r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

III

    Kun. Liudas Vasaris, per šv. Magdaleną atlaikęs pirmąsias savo mišias, ligi išvykimo į Kalnynų parapiją turėjo porą mėnesių laisvo laiko, per kurį jis pusėtinai įprato atlikinėti bent kai kurias kunigiškas pareigas. Tos pareigos iš pradžių jam darydavo daug rūpesčių ir nemalonumų. Pirmąsias savo mišias jis laikė be galo ilgai, nesklandžiai ir su klaidomis. Čia ne vietoj priklaupdavo, čia pamiršdavo pabučiuoti altorių, čia ne į tą pusę apsisukdavo, o vieną kartą, atsigręžęs į žmones, vietoj "Dominus vobiscum" užgiedojo "Oremus".
    Kiekvieną kartą, padaręs klaidą, jis susigriebdavo negerai padaręs, rausdavo, karščiuodavosi ir painiodavosi dar labiau. Dėl bažnyčios tvankumo ir išvidinio karščio jis taip sušilo, kad prakaitas bėgo per veidą, o kai po mišių nusirengė, tai albos pažastys ligi juostos buvo nudažytos permirkusios prakaitu sutanos.
    Tos dienos pamokslas buvo pritaikytas iškilmei, bet taip netaktiškas ir neskoningas, kad vargšas primiciantas, klausydamas jam adresuotų pamokslininko apostrofų, aliuzijų, sušukimų ir jau stačiai ranka rodomas visai bažnyčiai, neturėjo kur akių dėti ir jautėsi kaip ant lėtos ugnies kepamas vėžys. To pamokslo žodžiai ilgą laiką kaip gyvi skambėjo jo ausyse.
    - O, laimingas jaunikaiti, - šaukė pamokslininkas griausmingu balsu, - ar ne apie tave Kristus yra pasakęs, kad tu esi žemės druska, kad tu esi pasaulio šviesybė? Taip, tu šiandien pirmą kartą sušvitai dangiška ugnim, aukodamas šventųjų mišių auką. Tu sušvitai savo tėveliam ir šeimynėlei, tu sušvitai savo giminėm, kaimynam ir visai šiai laimingai parapijai ir duok Dieve, kad tu sušvistum ir mūsų šventai motinai Bažnyčiai, kaipo pavyzdingas ir šventas altoriaus tarnas.
    Bažnyčioj jau pasigirdo jautrių moterėlių šniurkštėjimas, ir lengva buvo įspėti, kad pamokslininkas ruošiasi patetiškiausiais žodžiais sutriuškinti klausytojų širdis - ir pasiekti įspūdingiausią didžiųjų atlaidų efektą - pravirkdinti ir suklupdyti visą bažnyčią. Vasaris su koktumu laukė šio momento. Jis žinojo, kad to pamokslo klauso daug kunigų, klauso keletas studentų, jo buvusių gimnazijos draugų, klauso daktaras Brazgys, kadaise prikaišiojęs jam mintis apie mergeles, klauso pagaliau ponia Brazgienė, kuri tikrai juokiasi iš to "laimingo jaunikaičio, žemės druskos ir pasaulio šviesos". Pamokslininkas tuo tarpu nušvietė savo veidą maldingo susižavėjimo ekstaze ir, tiesdamas rankas į primiciantą, saldžiu balsu pragydo:
    - Pažvelkit, pažvelkit į šį Kristaus kareivį, kuris, palikęs savo tėvelius, brolius ir seseles, išsižadėjęs turtų ir garbės, eina kovoti dėl Dievo Bažnyčios, eina skelbti švento tikėjimo paklydusiam pasauliui - pasauliui, kuris juodame jo rūbe norės įžiūrėti juodų gyvenimo dėmių...
    Čia pamokslininkas vėl užsidegė rūstybe, ir jo balsas sugriaudė dar galingiau negu pirma:
    - Bet tu, jaunasis kunige, argi išsigąsi nuodėmingojo pasaulio žabangų ir pragaro vartų galybės?! Tu, kurį mes visi neseniai štai matėme čia prie altoriaus liepsnojantį maldos ugnimi, tu neišsigąsi! Tu šiandien aukojai savo pirmąsias šventas mišias už visus tikinčiuosius ir paklydėlius - ir mes štai, puolę ant kelių, meldžiame dangiškąjį Tėvą, kad jis duotų tau malonę ištverti iki galo. O, Švenčiausioji Panele, Dievo Motina!..
