r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

VI

    Artimiausiomis dienomis kun. Vasaris nutarė apkopti bažnyčią. Vieną sykį per pietus jis tarė:
    - Mūsų bažnyčioj jau gerokai prisirinko dulkių. Reikia nuvalyti altorius - jie visai kitaip atrodytų. Purifikatorius ir korporalus taip pat jau laikas plauti. Švarių, rodos, jau visai nė nėra.
    Klebonas, valandėlę patylėjęs dėl didesnio savo žodžių svarumo, pagaliau atsiliepė:
    - Kaip mum, prastuoliam, buvo gerai ir taip. Kristus gimė tvartely, o pirmieji krikščionys jį garbino dar labiau dulkėtuose požemiuose. Bet jeigu tamsta būtinai nori poniškai, gali sau dulkes šluostinėti. Laiko, rodos, turi daugiau kaip mudu štai su kun. Jonu.
    - Taip, - pritarė Stripaitis, - bažnyčią pavalyt reikėtų. Ir purifikatorių nebėr. Jule, šūktelk porą davatkų kunigėliui į talką. Žinok, kad už tai gaus 50 dienų atlaidų. Ką dykos bebizninėja aplink bažnyčią, čia gerą darbą padarys.
    Vasariui užvirė krūtinė, kad klebonas savo apsileidimą ir nevalyvumą bando dar pateisinti kilniais pavyzdžiais, bet nieko nesakė. Gana, kad bent tokiu būdu buvo gautas klebono sutikimas išvalyti bažnyčią.
    Ryt dieną Julė pristatė jam visą būrį moterėlių, sutikusių pasidarbuoti Dievo namų labui. Zakristijonas ir pati Julė, atitrūkdami iš klebonijos, užsikrėtę valymo įkarščiu, taip pat padėjo šluoti, dulkinti ir mazgoti. Visą dieną ėjo darbas. Pats Vasaris pirmiausia susirūpino altoriaus skalbiniais - purifikatoriais ir korporalais. Liturgika reikalauja, kad per du vandenius juos plautų diakonas arba pats kunigas. Tad pripylęs du bliūdu vandens, jis visą valandą niurkė nešvarius skudurėlius ir tik paskui nusiuntė juos į virtuvę galutinai išskalbti. Paskui jis valė ampulas ir tacas, sutvarkė zakristijos spintą ir stalčius ir šluostė dulkes visur, kur tik galima buvo pasiekti.
    Kitą dieną klebonas pirmas atėjo laikyti mišių ir vos galėjo pažinti savo bažnyčią. Pro numazgotus langus gražiai švietė mėlynas dangus, kaip nauji reljefiškai skyrėsi nuvalyti nuo dulkių altoriaus ornamentai, spindėjo paauksinimai ir nikelinės žvakidės. Zakristijoj viskas buvo švaru ir tvarkinga. Bet klebonas pasijuto nesavas ir suvaržytas to tvarkingumo ir švaros. Reikėjo prie to prisiderinti, pačiam būti švariam ir elgtis tvarkingai.
    Tačiau klebonas Platūnas buvo atkaklus ir kieto sprando žmogus. Jis nutarė nekreipti dėmesio į antrojo vikaro padarytą tvarką. Rengdamasis mišiom, jis tirštai atsikrankštė ir, nusispjovęs ant išmazgotų grindų, batu ištrynė skreplį. Tiesdamas ant kieliko kaip sniegas baltą purifikatorių, jis pamatė, kad jo rankos nešvarios, o panagės juodos. Išėjęs laikyti mišių prie nuvalyto altoriaus, jis pastebėjo, kad jo batai purvini ir dulkėti, nes jis buvo jau apvaikščiojęs visas pakluones ir patvartes. Ir piktą apmaudą pajuto klebonas Platūnas savo širdy. Lyg kokia rakštis įsmigo jam į sąžinę, bet jo nepasitenkinimas krypo ne į save patį, tik į kunigą Vasarį, tos reformos kaltininką.
