r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

XVII

    Dabar kun. Vasariui ėmė slinkti sunkus ir nuobodus laikas - niūrios, pilkos rudens dienos ir ilgi tamsūs vakarai. Buvo jau prasidėjęs adventas. Artinantis Kalėdom, darbo bažnyčioj daugėjo, bet ligi pietų jis visuomet būdavo baigiamas. Pabjurus oram, dažnai tekdavo lankytis ir pas ligonius. Vis dėlto laisvo laiko jis turėdavo gana daug. Išvažiavus baronienei, jis ilgai negalėjo imtis jokio darbo. Skaityti ir tai jam nesisekdavo. Jis neištesėdavo pusvalandžio ramiai pasėdėti prie stalo. Nerimasties varomas, jis žingsniavo po savo kambarius, nerasdamas vietos. Jis nieko negalvodavo. Vien jo atmintis kartodavo čia kapeliono Laibio, čia baronienės, čia Šlavantų tėvelio žodžius. Kartodavo nuotrupomis, be logiško ryšio, be tvarkos. Kartais jis imdavo svajoti, vaizduodamasis esąs įvairiose gyvenimo aplinkybėse, piešdamas savo ateitį, nušviestą įvairių idealų. Jis matydavo save pavyzdingu kunigu kokioj nors užkampio parapijoj, kur visi žmonės dori, teisingi ir blaivūs.
    Bet dažniau jis mėgdavo svajoti apie savo būsimus literatūros laimėjimus, apie veikalus, kuriuos jis parašys, ir kaip dėl to pakilsiąs baronienės akyse. Kai kada jis mėgdavo įsivaizduoti save nebe kunigą ir nukildavo į tuos nuostabius kraštus, apie kuriuos jam pasakojo baronienė. Ten jis pasijusdavo kaip kokioj pasakoj, nevaržomas jokių kasdieninių gyvenimiškų aplinkybių. Kun. Vasario sieloj maišėsi ir fermentavosi daug viena kitai priešingų minčių ir įspūdžių, kurių jis taip gausiai gavo patirti pirmaisiais savo kunigavimo mėnesiais.
    Vienintelis žmogus, kuris dabar juo domėjosi ir nejučiomis jį observavo, buvo kun. Ramutis. Vasaris visai teisingai įspėjo, kad jo kolega nori jį pažinti ir surasti jo dvasinio gyvenimo prognozą. Ramutis kadaise buvo formarijum, dėl to visą laiką buvo linkęs sekti jaunesniuosius konfratrus, mokėjo tai daryti atsargiai, tuo pačiu metu stengdamasis taisyti jų ydas ir padėti, kur jo pagalba buvo reikalinga.
    Jis buvo skaitęs visas Vasario eiles ir iš jų susidaręs gana teisingą nuomonę apie jaunąjį poetą. Dėl to jis nemaža nudžiugo, patekęs į vieną parapiją su Vasariu. Ramutis nujautė, kad čia bus reikalingas, ir iš pirmų dienų įsitikino, kad tikrai taip. Sužinojęs apie Vasario pažintį su dvarininkais, apie jo dažną lankymąsi į dvarą, apie imamas skaityti knygas, o ypač pamatęs pačią baronienę, jis suprato, kad jo kolega yra atsidūręs dideliame pavojuje. Baronam išvažiavus, keista Vasario nuotaika buvo geriausias tų susiprotėjimų įrodymas. Kun. Ramutis nutarė veikti, bet laukė, kol jo draugas aprims ir taps palankesnis dvasiškai pagalbai priimti.
    Vasaris po kurio laiko iš tiesų aprimo. Jis ėmė vėl daugiau skaityti ir vieną dieną sumanė nueiti į dvarą pasiimti knygų. Šeimininkė įleido jį į tuščius nekūrenamus rūmus, atidarė bibliotekos langinę, ir jis pasiliko vienas šaltame, nejaukiame kambary. Sofa stovėjo aptraukta audekliniu apvalkalu, ant stalo gulėjo pilkas dulkių sluoksnis. Kunigas sunkiai galėju save įtikinti, kad šiame pačiame kambary prieš porą savaičių buvo gera ir jauku ir kad čia jis yra praleidęs daug gražių valandų, klausydamas lengvų ponios baronienės kalbų. Jis pasiėmė keletą knygų ir išėjo namo. Ta pakitėjusi jo mėgstamo kambario nuotaika kaip koks šaltas rūkas apklojo dar taip netolimos praeities įspūdžius. Pirmą sykį baronienė pasirodė jam taip tolima ir nepasiekiama.
