r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

XI

    Po to keletą dienų jis vaikščiojo užsidaręs savy, paniuręs ir susikrimtęs.
    Jis keldavo anksti, vienas laikydavo meditaciją, kalbėdavo reikiamą brevijoriaus dalį, paskui eidavo į bažnyčią ir iki mišių klausydavo išpažinčių, prisiversdamas būti kantrus ir mokydamas penitentus, dažniausiai davatkas ir moterėles, pasakojančias vis tas pačias nuodėmes. Jam darydavosi bloga ant širdies nuo tų amžinų nusiskundimų, verkšlenimų, šnirpštimo ir blogo kvapo. Jį erzindavo minkštaširdės penitentės, kurios į jo klausimus arba pastabas tuoj prapliupdavo garsiu raudojimu. Ne kartą išvestas iš kantrybės, jis norėjo daužyti kumštimis ir trypti kojomis, bet valdėsi ir kalbėjo paguodžiančias frazes. Dėl to davatkos jį dievino ir ėmė eiti net iš svetimų parapijų.
    O kai nuvargęs jis grįždavo į zakristiją, klebonas ir Stripaitis sutikdavo jį pajuokiančiais žvilgsniais, iš kurių jis suprasdavo, kad vyresnieji konfratrai laiko jį nelaimingu skrupulatu, o gal ir apribotu kvailiuku. Jis atkakliai tylėjo, pats savo širdy telkdamas dar didesnį kartumą ir niūrumą. Jis pasmerkė paskutinį, vos bepradėjusį aiškėti savo gyvenimo pragiedrulį - ponios baronienės pažintį. Jis nutarė neiti į dvarą ir jos siūlomų knygų neimti.
    - Kam man tos knygos, - mąstė jis. - Iš baronienės žodžių galima spėti, kad nieko kunigui tinkamo aš jose nerasiu. Atvirkščiai, ten knibždėte knibžda pasaulio tuštybėmis užnuodintų minčių ir vaizdų.
    Ir jis atsiminė visus seminarijoj girdėtus įspėjimus prieš blogų ir pavojingų knygų skaitymą. Bet kartu jam buvo skaudu tos pažinties ir tų knygų išsižadėti. Jis vėl jautėsi išskirtas ir nuskriaustas, - pasmerktas visą gyvenimą vartyti brevijoriaus lapus, dvasiškus skaitymus ir rūsčios moralės išrašytus traktatus. Sutarta su baroniene savaitė pasibaigė, o jis į dvarą nenuėjo.
    Tolimesnės dienos slinko pilkos ir nuobodžios, vakarai ilgėjo, ir jis nežinojo, ką čia nusitvėrus ir kaip čia praleidus atliekamą laiką. Netrukus jis ėmė gailėtis praleidęs puikią progą pasinaudoti Rainakių knygomis, tačiau eiti į dvarą nesiryžo, juoba kad baronienė jau turėjo būti išvažiavusi.
    Bet štai vieną popietį į jo kambarį įsmuko drąsioji dvaro kambarinė, padavė laišką ir, žybtelėjusi akimis, išdūmė atgal. Kunigas atplėšė voką. Švelnus kvepalų aromatas pasklido asketiškame kambary, ir Vasaris tuoj pažino, kad tai buvo tie patys kvepalai, kuriuos jis buvo gėręs kartu su baronienės cigareto dūmais.
    "Primenu kunigui, - rašė ponia, - kad knygos, apie kurias mes kalbėjome, laukia tamstos dėmesio. Aš dabar neturėdama ką veikti, tvarkau dvaro biblioteką ir kai ką jau esu tamstai išskyrus. Bet bus geriausia, jei pats kunigas pasirinksi ką nors tinkamiausia savo skoniui. Ryt arba poryt priešpiečiais lauksiu tamstos savo bibliotekoj. J. R."
    Jis įsidėjo tą raštelį į kišenių ir ligi vakaro perskaitinėjo jį gal kokį 10 kartų. Rytoj, žinoma, jei tik nereikės važiuoti pas ligonį, jis į dvarą eis ir knygų parsineš. Antrą kartą nepaklausyti ponios baronienės tokiu nekaltu reikalu būtų didžiausias nemandagumas.