    Per pietus tą dieną klebonas vėl buvo piktas ir pasišiaušęs kaip vanagas, o kun. Stripaitis pjaustė ir vartė naują "Vadovo" numerį su "Pirmeivių žiedais". Julei jau seniai niežėjo liežuvis užvesti šneką apie bažnyčios išvalymą, ir ji neiškentusi pradėjo:
    - Tai jau dabar mūsų bažnytėlėj taip gražu, kaip Šlavantuose. O Šlavantų tėvelis vis sakydavo: tai tie Kalnynai! turi tokią puikią bažnyčią, bet kad apleista, purvina, sudulkėjusi. O kad taip aš, sako, tokią bažnyčią turėčiau, aš ją kaip stiklinę laikyčiau. Man Marijona pasakojo. Ji pati girdėjo, kaip Šlavantų tėvelis taip kalbėjosi su Naujapolio pralotu. Tai jau dėkui kunigėliui, kad...
    - Lėk tu Šlavantų tėveliui pasigirti, ne man! - piktai perkirto ją klebonas. - Tavo Šlavantų tėvelis tik ir moka dulkeles šluostinėti. Visi jūs tokie! Darbo dirbt nenorit nė reikalų neišmanot. Iš svetimo kišeniaus gyvenant, lengva ir švariam būti.
    Julė giliai atsiduso ir, trinktelėjusi durimis, išbildėjo į virtuvę.
    Kun. Vasaris niekados nebuvo manęs, kad bažnyčios išvalymas taip jautriai atsilieps ne tik klebonijoj, bet ir visoj parapijoj. Tai pasirodė jau artimiausią sekmadienį.
    Parapijoj jau buvo pasklidusi žinia, kad atvažiavo jaunas kunigėlis. Daugelis ėjo į bažnyčią, tikėdamiesi jį pamatyti, o gal išgirsti jau ir pamokslą sakant. Tačiau tą sekmadienį Vasaris ne pamokslą sakė, bet laikė sumą. Ir dėl to būtent netyčiomis prisistatė savo parapijonam palankiausiomis aplinkybėmis ir geriausiu atžvilgiu.
    Įvykusioji bažnyčioj atmaina tuojau krito žmonėm į akis. Susirinkę čia iš tamsių ir žemų savo pirkių, jie nušvitusiomis akimis klaidžiojo po didelius, švarius, spindinčius bažnyčios langus, po apvalytas nuo dulkių ir voratinklių sienas. Bet užvis labiau jų akį traukė didysis altorius. Jis buvo padarytas iš tamsaus poliruoto ąžuolo su vingiuotais raižiniais ir gausiais paauksinimais aplink kolonėlių kapitelius, raižinių briaunas ir prašmatnius cimborijos pagražinimus. Kalnynų bažnyčios altorius buvo padarytas liaudies skoniui.
    Lig šiol visa tai buvo apnešta pilku dulkių sluoksniu. Bet dabar, dulkes nuvalius, viskas spindėjo ir mirgėjo jau seniai nematytu naujumu. Kapitelių raityti lapai, tiesios kolonėlių briaunos, archangelų sparnai, suglausti į cimborijos stogelį, švento Povilo kalavijas, o švento Petro raktai ir knyga švietė sidabru ir auksu, reljefiškai išsiskirdami iš tamsaus ąžuolo fono. Panelės Švenčiausios paveikslas altoriaus vidury atrodė kaip gyvas - tokios ryškios buvo jo spalvos, nuvalytos nuo dulkių. Tą sekmadienį žmonės daug gyviau pajuto, kad jie yra Dievo namuose, kur viskas taip švaru, gražu ir šviesu, beveik kaip danguj.
    Tą sekmadienį Kalnynų bažnyčioj giesmės skambėjo garsiau, vargonai gaudė iškilmingiau ir maldos buvo karštesnės. Žmonių simpatija nejučiomis palinko į jaunąjį kunigėlį, kuris tą dieną gražiai giedojo sumą. Po pamaldų šventoriuje ir rinkose jie vieni kitiem pasakojo savo įspūdžius ir pastabas apie pagražėjusią bažnyčią ir naująjį kamendorių. Netrukus jau visi žinojo, kaip kunigėlis pats dirbo bažnyčioj, kaip laipiojo kopėčiomis valyti altoriaus ir kaip pats plovė ne tik kieliko rūbelius, bet ir kamžas ir albas. Žinojo taip pat, kad kunigėlis davė po auksiną bobelėm, kurios padėjo šluoti ir valyti bažnyčią. Tą dieną tačiau jis gavo mišiom intencijų net po 2 rubliu.