    Aprimęs jis panoro vėl grįžti prie poezijos. Visi dvaro įspūdžiai ir atsiminimai po atsilankymo į biblioteką jau ėmė jam atrodyti tam tikroj perspektyvoj, atskirti nenumaldomos būtenybės, pridengti praeities dulkių sluoksnio, pusiau realūs, pusiau fantastiški. Jo, poeto kunigo, vaizduotė buvo drąsesnė atkurti pusiau realius praeities išgyvenimus, negu vaizduoti gyvenamojo momento tikrovę. Jis veltui žavėjosi Tetmajerio drąsa, jo lyriniu emocijų tiesumu ir išsireiškimų stiprumu, duodančiu ne tik plastišką vaizdą, bet siekiančiu jausmo ir minties gelmių. Kai tik jis paėmė plunksną į rankas, jis tuoj suprato, kad taip rašyti jis niekad negalės. Baronienė teisybę sakė: jam buvo stoka medžiagos ir atviro tiesioginio įspūdžių priėmimo. Jis pasijuto vis dėlto esąs kunigas. Kaip seminarijoj, taip ir dabar apie meilę ir moterį rašyti tiesioginiai jam buvo koktu.
    Bet jam taip pat buvo koktu gaminti ir pseudoerotinę lyriką, kaip darė prieš jį kiti kunigai poetai, prisidengdami "sesutėmis", liaudies dainų stiliaus "mergelėmis", saldžiu idealizmu ir sentimentalizmu. O vis dėlto jis norėjo rašyti apie meilę ir moterį. Jis ėmė tad ieškoti netiesioginių priemonių savo lyriškom emocijom išreikšti. Tada jo fantazijoj susikūrė, o gal tik atgijo, tolimos, nepasiekiamos Nepažįstamosios vaizdas, Nepažįstamosios, kurią jis, dar būdamas klieriku, matydavo Katedroj per pamaldąs, bet niekad nesužinojo, kas ji buvo.
    Dabar apie tą Nepažįstamąją ėmė telktis visa, ką jis gavo patirti, bendraudamas anksčiau su Liuce, vėliau su baroniene. Ir Liucė, ir baronienė dabar jam buvo tolimos, pridengtos praeities dulkių, nerealybės ūkanų. Dvaro rūmai dabar jam tapo aukšta paslaptinga pilim, pietų kurortai, kur išvažiavo baronienė - mėlynais toliais, pasakiškais kraštais, o jis pats - keleiviu klajūnu arba pasakos karžygiu, tamsią naktį vykstančiu į aukštą pilį arba į tolimus pasviečius ieškoti Nepažįstamosios. Arba dar jis rašė apie šviesią Žvaigždę, nušviečiančią klajūnui kelią ir vedančią jį per audringą jūrą, arba apie Saulę, kuri gaivina visus žiedus ir kurios glamonėjimai kaitina kraują ir svaigina širdį.
    Iš šitokių ir panašių motyvų susidarė ankstyvoji poeto Vasario simbolika. Ji susidarė ne kūrybiškai, bet daugiau automatiškai sukeičiant ir alegorinant sąvokas, abtstraktinant ir apibendrinant išgyvenimą ir turinį. Nes tuo metu jo išgyvenimai dar nebuvo tiek gilūs ir platūs, kad taptų simboliais, o antraip vertus, jo gamtos reiškinių jutimas nebuvo toks gyvas, kad savaime galėtų sukelti tas emocijas, kurios buvo reiškiamos jo eilėse. Bet pats Vasaris nematė savo kūrybos kelio klaidingumo ir ilgai juo ėjo, nes tai buvo vienintelis kompromisinis kelias, kuriuo jis, kaip kunigas, galėjo eiti.
