r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

VIII

    Naujapolio įspūdžiai paskatino Vasarį galų gale imtis plunksnos. Kapeliono Laibio žodžiai tarsi įpylė jam energijos, o pasimatymas su Liuce pažadino tiek daug užsnūdusių jame atsiminimų ir lūkesių.
    Parvažiavęs iš atlaidų, kitą dieną jau nuo pat ryto jis rausėsi. savy, ieškodamas temų ir stengdamasis sudaryti poezijos nuotaiką. Į pavakarę, kai visi dienos darbai jau buvo baigti, jis užsidarė savo kambary ir sėdo rašyti. Bet rašyti nesisekė. Jis vieną po kito bandė visus į galvą atėjusius motyvus, bet nei vienas jo nejaudino, nei vienas nežadino jo vaizduotės, nei vienas nesidavė suimamas į eilėraščio formą. Tas pats bandymas pasikartojo po vakarienės, - jis pasikamavo dar porą valandų, kol galutinai įsitikino, kad šiandien jis rašyt negali...
    Ar vien tik šiandien? Ne, jis nerašo jau gana seniai; jau antri metai, kai jis neberašo. Dėl ko? Juk jis jaučiasi jėgų turįs, ir poeto sąmonė jame gyva. Tada jis veltui ieškojo atsakymo į klausimą, dėl ko jis negali rašyti. Tik po daugelio metų Liudas Vasaris, analizuodamas savo gyvenimą ir savo kūrybą, manė tą atsakymą radęs. O atsakymas buvo toks.
    Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai. Vasaris, patekęs į seminariją tuo metu, kada jo talentas vos pradėjo busti, buvo atskirtas nuo gyvenimo ir pasaulio, ir palinko analizuoti vien savo pačio jausmus ir mintis.
    Tas atskyrimas nuo gyvenimo ir įsivilkimas į dvasiškio rūbą kėlė jame daug vidaus kovų. Tad seminarijoj, nors ir kaip neturtingas buvo jo minčių ir jausmų pasaulis, nors ir kaip neįvairi buvo jo kūrybos medžiaga ir negausūs motyvai, jis vis dėlto šį tą rašė, šį tą kūrė.
    Bet štai po subdiakonato šventimų jo likimas buvo nulemtas, jis paliovė priešinęsis nugalėjusiai jį kunigystei, jis pasislėpė su likučiais maištingosios savo prigimties giliausiame dvasios kampely ir aprimo. Nuo pasaulio jis ir toliau liko atskirtas, o emocinis gyvenimas, nebežadinamas kovos, apsnūdo. Ką ir kaip tad jis galėjo kurti?
    Su žmonėmis jis santykių neturėjo, visuomenės reikalų jis nepažinojo, nuo moteries meilės jis pabėgo, gamtą jis įprato matyti tik pro savo jausmą. Ką ir kaip tad jis galėjo kurti? Dvasinio gyvenimo motyvus? Kokius? Askezai jis nebuvo linkęs, pasaulėžvalgos temom jis buvo per jaunas, savo ideologijos jis nebuvo dar išgyvenęs. Tiesa, seminarijoj jis parašė daug idėjinių eilėraščių, bet jie buvo tokie plokšti ir menki, kad, daugiau subrendęs, jis nebegalėjo prie tų temų.grįžti. Nebetenkino jo nei jausminis patosas, nei saldus sentimentalizmas.
    Seminarijoj ir visame dvasinio gyvenimo lobyne turėjo jis tik vieną didelį poezijos šaltinį ir pavyzdį - Bibliją. Bet, deja, dvasinių praktikų rutina ir teologijos mokslas darė jį Biblijos poezijai nejautrų, o pats Šventraštis būdavo komentuojamas visai kitais atžvilgiais. Iš pat pirmųjų dienų, dar nesuprasdami lotyniškai, jie jau pratinosi kalbėti Dovydo psalmes kaip maldos formules - poterius, visi kartu, choru, griežtai nustatytu laiku, automatiškai. Jų dėmesys tučtuojau atbukdavo ir retai kada pasiekdavo turinį, prasmę. Tas pats būdavo ir vėliau, kalbant brevijorių. Reikėjo jis kalbėti, sugriebus laisvą valandą, sparčiai ir, svarbiausia, lūpomis, oraliter, ir vis su ta pačia maldos nuotaika. O maldos nuotaika jei ir būdavo sudaroma, tai daugiau pačiu meldimosi veiksmu kaip kalbamų žodžių turiniu.
