r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

IX

    Netrukus po šių įvykių baronas Rainakis atlankė Kalnynų kleboną, o kitą dieną visi trys kunigai gavo ponios baronienės pakvietimą atsilankyti į dvarą išgerti arbatos. Klebonas Platūnas nelabai šituos vizitus mėgo, bet matė gyvą reikalą palaikyti gerus santykius su ponu.
    - Et, nieko nepadarysi. Reikia atlikti tą baudžiavą, - kalbėjo jis kun. Stripaičiui. - Užveizda ir ūkvedys kitaip skaitosi, kai pamato, kad buvojame pas baronus. Nauda iš to aiški... Kad ne tas, ko aš tenai eičiau?
    - Dėl barono, žinoma, - pritarė Stripaitis. - Pravoslavas ar liuteris - tas pat velnias... Jis gal ir pats santykių su mumis nepalaikytų. Bet baronienė, klebone, vis dėlto praktikuojanti katalikė. Nieko nepadarysi, lenkiškose aristokratijos tradicijose religija giliai įleidus šaknis. Nors šiaip aš nė kiek netikiu jos dorybėm.
    - Jos aristokratiškumas labai dar abejotinas. Dabar, žinoma, ji aristokratė, bet kilmė ne taip jau labai poniška. Ūkvedys man sykį pasakojo, kad baronienė, prieš ištekėdama, buvusi paprasta Varšuvos kafešantano aktrisa. Nuvažiavo baronas į Varšuvą paūžti - ir apipainiojo lenkaitė. Tokios moka. Štai tau ir aristokratė.
    - Juo didesnis aristokratas, juo skandališkesnė žmona, - samprotavo Stripaitis. - Pasitaiko, kad kunigaikščiai veda ne tik kafešantanų artistes, bet ir cirko akrobates. Kafešantane tai tik kojas parodo, o cirke, bestijos, tai visai nuogos raitosi.
    Klebonas iš pasipiktinimo nusispjovė ir pataisė:
    - Ne nuogos. Įstatymai draudžia. Turbūt apsitempusios tokiu mezginiu.
    - Lyg ne vis tiek! Iš tolo atrodo kaip nuogos.
    - Bene pats matei?
    - Ot ir mačiau. Aš kunigu šventinausi ne kur kitur, kaip tik toj pačioj Varšuvoj. Pas mus tada vyskupo nebuvo, tai, ot, mane ir nusitempė vienas vietinis konfratras. Buvom ir kafesantane, ir cirke. Žinai, klebone, kad ryt dieną turėjau išpažinties eiti. Niekad tokių mergų nemačiusiam pasiutiškai veikia... Na, bet ką aš čia pliauškiu! Štai Vasaris jau ir pasipiktino.
    - O tamsta kaip? Nori taip pat eiti į dvarą? - kreipėsi klebonas į Vasarį.
    - Noriu nenoriu, bet jeigu kviečia, tai neiti būtų nemandagu, - šiurkščiai atsakė Vasaris. Jo širdy jau ėmė kauptis prieš kleboną piktų jausmų.
    - Bet juk tamsta nepažįstamas!
    - Tai susipažinsiu. Pagaliau, ne taip jau ir nepažįstamas. Andai buvau susitikęs juos visus už dvaro jodinėjančius. Susipažinome.
    - A, tamsta, laiko turėdamas, mėgsti vienas vaikštinėti... Cha cha!..
    Vasaris staiga blykstelėjo kaip ugnis ir, sunkiai valdydamasis, drebančiu balsu tarė:
    - Atsiprašau. Kodėl klebonas jau kelintą kartą man prikaišiojat ypatingą laiko turėjimą? Aš, rodos, savo pareigas bažnyčioj atlieku lygiomis su visais. Gal net daugiau. Išpažintys beveik tik man vienam užkrautos...
    - Apsidirbdavom mudu ir dviese, kai tamstos nebuvo, - suniurnėjo klebonas.
    - Tai prašau kleboną apie tai parašyti kurijai. Kai gausiu kitą vietą, aš iš čia išvažiuosiu tą pačią dieną, nė kiek nesigailėdamas. - Ir, nelaukęs klebono atsakymo, jis pakilo ir išėjo, vos nugalėjęs norą trinktelt durimis taip, kad net langai sudrebėtų.