    Kai visas tos dienos darbas bažnyčioj jau buvo baigtas ir kun. Vasaris ėjo po mišparų namo, šventoriuj jį pasivijo du ūkininkai, kurių vieną jis tuoj pažino; tai buvo Žodelis. Sveikindamasis su kunigu, jis linktelėjo visu kūnu, bet rankos nebučiavo. Antrasis norėjo ranką bučiuoti, bet pats kunigas nedavė.
    - Tai jau apsipratote, kunigėli, Kalnynuose? - prašnekino Žodelis. - Nieko, kunigėli, žmonės čia ne blogiausi. Sugyvensime.
    - Net ir bažnytėlė pajaunėjo, kunigėliui atvažiavus. Didysis altorius tai jau visai kaip vakar dirbtas. Mes sakom, kad kunigėlis turbūt tyčia liepėt paauksinti, - kalbėjo antrasis ūkininkas.
    - Matot, kaip dulkės gerai apsaugojo paauksinimą, - juokavo kunigas. - Kad dažniau būtų buvęs valomas, tai ir auksas būtų nusitrynęs. Na, bet nebijokit, ne kasdien nė aš valysiu.
    Žodelis atsikrankštė, tarsi rengdamasis ką svarbaus pasakyti, ir susirūpinęs pradėjo:
    - O mudu štai su Borvikiu norėjom su kunigėliu čia tokiais reikalais pasikalbėti ir, jei galima, patarimo prašyti.
    - Kad aš dar nespėjau nė apsidairyti, o jūs jau tuoj su reikalais, - gynėsi kunigas.
    - Tai jau neatsisakykite, kunigėli, - prašė ir Borvikis. - Mes sakome, net geriau, kad kunigėlis čia naujas ir į tuos reikalus neįsipainiojote. Atsiprašau, kunigėli, gal ir negerai pasakiau, bet kad taip jau pas mus yra.
    - Tai ką gi? Einame pas mane, pasikalbėsime.
    Bet Žodelis eiti pas kunigą nenorėjo.
    - Kam čia mes kunigėlį trukdysime... Iš to tik visoki liežuviai paskui. Ana, sakys, Žodelis su Borvikiu jau ir pas jaunąjį kunigėlį landžioja... Geriau jau pasišnekėtume čia po liepom, jei leisite, kunigėli.
    - Tai kas gi čia per reikalas - ir dar toks slaptas? - susidomėjo kun. Vasaris, pasukdamas po liepom.
    Žodelis vėl atsikrankštė ir, iš pradžių dar painiodamasis, bet toliau vis labiau užsidegdamas, ėmė kalbėti:
    - Matot, vis su ta vartotojų draugija, kunigėli... Vis dėl tos krautuvėlės... Jau andai patys girdėjote, kunigėli, kaip kunigėlis Stripaitis ant manęs užsipuolė, kad aš, sako, agituoju... Kunigėlis Stripaitis mane ir bedieviu laiko, ir kalėdodamas aplenkė, ir išrišimo ketina neduoti. Bet aš, kunigėli, tikrą teisybę sakau - aš ne bedievis ir neagituoju. Tegu štai Borvikis pasako, ar aš bedievis, ar aš agituoju?
    Borvikis, stambus 50 metų vyras nudribusiais ūsais, nusiėmė kepurę ir perbraukė delnu per plikę.
    - Gana jau, gana, kunigėli, koks jis bedievis! Ir į bažnyčią žmogus eina, ir iš knygų poteriauja... Ir nei agituoja, nei ką. Ką čia agituosi, kunigėli, kad ir patys matom, kad. negerai.
    - Negerai, tikrai negerai, kunigėli, - nustvėrė Žodelis. - Kaipgi čia gali būt, kunigėli? Pritraukė, prikalbėjo, pajus surinko, žadėjo ir nuošimčius, ir dividendą, o dabar niekur nieko... Ak mes nežinom, kunigėli, gal būt, kad ten to pelno ne kažin kiek. Galbūt tas pelnas eina į apyvartos kapitalą, bet kodėl kunigėlis Stripaitis nieko mum nesako, prie nieko neprileidžia? Štai ir Borvikis valdybos narys, o ką jis žino? Nieko nežino!
