r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

XVIII

    Praslinkus porai mėnesių po baronienės išvažiavimo, kun. Vasariui atminty vėl ėmė atgyti ponios Brazgienės vaizdas.
    Tyliais ilgais žiemos vakarais ilsėdamasis po asketiškų kun. Ramučio kalbų, jis atkurdavo savo vaizduotėj tiek daug švelnių ir gražių momentų iš savo klierikavimo metų, kada juodakės išdykėlės Liucės pažintis taip ji jaudindavo, sukeldama daugybę naivių svajonių, sąžinės priekaištų ir susikrimtimų. Mėgdavo jis atsiminti ir savo paskutinį atsilankymą pas ponią Brazgienę Naujapoly. Kaip gyva ji stodavo kunigo atminty - truputį papilnėjusi, bet dar gražesnė, meilesnė ir atviresnė. Atsimindavo jis ir ten išgirstas kapeliono Laibio nuomones - ir dabar jau jos neatrodydavo jam tokios paradoksališkos kaip tuomet.
    Paskui jis atsidurdavo dvare ir įsivaizduodavo baronienę šalia Liucės, lygindavo jas, bet ir viena, ir antra jam buvo savotiškai brangios. Baronienė dabar jam atrodė įdomesnė, labiau viliojanti, ir kiekvieną kartą, ją atsiminęs, pajusdavo nerimastį ir norą ją vėl pamatyti. Bet ponia Brazgienė traukė jį kaip labai malonus praeities išgyvenimas, kaip draugiška, sava, prietelinga siela. Dabar baronienei išvažiavus, jis jautėsi Kalnynuose vienų vienas ir ėmė išsiilgti ko nors, su kuo galėtų būti atviras ir nevaržomas. Tokis žmogus buvo tik ponia Brazgienė. Ir jis ėmė laukti progos nuvažiuoti į Naujapolį.
    Proga pasitaikė apie užgavėnes. Jis išsirengė į miestą kaip į kokią didelę šventę, kaip į pramogą, kokios jau seniai neturėjo supilkėjusiame Kalnynų gyvenime. Tos dienos įspūdžiai ilgam laikui įsirėžė į jo atmintį.
    Buvo dar žiema, bet jau visa gamta jautė artėjančio pavasario dvelkimą. Dangus atrodė gilesnis ir mėlynesnis, oras minkštesnis, ir saulė jau, per 10 valandų šviesdama, spėjo nuleisti sniegą nuo kalnelių viršūnių ir atokaitų. Buvo tos gražios, nerūpestingos užgavėnių dienos, kada lengvas rogių kelias vilioja jaunimą "povelių vaikyti", o senius, užsimetus skrandą, išeiti užuvėjon į saulę, pasižvalgyti į dangų ir atsigauti viltimi dar kartą sulaukti pavasarėlio išauštant.
    Kun. Vasaris, šiltai įsivilkęs, sėdėdamas rogėse observavo reginį ir skaičiavo artėjančio pavasario laiką. Minkštas drėgnas vakarų vėjas dar šiurkštokai galando veidus, bet tai jau nebuvo aštriai kerpąs viduržiemio pūtimas. Dar vienas mėnuo - ir vietoj sniego dangos pasirodys pirmieji žalumynų daigai.
    Atvažiavęs į Naujapolį, kun. Vasaris jaute pareigą atlantyti pralotą Girvydą, kuris niekados nepraleisdavo progos kiekvieną atvykusį iš tolimesnių parapijų kunigą apklausinėti, kaip eina reikalai.
    Pralotas, kaip visumet, priėmė Vasarį labai maloniai, pasisodino savo kambary, pasiūlė papirosą ir pradėjo kalbą nuo "kaip laikaisi" ir "kas girdėti".
    - Na, o kun. Ramutis kaip? - klausė toliau pralotas. - Sugyvenate?
    - Taip, kunige pralote. Ramutis pavyzdingas kunigas.
    Praloto veidu nuskrido pašaipos šypsnys.