    Parašęs pirmąjį ciklą, jis pasiuntė jį į žurnalą, ir artimiausiame numeryje eilės buvo išspausdintos. Vasario draugai ir visi, kurie žinojo jį esant kunigą, stebėjosi jo drąsa, kad jis taip atvirai rašo "apie meilę". Simbolinis atspalvis erotinio jo lyrikos pobūdžio nepaslėpė. Buvo aišku: Kalnynų vikaras arba yra jau įsimylėjęs, arba bent apie moterį svajoja ir jos ilgisi. O smalsuoliai pradėjo spėlioti, kas ta Ji, Nepažįstamoji, Karalaitė, Žvaigždė ir Saulė.
    Kun. Ramutis, perskaitęs eiles, susirūpino labiau negu kiti. Jam buvo aišku, kas ta Pilis ir ta Nepažįstamoji. Ir kadangi jis turėjo aiškių davinių, jam atrodė, kad Vasariui gresia tikrai didelis pavojus. Juk ta moteris pavasarį grįšianti. Ir vienose eilėse, kaip tyčia, buvo kalbama apie Jos grįžimą - ir kokia tada būsianti didelė šventė... Kun. Ramutis nutarė veikti ir visa savo įtaka traukti jauną konfratrą nuo pavojingo kelio. Juk ar jis negalėtų rašyti apie tėvynės meilę, kaip Maironis, arba apie gamtos grožybes, kaip Baranauskas "Anykščių šilely"? Geriausiai jam tiktų atsigaivinti Dievo meile ir Bažnyčios apeigų grožiu arba tikėjimo tiesų kilnumu ir kurti religinę poeziją, giesmes. Tegu pagaliau rašytų poemas, tai bent apie kitus. Bet dainuoti apie moterį ir meilę kunigui - tai jau mažų mažiausia netaktiška...
    Vieną gražų žiemos priešpietį, kai Vasaris, atlikęs darbą bažnyčioj, parėjęs namo šildėsi prieš pakurtą krosnį, atėjo kun. Ramutis ir pavadino jį išeiti pasivaikščiot.
    Buvo viena iš tų giedrių, saulėtų viduržiemio dienų, kurios taip džiugina širdį, kelia noro gyventi, pasiryžimo dirbti ir energijos ištesėti. Abudu kunigai perėjo per bažnytkaimį ir pasuko keliu į miškelio pusę, kuris, iš nakties apšarmojęs, atrodė pasakiškai gražiai. Ligi miškelio kelias buvo nusodintas aukštais beržais, ir jų plonos, žemyn nusvirusios šakos kybojo kaip švelniausio balto šilko girliandos, įmantriai sukedentos ir suraizgytos apie aukštus, didžiulius stiebus. Miškely buvo dar gražiau. Plačios smailaviršūnės eglės atsargiai laikė ant savo palinkusių garbanotų šakų minkštas sniego gniūžtes, o skėsti aukštastiebių pušų vainikai tarsi milžiniški papurę balti žiedai reljefiškai skyrėsi iš mėlyno padangės fono. Nebuvo jaučiama nė mažiausio Vėjelio pūstelėjimo. Atrodė, kad pati gamta sulaikius kvapą gėrisi savo padariniais, kurie buvo tokie švelnūs ir trapūs, kad bematant pairtų nuo mažiausio sukrėtimo. Tik savaime nukritusios nuo viršūnių šen ten skraidė lengvutės snaigės, arba nuo eglės šakos atitrūkusios dulkėmis byrėjo sniego gniūžtės.
    - Ne, kaip sau norit, - susuko Vasaris, - tokio fejeriško grožio vasaros gamtoj mes nematome. Vasaros grožis yra pastovus ir priprastas, o čia tik vienas šyptelėjimas, kaprizas arba tarsi tyčiomis vienam momentui pritaikytas papuošalas mums padžiuginti. Juk štai užkaitins saulė, pūstelės vėjelis - ir viso to kaip nebūta.
    - Aš kai matau tokius puikius vaizdus kaip šitas, - kalbėjo kun. Ramutis, - visuomet gailiuosi, kad nesu dailininkas arba poetas. Juk jei pasisektų gyvai atvaizduoti arba aprašyti tokį paveikslą, tai jau tik turbūt išeitų arciveikalas.
    - Nežinau. Man atrodo, kad poezijai nepakanka aprašinėti gamtos grožį. čia dar reikia jausmo, širdies. Aš manau, kad santykiai su žmonėmis poetui duoda daugiau medžiagos negu gamta. Dėl tų santykių ir pati gamta įgauna kitokios prasmės.