    Kitą dieną jokių kliūčių nebuvo, ir jis apie 11 val. pasibeldė į dvaro rūmų duris. Įleido jį ta pati kambarinė ir pro daugelį durų nuvedė pas ponią baronienę. Ponia iš tiesų jo laukė tvarkydama ir dėliodama knygas. Gana erdviame kambary pasieniais stovėjo keletas spintų ir lentynų, tuščių ir prikrautų tomų tomelių, o ant grindų dar riogsojo rietuvės knygų ir žurnalų. Prie vienos dėžės, ant žemos kėdutės sėdėjo ponia baronienė, paskendusi popieriuose ir spalvotuose iliustruotų žurnalų ir knygų viršeliuose.
    Pamačiusi įeinantį kunigą, ji pasikėlė ir šypsodamasi ištiesė jam ranką.
    - A, štai pagaliau ir tamsta! Bet kunigas turbūt nesi toks didelis knygų mėgėjas, kaip sakeisi, kad turėjau net priminti mūsų susitarimą.
    - Prašau dovanoti, ponia, - teisinosi Vasaris. - Pirmą savaitę visi priešpiečiai buvo užimti parapijos reikalais, o paskui maniau, kad tamsta išvažiavusi ir dar negrįžusi.
    - Na, gerai, kad tamsta pagaliau atsiradai. Esu tikra, kad būsi patenkintas, susipažinęs su šitų bjaurių lentynų ir dėžių įtalpa. Žinoma, čia begalės ir šlamšto. Būčiau labai dėkinga, jei tamsta, besirinkdamas knygas, padėtum man jas kaip nors sutvarkyti ir susortiruoti. Prašau pažiūrėti, ko tik čia nėra šitoj dėžėj!.. Zose, paduok kunigui kėdutę!
    Zosė padavė kėdutę, ir jis atsisėdo prieš ponią kitoj pusėj dėžės.
    - Peržiūrėkim šitą dėžę, ir šiai dienai pakaks. Paskui aš parodysiu, ką esu atidėjus tamstai. O anoj štai spintoj mano rinktinė literatūra. Norėčiau, kad kunigas ją aprobuotum.
    Vasaris, ėjęs čia su tūleriopa nerimastim, pasijuto baronienės draugystėj visai laisvai, kaip ir ano pirmojo vizito metu. Jis vartė žurnalus, dėliojo knygas, keitėsi pastabomis su šeimininke ir nejučiomis ją observavo.
    Baronienė, ar tai dėl ankstyvo meto, ar tai dėl darbo dulkėtuose popieriuose, buvo apsirengusi gana keistai, tikriau sakant, buvo dar neapsirengusi paprastais dienos drabužiais. Ji dabar dėvėjo vien šilkinį gėlėtą peniuarą, kuris dėl savo spalvotumo kunigo akim atrodė prašmatniau už puikiausią baliaus tualetą. Bet kai ponia pakilo dėlioti knygų į lentyną, kunigas negalėjo nepastebėti intymiųjų to jos tualeto ypatybių. Pernelyg plačios apsiausto rankovės smuko atgal, atidengdamos ne tik rankas, bet ir pažastis. Priešais nesusiūtas ir nesusegtas, tik pajuostas per liemenį kaspinu, tas apsiaustas tolydžio prasiskleisdavo tai ties krūtine, tai ties kojomis, ir kunigas susigėdęs pamatė, kad baronienė ant savo kūno neturėjo nieko daugiau, tik šilkinius rausvus marškinėlius, papuoštus mezginiais.
    Sugavusi jo gėdingą žvilgsnį, ji standžiau įsisupo į savo peniuarą ir, nuo to tapusi dar lieknesnė, šypsodamasi pasiteisino:
    - Atsiprašau, kad kunigą priimu rytmetiniu negliže. Priešpiet pas mus taip priprasta. Pagaliau, šitose dulkėse nieko padoresnio nė negalima užsivilkti. Patarčiau ir tamstai mesti savo sutaną. Mano pažįstamas kunigas Varšuvoj, apie kurį jau, rodos, pasakojau, kad buvo nuostabiai panašus į tamstą, pas mane visuomet būdavo be sutanos. Aš jam duodavau vieną savo peniuarą, taip ir sėdėdavom. Nuostabiai jam tikdavo mėlynas peniuaras, išsiuvinėtas skaisčiai raudonu šilku su baltais atlasiniais apvadais. Esu tikra, kad ir tamstai jis taip pat nuostabiai tiktų.
    - Ponia baroniene, bet kunigui uždrausta kitokis rūbas nešioti, kaip tik sutana. Vienas mano pažįstamas klierikas per atostogas sykį persirengė trumpais dviračiu pasivažinėti, tai jį už tai iš seminarijos išvarė.