    Šį kartą jis dar susivaldė, bet jautė, kad jo krūtinę stačiai plėšia pagieža dėl klebono priekabumo, smulkmeniškumo, šykštumo, storžieviškumo ir nepagrįstų užgauliojimų. Šį kartą jis susivaldė, nes jo kantrybė dar nebuvo trūkusi, bet ar ilgam?
    Tas mažas incidentas su klebonu pagadino nuotaiką prieš patį vizitą į dvarą. Vasaris išbėgo, kai dar nebuvo susitarta nei kaip jie eis, nei kada. Būtų, be abejo,. tinkamiausia nueiti visiem trim kunigam kartu. Bet ar klebonas su Stripaičiu jį kvies? Jis gi pats nutarė nieko neklausinėti ir į jų kompaniją nesisiūlyti. Jeigu jo nepakvies, tegu eina sau dviese. Jis ras kelią į dvarą ir vienas.
    Baronienė kvietė 5 valandai, laiko liko nebedaug, ir Vasaris ėmė rengtis. Jis rūpestingai nusivalė batus, apsivilko naują sutaną, užsimovė mankietas ir užsidėjo priešais skeltą apikaklę, kaip didžiausią dabitiškumo ženklą.
    Besirengiant pagieža prieš kleboną neatslūgo, bet nukrypo į kitą pusę. Gerai! Klebonas su Stripaičiu jį užgaulioja ir niekina ir gal net nueis, jo nepakvietę? Tiek to! Jis ras kelią į dvarą ir vienas - ir mokės pasirodyti geriau ir už kleboną, ir už Stripaitį! Ir jam jau kilo nuotaika, vaizduojantis, kaip jis kalbėsis su ponia baroniene ir kaip bus nemaloniai nustebę abu vyresnieji kunigai.
    Tačiau prieš 5 val. atėjo Stripaitis ir pavadino jį eiti kartu. Būsią nepatogu, jeigu jis nueis vėliau. Reiksią aiškintis... Iš viso, kunigai turį būti solidarūs ir neparodyti, kad tarp jų esama kokių nors nesusipratimų. Vasaris sutiko, bet jo apmaudas neatlyžo, ir visą kelią jis kurstė savy pasiryžimą pelnyti ponų baronų dėmesį ir palankumą, tartum tai būtų didžiausias kerštas klebonui.
    Dvaro rūmų prieškambary sutiko juos drąsi kambarinė, paėmė apsiaustus ir paprašė į salioną. Ponas baronas ir ponia baronienė tuoj ateisią.
    Salionas buvo didžiulis kambarys, beveik salė, menkai apšviesta rudenio prieblandos, dėl to gana nejauki.ir paslaptinga. Trys kunigai nežinojo nė ką jiem darytį tame apytamsiam salione. Klebonas, daugiau pratęs vaikštinėti apie kluonus ir tvartus negu salione, iš pirmų žingsnių užkliuvo kojomis už kilimo ir vos neapvertė kėdės; Vasaris, taip pat nepratęs buvoti ponų salionuose, kad ir kaip buvo pasiryžęs, varžėsi ir nerimavo, laukdamas pirmo su šeimininkais susitikimo. Laisviausiai berods jautėsi kun. Stripaitis. Jis dėl savo storžieviškumo niekur nieko nesivaržė ir savo elgesio nekontroliavo.
    Jisai skersai.ir išilgai peržingsniavo per salioną, įsitikino, kad krosnis jau buvo kūrenta, apžiūrėjo paveikslus, pakilnojo ant fortepijono gaidas, paskui sėdo į fotelį prie stalelio, užsimetė koją ant kojos ir užsirūkė papirosą.
    Tačiau netrukus virstelėjo šoninės durys, ir pasirodė baronas.
    - A, Reverendissimi! - sušuko jis, su išskėstom rankom eidamas į savo svečius. - Mille excuses, mille excuses! On vous laisse seuls dans les ténèbres!.. Tai dėl to, mano gerbiamas kunige klebone, kad jau ruduo. Der Sommer mag verwelken, das Jahr vergeh'n!.. Taip dažnai dainuoja mano žmona. Nu, kak vy sebia čuvstvujete, gaspadin nastojatel?
    Baronas turėjo keistą paprotį daryti kratinį iš visų kalbų, kurias tik jis mokėjo, visai nesirūpindamas, ar jo užkalbintasis supranta, ką jis sako, ar ne. Pasisveikinęs su klebonu, jis grįžtelėjo į Stripaitį.