    Studijose Biblija jiem būdavo aiškinama kaip įkvėptas Dievo žodis, dažnai simboline prasme, taikant prie mistiškojo Dievo kūno - Bažnyčios, vaduojantis dogmatiniais arba doroviniais tikslais. Tokiu būdu Biblijos metaforos, hiperbolės, palyginimai ir visos kitos poetiškojo stiliaus priemonės arba visai nebūdavo keliamos, arba komentuojamos teologijos šviesoj. Jiem niekas nebandė nuplėšti nuo Biblijos maldos formulių trafareto ir parodyti, kad ji yra ne tik dieviško, bet ir poetiško įkvėpimo kūrinys. Jiem buvo svetima Pentateucho epika, Pranašų ekstazė, Giesmių Giesmės erotika, Psalmių lyrika, Apokalipsės fantastika.
    Tik po daugelio metų Liudas Vasaris įstengė nusikratyti tuo visokeriopu rutinos lukštu ir pažiūrėti į tą nuostabią knygą kaip į tiesioginį žmogaus širdies balsą, bylojantį į mus iš amžių glūdumos, iš tolimųjų Oriento kraštų. Tuomet Biblija tapo jam mėgstamiausia didelės išminties ir poezijos knyga.
    Paskutiniai seminarijos ir pirmieji kamendoriavimo metai buvo tas laikas, kada Liudas Vasaris jautėsi arčiausia sutapęs su kunigyste. Bet savo viduje jis anaiptol nesijautė tiek stiprus, kad būtų galėjęs reikštis kūrybiškai. Priešingai: niekad Liudo Vasario asmenybė nebuvo taip silpna, kaip tais metais.
    Prieš subdiakonato priėmimą jis buvo bręstantis vyriškis ir bundantis poetas. Jis jautė, kad kunigystė - jo prigimties ir jo talento priešas, prieš kurį jis kovojo, kaip galėjo. Bet jo klaida ir aplinkybės, atvedusios jį į seminariją, buvo stipresnės kaip jo pasipriešinimas. Seminarijos auklėjimas metai po metų spaudė jį į vis ankštesnį ratą - ir jis pagaliau pasidavė. Jis kapituliavo, jis pasislėpė. Bet ar jis tapo kunigu visa savo siela, ar jis visomis savo mintimis ir visais jausmais įsiėmė kunigo idealu? Ar jis subūrė visą savo dvasios gyvenimą apie vieną vyriausią kunigo uždavinį? Ne, jis to negalėjo padaryti. Jis priėmė vien formą be turinio.
    Dvasios atslūgimo momentais jis net nejausdavo savęs kunigu, o poniai Brazgienei jis skundėsi nugąstaudamas, ar tik ne išviršinės pareigos ir aplinkybės riša jį su kunigyste? Tikrai taip ir buvo. Jis savąją asmenybę apmarino - ir ji nušvisdavo tik pasyviais užsimiršimo momentais, bet jokiu kūrybiniu veiksmu pasireikšti negalėjo. Jis tapo bedvasiu kunigu, dėl to jam kunigo pareigos atrodė tokios sunkios. Nors jis stengėsi būti uolus, bet dirbo iš inercijos ir įsikalbėjimo, iš reikalo, padariusio jį kunigu. Ką ir kaip tad jis galėjo rašyti?
    Tačiau šitokis Liudo Vasario dvasios būvis negalėjo ilgai trukti. Išleistas iš seminarijos ir patekęs į gyvenimą, tegu ir netriukšmingą, bet vis dėlto gana įvairų, pamažu jis ima atsigauti ir vėl grįžti į save. Tai, kas buvo pasislėpę giliausiame jo dvasios klode, patyrus kai kurių nepasisekimų, susitikus su kai kuriais žmonėmis, suskambėjus kai kuriem žodžiam, ima kilti į viršų ir rodyti pirmuosius gyvybės ženklus. Ir čia Vasario dvasioj prasideda ilgas kovos procesas, panašus į pirmąjį, tik atvirkščias. Jame atbus poetas, bet ir kunigas nenorės išsižadėti savo teisių. Jo sąžinė taps skaudžių konfliktų arena. Pažadintas kovos, jis vėl ims rašyti, bet dar ilgai analizuos vien save; ilgėsis plataus pasaulio, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės į jį žengti.
    Visa tai Liudas Vasaris suvokė po daugelio metų, kai jo bandymų ir kovų kelias jau buvo išeitas. Tada jam visa atrodė paprasta ir natūralu. Tačiau tą vakarą, kai jisai po Naujapolio atlaidų, bergždžiai prisikamavęs, įsitikino, kad negali iš savęs išskelti jokios kūrybinės kibirkštėlės, jo negalėjimo priežastis jam nebuvo aiški, ir jis nemaža dėl to kentė.
    Iš Naujapolio jis parvažiavo pakilusia nuotaika, nes visa, ką jis per tuos atlaidus patyrė, skatino jį dirbti, kurti ir prasimušti į pirmąsias gyvenimo eiles. Pralotas Girvydas daug iš jo tikėjosi ir buvo pasiryžęs jam padėti, kapelionas Laibys sukrėtė jį savo drąsiomis mintimis, o ponia Liucija sušildė jo užmarintą širdį savo švelniu moteriškumu.