    - Ak, kokia žiauri ta jūsų seminarija! O antai Vokietijoj kunigai trumpais nešioja. Man, tiesą pasakius, sutana nepatinka. Kažkoks nevykęs mundieriaus ir sijono junginys. Bet žinai, kunige, yra moterų, kurios dėl sutanos iš proto eina. Jom atrodo pikantiška, kai nemato vyro kojų. Įsivaizduoja Dievas žino ką... Ne, tai jau patvirkimas arba nenormalumas, aš pasakysiu... Taip pat kai kuriem vyram atrodo labai pikantiška, kai moteris apsimauna kelnėmis. Žinoma, tai menkniekiai. Bet, mano išmanymu, geriausia taip: vyras vyriškai, moteris moteriškai.
    Taip jiedu kalbėjos įvairiomis temomis, į nieką per daug nesigilindami, slidinėdami nuo vieno dalyko prie kito, nieko galutinai neišspręsdami, bet dažniausiai, nesutikdami nuomonėmis, nes ponios baronienės nuomonės kunigui atrodė per daug jau paradoksališkos. Vis dėlto kai kurios pastabos, mestos tarsi netyčiomis, lengvai, pusiau juokais, lydimos žavingo šypsnio, giliai įstrigo į jo sąmonę.
    Bet dar didesnio įspūdžio jaunam kunigui darė tas lengvas, jumoro atmieštas nerūpestingumas, su kuriuo ji lietė visus, net ir rimčiausius dalykus. Seminarijoj apie viską buvo kalbama graudenančiai, rimtai, su patosu ir perdėtu iškilmingumu: apie nuodėmę ir pragarą su pasibaisėjimu, apie Dievo malonę ir dangų graudžiai, ašarotai, apie žmogaus menkystę, elgesį ir pasaulio tuštybes rūsčiai, niekinančiai. Vis būdavo paliečiama viena ar kita jausminė styga. Tad kun. Vasarį iš pradžių gerokai šokiravo baronienės įprotis apie viską kalbėti lengvai ir dar su pašaipa. Bet greitai jis prie to priprato, ir jos kalbos nuotaikoj daugelis dalykų jam ėmė atrodyti tarsi kitaip nušviesti.
    - Žinai, kunige, - tarė ji, vartydama vieną iliustruotą žurnalą, - aš netikiu, kad Dievui būtų reikalinga ta jūsų askeza. Juk tai yra aiškus nusižengimas grožiui. Pažiūrėk tamsta, kokie seniau buvo gražūs žmonės. Kaip dievai!..
    Ji padavė kunigui žurnalą, kur buvo atvaizduotos nuogos statulos ir scenos iš antikinio pasaulio.
    - O kaip atrodo krikščionių asketai? Vieni kaip giltinės, kiti kaip penimukai. Ar tamsta negalėtum man išaiškinti, dėl ko askeza vienus per daug liesina, kitus per daug tukina?.. Juk tai aiškus prasižengimas prieš dievišką aukso vidurio dėsnį. Ir pamanyk tik, kad tie išdžiūvėliai ir storuliai pripildys dangų! Ach, kokia kompanija!.. Laimei, aš netikiu, kad kūnai keltųsi iš numirusių. Žinau, kad tai nuodėmė, bet netikiu, ir gana... Jeigu tikėčiau, aš nenorėčiau amžino gyvenimo. Juk tiek rūpesčių surišta su šituo nuodėmingu kūnu: frizuok plaukus, valyk dantis, priiminėk vonias, daryk masažus... Ach, kaip tai kartais įkyru!.. O tamsta kaip norėtum?
    Vasaris žvilgtelėjo į ponią ir nusišypsojo:
    - Dėl savęs sutikčiau amžinai pasilikti žemės dulkėse, bet dėl ponios baronienės - ne. Aš norėčiau, kad tamsta keltumeis iš numirusių. Grožis turi būti amžinas kaip ir siela.
    - O-o! - linksmai susuko baronienė, - bet tamsta jau daraisi galantiškas! Vis dėlto, mon ami, jeigu myli grožį, patarčiau nelaukti amžinojo gyvenimo, o pasinaudoti laikinuoju.