    - Tikra tiesa, kunigėli, - patvirtino Borvikis. - Pereitą sekmadienį mudu su Kavolium - jis, matai, neva sekretorium buvo išrinktas - nuėjom pas kunigėlį Stripaitį pasikalbėti. Tai nė nekalbėjo, kunigėli. Ką jūs, sako, druni žmonės, išmanot? Man jūs pinigų nereikia, ir aš, sako, žinau, ką darau. Kai bus tiek pelno, kad bus galima dalinti, tai ir padalinsiu. Čia sako, reikia vienos galvos, bet išmintingos. O dešimt kvailų ir vieną išmintingą sukvailins.
    - Tai ko gi jūs, vyrai, iš manęs norit? - nesuprato Vasaris. - Jūs turite draugijos įstatus, turite valdybą, aš gi su tais reikalais visai dar nesu susipažinęs. Ką gi aš galiu patarti?
    - Mes prašome, - tarė Žodelis, - kad kunigėlis patartute kun. Stripaičiui sušaukti susirinkimą. Visi nariai to reikalauja. Ir tegu parodo knygas ir duoda apyskaitą - kaip ir ką. Kitaip, kunigėli, gero nebus. Aš jum pasakysiu, kunigėli, - čia Žodelis priėjo artyn ir nuleido balsą, - kad yra žmonių, kurie nori rašyti ant kun. Stripaičio skundą viršininkui ir parašys, jeigu taip bus, tikrai parašys.
    - Ir "Žagrės" reikalai, kunigėli, ne geresni, - tęsė toliau Borvikis. - Žmonės šneka, kad už zuperį permokėję po 10 kapeikų maišeliui. Ir vėl nežinia, kur tie narių mokesčiai eina.
    Ilgai dar abudu ūkininkai skundėsi dėl kooperatyvo ir "Žagrės" reikalų, ir kai jie pagaliau atsisveikino, Vasaris grįžo namo prislėgta nuotaika. Jis pamate, kad žmonės įtarinėja jo kolegą, esą jis krautuvėlės pelną ir narių mokesčius pasiimąs į kišenių, o gal net ir sukčiuojas, imdamas už zuperį daugiau, negu reikia.
    Ir Vasaris ėmė svarstyti klausimą, dėtis jam į tas draugijas, kaip buvo pasiūlęs Stripaitis, ar ne. Neprityręs ir tų reikalų neišmanąs, jis bijojo įklimpti į kokią painiavą ir užsitraukti žmonių įtarimų. Antraip vertus, dalyvaudamas draugijose, gal jis nesusipratimus išsklaidytų ir parodytų žmonėm, kad nė Stripaitis nieku nekaltas. Bet ar Stripaitis prileis jį prie draugijos reikalų ir sąskaitų? Ar jo dalyvavimas nebus tik taip sau, dėl žmonių akių, Stripaičiui naudinga priedanga, kaip buvo galima spėti ir iš jo pasiūlymo?
    Svarstydamas šiuos klausimus ir savo pasikalbėjimą su ūkininkais, kun. Vasaris ilgokai žingsniavo per abu apytuščiu savo kambariu. Staiga jis išgirdo lauke dundėjimą ir pamatė, kaip Julė tekina šmėkštelėjo pro jo langus, įbėgo į gonkas ir įsmuko į kun. Stripaičio butą.
    Vasaris, dar vos tik savaitę išbuvęs Kalnynuose, jau spėjo pajusti antipatiją šitai mergai, nors ji jam visaip gerinosi ir stengėsi įtikti. Ateidama tvarkyti kambarių arba šaukti pietų, ji papasakodavo visas klebonijos ir bažnytkaimio naujienas ir paskalas, tuo pat metu stengdamasi išgauti kuo daugiausia žinių apie jį patį.
    Jaunam kunigui pasirodė, kad Julė tarsi net bando savotiškai su juo flirtuoti ar koketuoti. Sutvarkyti kambarius ji visuomet stengdavosi ateiti tokiu metu, kada kunigas būdavo namie. Kiekvieną kartą ji stverdavo bučiuoti jam ranką ir tai darydavo su tokiu malonumu ir pasigardžiavimu, nuo kurio jam tapdavo koktu ir pikta. Ji kalbėdavo prisimeilindama ir balsu, ir visa savo išvaizda.
