r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

VII

    Naujapolio šv. Pranciškus būdavo tarsi atlaidų sezono užbaigimas visoj plačioj apylinkėj. Jeigu kuriais metais dėl pabjurusių kelių ar blogo oro žmonių suvažiuodavo ir nelabai daug, tai jau kunigų visuomet susirinkdavo tiek, kiek niekur kitur netekdavo matyti. Naujapolio pralotas Asyziečio proga stengdavosi sutraukti kuo daugiausia konfratrų, ir tai būdavo kaip ir kokie neoficialūs beveik viso dekanato kunigijos suvažiavimai. Klebonija buvo didelė, o pralotas - vaišingas seimininkas ir svečius mėgo. Tad maža rasdavos tokių kunigų, kaip Kalnynų Platūnas su Stripaičiu, kurie būtų vengę važiuoti į šv. Pranciškų.
    Kun. Vasaris išsirengė gana anksti ir atvyko į Naujapolį dar gerokai prieš sumą. Vienintelė jo pareiga tą dieną buvo padėti klausyti išpažinčių, ir jis uoliai ėmėsi darbo. Jis išsėdėjo klausykloj ligi pat pietų ir tik atėjęs į valgomąjį galėjo pamatyti kitus svečius ir pasisveikinti su pačiu šeimininku.
    Naujapolio pralotą Girvydą Vasaris pažinojo jau anksčiau, ir porą kartų atostogų metu per atlaidus teko pas jį svečiuotis. Pralotas gi žinojo apie Vasario poetinius gabumus, skaitydavo jo eiles ir tikėjosi, kad tai bus žmogus, kuris palaikys kunigijos garbę ir prestižą lietuvių literatūroje.
    Pralotas Girvydas buvo šviesus ir plačių pažiūrų žmogus, bet atkaklus savo luomo garbės ir reikalų gynėjas. Jis visa širdžia geidė, kad kunigija įsistiprintų visose gyvenimo pozicijose, tačiau kritiškai svarstė, ar kai kurių pozicijų užgrobimas nėra tik laikinas laimėjimas ir ar neišeis galų gale pačios kunigijos ir Bažnyčios nenaudai. Taip kritiškai jis žiūrėjo ir į kunigų laimėjimus ekonominio gyvenimo srity. Kunigai ūkininkai, kooperatyvininkai, krautuvių ir ūkio ratelių vedėjai kėlė pralotui Girvydui daug abejonių. Jisai matė, kad čia kunigas labai dažnai pameta pusiausvyrą, pasitikėjimą ir gerą vardą. Pagaliau iš tų praturtėjusių ir sušykštėjusių klebonų ūkininkų kunigijai ir Bažnyčiai maža yra naudos, nes iš jų būdavo sunkiausia išspausti skatikas bendriem vyskupystės reikalam.
    Dėl to pralotas kreivai žiūrėjo ir į Kalnynų kleboną, kurio šykštumas ir sumužikėjimas kompromitavo dvasiškiją. Kreivai pralotas žiūrėjo ir į kamendorių Stripaitį, kurio neteisėti darbeliai jau buvo pasiekę praloto ausį. Jis jau iš anksto pyko, nujausdamas, kad Kalnynuose kada nors pribręs skandaliukas. Bus tada apie ką rašyti pirmeivių laikraščiam!
    Tad pralotui buvo įdomu išgirsti ką nors apie Kalnynus iš pirmos burnos, ir jis, nusivedęs Vasari nuošaliai prie lango, ėmė klausinėti:
    - Nemanyk, kad čia koks tardymas, - tarė jam, - bet sakyk man visą tiesą. Aš žinau, kad tavo parapijoj ne viskas gerai. Nieko nepadarysi. Tu dar jaunas - ir nieko nesi matęs, bet gyvenime sutiksi visa ko. Reikia stengtis bent, kad visokios šiukšlės pasiliktų vien mūsų tarpe, kad jos nepasklistų į žmones, viešumon, ir neterštų kunigo garbės. Na, kaip ten kun. Stripaitis su savo kooperatyvais? Žmonės patenkinti?
    Vasaris dar nebuvo atpratęs nuo seminaristo taktikos - kuo mažiausia būti atviram su vyresnybe, dėl to ir į praloto klausimus atsakinėjo labai atsargiai. Jam atrodė, kad, sakydamas visą tiesą, jis skųs ir įdavinės savo kolegą.