    - Na, pats geriau žinai, - sutiko Ramutis. - Bet ar kartais neapsirinki, taip jau labai vertindamas santykius su žmonėmis. Juk giliausi žmonijos protai bėgdavo nuo žmonių. Manau, kad tas pat ir su dideliais poetais. Ar ne Horacijus yra pasakęs: "Odi prophanum vulgus".
    - Prophanum vulgus, taip. Bet reikia bendrauti ne su minia, tik su rinktiniais žmonėmis, į kuriuos širdis linksta. Man vienas kunigas rimtai įrodinėjo, kad ypač moterys sužadiną poetų kūrybą.
    - Na, na!.. Kad tokius niekus skelbia pasauliškiai, norėdami pateisinti savo nusižengimus moralybei, tai visai suprantama, bet kad kunigas tai įrodinėtų, nesinori tikėti.
    - Bet literatūros istorija tai patvirtina, - spyrėsi Vasaris.
    - Ką patvirtina? Literatūros istorikas gali tik konstatuoti, kad, sakysime, toks poetas buvo įsimylėjęs tokią moterį ir dėl to parašė tokias eiles arba veikalą. Bet istorikas niekados negali pasakyti, ką tas poetas būtų parašęs, jei nebūtų buvę tos moteries. Gal jis būtų parašęs dešimt kartų kilnesnį veikalą ir jau tikrai būtų pakilęs aukščiau prie amžinosios tiesos, gėrio ir grožio.
    - Tai vien spėliojimai. Tas manęs visai neįtikina. Kas būtų buvę, jei nebūtų buvę, niekam nežinoma. Tokių pavyzdžių literatūros istorijoj mes neturime.
    - Dėl to, kad literatūros istorijos, kurias, deja, priima ir katalikai, yra sudarytos nekatalikų, arba jei katalikų, tai per maža susipratusių pasauliškių. Jie nutylėjo arba tinkamai neįvertino krikščioniškosios literatūros genijų, o į padanges iškėlė klaidatikius ir .abejotinos doros rašytojus. Atsimink šv. Joną, šv. Augustiną, šv. Tomą ? Kempis, šv. Tomą Akvinietį, šv. Pranciškų, didžiuosius mistikus! Ar gali su jais lygintis net ir Šekspyrai, Gėtės ir Mickevičiai? Ne, mes turime ir genijų, turime ir talentų, bet minios, žinoma, jų negarbins ir aikštėse paminklų nestatys, nes jie nepataikavo minių geismam. Jų literatūra ir poezija garbina Dievą, vienintelį grožio šaltinį. Tik Dievo grožis nesužavi tų, kurie jau yra susižavėję nuodėmės pseudogrožiu.
    Šitokio diskusijos pakrypimo Vasaris nebuvo laukęs. Toliau jis ginčytis negalėjo, nes pamatė, kad Ramutis literatūros ir poezijos sąvoką staiga iškėlė iš paprastos žmogiškos plotmės į nepasiekiamas aukštybes, kur veikia nebe žmogiški, bet dieviški malonės ir inspiracijos veiksniai.
    Vis dėlto Ramučio žodžiai privertė jį susimąstyti. Prieš jį atsistojo nauja dviejų literatūrų - dieviškosios ir žmogiškosios - problema. Jis staiga suvokė, kad yra Dievo ir pasaulio poetai. Bet tik vėliau svarstydamas tą problemą jis išsiaiškino, kad Dievo poetai tai yra šventieji, turį ypatingą malonę įkvėpimo ekstazėje regėti Dievo tiesą ir grožį, dėl to galį išsižadėti pasaulio ir gyvenimo. Pasaulio gi poetai mato grožį tiktai jo atsispindėjime įvairiuose pasaulio daiktuose ir reiškiniuose. Jų kūryba yra vingiuota ir aistringa kaip žmogaus širdis. Dėl to ji taip plačiai prieinama ir branginama. Pirmųjų poezija yra apreiškimas, garbinimas ir malda, antrųjų - ieškojimas, kentėjimas, kūryba.
    To pasivaikščiojimo metu Vasaris nespėjo nagrinėti klausimo, kuriai gi poetų kategorijai jis pats norėtų priklausyti. Bet ir be nagrinėjimo jo viso dvasinio gyvenimo patyrimas, visi jo palinkimai sakė jam, kad jo kūrybos kelias eina per žmogaus širdį ir pasaulį ir kad maldingosios poezijos jam niekados nėra lemta sukurti.