    O buvo ji sveika ir gana graži merga, geltonplaukė, skaisčios ceros, stačios krūtinės ir lygių blauzdų, kurių ji nesidrovėdavo rodyti, pasikaišydama sijoną, jei darbas to reikalavo.
    Vieną vakarą Vasaris pastebėjo, kad Julė atėjo pakloti Stripaičiui lovą gana vėlai, ir nematė, kada ji išėjo. Žinoma, ji nuo gonkų nuėjo turbūt į kitą pusę, bet jaunam kunigui nepadorus įtarimas savaime skverbėsi į galvą. Nuo tos dienos jis prieš savo valią, savaime, nejučiomis pajusdavo keistą neramumą, kai tik pamatydavo Julę einant į kun. Stripaičio kambarius.
    Bet šį kartą nerimauti nebuvo priežasties. Laikas dar buvo gana ankstyvas, o ir Julė neužtruko. Po kelių minučių kunigėlis išgirdo varstant duris ir pamatė, kaip ji vėl tekina nurūko atgal į klebonijos sodą. Netrukus pasibeldė į duris, ir įėjo pats kun. Stripaitis su kepure ant galvos ir milžiniška gumbuota lazda rankoje.
    - Tai ką čia trypi taip susirūpinęs? - tarė jis sėsdamas, nenusiėmęs kepurės ir nepadėjęs lazdos.
    - Nieko. Medituoju apie gyvenimo menkniekius.
    - Tu man geriau papasakok, ką tau kalbėjo tiedu cicilikpalaikiai?
    - Kas? - nustebo Vasaris.
    - Na, na, nesigink. Tas velnias Žodelis jau į savo pusę patraukė ir Borvikį. Matai, kad aš viską žinau. Na, pasakok, labai mane keikė?
    - Keikt nekeikė, bet vis dėlto atrodo, kad dalykai gana prasti su tuo jūs kooperatyvu ir "Žagre". Žmonės nepasitiki. Reikėtų jiem dokumentaliai įrodyti, kaip apversti jų pajai, narių mokesčiai, kiek pelno, kam jis naudojamas ir t.t.
    Stripaitis ironiškai šyptelėjo:
    - Tai ką? Gal jau ir pats manai, kad aš pajus ir pelną sau į kišenių susižėriau?.. Jie kvaili nesupranta, kad pajai reikalingi kreditui gauti, o pelnas eina krautuvei praplėsti, aptarnavimui apmokėti, inventoriui amortizuoti ir kitiem reikalam. Pabandyk tu jiem tai išaiškinti! Manai, kad jie ką nors supranta apie kreditą? Geriau nė nekalbėk. Kaimo žmogus kredito bijo kaip velnias kryžiaus. Jeigu jie žinotų, kiek prekių yra paimta į skolą pajininkų atsakomybe, jų ir blusos iš baimės numirtų. O parodyk jiem pelną, tai užsimanys jį kas mėnuo dalintis. Žodelis ir dar vienas kitas cicilikas tai supranta, bet jiem tik ir rūpi katalikiškas įstaigas sugriauti.
    - Galbūt... Aš pats tų reikalų visai neišmanau. Bet ar nereikėtų daugiau atsargumo? Jie sakė, kad kažkas ketinąs rašyt net skundą viršininkui ar kam...
    - Ot, velniai! - nusikeikė kun. Stripaitis, regimai susirūpinęs.
    - Gal ir geriau būtų sušaukus susirinkimą, kaip jie nori, ir viską išaiškinus.
    - Išaiškinus!.. Sukvailintam mužikui nieko neišaiškinsi. Jau jie ir be manęs daro susirinkimus. Einam, užklupsim tuos velnius iš netyčių!
    - Kur?
    - Julė man tik dabar pranešė, kad jie visi susirinkę pas Vingilą alinėj laka ir mitinguoja. Žodelis su Borvikiu ten kaip pasiutę agituoja. Einam, pakalbėsim, jei kalbės žmoniškai. Jei ne, išvaikysim ir kailį išpersim.
    Jis grasinančiai pakratė savo gumbuotąją lazdą, ir buvo matyti, kad tikrai nepabijotų, reikalui esant, paleisti ją į darbą. Vasaris svyravo ir spyrėsi, bet Stripaitis pats užvožė jam skrybėlę, įbruko į ranką kitą lazdą ir išsivedė pro duris.