    - Te... Kunigas tai jis pavyzdingas, tik jau per daug, kaip čia tau pasakius, padangiškas. O šiais laikais reikia kunigų, kurie jaustų gyvenimą, kurie ir žemėje tvirtai laikytųsi. Jei visi tokie būtume kaip Ramutis arba Šlavantų tėvelis, Bažnyčia netektų gyvenime visų pozicijų ir ore pakibtų.
    Vasarį nemaloniai nustebino tokis praloto atsiliepimas apie Šlavantų tėvelį ir Ramutį, kurio nors nemėgo, bet laikė kuone kunigo idealu parapijoj, kaip ir tėvelį. Dėl to atsiliepė abejodamas:
    - Bet, kunige pralote, man neaišku, kas būtų galima prikišti tokiam Ramučiui?
    - Siaurumas, mano brangus, štai kas! Ramutis su šlavantiškiu tiktų vienuolynui, kontempliatyviam ordinui, bet ne parapijai. Dėl to Ramutis lig šiol nė negauna parapijos. Kur jį padėsi? Pirmiausia, pas jį nepabus joks vikaras. Jis klebonijoj norės įvesti regulą kaip seminarijoj, ir, žinoma, nieko iš to neišeis. Toliau, jis visai nesirūpins visuomeniniais reikalais, jis nusileis visokiem cicilikam, pirmeiviam! Ateis, sakysime, rinkimai į Dūmą, tai jo parapijonus kiekvienas agitatorius nuves už nosies balsuoti už bedievį. Katalikų veikimas šiandien šakojasi, ir kunigas visur turi būti aktyvus. Bet čia reikia didelio takto, o kartais ir gudrumo. Ne taip, kaip tas stuobrys Stripaitis - įsipainiojo į krautuvėlę ir visą parapiją sukėlė. Šiandien jeigu kunigas tikrai nori būti Bažnyčiai naudingas, turi kuo plačiausiai siekti ir kuo nors pasauliui užimponuoti. Štai kad ir pats. Visuomenininku, politiku tu greičiausia nebūsi, bet esi poetas. Ir, žiūrėk, kad neužviltum! Parodyk, kad kunigas gali ir literatūroj stoti į pirmąsias eiles.
    Šitie ir tolimesni praloto žodžiai gerokai apgriovė idealistinę Vasario pažiūrą į Bažnyčios vyresnybės reikalavimus kunigam, jos tikslus ir priemones. Jis ir anksčiau jau buvo girdėjęs tūlų skeptikų nuomonę, kad geri, tylūs, pamaldūs kunigai nesą jau taip labai branginami, dėl to ir sėdį mažose užkampių parapijose arba visai parapijos negauną, nekalbant jau apie aukštesnes hierarchijos vietas. Ir atvirkščiai: gudrūs karjeristai, miklūs pataikūnai ir tokie, kurie gali "kuo nors užimponuoti pasauliui", jei tik pasilieka ištikimi Bažnyčios disciplinai ir sugeba laviruoti viešosios opinijos jūroj, sparčiai iriasi pirmyn. Žinoma, ne be išimčių. Dabar jau jis buvo linkęs skeptikam pritarti.
    Šitokios ir į jas panašios mintys, atėjusios į galvą besikalbant su pralotu, Vasariui pasirodė tiek įdomios ir svarbios, kad jis nutarė atlankyti kapelioną Laibį ir išgirsti jo nuomonę. Tačiau išėjęs iš Naujapolio klebonijos, pirmiausia jis pasuko į daktaro Brazgio butą.