    - Quelle marque de cigarettes est-ce que vous fumez, Monsieur l'abbé? Darf ich Sie bitten von den meinigen zu versuchen? Ce sont les cigarettes de qualité... Na, kaip einas?
    Kun. Stripaitis atkišo jam dešinę, kurią baronas paspaudė, ir, iš visos kalbos supratęs vienintelį žodį "sigaret", papurtė galvą:
    - Ne, cigarų aš nerūkau. Per daug dvokia.
    - Dvokia?.. Dvokia?.. Qu'estce que ça veut dire? - nustebęs žvalgėsi aplinkui ir, pamatęs prie lango stovintį Vasarį, vėl puolė išskėstomis rankomis:
    - Ah, le voilà! Mon cher ami, madame la baronne sera très contente de vous voir ici.
    - Atsiprašau, ponas barone, aš labai gailiuosi, kad nesuprantu prancūziškai, - pasiteisino Vasaris.
    - Tamsta nesupranti prancūziškai? Niekis, mon ami! Aš ir pats nemėgstu prancūzų kalbos. Nemėgstu, nemėgstu... O tamsta vadiniesi Vasari? Taip? Parla italiano?.. Non? Juk tamsta vadiniesi Vasari?
    - Vasaris.
    - Tai tamsta turi būti italas, Reverendissime!
    - Ne, ponas barone. Aš lietuvis. Mano pavardė grynai lietuviška. Yra ir toks mėnesis vasaris - februarius.
    - O tamsta žinai, kas buvo Vasari?.. Ne?.. Vasari tai buvo pirmas italų meno istorikas. Gyveno Renesanso gadynėj... Dėl to aš tamstos pavardę kai tik išgirdau, tai ir atsiminiau. Bet, mano ponai, - kreipėsi jis jau į visus kunigus kartu, - tai naujas lietuvių kalbos gražumo įrodymas. Nes italų kalba, mano ponai... - ir baronas leidosi į filologinius samprotavimus apie kalbų skambumą, turtingumą ir senoviškumą. Kunigai padėjo jam, kur klausimai siejosi su lotynų ir lietuvių kalbomis.
    Tuo tarpu kambarinė įžiebė didelę gražią lempą ant stalo, aplink kurį susėdo svečiai, ir dvi žvakides su daugeliu žvakių abiejuose saliono galuose. Tuoj pasidarė linksmiau ir jaukiau.
    Pagaliau vėl atsidarė durys, ir šį kartą pasirodė baronienė su ponia Sokolina. Su klebonu ir kun. Stripaičiu ponios jau buvo pažįstamos iš anksčiau, o Vasarį atsiminė iš susitikimo kely. To "promenado" atsiminimai ir buvo pirmoji bendros kalbos tema.
    Kun. Vasaris, pamatęs baronienę saliono duryse, be galo nustebo ir ilgą laiką negalėjo dar atsistebėti įvykusia joj atmaina. Juk jis taip puikiai sugebėjo ją įsivaizduoti, kad, rodos, būtų pažinęs ją visur ir visuomet. O štai dabar beveik netikėjo savo akim. Jis berods laukė, kad pamatys baronienę kitaip apsirengusią, nes ponios namie negi nešioja vyriškus jojamuosius kostiumus, bet tokios didelės atmainos nebuvo tikėjęsis. Jam atrodė, kad pasikeitė ne vien drabužiai, bet ir visa ta moteris.
    Jis pamatė liekną aukštą ponią, už Liucę didesnę, o turbūt ir gražesnę. Ji žengė lengvai, grakščiai, išdidžiai pakėlusi galvą, bet truputį šypsodamasi. Jos plaukai buvo įmantriai sušukuoti ir suvingiuoti, o ausyse karojo brangūs pašveitalai, kurie ją labai puošė. Jos tamsus rūbas neturėjo jokių ypatingų pagražinimų, bet buvo puošnus ir elegantiškas.
    Kunigam jis pasirodė tuo nepaprastas, kad apie kaklą ir ant krūtinės tiek daug iškirptas, jog kartais, kai ponia baronienė sėdėdama pakrypdavo į vieną šoną, vienas petys beveik visai išsinerdavo. O kai ji bent kiek pasilenkdavo į priekį, kunigų kuklumas reikalavo tučtuojau kreipti akis nuo jos krūtinės į šalį, o mintis į dangiškus ir amžinuosius dalykus. Bet pikčiausia, kad ant baronienės kaklo, plonučiu retežėliu parištas, kabojo mažutytis kryželis, nusileisdamas lygiai ligi tos vietos, kurios pamatymas galėjo sukelti pikčiausių pagundų.