    Šventoriuj jau nebuvo jokio žmogaus, bet rinkoj dar stovėjo keli vežimai ir vienur kitur šnekučiavo pasivėlavę parapijonys. Kunigai tuoj pastebėjo, kad ties Vingilo aline iš tiesų neramu. Pro atdarą langą skambėjo traškios kalbos, tarpdury pasirodydavo ir vėl dingdavo įkaušę veidai, bet kas ten darėsi viduj, nuo šventoriaus nebuvo galima nei įžiūrėti, nei išgirsti.
    - Jeigu eisime stačiai į alinę, - samprotavo Stripaitis, - pamatys bjaurybės ir išbėgios. Reikia juos užklupti iš netyčių. Būtų gera nugirsti, ką jie ten pliauškia ir kas ten už nosies vedžioja tuos mulkius.
    Bet iš šventoriaus jokio aplinkinio kelio į rinką nebuvo, tad nutarė eiti pirmiausia į kooperatyvą, o iš ten pro užpakalines duris lengva buvo, niekam nematant, aplenkti rinką iš kitos pusės ir pro galą namo atsidurti ties pat alinės durimis.
    - Eikim kaip niekur nieko, - mokė Stripaitis. - Visi žino, kad aš krautuvėj ilgai užtrunku. Jei pamatys mus einant į krautuvę, jie jausis dar ramesni.
    Kun. Stripaičio strateginis planas pavyko puikiai, ir po valandėlės abu kunigai jau stovėjo ties Vingilo smukle. Laimei, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutraukė į vidų kalbėtojas, kurio kiekvienas žodis buvo girdėti net lauke. Abu kunigai įžengė į priemenaitę ir, prisiglaudę prie sienos, klausė oratoriaus kalbos.
    - Ar tai kunigų darbas šinkuoti žibalą ir vynioti silkes? - šaukė oratorius. - Ar mes patys nebūtume galėję suorganizuoti kooperatyvo? Juk mes pirmieji buvom šį sumanymą iškėlę. Kam kamendorius pasiskubino sugaudyti jus ant savo meškerės? Ar mes būtume griovę tikėjimą, pardavinėdami druską ir pipirus? Ne, jam ne tas rūpėjo! Kunigėliui rūpėjo pasipelnyti! Jis vienas aprėpė visas valdybos pareigas, jis neprisileidžia nei revizijos komisijos, nei šaukia susirinkimo, nei duoda apyskaitos!
    - Kas kalba? - paklausė pakuždomis Vasaris.
    - Mokytojas, - atsakė Stripaitis.
    Kalba buvo aiškiai demagogiška, ir susirinkusieji į ją reagavo įvairiai. Vieni pritarė, kiti neigė ir ginčijosi tarp savęs, o protarpiais skambėjo stiklai, linkėjimai sveikatos, dėkojimai ir pasigardžiavimo garsai, išmetus stiklinę alaus.
    - O kaip su tuo dividendu? - šūktelėjo kažkas.
    - Dividendas tuoj bus, - atsakė oratorius. - Tik dalins ne pinigus ir ne tau, bet dalins paskutines tavo kelnes kooperatyvo kreditoriam.
    - Na, kad pasakė!.. Ką dalins?.. Kokiem kreditoriam?..- šaukė nustebę balsai.
    - O jūs nežinot, kad jūsų pajai ir pelnas guli banke ant kunigo vardo, o visos prekės imamos skolon? O kiekvienas kvailys supranta, kad už draugijos skolas atsako visi nariai!
    Čia jau pakilo toks klegesys, kad nebuvo galima nė suprasti, kas ką sako. Bet oratoriaus balsas tuoj perrėkė visus:
    - Vyrai, nutilkit!.. Vyrai, klausykit!.. Kas nori, kad mes pareikalautume iš kunigo apyskaitos, tegu pakelia ranką!
    Čia Stripaitis žengė porą žingsnių priekin, pokštelėjo lazda į duris ir griausmingu balsu subaubė:
    - Aš noriu!
    Visi kaip vienas grįžtelėjo į duris.
    - Vajėzau, kunigas! - suklykė kažkieno persigandęs balsas. Tuo pačiu momentu dzingtelėjo stiklai, ir pora vyrukų kūliais išsirito pro langus laukan. Karčemoj pasidarė tylu kaip bažnyčioj per pakylėjimą. Visi grūdosi į pasienius, ir alinės vidurys tuoj pratuštėjo.