    - Aš dar taip neseniai Kalnynuose, kunige pralote, - išsisukinėjo jis, - kad dar nespėjau susipažinti su žmonėmis ir parapijos reikalais.
    - Privirs jis ten košės su tais kooperatyvais ir "Žagrėmis". Tu nesikišk! Dirbk savo drabą, ir tiek. Turi talentą - lavinkis, rašyk. Mum reikia gabių ir talentingų kunigų. Ar ne garbė, kad mes turime Maironį? Ką reiškia prieš jį visi tie pirmeivių rašytojėliai ir poetėliai! Literatūroj kunigija užkariavo garbingas vietas. Laikykime jas!
    Pralotą pagavo net entuziazmas. Jis pliaukštelėjo Vasariui per petį ir sušuko:
    - Vasari, būk vyras! Užimk Maironio vietą! Ė, kad tu, šelmi, būtum geriau mokinęsis, aš būčiau tave į akademiją ištaikęs!
    Tuo tarpu daugelis kunigų, ypač vyresniųjų, nežymiai lankėsi į praloto kabinetą, kur buvo paruoštas bufetėlis su išgėrimu ir užkandžiais. Pralotas pietum į didįjį stalą degtinės neduodavo, nes jaunesniųjų būry atsirasdavo atkaklių abstinentų, tačiau atskirame kambary leido ištroškusiem atsigauti ir pataisyti po darbo nukritusią nuotaiką.
    Pralotas Girvydas iš viso mokėjo suprasti žmonių silpnybes ir jas atleisti, tačiau viena sąlyga: kad jos pasiliktų tarp keturių aklų ir kurčių privataus gyvenimo sienų, kad jos neišeitų viešumon, nepiktintų žmonių ir nežemintų kunigo vardo.
    - Et, - sakydavo jis savo ištikimiem artimiesiem,- žmogus vis pasilieki žmogumi, tačiau žinok, kur ir kaip elgtis. Savo tarpe mes galim ir šiaip, ir taip, bet viešai - basta! Bažnyčios tarnas žmonių akyse turi atrodyti švarus kaip drobė.
    Iš kur kitur buvo žinoma, kad pralotas gailestingai numodavo ranka net į tokias kai kurių konfratrų silpnybes, kaip, pvz., per didelį jautrumą dailiajai lyčiai, jei tik visa tai buvo pakankamai paslėpta arba pridengta padorumo formomis. Sako, pats pralotas mielai svečiuodavęsis pas vieną teologijos daktarą, pas kurį susirinkdavęs linksmų giminaičių ir gerų pažįstamų būrys. Į pabaigą vaišės virsdavo mažomis orgijukėmis, bet piktintis ten nebūdavę kam.
    Užtai viešai nusikaltusiem kunigam praloto Girvydo širdy nebuvo jokio pasigailėjimo. Jis buvo pasiryžęs ištremti juos kur į Siberiją, jeigu tai būtų jo galioje, arba net ir visai sunaikinti. Nekentė pralotas eksklierikų, o jau apie ekskunigą, gink Dieve, negalėjo ramiai nė vieno žodžio pasakyti.
    Ekskunigas anais laikais, bent toj diecezijoj, buvo daugiau abstraktinė sąvoka negu realus faktas, vis dėlto tuo metu ėmė plisti gandų, kad vienas kunigas, prieš keletą metų išvažiavęs į Ameriką, dabar metė kunigystę ir vedė žmoną. Pralotas Girvydas neseniai buvo gavęs žinių, kad tai tikra tiesa. Niekam jis tų žinių neskelbė, nenorėdamas garsinti skandalingo įvykio, bet negalėjo susilaikyti bent bendrais posakiais nepareiškęs savo pasipiktinimo ir paniekos panašiem atskalūnam, paleistuviam, išgamom ir velnio išperom.
    - Aš suprantu, kad kunigas gali nusidėti ir labai žemai nupulti, - kalbėjo pralotas per pietus, atsiliepdamas į prasidėjusią šneką apie kunigus nevykėlius. - Aš suprantu, kad galima ir pasigerti, ir prasilošti, ir netgi prieš celibatą nusidėti - peccare humanum est, - bet prieiti ligi to, kad mest sutaną, ne! Kaip sau norite, šitai netelpa mano galvoj.
    - Bet, kunige pralote! - atsiliepė vienas svečias. - Ar Bažnyčiai ir kunigijai nėra naudingiau, jeigu vienas kitas, per klaidą patekęs į dvasišką luomą, pats iš jo pasitraukia? Kam jam pačiam kankintis ir dar kenkti visam luomui?