    Čia jau iš tiesų prasidėjo balsingas ašarų liejimas, ir visa bažnyčia krito ant kelių. Presbiterijoj susitelkę inteligentai svyravo, kaip čia jiem pasielgus, ir žvilgčiojo į primiciantą. Vienas kitas turstelėjo ant vieno kelio. Bet primiciantas neklaupė ir išraudęs, nunėręs galvą laukė tos kančios galo.
    Ilgai dar žmonės minėjo garsų kunigėlio Vasario primicijų pamokslą, o pačiam primiciantui jis pasiliko atminty visą amžių.
    Laikyti mišias jis įprato palyginti gana greitai. Po poros savaičių jis jau maža kuo skyrėsi nuo kiekvieno kito kunigo. Jam tik nejauku būdavo išeiti iš zakristijos, kai visi žmonės į jį žiūrėdavo, o davatkėlės sutikdavo tirpstančiais iš pasigėrėjimo žvilgsniais ir maldingais atsidūsėjimais.
    Slėgė jauną kunigą Vasarį ir išpažinčių klausymas. Po primicijų pirmą penktadienį klebonas paprašė, ar negalėtų jis jam patalkinti, nes penitentų tą dieną buvo daugiau negu paprastai. Kun. Liudas, atkalbėjęs tinkamą maldelę į Šventąją Dvasią ir keletą kartų patikrinęs, ar nepamiršo absoliucijos, žengė į klausyklą. Davatkėlės, o ir šiaip daugelis penitentų, kurie nuo ankstyvo ryto buvo apgulę klebono klausyklą, pamatę, kad išpažinčių eina klausyti ir jaunasis kunigėlis, kaip avių būrys puolė paskui ir apspito jį iš visų pusių, o prie klebono liko vos tik keletas žmonių.
    Pirmoji jo penitentė buvo apysenė moterėlė. Nuo pirmų žodžių ji tuoj pradėjo verkšlendama skųstis, koks jai sunkus esąs gyvenimas su girtuokliu vyru ir kaip ją kas vakaras varginąs dieglys po krūtine. Įspėta, kad sakytų nuodėmes, ji ėmė skųsti savo kaimynę, vagilką ir suvedžiotoją, ir guostis, kiek dėl jos turinti kęsti skausmo ir rūstinti Dievą barniais ir piktumais.
    Paklausęs valandą tokių išpažinčių, Vasaris pajuto, kad jo dėmesys ima atbukti, kad penitentai panašūs vienas į kitą, kad kaskart sunkiau surasti naujų žodžių jiem pamokyti ir atgailų, tinkamų jų nuodėmėm. O jis dar nebuvo susitikęs nei su vienu metiniu arba daugelmetiniu atsilikėliu, nei su vienu svetimoteriautoju, nei su vienu recidyvistu, nebuvo pakliuvęs į nagus nei vienai iš tų davatkų isterikių, kurios bando jaunus kunigėlius, prasimanydamos baisiausių nuodėmių.
    Per atostogas teko Vasariui dar ir krikštyti, ir moterystės sakramentan sutuokti. Bet neteko pamokslo sakyti, nes jis visaip nuo to išsisukinėdavo. Neteko nei pas ligonį važiuoti, nei laidoti numirėlio.
    Tad pirmą savo kamendoriavimo naktį Kalnynuose jis miegojo gana blogai, o ir sapnuose jo neapleido rytdienos pareigos nuovoka - laidotuvės su pamokslu! Rytą jis pakilo anksčiau negu reikia ir dar kartą permetė laidotuvių rubrikas ir pakartojo pamokslą. Nabašninką turėjo atlydėti tik 10 val., tad laiko buvo pakankamai.
    Nerimdamas savo kambary, 9 val. jis nuėjo į bažnyčią. Klebonas ir pirmasis vikaras buvo jau po mišių, bažnyčia buvo visai tuščia, ir tik pora bobelių sėdėjo suoluose.
