r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

II

    Vieną dieną rudeniop du, matyt, iš toli atvažiavę vežimai patraukė viso Kalnynų bažnytkaimio dėmesį. Pirmame lengvame vežimėlyje sėdėjo apysenis kaimo žmogus ir jaunas kunigas, o antrame pirmiausia krito į akį didžiulis baltas ryšulys, matyt, patalynė, stalas, pora kėdžių, lova, diktoka dėžė ir keletas smulkesnių rakandų. Kalnynų gyventojai tuoj susiprotėjo, kad atsikraustė jaunasis kunigėlis, apie kurį davatkos jau buvo sugaudę šiek tiek žinių.
    Vežimai iš tiesų pasuko į klebonijos kiemą, ir piktas kaip slibinas šuo, draskydamasis prie tvartų ant grandinės, pirmas pranešė apie kunigo Liudo Vasario atvykimą. Kun. Liudas iššoko iš vežimo ir, jausdamas lengvą nerimastį, žvalgėsi, į ką čia pirmiausia kreiptis ar eiti stačiai į kleboniją. Bet tuo tarpu iš kluono, kur staugė kuliamoji, pasirodė sudulkėjęs klebonas ir, pamatęs svečius, leidosi jų pasitikti.
    Vasaris prisistatė, kas esąs, ir ėmė teisintis, kad visą savaitę pavėlavo atvažiuoti, nes turėjęs pavaduoti susirgusį savo parapijos kleboną. Bet kun. Platūnas tuoj jį perkirto:
    - Tamsta sakai, pavėlavai? Nė kiek! Aš nė nemaniau, kad jau taip greit atvažiuosi. Kai dėl mūsų, tai galėjai atostogauti nors ir visą žiemą. Aš ir kurijai rašiau, ir tamstai karotoju, kad Kalnynuose trečiam kunigui nė darbo nėra. Na, bet jeigu jau tokia Ekscelencijos valia, labai prašome. Viskas paruošta, vikariatas tamstai specialiai atremontuotas - prašome!.. Suk, tėvai, arklius, - kreipėsi jis į senį Vasarį,- nėr ko laikas gaišinti. Jule! Jule! - sušuko jis staiga, lazda barškindamas į tvorą. - Parodyk kunigui jo kambarius ir sakyk, kad šiandien pietų virtų trim. - Ir jis nuėjo atgal į kluoną.
    Julė, ūmai pripuolusi, pabučiavo kun. Vasariui ranką ir su perdėtu mandagumu bei lipšnumu ėmė tauškėti:
    - Prašom, prašom, kunigėli, aš parodysiu. Mūsų klebonėlis taip apsikrovęs tais visokiais darbais. Būtinai nori iki sekmadienio visus kviečius iškulti. O kunigėliui kambarėliai jau pereitą savaitę buvo gatavi. Vis laukėm ir laukėm kasdien. Kunigėlis Stripaitis tai vis tame kooperatyve vargsta. Rytoj, girdėjom, ketina į miestą važiuoti. Sako, reikia apie kviečių kainas pasiklausinėti. Ak, nė jam reiktų tų rūpesčių, nė ką... Vis tos "Žagrės" reikalai... Tai ar iš toli, kunigėli, atvažiuojate?
    Šnekios tarnaitės tauškalai ir klausimai truputį išblaškė kun. Vasariui tą nemalonų įspūdį, kurį padarė pirmasis susitikimas su klebonu. Jaunasis kunigėlis pajuto, kad jis čia nėra laukiamas svečias nei reikalingas pagelbininkas, ir jo širdį suspaudė nieko gera nežadąs nujautimas. Tokis pat jausmas sugadino nuotaiką ir kunigėlio tėvui. Neišlipęs nė iš vežimo, jis plačiu ratu apsigręžė kieme, apmaudingai šmėkštelėjo botagu piestu atsistojusį šunį ir nuvažiavo, kur vedė tarnaitė. Antras vežimas, kurį valdė jaunesnysis kunigėlio brolis, nebuvo nė įsukęs į klebonijos kiemą.