    Rodos, niekas nebūtų tikėjęs, kad šita didelė elegantiška ponia galėtų mūvėti dryžai languotomis kelnėmis ir batais su lakieruotais aulais, kad ji, apžergusi arklį, galėtų trankytis po laukus ir šokinėti per griovius. O tačiau tai buvo ji pati. Vasaris pažino tik jos akis ir nusišypsojimą, kuriuo ji tuomet jį atsisveikino, o dabar pasisveikino.
    Tas nusišypsojimas buvo vienintelis jaunam kunigėliui padrąsinimas, be kurio jis nebūtų žinojęs nei kaip prie tos didelės ponios prisiartinti, nei ką jai sakyti.
    Bet ponios baronienės akys ir nusišypsojimas turėjo ta ypatybę, kad kiekvienas jautresnis vyriškis tuoj pajusdavo noro ir drąsos jos draugystėj nesivaržyti ir pasirodyti jai geriausiu, kokiu tik galima, atžvilgiu. Dėl to, kur tik baronienė pasisukdavo, vyriškių asistentų niekur jai nebūdavo stoka.
    Bet tą vakarą Kalnynų dvare tik vienas kun. Vasaris patyrė šią nepaprastą baronienės nusišypsojimo ypatybę.
    Pasikeitus pirmomis nereikšmingomis konversacijos frazėmis ir paskutinių dienų naujienomis, kai kambarinė padavė arbatą su saldžiais užkandžiais, visa kompanija pasiskirstė taip: klebonas su baronu kalbėjosi apie šių metų derlių, javų kainas ir ateinančių metų perspektyvas, greta kun. Stripaičio sofoje sėdėjo ponia Sokolina ir ginčijosi, dėl ko katalikų kunigai negali žmonų vesti, o Vasaris ir baronienė atsidūrė prieš viens kitą, atskirti žemučio staliuko, ant kurio jie dėjosi arbatos puodelius.
    Kompanija nebuvo tiek pakrikusi, kad nebūtų buvę galima sumegzti bendros kalbos arba persimesti sakiniu su tolimesniu kaimynu, bet, pradėjus gerti arbatą, nuotaika susidarė tokia, kad kalbos pasiskirstė. Vasaris, jausdamas glostantį baronienės žvilgsnį ir skatinantį nusišypsojimą, tarė:
    - Šis vakaras, ponia, didelis mano gyvenimo įvykis. Aš esu pirmąkart dvare - ir tai ne bet kokiam, bet tikram aristokratiškam dvare. Apie tai jau aš seniai svajodavau. Vieną kartą, kai aš dar nebuvau kunigas...
    - O tamsta jau seniai kunigas? - pertraukė baronienė.
    - Vos keletas mėnesių, ponia.
    - A, tai tamsta dar visai naujokas gyvenime. Aš manau, kad pirmieji kunigavimo, panašiai kaip ir pirmieji po ištekėjimo, metai yra kupini uolumo, ekstazių ir nusivylimo. Bet aš tamstą pertraukiau.
    - Taigi aš vieną kartą susvajojau ištisą pasaką apie dvarą - labai romantišką ir naivią.
    - Galima ją išgirsti?
    - Nedrįsčiau ponios baronienės varginti. Aš tik norėjau pasakyti, kaip dvaras žadindavo mano vaizduotę.
    - Tikrių tikriausiai toj pasakoj buvo įmaišyta moteris.
    - Nesiginsiu. Bet ji nebuvo iš dvaro, o aš tuomet dar nebuvau kunigas.
    - Tamsta ją tebemyli?
    - Ponia, juk aš kunigas!
    - Tai kas iš to? Juk tamsta nepaliovei buvęs vyriškis! Aš esu gera katalikė, priiminėju sakramentus, bet nė kiek nesipiktinu, jei kunigas myli moterį. Aš galiu tamstai pasigirti, kad pati vieną tokį kunigą pažinojau Varšuvoj. Jis buvo mane įsimylėjęs kaip paprastas mirtingasis. Aš esu tikra, kad patyrusių meilės kunigų yra labai daug.