    Pirmas šios bažnyčios pamatymas jaunajam kunigui padarė nekokį įspūdį. Apdulkėję langai, nusitrynusios sienos, apspurę altoriaus užtiesalai, nešluotos grindys liudijo, kad šitie Dievo namai ir yra pavesti tik Dievo Apveizdai.
    Zakristijoj apsileidimo žymės buvo dar įkyresnės. Visi rakandai, matyt, jau seniai nebuvo nei naujinami, nei valomi. Kunigas atsidarė murziną, girgždančiomis durimis spintą ir pamatė, kad albos buvo taip sunešiotos, kad nė šitas vardas jom nebetiko. Kaipgi tokią nešvarią albą vilkdamasis kalbėsi simboliškus žodžius: Dealba me Domine? Jis apžiūrėjo smulkiuosius altoriaus skalbinius ir pasipiktino, radęs purifikatorius panašius į virtuvės mazgotes. Kielikai buvo blogai valomi ir, matyt, jau labai seniai auksuoti, nes visiškai išsitrynę ir netinką liturgijos reikalam. Ampulos, prigliaumijusios nuo paliekamo vandens ir vyno, stovėjo neužkimštos nešvarioj surūdijusioj tacoj. Jis atsikimšęs pauostė mišių vyno bonką - vynas kvepėjo actu, ir jo vertė buvo labai abejotina.
    Jaunasis kunigėlis, apžiūrėjęs šituos ir daugelį kitų nevalyvumo ženklų, pajuto širdy didelį kartumą. Jam jau buvo tekę matyti visokių bažnyčių ir zakristijų, bet šitokią jis užkliuvo pirmą kartą. O klebonas šiandien visą dieną sugaiš dėl išlūžusių kuliamosios rato krumplių, o kamendorius visą dieną pirkinės trąšas, žibalą, cukrų, saldainius ir visokius niekniekius. O kitas dienas klebonas kuls kviečius, paskui juos parduos, vėl sės, kirs, kuls ir vėl parduos ir dirbs daugelį kitokių darbų - abu tik paskubomis užbėgdami į bažnyčią ir neturėdami laiko ją apžiūrėti ir apkuopti.
    Ir čia nesą darbo? Ir jis, Vasaris, čia nereikalingas? Taip, iš tiesų jis čia turbūt nereikalingas. Nes ką jis, jaunas, vos įšvęstas bailus kunigėlis, galės padaryti prieš dviejų sutartinai surembėjusią vyresniųjų valią?
    Tad kaip nusistatyti ir kaip elgtis?
    Jis išėjo iš bažnyčios, apžiūrėjo šventorių, pavaikščiojo sode, parėjo namo, norėjo dar sykį pakartoti pamokslą, bet nusivylimo jausmas ir juodos mintys nustelbė visą jo susirūpinimą dėl tų laidotuvių ir pamokslo. Jam taip pat norėjosi į viską numoti ranka ir prisiderinti prie bendro toj bažnyčioj įsigalėjusio apsileidimo. Bet tai buvo tik trumpo momento nusivylimas. Tuoj jame pabudo protesto balsas.
    Dešimtą valandą jis vėl nuėjo į bažnyčią. Zakristijonas dėliojo pamaldom rūbus: sudėvėtą albą, juodą apglamžytą arnotą, kapą, stulą.
    - Klausyk, Petrai, - kreipėsi į jį kunigas. - Dėl ko čia viskas taip nešvaru? Reikia grindis iššluoti, dulkes nuvalyti, ampulas išmazgoti. Negalima šitaip.
    - O kad, kunigėli, laiko nėr. Reikia tuoj bėgti prie darbo. Klebonas barasi. O ir kunigėliui Stripaičiui reikia dar padėti. Kur jau čia, kunigėli, švara prisirūpinsi! Ar ne vis tiek? Ot, špitolninkė arba ir aš pats perbraukiam kada atitrūkę - ir gerai.
    - Tu vis dėlto išplauk ampulas. Žiūrėk, kokios nešvarios.
    Zakristijonas perliejo indelius vandeniu, bet jie pasiliko tokie, kaip ir buvę.