    Daktaras su ponia labai nudžiugo, jį pamatę. Šiaip ar taip, juos visus tris jungė visa eilė gražių atsiminimų iš netolimos dar praeities, iš giedrių, nerūpestingų mokslo dienų. Be to, Vasaris Naujapolio inteligentijoj jau pradėjo įgyti pripažinto poeto vardą. Paskutiniu laiku jo išspausdintos eilės visiem patiko. Gimnazistai jas išmokdavo ir rašinėdavo į panelių albumėlius. Ponios sakydavosi norį su juo susipažinti ir klausinėdavo, kas jis per vienas. O išgirdusios, kad jis kunigas, nustebdavo, bet tas jų smalsumo nemažindavo. Kai kas žinojo, kad jis geras ponios Brazgienės pažįstamas, mokslo metų draugas, ir dėl jos vos nepametęs seminarijos. Ponia Brazgienė tuos gandus savo pažįstamom užginčijo, bet taip ypatingai šypsodamasi, kad ja niekas nepatikėjo. Dėl to turėti Vasarį svečiu buvo ir malonu, ir prašmatnu.
    - Tiesą pasakius, aš netikėjau, kad tamsta išeisi į poetus, - draugiškai kalbėjo ponas Brazgys. - Sveikas buvai per daug jau lėtas ir tylus. Bet dabar, žiūrėk, per tokį trumpą laiką kaip atkutai. Tie Kalnynai puikiai paveikė tamstą.
    - O aš visuomet manydavau, kad iš Pavasarėlio bus žmogus, - gyrėsi ponia Liucija. - Dėl to aš jam taip simpatizuodavau, kad tu net pavydėdavai...
    - Na jau neprasimanyk, brangioji, - gynėsi daktaras. Vasaris tuoj pastebėjo, kad Liucės santykiai su vyru yra artimi, šilti, draugiški, visai ne toki, kaip galima buvo spėti iš ankstyvesniųjų jam žinomų aplinkybių. Dabar besikalbėdamas jis keletą kartų sugavo reikšmingus žvilgsnius, kuriais pasikeitė daktaras ir ponia. Vasariui pasirodė, kad jiedu žino kažką ypatinga ir tą slepia nuo jo kaip koki sąmokslininkai.
    Nuo tų žvilgsnių jam pasidarė net nejauku. Jis pasijuto svetimas, išskirtas iš jųdviejų tarpo. Jis sutelkė savo dėmesį, norėdamas rasti to priežastį. Jis pamatė, kad ponia Brazgienė yra gerokai papilnėjusi ir jau ne tokia graži kaip anksčiau. Kai ji atsisuko į šviesą, kunigas pastebėjo, kad jos cera yra netekusi to skaistaus švelnumo ir lygumo, kuriuo jis taip žavėjosi anksčiau. Jos veidas buvo lyg papurtęs, lūpos tarsi pastambėjusios, o akys, kuriose anksčiau žybčiodavo kaitrios liepsnelės, prigesusios. Ji dėvėjo ilgą palaidinį rūbą, slepiantį jos liemens lankstumą ir visas seniau taip grakščios figūros linijas.
    Konstatavęs šiuos Liucės pakitėjimus, kun. Vasaris pasijuto gerokai nusivylęs. "Gerai sakė Laibys, - manė jis vienas sau, - kad :moterys tik po ištekėjimo pasirodo tikrai kas esančios. Kas galėjo tikėtis iš išdykėlės Liucės tokios matronos? O kas bus dar po kelerių metų? Baronienė visai kas kita..."
    Išgėręs puodelį kavos, daktaras išėjo prie pacientų. Ponia Brazgienė pakilo persėsti į jo vietą ir, praeidama pro fotelį, prisiglaudė prie stalelio briaunos. Vasaris vienu žvilgsniu apėmė jos figūrą ir staiga suprato viską: ponia Liucija buvo nėščia. Šitas atidengimas, matyt, taip aiškiai atsispindėjo jo veide, kad ponia, pastebėjusi tai, net nusijuokė:
    -Taip, taip, tamsta neklysti, kunige Liudai, tik nesi pastabus, jeigu neįspėjai iš pirmo pamatymo... Laukiu vieno iš dviejų: arba sūnaus, arba duktės.
    Jis sumišęs atsakė kažką nesuprantama, o ji tęsė toliau:
    - Mudu su vyru taip jau nutarėm: krikštys dėdė, kanauninkas Kimša, o tamsta būsi kūmas. Kūmą turėsi labai įdomią ponią, kuri, dar nepažindama, jau yra tamstą įsimylėjusi. Gerai?