    Pralotas, išgirdęs šiuos žodžius, vos neužspringo nekramtytu kąsniu ir net pašoko savo kėdėje.
    - Kaip tai?! Tamsta turbūt nepamąstei, geradėjau, kokias erezijas ir nesąmones skelbi! Aš jau nekalbėsiu, ką reiškia paminti kunigystės sakramentą dogmatiniu ir moraliniu atžvilgiu. Tai kiekvienam teologui gerai žinoma. Bet tamsta klausi, ar nebus naudingiau Bažnyčiai ir pačiai kunigijai? Kur tą nauda, prašau parodyti, meldžiamasis! Ar kad bus griaunama Bažnyčios disciplina, piktinami tikintieji, duodamas blogas pavyzdys konfratram? Ar kad bus išvelkamas luomo gyvenimas į pasauliškius ir išduodamos jo paslaptys? Ne, sykį tapai kunigu, per klaidą ar ne per klaidą - vis tiek basta! Kentėk, melskis, dirbk, keik, raitykis kaip kirminas, galų gale griešink, bet neapostazuok!
    Daugelis kunigų garsiai nusikvatojo - vieni iš šito paradokso, kiti iš praloto įsikarščiavimo. Bet praloto oponentas pasiryžo tęsti ginčą toliau ir tarė:
    - Sutinku, kunige pralote, kad, žiūrint teologo akimis, mesti kunigystę iš tiesų yra didelė nuodėmė. Sutinku, kad ir Bažnyčios disciplinai tas gali atsiliepti labai neigiamai. Bet kai dėl pačio ekskunigo, imant jį, taip sakant, subjektyviai, jo sąžinės šviesoj, aš nenorėčiau su kunigu pralotu sutikti. Juk dogmatiniai principai saisto tik tuos žmones, kurie tuos principus tiki. Bet kunigas, kuris jau ryžtasi mesti kunigystę, aš manau, kad yra paliovęs tikėti tuos principus, vadinasi, jie jo nebesaisto.
    - Užtat ir niekšas! - sušuko pralotas. - Kaip kunigas gali liautis tikėjęs Bažnyčios mokslą?!
    - Bet, kunige pralote, žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet pareina nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimam, gabumam ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne Dievu, tai bent Bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir dorai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?
    - Turime, turime ir dar sykį turime! - duodamas kumščia į stalą šaukė pralotas. - Ištvirkimas, daugiau nieko! Kiekvienas ištvirkėlis teisinasi pažiūrų pasikeitimu!
    - Tai tie mūsų konfratrai geresni, kurie, naktį pragirtuokliavę, eina mišių laikyti arba lenda prie svetimų žmonų ir griauna šeimynas? - karščiavosi ir oponentas.
    - Aš jų negiriu!.. Aš jų negiriu! Bet jeigu jie mestų kunigystę, būtų dar didesni niekšai!..
    - Nebijokite, kunige pralote! Toki nemes!
    - Ir gerai, kad nemes. Tam yra atgaila, išpažintis, Dievo malonė!..
    Kažin, kuo būtų tas disputas pasibaigęs, bet oponentą jau kumščiavo į pašones jo draugai, o pralotą ramino kaimynai. Ginčas pasibaigė dar viena smarkia praloto replika prieš apostatus ekskunigus, kuriuos reikią ekskomunikuoti ir išmesti iš visuomenės kaip raupsuotuosius.
    Kun. Vasaris sekė šį ginčą su dideliu susidomėjimu. Čia pirmą kartą jam teko susidurti su ekskunigo problema. Klausimas atrodė pavojingas ir tamsus kaip bedugnė, bet užtat ir traukė į save kaip bedugnė. Ekskunigas!.. Jam, vos tik palikusiam seminarijos mūrus, šitas žodis reiškė gyvenimo katastrofą, visą tragediją, visų idealų žlugimą, gėdą ir nuopuolį. Bet taip pat ir didelį pasiryžimą, ir didelę kovą dėl kažkokio naujo gyvenimo ir naujų siekimų.
    - Kas tas kunigas, kuris ginčijosi su pralotu? - paklausė Vasaris kaimyno.
    - A, tai kunigas Laibys, Naujapolio gimnazijos kapelionas, - paaiškino kaimynas. - Drąsus vyras. Ne kiekvienas ryžtųsi su pralotu taip diskutuoti.