    Ji šypsodamasi žiūrėjo į kunigą, bet tas nuleidęs akis vartė žurnalą ir nieko neatsakė. O baronienė nesiliovė:
    - Šiaip ar taip, tamsta pripažinsi, kad grožis suteikia mums smagumo net ir pomirtiniame gyvenime. Bet ar kunigas esi kada pagalvojęs, kiek daug reiškia pats smagumas šiame gyvenime? Mano nuomone, smagumas tai yra vienas iš galingiausių veiksnių, kurie valdo visus mūsų pasielgimus. Net ir religija yra surišta su smagumu. Tamstai, kaip kunigui, bus įdomu tai išgirsti. Štai aš tikiu ir atlikinėju beveik visas religijos praktikas pirmiausia dėl to, kad tai man malonu, smagu. Ir tokių kaip aš yra milijonai.
    - Bet, ponia, religija uždeda ir nemalonių pareigų. Sakysime, išpažintys...
    - Tamsta randi, kad eiti išpažinties labai nemalonu? Aš nepasakyčiau. Žinoma, reikia, kad kunigas būtų inteligentiškas ir neturėtų blogo kvapo. Išpažinti savo nuodėmes - tai reiškia dar kartą jas pergyventi. O aš darau tik malonias nuodėmes. Be to, parodyti save visam nuogume, žinoma, dvasios nuogume, inteligentiškam nuodėmklausiui - tai labai rafinuotas smagumas! Aš kartą nueisiu ir pas tamstą išpažinties.
    Kun. Vasaris išsigandęs pažiurėjo į baronienę, norėdamas įspėti, ar ji juokauja, ar rimtai kalba. Bet apsimetęs, kad neatkreipė dėmesio į paskutinius jos žodžius, tarė:
    - O aš manau, ponia, kad pareigos nujautimas yra galingesnis ir tikresnis veiksnys gyvenime. Tik pareiga, ne malonumas, gali pastūmėti žmogų ligi heroizmo.
    - Mon ami, herojų mūsų tarpe tiek nedaug, kad galime palikti juos ramybėje. Atmeskime ir tuos pareigos veiksmus, kuriuos atliekame niurnėdami arba bijodami dar didesnio nemalonumo, nes tokių vertė visai menka: jais reiškiasi mūsų vergiškumas. Visi kiti žmogiški laisvi veiksmai eis iš aiškaus ar paslėpto noro patirti smagumo. O išvada iš to tokia: praplėskime, paįvairinkime savo smagumo sritį, tapkime jautresni, noringesni smagumui - ir tuo pačiu mes tapsime turiningesni, veiksmingesni, vadinasi, ir tobulesni.
    - Bet, ponia, jūsų teorija nepilna ir pavojinga: smagumas smagumui nelygus.
    Bet baronienė nekantriai sumojavo rankomis:
    - Gana, mano drauge. Nesileiskim į scholastiškas distinkcijas ir kazuistiką. Visa kita savaime suprantama. Malonėk man paduoti anas knygas. Taip. Bet ką gi aš čia dar norėjau tamstai pasakyti?.. A-a, štai ką: žmonės, kunige, yra egoistai ir smaguriautojai, ypač savo vidaus gyvenime, nes čia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. Dėl to ir religija, jeigu ji neteikia malonumo arba per maža jo teikia, dažniausiai esti likviduojama. Taip pat ir daugelis pareigų. Pats gyvenimo instinktas jau taip surėdo, kad mes nejučiomis vengiame nesmagumų, o linkstame į malonumus kaip gėlės į saulę.
    Nuo šių žodžių kun. Vasariui kažkas dilgtelėjo širdy, nes jis pats jau ne kartą buvo konstatavęs, kad kunigavimas ir visas dvasinis gyvenimas neduoda jam jokio pasitenkinimo. Argi ir jis ims to vengti?
    Tuo tarpu dėžė buvo ištuštinta, ir joje buvusios knygos sutvarkytos. Baronienė nusikratė dulkęs ir linksmai sušuko:
    - Na, šios dienos darbas bibliotekoj baigtas! Dabar prašau pas mane. Aš tamstai parodysiu keletą knygų. Jei tos nepatiks, pasirinksi kitokių.
    Jiedu pasikėlė į antrąjį aukštą, ponia atidarė savo buduaro duris, ir jiedu įėjo. Tokio ištaigingo kambario kun. Vasaris dar nebuvo matęs. Kokie tame kambary buvo daiktai, jis išsyk nė nepastebėjo, bet ji tuojau pavergė bendras įspūdis ir nuotaika.
