveldros lakstė į šonus. Buvo tyli, šalta, skambi žiemos mėnesiena. Vasaris, įsisukęs į kailinius, pasistatęs apikaklę, žiūrėjo į trumpus vežėjo ir arklių šešėlius, į balzganus laukus, į svaiginančiai gilų dangų, kur mirgėjo nesuskaitoma daugybė žvaigždžių, didelių ir mažų, tylių ir mirgančių, susibūrusių draugėn ir amžinai vienišų toj nuostabioj nakties padangėj.
    Šita kelionė buvo jam vienintelis atlyginimas už visus tos dienos nemalonumus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page