    O jis štai pasirodė bejėgis, šaltas, be jausmo ir be fantazijos plunksnagraužis, nesugebėjęs parašyti nė vieno eilėraščio, kuriuo jis turėjo įrodyti visiem, o svarbiausia sau pačiam, kad tikrai padarys tai, ko iš jo laukia.
    Sunki depresija ėmė slinkti į Vasario širdį. Jeigu jis ne poetas, tai jo drąsios mintys, kapeliono žodžiai ir Liucės pažintis - viskas nuodėmė ir beprotybė.
    Pagautas nerimasties ir negalėdamas nusėdėti nejaukiame kambary, jis užsimetė apsiaustą, užsidėjo skrybėlę ir, atsargiai varstydamas duris, išslinko į sodą. Buvo beveik vidurnaktis. Nei klebonijos, nei Stripaičio languose šviesos nebuvo. Visas bažnytkaimis skendėjo tamsoj. Apgraibydamas lazdele taką, kunigas žengė į tamsų klebonijos sodą.
    Kokis turėjo būti šio vėlyvo pasivaikščiojimo tikslas, jis ir pats nežinojo. Jis stačiai jautė reikalą eiti ir daryti ką nors nepaprasta.
    Klebonijos sodas buvo didelis, vienu šonu liečiąs šventorių, kitu vieškelį, kuriuo jis andai vaikštinėjo pro dvarą į ežerėlį ir šilelį.
    Naktis buvo vėjuota ir tamsi. Švokštė šventoriaus liepos, ir jau prikritusių lapų sluoksnis šlamėjo po kojomis. Kraupu buvo žengti vis tolyn į juodą sodo gilumą, bet šis kraupumas ir paslaptingumas taip dilgino nervus, taip jautrino visus jutimus, kad jaunas kunigas, tarsi kokios nesuprantamos jėgos traukiamas, ėjo vis tolyn ir tolyn.
    Štai pagaliau šventorius.
    Jis pastumia dureles ir įeina į šventorių. Čia šviesos daugiau, matyti pakraščiais Švokščiančių liepų siluetai ir tamsi bažnyčia su aukštu bokštu ir rausvai mirgančiu langu ties altorium.
    Šventoriaus kampe jis įžiūri juodą kryžių. Jis žino, kad toj vietoj palaidotas klebonas, pastatęs šią bažnyčią. Vasariui daros šiurpu, prisiminus tą kapą ir gulintį jame kleboną, bet jis sukaupia didelę valios pastangą ir eina stačiai į kapą. Jo kūną nuveria šiurpulių banga, jis pajunta ant veido tarsi kokį žvyną, bet, konvulsyviai sukandęs dantis, žengia toliau.
    Štai kapas, aptvertas geležine tvorele, su kryžium ir akmeniu, o akmeny vos vos marguliuoja paauksuotos raidės. Nusiimt kepurę, klauptis ir sukalbėti Requiem aeternam? Ne, jis kepurės nesiima, nesiklaupia ir poterio nekalba.
    Valandėlę pastovėjęs, jis apsisuka ir eina atgal. Vėjas pašėlusiai drasko jo apsiausto skvernus ir paleriną.
    Jei kas jį būtų matęs, būtų sakęs, kad senas klebonas atsikėlė iš kapo ir einą pažiūrėti savo buvusios žemiškos buveinės.
    Bet tai ėjo tik jaunas kunigas poetas Vasaris, varomas nerimasties vieną klaikią rudenio naktį.
    Jis sugrįžo į sodą, pro kitus vartelius išėjo į vieškelį ir pasuko į dvarą. Tai buvo beprotiškas noras. Ką pamanytų kas nors, pamatęs jį vieną tokiu metu einantį iš klebonijos į dvarą? Ar gal nelabasis jį veja, drumsdamas jo mintis ir piktus jausmus keldamas krūtinėj?
    Kunigas kaip šmėkla jau eina pro parką ir godžia akim tiria jo paslaptingą tamsą. Jo ausyse skamba ciniški Stripaičio žodžiai:
    - O, tas sodas matęs pasiutusių orgijų...
    - Baronienė? Ė, turbūt ne vieno murdyta bestija!..
    Štai centrinė alėja ties rūmais. Kas tai? Vienam lange šviesa. Tai, be abejo, jos langas. Ką ji veikia taip vėlai?
    Kunigas valandėlę stabtelėja ir nori ją atsiminti. Štai ji kaip gyva su savo viliojančiu šypsniu, balta krūtine ir lakieruotais batų aulais.