    Tuo tarpu bažnyčioj jau atsirado daugiau žmonių. Keletas stovėjo prie klausyklos. Nabašninko dar nebuvo, tad kun. Vasaris nutarė juos išklausyti.
    Po kelių moterėlių ir vieno vyro prie langelio pasilenkė augalotas bernas šlakuotu veidu, rudais, menkai sušukuotais plaukais, apsivilkęs aptrintu švarku.
    Kunigas jį peržegnojo ir pridėjo ausį prie langelio. Bernas sunkiai alsavo, bet nesakė nė žodžio. Luktelėjęs valandėlę, kun. Vasaris nutarė jam padėti:
    - Sakyk "Garbė Jėzui Kristui"...
    - Ant amžių amžinųjų, - prašvokštė bernas.
    - Kada buvai išpažinties paskutinį kartą?
    - Nežinau...
    - Ar Komuniją priėmei?
    - Nežinau...
    - Atgailą atlikai?
    - Nežinau...
    Ką su juo daryti? Pavaryti, kad prisiruoštų? Tuščia viltis. Kunigas nusprendė jį dar pakamantinėti.
    - Sakyk, kokias nuodėmes atsimeni?
    Bernas tylėjo.
    - Kuo nusidėjai?.. Kokius griekus atsimeni?
    - Neatsimenu, - papūtė į ausį.
    - Taip jau nieko ir neatsimeni? Gal buvai su kuo susipykęs, susimušęs?
    - O ko jis lindo prie Marės! - jau piktai suurzgė basas.
    - Kas lindo?
    - Gi tėvas!
    - Prie kokios Marės?
    - Gi prie mergos. Tarnauja pas mus.
    - Tai ką tu? - kunigas nebežinojo nė kaip jo klausti.
    - Gi kad rėžiau per ausį!.. Motka visą dieną plūdo. Ėst neduoda. Išpažinties išvarė.
    - Už ką tu taip?.. Kaip tai galima?..
    - O kad Marė su manim gulėdavo.
    Šaltas prakaitas išmušė kunigo kaktą. Jis ėmė kvosti toliau - ir kaip pragaras juoda žmogaus širdies bedugnė ir šiurpi gyvenimo drama pradėjo aiškėti iš tų pusiau idiotiškų, bet žiauriai teisingų prastuolio atsakymų. Tai buvo pirmas painus kazusas kunigiškoj Vasario praktikoj. Kazusas tuo painesnis, kad penitentas neturėjo jokio apie savo veiksmus sprendimo ir nežinojo, ko kunigas iš jo reikalauja ir kam čia jį taip ilgai kamantinėja.
    Netrukus iš lauko pasigirdo giedamos Visų šventų litanijos garsai - ženklas, kad atlydėjo nabašninką. Kun. Vasaris, kvosdamas savo penitentą, girdėjo, kaip atidarė šventoriaus vartus, kaip keli žmonės paėmė iš bažnyčios morus, kaip šventoriuj pasidarė subruzdimas, pasigirdo šūkavimai ir verksmas.
    - Mažeika, prilaikyk iš šitos pusės! - šaukė vyriškas balsas.- Kelk, kelk!.. Dar truputį!.. Jurai, calūną patiesk... Calūną, calūną!.. Ties viduriu!..
    Staiga visu balsu sukliko moteriška. Jai atsiliepė antra ir trečia.
    - Petreli mano, sūneli mano, vai kam tu mus apleidai vargdienėles...- suokdamas ėmė raudoti pirmas balsas.
    Tai buvo baisus fonas tai baisiai išpažinčiai. Jaunajam kunigui rodės, kad jis primanytų, tai pabėgtų nuo tos raudos ir nuo to rudo berno niurnėjimo. Bet išpažintis dar nebuvo baigta, ir išjudintas bernas jau pats pasakojo savo nelaimingus žygius:
    - O Marė pasakė, kad turės vaiką. Ji baisiausiai keikė ir varė mane į Gudiškių Daratą, kad parneščiau tokių žolių. O Darata norėjo 7 rublių, tai aš pavogiau iš tėvo kišeniaus. O tėvas manė, kad motka paėmė, ir ją mušė.