    Tai buvo išlepintos ponios kambarys, prisisunkęs kvepalų ir brangių cigaretų aromato, išklotas minkštu kilimu, su minkštais baldais, veidrodžiais, užuolaidomis ir daugybe daiktelių, kurių reikšmės kunigas nežinojo. Ponia pasodino jį į minkštą fotelį, o pati atsisėdo priešais ir paėmė čia pat iš lentynėlės knygą.
    - Ar kunigas mėgsti poeziją?.. Taip?.. Na, tai ir puiku. O kaip tamstai patinka Tetmajeris?
    Bet Vasaris Tetmajerio žinojo tik vieną vardą, ir jam buvo gėda tai prisipažinti.
    - Nenuostabu, - pateisino jį baronienė. - Ta poezija ne seminaristam. O vis dėlto kunigas sutiksi, kad tai gražu.
    Ir ji, atsilošusi fotely, ėmė skaityti, į ritmą judindama koja, apauta šilkine kurpaite:

Esi tu didžiausia jėga, kuri viską pavergia,
o meile!
Gyvenimas - geismas, o tu iš geismų galingiausia,
be geismo gyventi.

Gamtos žavesiai ir grožybės,
kur jum prilygti
meilės grožybėm ir burtam?
Kur jum, radasto lapeliai,
prieš mylimos lūpas!
Kur jum, padangių safyrai ir jūrų melsvume,
prilygti akim mylimosios!

    Ji skaitė tą meilės himną, tą moteries kūno poeziją ir plastiką, tokią svajingą ir kartu tokią ryškią, kad kunigui darėsi net drovu, klausant tolimesnių, kaskart vis drąsesnių palyginimų ir paralelių. Be to, šitoj prabangos aplinkumoj jis jautėsi kaip sugautas. Jis čia varžėsi ne tik baronienės ir jos skaitymo, ne tik savęs pačio, bet ir viso to kambario ir jo prašmatnių daiktų. Baronienė greit pastebėjo jo sumišimą ir, pabaigusi eilėraštį, nusijuokė:
    - Matau, kad kunigas pirmą kartą esi damos buduare. Prašau jaustis kaip namie. Juk sielų ganytojo neturėtų varžyti jokios aplinkybės.
    Šituose žodžiuose jis pajuto pašaipos. Jis pamatė, kad baronienė laiko jį menku "sielų ganytoju", ir norėjo pasiaiškinti. Jis negalėjo sutikti, kad šita moteris laikytų jį vien nepriaugėliu rimtam kunigo darbui arba lengvabūdžiu, greitai pasiduodančiu gražuolės žavesiam. Jam sugrįžo pirmykštė drąsa, ir jis, tvirtai žiūrėdamas į baronienės veidą, tarė:
    - Ponia turit teisę vadinti mane nevykusiu sielų ganytoju, ir galbūt neklystate. Kitaip aš nesėdėčiau jūsų salione ir neklausyčiau meilinės poezijos. Dėl to aš noriu poniai pasiteisinti.
    - Bet, kunige, - nustebo baronienė, - aš tamstai nedarau jokių priekaištų. Tamsta dar toks jaunas, kad būtų neteisinga reikalauti iš sveiko ganytojiškų kvalifikacijų. Prašau neimti mano žodžių per rimtai. Aš mėgstu pajuokauti.
    Tačiau jauno kunigo poeto ambicija buvo užgauta. Ne vien ambicija, bet ir sąžinė. Jis buvo ne vien kuklus, bet ir išdidus. Jis norėjo, kad baronienės nuomonė apie jį būtų teisinga. O galbūt jis tikėjosi iš jos išgirsiąs kažką, kas jį nuramintų ir pateisintų jo pačio sąžinėj. Ir jis tarė:
    - Ne, ponia. Mano vidaus gyvenime ne viskas eina gerai. Mano kunigavimo pradžia kelia man daug neramumo. Aš jus neseniai pažįstu, bet nežinau, dėl ko jaučiu jum didelio pasitikėjimo. Aš norėčiau, kad ponia suprastum, dėl ko ir kaip aš tapau kunigu.
    Baronienė patogiai įsisėdo į fotelį ir užsirūkė cigaretą, o kunigas ėmė pasakot, dėl ko jis stojo į seminariją, kaip pradėjo rašinėti poezijas ir kokių abejonių kildavo jam dėl savo pašaukimo. Jisai buvo atviras ir nuoširdus.