    Vasaris dabar žino, kur eina. Jis dabar eina ten, kur ją pirmą sykį pamatė. Jis jaučia, kad tai yra absurdiškas sumanymas. Jis gali ką nors susitikti, jį gali užpulti dvaro šunes, jį gali užklupti lietus. Bet jis užsispyrė ligi tos vietos nueiti, ir nueis.
    Šaltas rudens vėjas pučia jam į veidą, net kvapą užimdamas. Jo apsiaustas ir sutana lupa jį atgalios ir pančioja kojas. Bet jis, visu kūnu svirdamas į priekį, žengia vis tolyn ir tolyn. Jame kyla energija, užsidegimas, azartas. Jam savotiškai smagu grumtis su vėju ir atlikinėt šią beprasmišką kelionę.
    Ar tikrai beprasmišką? Jam, kunigui, kurio kiekvienas žingsnis turi būti racionalus ir Dievo garbei skirtas, ši kelionė - tai didelis žygis, tai maištas prieš savo pasyviškumą, nusižeminimą ir prieš kasdienišką pilkumą, kurs jį slopina ir smaugia.
    Jis panoro atsikvėpti.
    Jo fantazija ištiesė vieną sparną į tą tamsią vėjuotą spalių mėnesio naktį...
    O gal tai gražiosios ponios baronienės žvilgsnis traukia jį kaip nusikaltėlį į nusikaltimo vietą? Nes ponia baronienė - tai nuodėmė. Ji graži ir viliojanti, bet ne taip, kaip ponia Liucija. Baronienės grožis - tai rafinuotos koketės viliojimo priemonė. Jos pažvelgimas ir nusišypsojimas apnuodinti nuodėmingų pažadų.
    Kun. Vasario sąžinėj kruta vienas mažas kirminėlis: dėl ko jis, pasakodamas poniai Liucijai Kalnynų įspūdžius ir įvykius, nė vienu žodžiu neprasitarė apie atsitikimą su ponia baroniene ir būsimą vizitą į dvarą? Jis žino, kad sąmoningai tai nutylėjo. Dėl ko?..
    Štai jau ir kalnelis, nuo kurio jis observavo tris keistus raitelius. Dabar jis nemato tų vietų, nes visi laukai paskendę neperregimoj tamsoj, bet jis mato, kaip laibas baltakrūtinis raitelis šuoliu lekia per lauką ir kaip paukštis skrenda per griovį.
    Kunigas leidžiasi nuo kalnelio toliau.
    Štai medis, pro kurį jis ėjo, kai pasibaidė baronienės arklys. Kunigas sustoja - ir visa scena dar sykį kartojasi jo atminty.
    Baronienė, gracingai nusišypsojusi, nujoja, bet jis dar valandėlę stovi toj pačioj vietoj, tarsi ko laukdamas.
    Čia, pakalnėj, vėjas mažesnis, bet užtat dar aiškiau jaučiamas jo stiprumas kalnely ir visoj apylinkėj. Gūdžiai ošia medžiuose, staugia nuo ežerėlio, švilpauna ir dunda laukų tamsumoj.
    Jisai stovi, nesiryždamas pajudėti iš vietos. Visi jo pajautimai įsitempė kaip styga. Jo klausa ir žvilgsnis taip užsiaštrino, kad jis išskiria daugybę tonų ir balsų toj triukšmingoj rudens nakties simfonijoj. Jis įžvelgia įvairių pavidalų ir pačios tamsos niuansų.
    Pagaliau jis žengia atgal.
    Vėjas, pralenkdamas jį, suduoda į pečius, raitoja ant galvos paleriną, užbėgęs priekin, pūstelėja į veidą ir kūliais verčiasi tolyn į dvaro parką, į klebonijos sodą, į visą miegantį Kalnynų bažnytkaimį.
    Dvaro parkas ošia jaukiu namų artumu.
    Rūmų lange jau nebėr šviesos: ponia baronienė jau užvožė galantiško romano lapus, paliepė kambarinei išnešti penkiastrėles žvakides, apsivertė ant kito šono ir užmigo minkštame patale.
    Kunigas įėjo į klebonijos sodą.
    Jo nervai atslūgo, jis jaučia didelį nuovargį ir, atsirėmęs į tvorą, ilsisi, gardžiuodamasis laimingai pasibaigusiu žygiu.
    Paskui jis eina į savo kambarius, sunkiai rasdamas taką tamsiame klebonijos sode.
    Šį kartą jis nepastebėjo savo kambarių nejaukumo. Jeigu jo vargingas butas būtų virtęs ištaigingiausiu rūmu, išklotu minkštais kilimais ir išpuoštu brangiais meno kūriniais, jis ir to nebūtų pastebėjęs.
    Užmigdamas jis pamąstė, kad, nuėjęs su vizitu į dvarą, kalbėsis su ponia Rainakiene kaip su gera pažįstama, nes štai jau du kartu buvo ją susitikęs kely.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page