    Stripaitis žengė į vidurį, bet nuo durų nesitraukė. Jis greitai apmetė akim susirinkusius ir pamatė visus savo atkakliausius priešus. Šalia mokytojo prie galo stalo stovėjo Žodelis, už jo stengėsi pasislėpti Borvikis. Kitoj pusėj sėdėjo pats Vingilas, šlubis kriaučiukas ir žinomas visoj apylinkėj muzikantas Skripkelė. Kampe, priešais, aplink tirštai nustatytą stiklinėmis ir alaus bonkomis stalą, sėdėjo bernų kompanija, tarp kurių Vasaris pamatė ir aną rudąjį berną, kuris priėmė Komuniją, negavęs išrišimo.
    Stripaitis regimai didžiavosi savo teatralinio įžengimo efektu, ir jo veidas švytėjo piktu džiaugsmu.
    - Tai ką, vyrai, mitinguojate? - prašneko jis po valandėlės, kai jau įspūdis pradėjo slūgti. - O policijos leidimą turite?. Na, nebijokite, tęskite toliau. Kas čia pirmininkas? Ponas mokytojas?
    Mokytojas, drąsus vyrukas, jau atsipeikėjo nuo nustebimo ir pasiryžo laikytis savo pozicijos. Jis žengė žingsnį priešais ir drąsiai atrėžė:
    - Čia ne susirinkimas, kunige, ir jokio pirmininko čia nėra. Tai tamsta turėtum šaukti susirinkimą! O jeigu to nedarai, tai mes patys turime teisę pasitarti savo reikalais. Mes turime žinoti, kur eina žmonių pinigai.
    - O tamstai kas darbo? - sušuko Stripaitis.- Tamsta daug savo pinigų esi įdėjęs į mūsų organizaciją?
    - Tai kas, kad aš neįdėjau! Kiekvienas turi teisę žiūrėti, kad žmonės nebūtų apgaudinėjami!
    - Įkišk tamsta savo teisę katei į uodegą! Ir prašau išsinešdinti! Kas bus reikalinga, aš ir pats išaiškinsiu.
    Bet mokytojas nenusileido:
    - Ne kunigas čia mus sušaukei, ne kunigas ir aiškinsi! Kai kunigas sušauksi susirinkimą, tai galėsi ir aiškinti... O čia mūsų reikalai! Šeimininke, porą bonkų alaus!
    Stripaitis pamatė, kad dalykai krypsta į blogą pusę. Savo šalininkų jis nematė nė vieno. Pasieniais jau prasidėjo bruzdėjimas ir šnekos. Kriaučiukas ir muzikantas degėsi papirosus ir kažką kuždėjo viens kitam į ausį. Bernų kompanija kampe ėmė barškinti stiklais ir bonkomis, rimtesnieji ūkininkai slinko prie durų, rengdamiesi išeiti.
    Vasaris nei pagautas, nei paleistas stovėjo priemenėj ir pro atviras duris matė visą tą bjaurią sceną.
    Žodelis su Borvikiu pagaliau išdrįso prisiartinti prie kun. Stripaičio, norėdami incidentą likviduoti.
    - Tai jau labai atsiprašom, kunigėli, - nedrąsiai pradėjo Žodelis. - Ot, užbėgom po mišparų, vienas žodį, kitas žodį - ir įsikarščiavo žmonės. Bet jei kunigėlis ateinantį sekmadienį susirinkimą sušauktumėt, viskas būtų gerai...
    Bet Stripaitis, netaręs į tai nė žodžio, atgalia ranka nustūmė sau nuo kelio abu ūkininku ir susiraukęs žengė į tą kampą, kur kaskart vis labiau buvo ėmę triukšmauti bernai. Priėjęs sučiupo du pirmuosius už pakarpų ir sviedė į pasienį. Kiti patys ėmė trauktis nuo stalo. Tuomet kunigas plačiu mostu pabraukė per stalą savo didžiule lazda - ir visos bonkos ir stiklai, žvangėdami skeveldromis ir šukėmis, su didžiausiu trenksmu pasklido po visą alinę.