    Galų gale kun. Vasariui paaiškėjo, kad duoti išrišimą šitam penitentui jis negali ir dėl rezervuotų kazusų, ir dėl dispozicijos stokos. Jis pamokė jį, kad ateitų po savaitės, kad dabar jam išrišimo neduos, kad Komunijos jis dėl to priimti negali. Bet dalindamas Komuniją kunigas pastebėjo, kad bernas kartu su kitais Švenčiausią priėmė. Neduoti jam Komunijos kunigas negalėjo, nes tai būtų buvęs netiesioginis išpažinties paslapties išdavimas.
    Įvedęs nabašninką į bažnyčią, kun. Vasaris sėdo su vargonininku giedoti egzekvijų. Vargonininkas skubino tartum plakamas: kunigui vos įpusėjus posmą, jis jau stverdavo savąjį ir, kažką paburbuliavęs, nutęsdavo į gaidą tik paskutinį žodį arba skiemenį. Protarpiais buvo galima išgirsti slopinamą moterų verksmą.
    Po mišių turėjo būti pamokslas. Jaunasis Kalnynų kamendorius pirmą kartą įlipo į sakyklą. Bet vos tik jis spėjo ištarti savo pamokslo motto: "Kiekvienas, kurs tiki mane, nors būtų ir numiręs, gyvens", sutartinis trijų moterų verksmas pripildė bažnyčią. Kun. Vasaris žinojo, kad nabašninkas buvo pasiturįs jaunas ūkininkas, palikęs seną motiną, jauną našlę ir seserį. Visų trijų skausmas buvo neabejojamai didelis. Tas jų širdį veriąs raudojimas pačiam kunigui spaudė iš akių ašaras. Jis pasijuto bejėgis nuraminti tą gilų skausmą, paguosti tas balsu verkiančias moteris. Ar nebus piktas pasityčiojimas deklamuoti jam sausus, tuščius, iš knygos išmoktus žodžius? Kokia mizerija tas jo pamokslas ir pats pamokslininkas.
    Bet sakyti reikėjo, ir jis sakė. Sakė be įsitikinimo, varžydamasis ir pats savęs gėdindamasis. Jam atrodė, kad visi jį kaltina nenuoširdumu ir klasta ir prikaišioja jam blogą savo pareigos atlikimą. Jis pabaigė tą pamokslą šabloniška formule ir nulipo nuo sakyklos savo negalės slegiamas.
    Po pamokslo jis su vargonininku prie karsto giedojo "Liberą". Šitą didingos nuotaikos ir prasmės kupiną responsoriumą jis labai mėgo ir bent jį būtų pagiedojęs gražiai, bet vargonininkas, pripratęs skubėti, peršokdamas gaidas ir paverždamas iš jo žodžius, karikatūrino ir melodiją, ir tekstą.
    Pagaliau atgiedojo, nulydėjo, užbėrė saują žemių - ir tos dienos darbas buvo baigtas.
    Pietūs praėjo labai nejaukiai. Stripaitis buvo išvažiavęs į miestą, klebonas sėdėjo pasipūtęs ir piktas, kad nepavyko sutaisyti kuliamosios. Abu tylėdami krimto kietą mėsą ir laukė nesulaukdami pietų galo.
    Po pietų klebonas, pasikėlęs sutaną, išsitraukė iš kelnių kišeniaus piniginę, atskaitė tris rublius ir pastūmėjo Vasariui:
    - Šitiek tamstai priklauso nuo manęs už šios dienos darbą. Už šviesą išskaičiau. Vargonininkas ir zakristijonas tamstos sąskaiton.
    Parėjęs į savo kambarį, kun. Vasaris krito aukštieninkas į lovą ir išgulėjo atviromis akimis ligi temstant.
    Prie tos užuomazgos, kuri atsirado jo sieloj, pamačius Kalnynų bažnyčios nešvarumą, prisidėjo dar rudo berno išpažintis, trijų moterų raudojimas, egzekvijos, nevykęs pamokslas ir klebono sumokėti trys rubliai.
    Sutemus įsižiebė žvakę ir ėmė kalbėti brevijorių.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page