    - Nesiginčysiu, ponia, nes nežinau, - paabejojo Vasaris. - Bet meilė meilei nelygu. Aš esu girdėjęs ir iš pačių kunigų, kad mylėti esą galima, bet tik siela, dvasia, platoniškai, kaip sakoma.
    Ponia baronienė nusišypsojo ir, žiūrėdama į kunigą, paklausė:
    - Tamsta tiki, kad galima vien platoniškai mylėti?
    - Tikiu, ponia.
    - O aš ne. - Ji pasislinko arčiau į jo pusę ir tylesniu balsu, kad tik jis vienas girdėtų, tarė:
    - Mane kas tik mylėjo, pirmiausia norėjo mylėti kūniškai. Kai buvau jauna panelė, tuo piktindavausi. Dabar gi manau, kad tai visai natūralu. Juk žmogus turi sielą ir kūną. Sielą mes vien tikime, o kūną ir matome. Argi tad ne natūralu, kad kūną mylime labiau negu sielą? Tiesa, kunige?.. Pagaliau, jeigu ir pripažinsime dvasišką sielų meilę, tai ją galima pasiekti tik per kūno meilę. Tiesa?.. - Ir, nelaukdama atsakymo, ji pakilo papildyti arbatos.
    Liudas Vasaris, kitą dieną namie atsimindamas tą pasikalbėjimą, stebėjosi, kaip baronienė, tokia aukšta ponia, kalbėjo jam, pirmą sykį sutiktam kunigui, tokius konfidenciališkus žodžius. Stebėjosi ir savimi. Kalbų meilės temomis jis visuomet vengdavo, varžydavosi ištarti žodį "meilė" ir su jokia moterim, net ir su ponia Liucija, nebūtų taip atvirai to klausimo diskutavęs. Bet ponia baronienė pati kalbėjo taip laisvai su vos vos jaučiamo flirto atspalviu, kad jis buvo paskatintas prisitaikinti prie jos tono nei pats varžydamasis, nei ja piktindamasis. Baronienė turėjo daug prityrimo ir takto vesti kalbą taip, kad jauno kuklaus kunigėlio fantazija nuolatos būtų dilginama lengvos erotikos, vengiant per didelio atvirumo ir aiškumo.
    Papildžiusi arbatos, ji sugrįžo į savo vietą, laikydama rankoj papirosų dėžutę. Ji paėmė vieną pati ir pasiūlė Vasariui. Bet šis atsisakė, nerūkąs.
    - Prie cigareto, žinai tamsta, - aiškino ji, užsitraukusi dūmą, - arbata gauna ypatingo malonaus prieskonio. Ypač kai tabakas geras, o arbata aromatiška ir stipri. Cukraus daug nereikia. Nuo to daros priklu. Prašau kunigą pabandyti. Jei nepatiks, numesite.
    Vasaris paėmė papirosą. Rūkyti jis šiek tiek mokėjo ir paspringti dūmu nebijojo. Papirosas buvo malonus ir kvapus, o arbata iš tiesų pasirodė skanesnė.
    - Štai jau ir išmokiau tamstą vienos nuodėmės, - juokavo ji, pamačiusi, kad svečias cigareto nemeta.
    - Jeigu ponios visos nuodėmės tik tokios kaip šita, tai aš ir toliau apsiimčiau būti tamstos mokiniu.
    Baronienė šyptelėjo:
    - Tikėk tamsta, kad iš visų mano nuodėmių rūkymas yra sunkiausia, nes jis kenkia plaučiam, gadina dantų spalvą ir palieka nemalonų kvapą. Kitos mano nuodėmės tokių blogų pasėkų neturi. Tad kunigas drąsiai gali mokytis ir kitų, nes pradėjai nuo blogiausios.
    - Ponios baronienės kriterijus nuodėmėm rūšiuoti yra gana savotiškas. Deja, teologui jis nebūtų priimtinas.
    - Mano pažįstamas kunigas Varšuvoj, kurį tamstai minėjau, su manim sutikdavo. Bet jis turėjo vieną didelę ydą: buvo baisiai atkaklus. Nemyliu atkaklių žmonių. Bet ką aš čia norėjau pasakyti? A-a, štai! tamsta esi nepaprastai į tą kunigą panašus. Stačiai nepaprastai. Kai andai mes susitikome kely, aš tyčia tamstą užkalbinau, norėdama įsitikinti, ar tai ne jis.