    - Sutinku, ponia Liucija. Jei tik klebonas išleis...
    - Na jau, na!.. Juk ne seminarijoj esi. Ir ne bet kas, o poetas Vasaris! Dabar tai jau tamsta rašai visai kitaip. Bet prisipažink, kokia ten gražuolė tuose Kalnynuose taip sužavėjo tamstą?.. Oi, oi!.. Turėsiu aš kada nuvažiuot pažiūrėti, kas ten darosi.
    Bet jis išsisukdamas gynėsi.
    - Jokios ten gražuolės nėra. Žiemos Vakarais atlankydavo kartais seni atsiminimai. Štai ir viskas.
    - Na jau, na, meldžiamasis, nesiginki. Kun. Laibys mum šį tą jau papasakojo. Yra ten tokia gražuolė ponia baronienė, aristokratė! Kur jau čia mes, provincijos poniutės...
    Bet ponios Liucijos žodžiuose nebuvo nei priekaišto, nei pašaipos. Ji dabar buvo užimta visai kuo kitu ir jau nepretendavo, kad "Pavasarėlis" ja domėtųsi iš jai poezijas rašytų. Jis tai suprato, ir jam palengvėjo, tarsi kokio nemalonaus pasiaiškinimo išvengus.
    Dar pabuvęs valandėlę, jis pakilo eiti, suprasdamas, kad būtų netaktiška tokiose aplinkybėse vizitą per ilgai tęsti. Ponia atsiprašė negalinti jo ilgiau sutrukdyti ir reiškė vilties, kad, kitą kartą jam atsilankius, viskas būsią kitaip. Jis atsisveikino ir išėjo. Per visą šį vizitą ji nė karto nebandė paliesti jo jausmų stygelės, atgaivinti praeities atsiminimų. arba pažadinti ateities vilčių. Išėjęs jis suprato, kad dabar jau visi jųdviejų širdies reikalai baigti. Ji tampa motina, ir būtų kažkaip šventvagiška svajoti apie ją kaip apie rnoterį, kuriai galima turėti kitokių jausmų, negu pagarba ir prietelingumas.
    Iš Brazgių jis nuėjo atlankyti kapeliono Laibio. Kun. daktaras sutiko jį kaip seną pažįstamą ir gerą prietelį. Kambarys, kuriame jiedu susėdo, Vasariui pasirodė paslaptingas, kaip kokia senovės mokslinčiaus buveinė. Buvo apytamsu. Aplink sienas stovėjo juodos, stiklais blizgančios spintos ir lentynos, prikrautos storų knygų. Viename kampe juoda politūra ir balta klavišų eile žibėjo pianinas. Ant sienos kabojo keistas paveikslas, kurio turinio Vasaris nesuprato. Ant vienos lentynėlės stovėjo paprastas juodas medinis kryžius be mūkos, o šalia baltavo žmogaus kaukolė, iš karto kritusi jaunam kunigui į akis. Kambarys buvo išklotas kilimu ir gerai prikūrentas. Kvepėjo kažkoks sunkus, tarsi tabako, tarsi smilkalo, mišinys. Žodžiai ir kiekvienas garsas čia tuoj užgesdavo be skambumo, be rezonanso.