    Kunigą Laibį Vasaris pasižymėjo savo atminty kaip žmogų, iš kurio galima išgirsti naujų ir drąsių minčių.
    Tuo tarpu kalba nukrypo į kunigų elgesį. Kalbėta atvirai, nes desertas jau buvo paduotas, tarnaitė ir lekajus pasišalinę, o klierikų taip pat nebuvo nė vieno. Kai kurie jau ir senyvi kunigai nenorėjo sutikti, kad esama tokių dvasiškių, kurie, pasak Laibio, pragirtuokliavę naktį, eitų mišių laikyti arba juo labiau sukinėtųsi apie svetimas žmonas. Kiti tikrino, kad tokių iš tiesų esama, dar kiti nieko nesakė, tik reikšmingai šypsojosi.
    - Iš kur tokis nuomonių skirtumas? - vėl kreipėsi Vasaris į savo kaimyną. Juk patiem kunigam, ir dar pagyvenusiem, dvasiškių gyvenimas turėtų būti lygiai gerai pažįstamas.
    - O, toli gražu ne, - atsakė kaimynas. - Yra tokių šventų tėvelių, kurie per visą savo amželį mano, kad visi jo konfratrai gyvena taip šventai, kaip ir jie patys. Žiūrėk, tokiam Šlavantų tėveliui nė į galvą neateina, kad praloto kabinete buvo galima paimti po burnelę ir kad jo kaimynai paėmė ne vieną. Ką tad kalbėti apie svarbesnius dalykus! Matai tamsta, kunigėliai iš viso atsargūs, o laidokai dvigubai. Laidokai į savo kompaniją neištikimo nepriims, o naivūs šventuolėliai dažniausiai nemato, kas čia pat jų pašonėj dedasi. Laidokas pas tokį nė išpažinties neis. Pasirinks šiam reikalui konfesarijų "su plačiomis pažiūromis", tokį kaip jis pats. Dėl to, matai tamsta, ir kyla pažiūrų skirtumas. Ir vyskupėliai, ačiū Dievui, dažnai gyvena in ignorantia invincibili. Tiesa, daug ką sužino iš skundų ir popierių, bet jų nei ausys negirdėjo, nei akys neregėjo, kas dedasi Dievulio avinyčiose.
    - Argi ir mūsų pralotas iš tų, kurie nepažįsta?
    - O ne! Pralotas dvasiškų tėvelių gyvenimą gerai pažįsta!.. Pralotas žino, kad peccare humanum est... Tuo tarpu pietūs jau buvo baigti, visi sustojo, pralotas atkalbėjo maldą ir paprašė svečius į salioną. Vasaris nuo kavos atsisakė ir priėjo atsisveikinti praloto, teisindamasis norįs dar atlankyti savo pažįstamus, nes šiaipjau retai pasitaiko proga atvykti į Naujapolį.
    - Atvažiuok dažniau, - kvietė pralotas. - Man visuomet bus miela tave pamatyti. O į tuos visokius kooperatyviškus biznius nesidėk. Tuščia jų! Pamatysi, neišeis iš to nieko gera.
    Vasariui jau panižo liežuvis papasakoti apie muštynes karčemoj, bet jis susilaikė, atsisveikino pralotą ir išėjo. Jis buvo pasiryžęs atlankyti ponią Brazgienę, kurios po primicijų dar nebuvo matęs.
    Klebonijos prieškambary prisivijo jį kapelionas Laibys.
    - Kaip? Tamsta jau namo taip anksti? - nustebo kapelionas.
    - Ne visai. Noriu dar nubėgti čia pas vienus pažįstamus.
    - Jei pas ponią Brazgienę, tai taip ir sakyk. Prašė, kad tamstos nepaleisčiau iš akių ir jai pristatyčiau. Eiva.
    - Ten aš ir rengiausi...
    Priėmė juos viena ponia Brazgienė, nes daktaras buvo išėjęs į susirinkimą. Ji buvo gerai nusiteikusi, ir jos veidas švytėjo džiaugsmu.
    - Kunige daktare, - kreipėsi ji į kapelioną, - žinok tamsta, kad kun. Vasaris - mano jaunų dienų simpatija ir pirmoji meilė, kuri tebetveria lig šiol. Aš jį vadindavau Pavasarėliu, o jis mane Liuce. Aš jį norėjau kartą pabučiuoti, bet jis pabėgo. Žinau, kad paskui pats to gailėjosi. Apskritai, jis visą laiką nuo manęs bėgo. Štai dabar tamsta žinai padėtį ir prašau tai turėti galvoj.