    - Ir ponia, be abejo, nusivylė, kad tai buvo ne jis, o aš.
    - Atvirkščiai. Pamaniau, kad antrasis egzempliorius gal bus už pirmąjį geresnis. Dabar viskas pareina nuo tamstos. Gerus kaimyniškus santykius aš branginu pirm visa ko.
    - Laikyčiau didžiausiu nusikaltimu ponios baronienės pasitikėjimą užvilti. Ponai pabūsite ilgiau Kalnynuose?
    - Mažiausia ligi lapkričio mėnesio. Mūsų reikalai šiek tiek susikomplikavo, ir negalėsime išvažiuoti numatytu laiku.
    - Nuobodus laikas - ruduo.
    - O, kunige, visur ir visuomet, visokiomis aplinkybėmis reikia mokėt sudaryti maksimumą malonumų. Kitaip, jeigu mūsų laimė pareitų nuo sezono, nuo vietos, nuo gero ar blogo oro, žinai tamsta, gyvenimas pasidarytų nepakenčiamas. O, aš moku aplinkybėm nepasiduoti! Nėr tokių aplinkybių, kurių aš neišnaudočiau savo malonumui. Sakysim, čia jodinėjame, medžiojame, žuvaujame, kai blogas oras, skaitom, vizituoju kaimynus, pati priiminėju. Būsiu atvira ir pasisakysiu, kad kunigas taip pat esi įtrauktas į mano programą.
    - Vadinasi, kaip koks žaislas, vien tik malonumui? - nustebo ir beveik įsižeidė Vasaris.
    Bet baronienė nė nemanė savo žodžius atšaukti.
    - Ak, kokia tų vyrų ambicija! - sušuko ji. - Ir kaip jie visi bijosi ir laiko negarbinga būti žaislu moteries rankoje! Su moterim tai jie mielai kiekvienas pažaistų. Aš gi pripažįstu lygias teises abiem pusėm. Jeigu aš žaidžiu, tegu ir manim žaidžia. Tik abipusinis žaismas ir yra malonus. Tamsta su tuo nesutinki?
    Vasaris pajuto, kad baronienė kėsinasi jį įtraukti į dviprasmiškų ir jam blogai suprantamų minčių klampynes. Jis bijojo atsakyti ir taip, ir ne. Jis maišė šaukšteliu arbatą, įsmeigęs akis į blizgančią baronienės cigaretų dėžutę. Baronienė pastūmėjo ją arčiau, ir jis vėl užsirūkė. Atrodė, kad abiem pritrūko kalbos, ir, norėdami tai paslėpti, ėmė klausyti ponios Sokolinos ir kun. Stripaičio ginčo.
    - Nekalbėk, kunige, nekalbėk! - šaukė mojuodama rankomis ponia Sokolina. - Aš žinau, kad katalikų kunigam tarp moterų pasiutusiai sekasi. Peterburge mano pačios dvi draugės pravoslavės bėgdavo į Maltos bažnyčią, kur pamaldas laikydavo Dvasinės akademijos auklėtiniai. Na, žinai tamsta, aš jomis nė kiek nesistebiu. Sykį buvo ir mane nusivedę. Mišias giedojo jaunas kunigas, stačiai gražuolis. Ir giedojo artistiškai. Balsas, gestai... Ir kai žinai, kad jis nevedęs, kad jam ir jį uždrausta mylėti, kad jis gal niekad dar nėra pažinęs moteries, stačiai sunku, aš pasakysiu, visai negalima suvaldyti fantazijos... Aš supratau, aš puikiai supratau savo drauges. Nevedęs kunigas šimtą kanų įdomesnis už pravoslavų popą arba protestantų pastorių. Ir jeigu aš kalbėjau prieš celibatą, tai išeidama daugiau iš jūsų Bažnyčios interesų. Mum, moterim, celibatninkai yra įdomiausi pasauly vyriškiai. Jeigu Katalikų Bažnyčia panaikintų celibatą, moterys netektų labai rafinuotos pramogos.
    - Tai jūsų bobiški reikalai! - atkirto Stripaitis. - Mum kas rūpi! Mes už tai neatsakome! Vesti pačią? Pfui!.. Kam man jos reikia? Per dienų dienas galvą graužtų! Dabar aš pats sau ponas. Ką noriu, tą darau. Pati ir šeimyna mus supančiotų, pavergtų civilinei vyriausybei. Ne! celibatas - tai Katalikų Bažnyčios stiprybė.