    Vikariato trobesys stovėjo netoliese, tik anapus klebonijos sodo. Ties namo viduriu buvo gonkos su bendru prieangiu, iš dešinės kunigo Stripaičio butas, iš kairės - kunigo Vasario. Sąžiningas meisteris pasistengė padaryti viską, kas tik buvo galima, kad kambariai būtų įmanomi gyventi. Vasaris nieko geresnio nė nesitikėjo ir beveik su pasididžiavimu įžengė į pirmąją savo savarankiško gyvenimo buveinę. Jis turės prieškambarį ir du kambariu!.. Obliuotų lentų, .tinko ir dažų kvapas sutiko jį meiliau, negu rūškana klebono mina ir jo kartūs žodžiai.
    - Na, tėte, pastogė čia ne blogiausia, - džiaugėsi kun. Liudas tėvui. - O visa kita pareis nuo manęs pačio. Kraustykim mantą, ir atlikta.
    Sukrausčius mantą, kambariai atrodė jaukesni, nors daug dar ko buvo stoka jiem papuošti. Žengusiam pirmą žingsnį į gyvenimą jaunam kun. Vasariui jau vaidinosi visa virtinė kasdieninės apyvokos ir komforto dalykų, prie kurių buvo pripratusi jo akis, lankantis klebonijose ir vikariatuose. Ten jis matydavo ir gražių langam užtiesalų, ir kilimėlių, ir minkštų baldų... Seminarijoj jiem skelbdavo kietą gyvenimą, marinimąsi ir ubagystę. Gyvenime tačiau jis nedaug matė kunigų, kurie vykdytų tokį rūstų idealą. O jei kuris ir vykdė, tai vaduodamasis toli gražu ne Evangelijos dvasia; dažnai tai būdavo šykštuoliai seniai, apie kuriuos visi žinojo, kad krauna pinigus.
    Kunigas Vasaris šį klausimą buvo išsvarstęs ir nutaręs laikytis vidurio: prabangos jis vengsiąs, bet savo kambarius apstatysiąs padoriai. Juk namie vienų vienas jis turėsiąs praleisti visą nuo bažnyčios darbo atliekamą savo laiką. Jis įsigysiąs daug knygų, išsirašysiąs visus katalikiškus lietuvių laikraščius ir dar kokį nors rusų ar lenkų iliustruotą žurnalą. Dažnai pas kunigus jis matydavo fisharmoniją ir nutarė, sutaupęs pinigų, ir sau tą instrumentą įsitaisyti. Pinigų jis tikrai sutaupys, nes štai per du mėnesius nuo primicijų vien už mišias jis gavo apie 100 rublių. Dabar, būdamas vikaru gana turtingoj parapijoj, jis gausiąs ne tik po pusantro rubliaus už giedotines mišias, bet pasitaikysią ir egzekvijų po 3 ir 5 rublius. Būsią ir kitokių pajamų.
    Šitoki sumetimai praskrido kun. Vasariui per galvą, dėliojant negausų atsivežtą turtą, žingsniuojant iš vieno kambario į kitą ir žiūrinėjant pro kiekvieną langą. Tarnaitė jau buvo išėjusi atgal į kleboniją, ir jie trise - kunigėlis, brolis ir tėvas - jautėsi visų pamiršti ir apleisti šitam pustusčiam vikariate.
    - Pastogė, tiesa, ne blogiausia, - susirūpinęs tarė senis Vasaris, - bet Dievas žino, kunigėli, kaip čia jum seksis. Klebonas nupuikęs...
    - Nieko, tėte!.. Pagyvensim, pamatysim. Jeigu čia paskyrė, tai, matyt, reikia. O iš pirmo susitikimo dar sunku ką nors apie žmogų spręsti.
    - O aš vis manydavau, kad taip Dievas duotų pas Kleviškio kanauninkėlį Kimšą...
    Taip, pas kan. Kimšą būtų kas kita! Bet kun. Vasaris ten jautė kitokių pavojų. Ponia Liucija Brazgienė gan dažnai lankosi pas dėdę - ir jųdviejų pažintis galėtų tapti pavojinga. Kun. Liudo ausyse ilgą laiką skambėjo ponios Liucijos žodžiai, kai ji per jo primicijas, po vieno smagaus ratelio "Puikios rožės gražiai žydi", atsisveikindama nuvėrė jį spindinčiomis akimis ir spausdama ranką sušuko:
    - Kodėl vyskupas nepaskyrė tamstos Į Kleviškį? Ak, kaip būtų buvę gera!