    Vasaris matė, kad visa tai sakoma juokais, bet kartu juk tai buvo ir teisybė. Juokai - kun. kapelionui, o teisybė - jam. Jis raudo ir dėl jos žodžių teisumo, ir dėl džiaugsmo ją matyti ir tokius žodžius girdėti.
    Kunigas Laibys nusišypsojo ir tarė:
    - Aiškios situacijos daro aiškius draugus, ponia. Iš savo pusės aš turiu prisipažinti tamstai,- kreipėsi jis į Vasarį,- kad išeikvojau daug pastangų laimėti ponios Liucijos palankumui, bet veltui. Dabar žinau priežastį ir būsiu lojalus.
    Vasaris, nugalėjęs savo drovumą ir prisiderindamas prie užvesto kalbos tono, juokavo taip pat:
    - Ponia Liucija sako tikrą tiesą. Jeigu aš būčiau nebėgęs, tai ji mane, be abejo, būtų pagavusi. Taip, taip... po laiko daug ko tenka gailėtis, nors, apskritai, nepataisomų dalykų gailėtis neverta.
    - Kodėl nepataisomų? - nustebo Laibys. - Iš ponios žodžių matyt, kad niekas čia nė nebuvo pagedę. Tik dabar sveikas neturi bėgti, kad nereiktų jau tikrai, ir šį kartą galutinai, gailėtis.
    - O tamsta pats per pietus ką sakei apie svetimų žmonų viliotojus?
    - Pavasarėlis - svetimų žmonų viliotojas! Cha cha cha! - poniai ši mintis pasirodė tokia paradoksališka, kad jai nuo juoko net ašaros pasirodė akyse. Juokėsi ir abudu kunigai.
    Kapelionas pasirodė esąs žmogus draugiškas ir linksmas, dar nesenas, bet jau ir nebejaunas. Jis buvo baigęs savo studijas viename Vakarų Europos universitete ir gavęs filosofijos daktaro laipsnį. Diecezijos vyresnybė ir griežtesnieji kunigai, ypač tie, kurie turėjo Peterburgo akademijos magistro laipsnį, žiūrėjo į kapelioną Laibį su nepasitikėjimu ir laikė jį modernistu. Jo pažiūros daugeliu klausimų, tiesa, buvo savotiškos, bet elgėsi jis, kaip dera geram kunigui, ir niekas nieko blogo jam prikišti negalėjo. Pas Brazgius jis lankydavosi gana dažnai ir buvo laukiamas jų svečias.
    Kun. Laibys pažinojo Vasarį iš jo eilių, buvo girdėjęs apie jį šį tą iš jaunesniųjų kunigų, bet pats savo nuomonės apie jį neturėjo. Kun. Laibys niekad nieko nespręsdavo apie žmogų, jo nepamatęs. Ir turėjo jis tokį ypatingą gabumą atspėti kiekvieną iš jo išvaizdos, išraiškos, eisenos ir viso laikymosi, kad visai nė nekreipdavo dėmesio į jo reiškiamas mintis ir pažiūras.
    - Gudriai pakalbėti gali ir kvailas, - sakydavo jis. - Tai pareina nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo pačio kvailumo, nes ir kvailumas kartais mum gali atrodyti gudrus ar bent įdomus. Bet išraiška, eisena, laikymasis visados esti sutapę su tikrąja žmogaus esme. Nuo to nepabėgsi ir niekuo neapsimesi, nes ir pats apsimetimas tave išduos.
    Kun. dr. Laibys buvo puikus fizionomistas. Ponia Liucija, pasijuokusi iš Pavasarėlio - "svetimų žmonų viliotojo", puolė kapelioną:
    - Bet papasakok, ką gi tamsta pasakei apie svetimų žmonų viliotojus, kad net nekaltą kun. Liudą nugąsdinai. Jisai jau pasiruošęs vėl bėgti nuo manęs.
    - Ničnieko, ponia, - atsakė kun. daktaras, komiškai pakeldamas antakius.- Svetimų žmonų viliotojas kunigų tarpe - labai retas paukštis. Tikėk manim, ponia, kad mus svetimos žmonos dažniau vilioja negu mes jas.