    Kun. Ramutis, padrąsintas Vasario tylėjimo, nusprendė, kad dabar yra patogus momentas iš principinių klausimų pereiti į pačio Vasario raštus ir pradėt kreipti jį iš klaidingo į gerą kelią. Tad po valandėlės tylos atsiliepė:
    - Dabar aš imu suprasti ir tavo pačio daugelį, kaip čia pasakius, na, gana savotiškų eilių... Tu, be abejo, buvai suviliotas pasauliškių literatūros arba ir to keisto kunigo, kaip sakei, nuomonės apie moterų reikšmę kūrybai. Atrodo, kad ir sveikas, rašydamas kai kurias, ypač paskutiniąsias, savo eiles, pasekei tomis teorijomis.
    Nuo tų žodžių Vasaris sukruto, tarsi ant skaudamos vietos pajutęs svetimą ranką.
    - A, palikime ramybėj mano eiles! - susiraukė jis ir, norėdamas paslėpti savo sumišimą ir apmaudą, pagriebė pasitaikiusį ant kelio pagalį ir sviedė į papurusią pušies viršūnę. Juos apdulkė visa pūga smulkutėlio sniego, bet Ramučio pasiryžimo tas neišblaškė.
    - O kodėl mudu negalime atvirai pasikalbėti kad ir apie tai? Kunigam naudinga pasikeisti mintimis apie vienas kitą. Tokiu būdu mes galim išvengti daug nemalonių klaidų. Sakysime, jeigu tu man duotum paskaityti savo eiles prieš siųsdamas į spaudą, būtų labai naudinga ir tau pačiam. Jei kas netinkama, aš pastebėčiau, tu pataisytum, ir viskas būtų puiku. Mes, kunigai, turime būti labai atsargūs, kai einame į viešumą.
    Vasaris patraukė pečiais:
    - Aš rodos, nieko piktinančio lig šiol neišspausdinau...
    - Piktinančio, tiesa, dar ne. Bet vis dėlto kai kas buvo neatsargu, netinkama - quod sacerdati non decet. Imkime kad ir paskutiniąsias tavo eiles. Jos labai gražios, žiūrint pasaulio akimis. Jeigu būtų pasauliškio parašytos - transeat, bet dvasiškiui - ne.
    - Kaip poetas, aš ne kunigas! - sušuko Vasaris ir pagriebė antrą pagalį sviesti į nukarusias nuo sniego eglės šakas.
    Ramutis iš nusistebėjimo net stabtelėjo.
    - Turbūt nerimtai tai sakai?
    - Visai rimtai. Aš prie to priėjau ilgai mąstęs ir svarstęs. Kitaip aš negaliu.
    - Bet tik pagalvok, juk tai absurdas! Tiesa, psichologija žino asmenybės skilimą, arba dvilypes asmenybes. Bet tai nelaimingi nenormalūs žmonės. Tu juk ne toks. Tu kiekvienu momentu turi sąmonėj visus savo veiksmus. Tu įsikalbi sau labai pavojingą iliuziją.
    - Tegu ir iliuziją, bet ji man reikalinga.
    - Bet tik pagalvoki, kas iš to išeis. Gerai, leiskim, tu rašai, neatsižvelgdamas į tai, kad esi kunigas. Bet kiti vis tiek žiūrės į tavo raštus kaip į kunigo. Juk nepasislėpsi. Ir bus papiktinimas. Bažnyčios priešai ims tyrinėti, kas ir kaip. Juk, tarp mūsų kalbant, rašydamas paskutiniąsias eiles, tu turėjai galvoj šitą dvarininkę, ar ne tiesa?.. Mum, vietiniam, tai gana aišku. Ir išeis taip, kad vienas Kalnynų vikaras sukiršino parapiją piniginiais reikalais ir muštynėmis, o antras sukinėjasi apie dvaro ponią ir, galbūt ją įsimylėjęs, eiles rašo. Bet tu nepyk, kad aš taip atvirai kalbu...
    - Tik prašau neperdėti...
    - Tiesa, aš truputį perdedu. Bet perdėję mes geriau, kaip pro didinamąjį stiklą, matome savo elgesių pobūdį. Gera atrodys dar geriau, bloga - dar blogiau.