    Vėliau, atsimindamas tą sceną, jis pats stebėdavosi, iš kur jam atsirado pasiryžimo mažai dar pažįstamai, aristokratiškai poniai taip be atodairos atverti savo širdį ir sąžinę. Ir manydavo, kad tai buvo lyrinis jo poetiškos prigimties veiksmas, gražiai moteriškei sužadinus jo vaizduotę, pasitikėjimą ir palietus skaudamą jo širdies vietą.
    Baronienė susidomėjusi išklausė jo kalbos, kai kada nutraukdama ją savo pastabomis ir klausimais. Paskui, norėdama pakreipti tolimesnį pasikalbėjimą Į lengvesnę nuotaiką ir linksmesnį toną, tarė:
    - Aš buvau ketinusi eiti pas tamstą išpažinties, bet štai mudu pasikeitėm rolėmis. Na, chèr ami, aš nesu labai rūstus nuodėmklausys. Štai prašau užsirūkyti papirosą ir atsakyti į vieną klausimą. Įsivaizduok tamsta, kad esi turtingas, nesuvaržytas jokių materialinių aplinkybių, gali išvažiuoti kur tik nori ir veikti ką tik nori,- išdrįstum mesti kunigystę ar ne?
    - Ne, ponia! Niekados, niekados! - sušuko Vasaris ir susijaudinęs net pakilo iš vietos. Ponia baronienė palingavo galva:
    - Gerai. Šitai mes atsiminsim. Tamsta sunkiai nusidėjai, mano drauge, bet išrišimą aš tamstai duodu, kartu su vienu patarimu: jeigu nori ištesėti tai, ką esi man dabar pasakęs, eik ir linksmai gyvenk. Vaduokis smagumų ieškojimo dėsniu. Kitaip netesėsi.
    - Ponia baronienė iš visko leidžia sau juokauti, - liūdnai pastebėjo kunigas.
    - Tai gerasis mano charakterio bruožas. Bet šitai aš tamstai sakau visai rimtai.
    Jau buvo pietų metas, ir kun. Vasaris, paėmęs ryšulį knygų, jų nė nepažiūrėjęs, su baroniene atsisveikino.
    - Aš labai esu patenkinta šiuo priešpiečiu, - kalbėjo ji, išleisdama svečią. - Prašau lankytis dažniau. Tikiuosi, kad ir tamsta dabar suprasi mano pasakymą, kad išpažintis gali suteikti savotiško malonumo. Juk tą patį, ką tamsta pasakojai man, galėtum papasakoti ir savo konfesarijui. Iš jo, be abejo, išgirstum kitokį pamokymą, bet esu tikra, kad manasis išganingesnis. Prašau tai nepamiršti. Na, ligi pasimatymo!
    Vasaris išėjo apsiniaukęs. Paskutiniai baronienės žodžiai vėl padrumstė jo sąžinę. Jis žinojo, kad tai poniai buvo atviresnis negu savo nuodėmklausiui. Kokia galia užčiaupia jam burną per išpažintį? Kas kliudo praskleisti širdį, o tenkintis vien šaltu teologišku nuodėmių išpažinimu? Dėl ko iš konfesionalo pūtė į jo širdį šaltis ir atgrasa? Ne, jis jautė, kad iš ten sau pagalbos nesulauks.
    O ponia baronienė po valandėlės kalbėjo Sokolinai:
    - Žinai, drauguže, turėjau svečią. Pagaliau atėjo tas jaunas kunigėlis. Aš jau tau sakiau, kad buvau numačius truputį su juo pažaisti. Nėr nieko įdomiau, kaip observuoti kuklų kunigėlį, kai jisai susitinka su moterim, nuo kurios gresia nuodėmė. Ak, tu būtum mačiusi, kaip jis raudo, kai truputį per daug prasiskirdavo mano peniuaras!
    - Ak, esi nepataisoma, mano drauge! - piktinosi ponia Sokolina.
    - Atvirkščiai, chère amie, jau pasitaisiau. Pamačiau, kad tas kunigėlis turi didelių aspiracijų, komplikuotą sielą ir sugeba save analizuoti. Jis turi artisto, poeto, menininko prigimtį, o pakliuvo į sutaną. Ne, juo aš turiu rimtai susidomėti.
    - A la bonne heure, chère amie!.. Aš visuomet sakydavau, kad tu esi labai linkusi į dvasinius reikalus.
    Ponia baronienė, niūniuodama Solveigos dainą, grįžo į savo buduarą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page