    - Ir visas tamstos prakeikimas, žinoma, tom akiplėšom!
    - Anaiptol. Ponios, kurios vilioja kunigus, atlieka didžiai naudingą darbą.
    - Mažiau įkyri savo vyram?
    - Tai viena. O antra, štai dėl ko, tamstos sutiksite, kad tom meiliom viliokėm vieni kunigėliai atsispirs, kiti pasiduos. Tie, kurie atsispirs, turės daugiau nuopelnų danguje. Tie, kurie pasiduos, vėlgi bus dvejopos kategorijos: vieni pasiduos lepšiškai, vergiškai, įklimps kaip musės į medų ir žus; o kiti pasiduos kovodami, ir toje kovoje ras ir stiprins save. Šitų kelias, ponia, laisvė! Jų niekas nesulaikys. Jie eis ir toliau kovodami ir maištaudami - ieškoti naujų idealų, naujų tiesų.
    Šitą kalbą dr. Laibys pradėjo aiškiai komišku tonu, bet su kiekvienu sakiniu jo pakelti antakiai sviro žemyn, pailgas juodbruvas veidas rimtėjo, ir, jau tariant paskutinius žodžius, vietoj horizontalinių dvi vertikalinės raukšlės įsibrėžė į kaktą. Buvo aišku, kad jis nebejuokauja. Surimtėjo ir ponia Liucija, o kun. Vasaris stebėjosi ir kalbėtojo fizionomijos žaismu, ir tokiu nelauktu kalbos prasmės pakrypimu.
    - Aš neseniai esu paleistas iš seminarijos, - tarė jis, - ir šitie klausimai man yra visai nauji. Seminarijoj mus mokė moterų saugotis kaip ugnies.
    - Vadinasi, rodė tikriausią kelią į moterį. Nes juo mes daugiau ko saugojamės, juo mažiau išsisaugojam. Nes mes dažnai, kaip tyčia, padarome tai, ko labiausiai saugojamės. Ir tuomet klaida esti daug sunkiau atitaisoma. Išvengti moteries yra vienintelis kelias - vesti ją. Žmona nebetenka tos bandomosios lemiamos reikšmės, kurią turi šiaip moteris. Tarp vyro ir žmonos nesprogsta kūrybinės fantazijos žiežirbų. Gera žmona - gyvenimo komfortas, palanki aplinkybė, padės vyrui realizuoti tai, kas jame yra, kas jame subrendo; bloga žmona - gyvenimo skaudulys, liga, naikins vyro pajėgas, o gal ir visai jį pražudys. Ir viena, ir kita yra nuosavam vyro jausmų, minčių, reikalų, interesų skrituly. Dėl jų vyras gali tik smagiai arba nesmagiai jaustis. Bet kūrybinis įsitempimas tegali būti tarp dviejų atskirų polių: tarp vyro ir siekiamos, bet nepasiekiamos moteries. Dėl to Bažnyčia, jeigu tikrai norėtų apsaugoti kunigus nuo moteries arba jeigu jai rūpėtų kunigų dora, turėtų panaikinti celibatą. Juk šiandien daug kam aišku, kad vedę vyrai savo norais, mintimis ir vaizduote skaistesni už nevedusius, ypač prievarta nevedusius. Teologų ir asketų argumentai apie skaistybės kilnumą šauna pro šalį. Taip, skaistybė dėl susiturėjimo yra kilni, bet tai yra tokia pat dovana, kaip geniališkumas, talentas, žodžiu, tai, ko surekrutuotai jaunuolių miniai atmesti negalima.
    - Vis dėlto Bažnyčia celibato nenaikina ir, mano nuomone, gerai daro. Vedusioj kunigijoj nebeliktų kūrybos, fantazijos, užsidegimo ir nebeliktų bandomojo veiksnio. Dabar kunigijos gyvenimo centre stovi moteris, tada atsistotų žmona, Kunigijos dorovingumas pakiltų, bet kūrybingumas, lankstumas, tamprumas nusmuktų. Bažnyčia, kaip ir kiekviena organizacija, yra egoistiška: individualines sąžines ji aukoja bendruomenės tikslam. Tiesa, ji stengiasi bent kiek už tai atsilyginti - ne per skaudžiai plaka griekelius contra sextum ir toleruoja net aukštuose hierarchijos laipsniuose gana menkos doros žmones, kol tai nesukelia viešo skandalo. Girdėjai, Vasari, šiandien žodžius: griešink, bet neapostazuok! Nes griešindamas, jeigu nebūsi lepšys, tu kursi, ir tavo kūryba eis kunigijos balansan.