    Ramutis argumentavo toliau, o Vasario atsparumas mažėjo. Atsistojęs į kunigo ideologijos plotmę, jis Ramučio argumentų atremti jau negalėjo.
    - Pagaliau atsimink dar ir tai, - jau grįžtant kalbėjo Ramutis, - kad tu esi dvasiškių luomo narys. Dėl to kiekvienas tavo veiksmas bus įskaitomas ne vien tau, bet ir visam luomui. Ką padarė pasauliškis, tai jo vieno dalykas, bet ką padarė kunigas, eina į visos Bažnyčios sąskaitą. Bažnyčios priešai tuoj įžiūri krislą mūsų akyse, o vienam iš mūsų nusikaltus, šaukia: "Visi jie toki".
    Šitie žodžiai vėl pataikė į jautrią Vasario vietą ir jį pribaigė galutinai. Grįždamas atgal, jis visą kelią tylėjo, nors Ramutis jau kalbėjo apie ką kita ir net stengėsi jį suraminti ir palinksminti. Artinosi jau pietų metas, pasikopėjusi saulė šildė smarkiau, ir iš vakarų kilo lengvas vėjelis. Daugumas medžių jau stovėjo be rytmetinių papuošalų, o nuo kitų baigė kristi kaip dulkės smulkios snaigutės. Vasaris, žiūrėdamas į tą nykstančią žiemos grožio pasaką, jautė, kad ir jo pačio poetinės būklės pasaka yra tokia pat švelni ir trapi ir žūva nuo kiekvieno realybės pūstelėjimo.
    Kun. Ramutis, pamatęs, kad jo žodžiai padarė Vasariui didelį įspūdį, nutarė nebeatlyžti ir šitą svyruojantį konfratrą stiprinti ir kvėpti jam kunigiškos dvasios. Tad netrukus po to pasivaikščiojimo ėmė įkalbinėti, kad Vasaris daugiau knygų iš dvaro nebeimtų. Ta proga jis visu savo iškalbingumu piešė lektūros reikšmę ir knygų įtaką. Ramutis visu griežtumu smerkė ypač beletristiką. Tai esąs kiaurai pasauliškas žanras, beveik be išimties kunigui nepriimtinas. Net ir geriausiuose romanuose pasitaiką netinkamų aprašymų, ir niekas taip neužteršią vaizduotės, kaip toki aprašymai. Romanai kaip kokiais mikrobais nuodiją ir mūsų pasąmonę, dėl to mes nė negalime, esą, žinoti visos jų pragaištingos žalos.
    Vasariui nebuvo sunku atsisakyti nuo dvaro bibliotekos, nes beveik viską, ką ten rado vertingesnio, jis jau buvo perskaitęs. Dabar Ramutis užvertė jį savo knygomis. Pirmiausia jam davė skaityti tokius veikalus, kurie turi šiokio tokio santykio su menu ir literatūra. Ypač rekomendavo vyskupo Niedzialkovskio, šito "vyskupo literato, vyskupo menininko ir kritiko", raštus, nagrinėjančius meno ir moralybės klausimus.
    Tuo pačiu metu Ramutis sumanė atnaujinti ir dvasinio Vasario gyvenimo praktikas. Vieną kartą, ilgokai kalbėjęs apie meditacijų reikšmę, jis pasiūlė tokį sumanymą:
    - Žinai ką, Liudai, būtų labai gražu, jei mudu meditacijas kartu laikytume. Klebono aš jau nejudinu, nes jis turi savo senų įpročių ir metodų - su juo nesusikalbėsime. Bet mudu kas kita. Aš jau ne vienoj vietoj esu taip praktikavęs. Visi būdavo patenkinti. Kolektyvi malda - kunigo gyvenime didelė parama.
    Vasaris buvo individualistas ir viską mėgdavo daryti vienas. Kolektyvinės meditacijos seminarijoj jam retai kada pavykdavo. Dažniausiai jis jas prasnausdavo arba mąstydavo ką kita. Tad Ramučio pasiūlymą priėmė labai nenoromis. Bet pasipriešinti dievotam kolegai nebuvo kaip.