    - Nekalbėk, kunige, nekalbėk! - vėl kaip malūnas sumojavo rankom ponia Sokolina. - Negaliu pakęsti šitų utilitaristiškų argumentų. Tamsta man parodyk celibato naudą moraliniu atžvilgiu, tada aš įtikėsiu.
    - Tamstai įdomu tas ginčas? - paklausė baroniene Vasarį.
    - Man įdomu ponios Sokolinos priekaištai. Iš kanonų teisės ir teologijos aš žinau visus argumentus už celibatą. Iš tų pačių šaltinių žinau ir daugelį priekaištų prieš celibatą. Bet ponia Sokolina argumentuoja gana savotiškai.
    - Pavyzdžiui?
    - Pavyzdžiui, kad, panaikinus celibatą, moterys netektų labai rafinuotos pramogos... Ponia baronienė šyptelėjo:
    - Šitą argumentą aš palaikau. Nors, tiesą pasakius, aš netikiu jokiais argumentais nei priekaištais. Ir šitą ginčą taip pat nulems ne argumentai.
    - Kas gi?
    - Laikas, gyvenimas. Kaip paprastai.
    Toliau ponios Sokolinos ir kun. Stripaičio kalba nukrypo į Katalikų Bažnyčios apeigas ir pasidarė bendra. Baronas su klebonu jau buvo baigę svarstyti ūkio ir laukų klausimus, o baroniene su kun. Vasariu taip pat jautė reikalą įsimaišyti į bendrą kalbą.
    Po valandėlės baronas pakilo ir pasiūlė pereiti į jo kabinetą. Jis turįs parodyti senoviškų pištalietų ir rapierų kolekciją, kurios apžiūrinėjimu paprastai baigdavosi kiekviena vizita.
    Kabinete jis pasakojo kiekvieno ginklo istoriją ir su juo surištus nuotykius bei dvikovas. Bet Vasaris smalsiau žvilgčiojo į lentynas knygų negu į barono pištalietus. Tai pastebėjusi, baronienė tarė:
    - Aš matau, kad kunigas domiesi knygomis. Tamsta mėgsti skaityti?
    - Taip, ponia, - atsakė jis. - Aš mėgstu literatūrą, bet seminarijoj nebuvo laiko skaityti. Čia, Kalnynuose, laiko, rodos, turėsiu pakankamai, bet nebus knygų.
    - Man būtų labai miela tamstai patarnauti. Aš, atvažiuodama į dvarą, visuomet atsivežu dėžę knygų. Per keletą metų jų prisirinko visa rietuvė. Be to, ir nuo seniau dvaras turėjo didoką biblioteką. Tamsta gali jas skolintis, net be pareigos grąžinti. Tačiau turiu įspėti, kad tai nebus labai dorovingos knygos. Moderniški rašytojai, žinai, kunige, ne visuomet pasižymi kuklumu. Bet tamsta rasi čia ir pirmaeilės vertės veikalų.
    - O, būsiu labai dėkingas poniai baronienei, - nudžiugo kunigas. - Tikiuosi, kad ponios knygos manęs neišves iš kelio. Aš būtinai noriu susipažinti ir su moderniąja literatūra.
    - Prašau ateit kurį nors priešpietį, kai bus šviesu. Apžiūrėsime knygas, ir tamsta galėsi pasirinkti, kas patiks. Visą šią savaitę aš būsiu namie.
    Netrukus kunigai atsisveikino.
    Grįždami namo, jie maža kalbėjo. Tik Stripaitis bandė pasidalinti įspūdžiais.
    - Prikibo velnias boba su savo celibatu. Na, bet porą sykių aš jai gerai užvažiavau! Norėčiau aš dirstelėti į tas Peterburgo gražuoles, kurios, pamatę kunigą, gatavos kniaukti kaip morčinės katės... Na, bet žinai, Vasari, ką tu ten su baroniene visą laiką apie meilę burkavai? Rodos, toks tylutis, o žiūrėk, kai paspirgino boba, tuoj atgijo rupūžiukas... Cha cha cha... Oi, saugokis!
    Bet niekas nieko jam neatsakė, ir parėję visi išsiskirstė į savo kambarius.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page