    - Kodėl būtinai griešindamas? - suabejojo Vasaris.
    - Nebūtinai, bet taip jau dažniausiai esti. Jeigu tu nori būti poetas, tai moteries bandymo, brolau, neišvengsi. Ar tu gali įsivaizduoti Dantę be Beatričės, Petrarką be Lauros, Gėtę be Šarlotės, Kristinos, Ulrikės, Mickevičių be Marilės? Taip ir kiekvienas poetas. Neišvengsi, brolau, moteries nei tu. Bet palauk! Aš juk skaičiau tavo keletą eilėraščių ir supratau, iš kur tai visa kilo. Moteris! Moteris, brolau, ar šiokiu, ar tokiu pavidalu. Nesigink! Jeigu dar nebūtum buvęs dvasiškis, gal būtum suradęs ir daugiau savo kūrybos akstinų. Bet dabar visam kitam tu esi aklas ir kurčias. Tavyje liko gyva vien tai, kas yra vyro prigimty gajausia ir gaivališkiausia: jautrumas moteriai. Tai kiekvieno talentingo kunigo išgelbėjimas. Kitaip jis uždustų. Bet čia ir nuodėmės pradžia. Ar tu manai, kad, jausdamas ties savim moteries šmėklą, ramiai nešiosi sutaną, kalbėsi brevijorių, spaviedosi davatkėles ir būsi pavyzdingas kunigas? Ne, brolau! Tu svajosi, kankinsies, maištausi ir imsi nekęsti savo vardo. Kitaip tu nebusi poetas. Jau ir šitą aš pastebėjau tavo eilėse. Dėl to aš tikiu tavo ateitim... Kuo tu baigsi, aš nežinau. Bet baik nebanališkai!
    Tuo tarpu ponia įpylė kavos, ir jie visi trys gurkšnodami dar kurį laiką kartojo ir diskutavo kapeliono mintis. Ponia Liucija sunkiai slėpė savo pasitenkinimą, o kun. Vasaris jame sukilusį įvairių jausmų mišinį. Kun. Laibys, išgėręs savo puodelį, dirstelėjo į laikrodį ir pakilo eiti: artinosi valanda, kurią jam būtinai reikėjo būti namie. Kun. Vasaris valandėlę dar pasiliko, nors jau ir jam buvo metas važiuoti namo.
    Atsisveikinę su kunigu Laibiu, jiedu jau nebegrįžo prie tų pačių kalbos temų, nors abudu jautė, kad kapeliono žodžiai juodu kaip ir suartino, surišo. Abudu numanė, kad kapelionas, kalbėdamas apie moteries reikšmę kunigo gyvenime ir apie moterį, kuri neva jau esanti jaučiama Vasario poezijoj, turėjo galvoj ją, ponią Liuciją. Ir abiem buvo smagu dėl tokio manymo.
    - Sakyk man, kunigėli Liudai, - po kurio laiko kalbėjo ponia Liucija, - juk dabar mudu jau nebe vaikai: aš - ištekėjusi moteris, tamsta - kunigas, taigi galim pakalbėti atvirai. Na, prisipažink, ar aš tamstai patikdavau bent kiek anais laikais, ar buvai bent truputį mane pamilęs?
    - Nejaugi ponia to nematei? - nustebęs klausė kunigas. - Juk aš visą seminarijos laiką sirgau jumis. Aš prasimanydavau visokių priemonių pabėgt nuo tamstos, ir vis dėlto tai man blogai pasisekdavo. O tamsta?
    - Ak, kam dar klausti? Juk išleistuves ir sodelį atsimeni? Aš norėjau, kad mane pabučiuotai, o tamsta mane atstūmei.
    - Koksai aš mulkis tuomet buvau ir kiek dėl to paskui graužiausi! Bet ką!.. Aš tuomet buvau tokis dar vaikiškas...
    - O aš tai palaikiau stačiai didvyriškumu, kietos dvasiškos disciplinos dabojimu. Ir tariau: Pavasarėlis ne man. Gal ir geriau, kad taip išėjo. Kas aš tamstai būčiau?.. Komfortas?.. patogi aplinkybė?.. O gal gyvenimo liga, vėžys?
    - Ponia Liucija, apie tai dabar nėr prasmės galvoti, - atsakė Vasaris. - Aš vis tiek išstoti iš seminarijos negalėjau.