    Ramutis turėjo nusistatęs gana griežtą dienotvarkę, kurią pasiūlė priimti ir Vasariui. Keltis 6 val., pusiau septintą meditacija, rytmetiniai poteriai, Prima ir Tertia. Paskui darbas bažnyčioj ir mišios. Po pusryčių darbas namie, teologinės studijos, kai kada ilgesnis pasivaikščiojimas, reikalingas sveikatai ir susipažinti su žmonėmis. Priešpiet sukalbama Sexta ir Nona. Po pietų atlankyti Sanctissimum ir pasivaikščioti. Paskui kalbama Vesperes ir Completorium. Iki vakarienės darbas namie. Po vakarienės skaityti Šventąjį Raštą ir dvasinio turinio knygas, sukalbėti Matutinum ir Laudes kitai dienai. Į šią dienotvarkę įeidavo dar ražančius, kurį galima atkalbėti pasivaikštinėjant, važiuojant pas ligonį arba šiaip laisvu laiku.
    Šios dienotvarkės kun. Ramutis griežtai laikydavosi ir Vasariui įrodinėdavo, kad tvarkingas laiko suvartojimas yra geriausia priemonė grūdinti valiai, lavinti charakteriui ir išvengti dvasinio ir fizinio ištižimo. Vasaris daug buvo prisiklausęs apie tai seminarijoj ir žinojo, kad tai tiesa. Tačiau praktikoj įvykdyti tai buvo nelengva, ypač kišantis Ramučiui.
    Lygiai pusiau septintą tas jau barškindavo į duris, kviesdamas medituoti. Būdavo dar tamsu ir šalta. Ramučio kambary ant stalo degdavo lempa. Jiedu klaupdavo iš abiejų šonų, kalbėdavo Veni sancte Spiritus, sėsdavo ant kietų kėdžių, ir Ramutis, kartais klūpodamas, imdavo skaityti meditaciją. O Vasarį apnikdavo nenugalimas snaudulys... Kitą dieną jau jis skaitydavo meditaciją, o klausydavo Ramutis. Kitus dienotvarkės punktus jiedu atlikinėdavo jau kas sau, bet Vasaris nuolatos jausdavo ant savęs budrią kolegos globą, kartais gi išgirsdavo priminimą, kad dabar jau metas esą daryti tai ir tai...
    Praslinkus porai savaičių, Ramučio globa jam pasidarė jau nepakenčiamai įkyri. Kiekvienas per daug uolus kolegos įsikišimas ėmė jį erzinti ir pykinti. Laikydamiesi dienotvarkės, jiedu turėjo gulti 10 val. Bet Vasaris kartais įsiskaitęs prasėdėdavo ligi vidurnakčio. Žiemą keltis 6 val. jam buvo nepakeliama, ir jis pasilikdavo gulėti. Tuomet Ramutis rūpestingai klausdavo, ar jis nesergąs, o patyręs tokio nepunktualumo priežastį, nuliūsdavo ir jau visą dieną būdavo melancholiškai nekalbus. Kartais Vasario brevijorius nuo pat Matutinum likdavo nekalbėtas ligi vakaro, ir jis, bėgdamas į savo kambarį, sušukdavo:
    - Oi, dar manęs brevijorius laukia nuo "Alperi Domine", reikės pasiskubinti...
    Tuomet Ramutis imdavo jam švelniai prikaišioti tokį apsileidimą, o Vasaris vis dažniau pajusdavo piktą norą paerzinti pamaldųjį kunigą. Antipatijos jausmas, užkritęs pirmomis dienomis į Vasario širdį, dabar kerojosi kaskart vis plačiau. Ramutis ėmė tai pastebėti, liūdo, bet nežinojo, kuo tą jaunojo draugo atšalimą išaiškinti.
    Jis dar labiau susirūpino, kai pamatė, kad Vasaris išpažinties eina rečiau kaip dvi savaitės, ir vieną kartą ėmė įrodinėti, kaip tai esą bloga, jei kunigas per ilgai atidėlioja išpažintį. Bet Vasaris atkakliai tylėjo ir tų įrodinėjimų, matyt, visai neėmė į širdį. Pagaliau vieną kartą kun. Ramutis pamatė jį vėl pareinant iš dvaro su knygų ryšulėliu po pažaste. O tiek daug gerų rimtų veikalų iš Ramučio spintos tas užsispyrėlis dar nebuvo nė palietęs...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page