    Kai Vasaris išdėstė savo pasikalbėjimą su pralotu, neslėpdamas nustebimo ir nusivylimo, kun. Laibys pakėlė antakius, ironiškai pažiūrėjo į poetą ir sušuko:
    - Vyre, nebūki naivus! Bažnyčios, kaip dvasinės bendruomenės, laikai, kada buvo vaduotasi Kristaus aptarimu - regnum meum non est ex hoc mundo, buvo gana trumpi, ir jie jau seniai praėjo. Šiandien tuo aptarimu kurstomas tik seminaristų idealizmas, o kas gyvenime juo seka, tai ir pasilieka sicut parvulus - užguitas kur nors Šlavantuose arba Pipirmėčiuose. Modernioji Bažnyčia, nors ji šį žodį pasmerkė, deda dideliausių pastangų įsistiprinti in hoc mundo. Jai reikia gabių politikų, diplomatų, administratorių ir valdininkų. O kas kaltas, jei tokių gabumų neturi nei Šlavantų tėvelis, nei tavo Ramutis, nei kiti toki? Lenktyniuodama su valstybe, ji turi išlaikyti pasaulišką prestižą ir dekorą. Reikia daug ne vien šilko ir aukso, bet ir brangių akmenų tiarom, mitrom, pastoralam, kryžiam ir žiedam. Puošniose procesijose eina pralotai ir kanauninkai, frakuoti ponai ministeriai ir generolai, kurių krūtinės spindi ordinų žvaigždėmis ir medaliais. Bet tai jiem nekenkia, sugrįžus į savo kabinetus, leisti blogus įstatymus, skriausti pavargėlius, lėbauti, būti egoistam, šykštiem, neteisingiem, kietaširdžiam ir ištvirkusiem...
    - Vasari, nesipiktink ir nesiskubink to smerkti. Visa tai yra natūrali dalykų eiga. Ar Bažnyčia, iškovojusi laisvę, neturi teisės džiaugtis ir triumfuoti? Ar puošnumu ir prabanga negalima garbinti Viešpačio? Ar nekalbi brevijoriuj:

Laudate Dominum in cymbalis benesonantibus,
Laudate eum in jubilatione,
Laudate eum in voce tubae,
Laudate eum in chordis et organo.

    - Be to, žinok, kad tas dekoras ir jubiliacijos sugestionuoja minias ir laiko jas sužavėtas, kaip žaltį fakyro dūdelė. Šita priemonė yra lengvesnė ir veikia sėkmingiau negu evangeliška ubagystė, savęs išsižadėjimas, gailestingumo darbai ir kitos krikščioniškos dorybės. Kam aš tai kalbu? Gi tam, kad tave svyruoklį sustiprinčiau kunigiškoj dvasioj. Mokėk blaiviai pažiūrėti į dalykus, susiorientuoti ir rasti sau tinkamą vietą...
    Jis aštriu, bandančiu žvilgsniu žiūrėjo į Vasarį, o šis nežinojo, kokia prasme suprasti tuos žodžius.
    Jeigu pralotas Girvydas būtų girdėjęs kapeliono kalbą, jis būtų už galvos nusitvėręs dėl tokių erezijų. Bet tarp jųdviejų buvo stiprus logiškas ryšys, ir Vasario sąmonėj praloto ir kun. Laibio žodžiai susijungė kaip dvi silogizmo premisos.
    Bet artimiausiomis dienomis jis daugiau mąstė apie Liucę, savo vaizduotėj atkurdamas dvejopą jos vaizdą: gyvos, drąsios, žaismingos jį beįsimylinčios panelės ir rimtos, apglebusios, jam visai abejingos, nėščios ponios Brazgienės. Jis jautė, kad dabar užverčia vieną brangų savo jaunystės lapą, kuriame buvo įrašyti jo pirmieji drovūs, skaistūs ir svajingi susižavėjimai moterim - toki realūs, bet nė karto nenusileidę ligi kasdieniškumo prozos. Ir jam pasidarė gaila tos vikrios, juodbruvės, su žybčiojančiomis akimis panelės, kuri praminė jį Pavasarėliu, laukė parvažiuojančio iš seminarijos ir belaukdama saugojo geltonų kačpėdėlių pluoštelį, skintą jo pamėgtame tėviškės kalnely.
    Keletą dienų jis gyveno šitais atsisveikinimo įspūdžiais, o vieną vakarą pradėjo rašyti ilgą eilėraščių ciklą, kuriame simboliniais vaizdais nužymėjo visas savo jausmo peripetijas. Jis buvo jau tiek susipratęs ir jautė savy tokį stiprų lyrinį susijaudinimą, kad nutarė nekreipti dėmesio į tai, kaip bus jo eilės suprastos, ką dėl jų pasakys kun. Ramutis, pralotas Girvydas arba Naujapolio ponios.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page