    Jiedu nutilo abudu, paskendę dar tokios netolimos, bet jau nebegrąžinamos praeities atsiminimuose. Dabar jau suvaržyti griežtų pareigų, jiedu laisvai žarstė tuos atsiminimus, bet nė vienas neišdrįso pastatyti klausimo dėl dabarties. Ponia Brazgienė stengėsi būti gera savo vyrui žmona, bet dvasinės šilumos tarp jųdviejų nebuvo. Jos širdis linko į kunigą Vasarį, ir šitos spragos jai niekas negalėjo užpildyti. Kun. Liudas savo simpatijas poniai Liucijai suprasmino, pasiremdamas kapeliono žodžiais. Ir to jam pakako duoti jausmam daugiau laisvės ir pasižiūrėti į buvusią kaimynę smalsesne akimi.
    Ponia Liucija buvo pražydusi jam vėl nauju grožiu. Ji truputį papilnėjo, dėl to jos oda pasidarė dar švelnesnė ir skaistesnė, negu buvo pirma. Jos kūno formos, bruožai ir judesiai galutinai susiharmonizavo. Ji pati tapo dar labiau moteriška, jautri, pastabi, viską suprantanti, viskam atsiliepianti. Kun. Vasariui smagu buvo papasakoti savo naujojo gyvenimo įspūdžius, patyrimus ir pasidalinti savo mintimis.
    - Ech, ponia Liucija, - kalbėjo jis susijaudinusiu balsu, - štai dar tik trys mėnesiai, kaip aš kunigas, ir trys savaitės, kaip vikaras, o jau kartais imu abejoti, ar neapsirikau dėl pašaukimo. Ponia, esti momentų, kada aš visai nesijaučiu esąs kunigas, ir esti momentų, kada aš jaučiu vien kunigavimo naštą. Aš bijau, kad tik tiek esu kunigas, kiek mane saisto dvasiškio rūbai, išviršinės pareigos, darbas, parapija. Ir tos pareigos man sunkios. Mišias laikyti jau įpratau, bet išpažintys, ypač pamokslai, Viešpatie! Man skelbti Dievo žodi, mokyti žmones, barti už paklydimus, vesti į tiesos kelią? Ne, tai jau praneša mano visas pajėgas! Negaliu!.. Žodžiai stringa gerklėj. Daros nenatūralu, netikra. Gaila, kad išėjo kun. Laibys. Žiūrėčiau, ką jis į tai pasakytų.
    Ponia Liucija klausė jo domiai, užuojautos pilnu žvilgsniu, bet ką ji į tai galėjo pasakyti? Ir jis buvo dėkingas, kad ji nieko nesakė, kad ji nei sklaidė jo abejonių, nei dar daugiau jų kėlė. Jis matė, kad ir jai jis atrodė taip, kaip sau pačiam.
    Pagaliau laikas buvo važiuoti namo, ir kun. Vasaris atsisveikino. Jokių sentimentalių žodžių jiedu viens kitam nepasakė, bet abu žinojo, kad kito pasimatymo lauks su vienodu nekantrumu.
    Mieste kun. Vasaris sutiko daktarą Brazgį, skubantį namo. Daktaras apgailestavo, kad, sutrukdytas "Žagrės" susirinkime, negalėjo su maloniais svečiais namie pasivaišinti.
    - Na, kaip Liucė? Neblogai atrodo, ką? - girdamasis klausė daktaras.
    - Ką ir besakyti! Puikiai. Geriau kaip Klevišky.
    - Bet sakyk, kunige Liudai, kas per tipas tas jūsų Stripaitis ir kaip jis ten veda tas draugijas? Šiandien čia girdėjau pasakojant, kad jis žmogų užmušęs. Nejaugi tai tiesa? Be to, prieš jį skundas ruošiamas. Jis mum visiem pakenks.
    - Visa tai papasakos tamstai ponia. Kai dėl draugijų, atsiųskit revizorių. Sudie, ponas daktare. Turiu skubinti. Namai toli.
    Daktaras Brazgys nusiskubino pas žmoną, bet kun. Vasaris nerado jam savo širdy jokių nepalankių jausmų. Jųdviejų santykiai į ponią Liuciją buvo tiek nepanašūs, kad vienas antram jiedu visai nekenkė. Bet ponios Liucijos vyras vargiai su tuo būtų sutikęs.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page