    Kilo išgąstis ir sumišimas. Suklykė moterys ir pirmos puolė į duris. Bet kartu skverbėsi išbėgti ir vyrai. Gal visas skandalas tuo būtų ir pasibaigęs, jeigu smuklės šeimininkas, aršus Stripaičio priešas, nebūtų užsimanęs protestuoti ir jeigu bernai būtų mažiau išgėrę. Storulis Vingilas, pripratęs prie visokių smuklės incidentų, trinktelėjo kumščiu į stalą ir ėmė rėkti prikimusiu balsu:
    - Kunige, tai jau per daug!.. Tai jau, atsiprašant, tikra kiaulystė!.. Daužyti stiklus čia niekas neturi teisės. Aš tamstą į teismą patrauksiu. Vyrai, būsite liudininkais. Aš turiu leidimą pardavinėti alų!.. Aš pildau įstatymus. Daužyti stiklus!.. tai jau tikra, atsiprašant, kiaulystė!..
    Niršo ir apygirčiai bernai. Protesto balsai drąsėjo:
    - Mes ne už kunigo pinigus geriam!.. Daužys mūsų alų!.. Tegu kunigas žiūri bažnyčios, ne karčemos!.. Davatkas spaviedot!..
    O rudasis bernas, Piktupio Andrius, nusišluostęs rankove alum aptaškytą veidą, išsiskyrė iš būrio ir svirduliuodamas žengė į kun. Stripaitį. Nežinia, ką jis būtų jam daręs, bet kunigas pirmas pastvėrė jį už krūtinės, apsuko pusratį, išnešė atbulą pro duris ir stūmė į lauką. Berno kojos užkliuvo už slenksčio, jis griuvo aukštielninkas, pokštelėjo galva į akmenį ir pasiliko begulįs.
    Pasidarė dar didesnis sumišimas. Sukliko daugelis balsų. Iš smuklės išbėgo Vingilas, kriaučiukas ir Skripkelė, sustvėrė berną už pažastų ir kaip maišą įvilko į vidų.
    Kun. Vasaris stovėjo prisiglaudęs prie sienos, nusigandęs ir prislėgtas to nematyto skandalo. Stripaitis paėmė jį po ranka ir nusivedė namo.
    - Žinos dabar, kaip lakti ir mitinguoti, - kalbėjo nugalėtojo tonu. - Seniai jau aš rengiausi juos užklupti.
    - Ne, tai jau per daug, - protestavo Vasaris. - Šitokis kovos būdas kunigui absoliučiai neleistinas. Juk tu galėjai žmogų užmušti!
    - Gaila, kad pasipynė tas idiotas, o ne ponas mokytojas arba Žodelis. Aš juos būčiau kitaip palamdęs.
    - Juk ir tam gal perskėlei galvą. Griūdamas į akmenį pataikė. Ne, žinai, man baisiai neramu. Mudu nuėjom, palikę gal mirštantį žmogų.
    - Cha, cha!.. - nusijuokė Stripaitis, - ir bailus gi tu, Vasari! Ten, kur girtas griūva, velnias paduškėlę pakiša. Tokių tipų nė su vėzdu nepribaigtum... O tai gyvenimas, brolau! Visa ko tenka pritirti. Ir susipykti, ir susimušti, ir vėl susitaikinti. Pagyvensi - pamatysi... Apsiprasi...
    Vakare Julė jaudindamasi pasakojo, kad Vingilas tikrai ketina traukti kun. Stripaitį į teismą ir surašinėjo liudininkus. Piktupio Andrius krisdamas labai prasimušęs galvą, bėgę daug kraujo, jis nieko nekalbėjęs, ir jį nuvežę namo.
    Kunigas Stripaitis, atvėsęs po kovos įkarščio, klausydamas šių žinių, nors stengėsi save raminti ir drąsinti, bet vis dėlto jautė, kad iš tos istorijos gali išeiti jam daug nemalonumų.
    Nepagyrė peštynių ir kun. klebonas. Jam labai nepatiko, kad tokiais kivirčais parapijonys atgrasinami nuo klebonijos ir bažnyčios. Užuot laikęs žmones savo organizacijomis kunigų įtakoj, Stripaitis didinąs pirmeivių šalininkų eiles.
    Vasaris tą vakarą negalėjo atsipeikėti nuo tų bjaurių įspūdžių. Rudojo berno išpažintis ir jo praskelta galva pakaitomis vargino kunigo vaizduotę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page