    Ir tūleriopa šitų žodžių prasmė, keletą kartų persivertusi kun. Vasario refleksijose, tapo Kleviškio pasmerkimu ir išsižadėjimu. Ne, geriau, kad jis buvo paskirtas į Kalnynus! Tiesa, į Naujapolį, kur gyveno daktaras Brazgys, iš Kalnynų buvo ne taip jau toli - vos trejetas mylių, ir kartas nuo karto teks ten buvoti. Bet dėl šitos aplinkybės kun. Vasaris daugiau džiaugėsi, negu liūdo. Visai nutraukti pažintį su ponia Liucija jis irgi nenorėjo.
    Tuo tarpu Julė atėjo prašyti kunigėlį pietų. Kaipgi su tėvu ir broliu? Savo parapijos ir Kleviškio klebonai senį Vasarį dažnai sodindavo prie stalo. Čia, kaip vikaro tėvas, jis turėjo į tai neabejotinų teisių. Bet visi girdėjo, kaip klebonas įsakė pietus virti tik trim, o kun. Stripaitis buvo namie.
    Julė, pamačiusi kunigėlio svyravimą, vėl nutvėrus pabučiavo jo ranką ir sutarškėjo:
    - Labai atsiprašau, kunigėli. Jūsų tėveliui ir broliui aš atnešiu čia pavalgyti. Mūsų klebonėlis labai skubina. Kunigėlis tai jau kaip savas. O svečiai tai vis jau, matai, svečiai - ir pataikyt reikia, ir ką... Ak, vis tie darbai ir rūpesčiai...
    - Mūsų jau nežiūrėkit, kunigėli, - atsiliepė tėvas. - Mudu dar turime ir krepšy šio to užsikąsti. Jei žinočiau, kad užtruksite, tai jau dabar ir atsisveikintum.
    Bet kun. Liudas ketino neužtrukti ir suspausta širdimi, palikęs tėvą, nuėjo į kleboniją.
    Kleboną ir pirmąjį vikarą jau rado valgomajam.
    - A, štai ir mūsų jaunukas! - sušuko klebonas. - Na, prašom prie stalo. Dirbęs nedirbęs, o pavalgyt reikia.
    Pasirodė, kad kun. Stripaitį Vasaris truputį pažinojo, nes vienerius metus jiedu buvo kartu seminarijoj. Stripaitis Vasario neatsiminė, nes į tuos pirmamečius jis tuomet nekreipė dėmesio. Bet vis dėlto seminarijoj kartu buvimo faktas abu vikarus siek tiek suartino, ir pirmoji pažintis tapo nuoširdesnė.
    Klebonas jau buvo išgėręs savo stiklelį degtinės, ir visi pradėjo pietus nuo kopūstų su bulvėmis.
    - Ir sakyk tu man dabar! - po kelių tarpusavy pasikeistų sakinių sušuko klebonas. - Pagedo kuliamoji! Rato trys krumpliai išteškėjo. Jeigu nespėsiu iškulti ligi sekmadienio kviečių, turėsiu žymių nuostolių. Kainos kris.
    - Kris, be abejo, - patvirtino Stripaitis. - Nors į pavasarį gali dar aukščiau pakilti. Bet rizikinga laukti.
    - Jeigu pakiltų ir visa dešimčia procentų - ir tai neapsimokėtų laukti. Pinigas ir gulėdamas auga,o javas barstosi ir genda. Ir niekuo negarantuotas. Išsiunčiau į dvarą, gal ką nors sugalvosime.
    - Rytoj aš važiuoju į miestą. Netekome zuperio, ir "Laimės" lentynos jau gerokai aptuštėjo.
    - Į miestą tai į miestą, - staiga susirūpino klebonas, - bet aš buvau ir pamiršęs, kad ryt laidotuvės su pamokslu. Kad ne ta mašina, tai dar nieko, bet dabar tai jau aš negalėsiu. Tikra sugaištis.
    - Gi antrasis vikaras kam? - mostelėjo Stripaitis į Vasarį.- Tegu pratinasi į darbą iš pirmos dienos...
    Klebonas permetė Vasarį abejojančiu žvilgsniu.
    - Ar tik pataikys?
    - Ko nepataikys?.. Nuvest į kapus? Vargonininkas padės. O pamokslas ką jam reiškia, poetui! Ateis įkvėpimas - dabitur in illa hora!
    Klebonas pritarė storu juoku, ir buvo nuspręsta, kad laidotuves rytoj atliks naujasis vikaras.
    Kun. Vasariui užvirto tarsi kalnas ant krūtinės. Laidotuvės su pamokslu! Tam jis turėtų ruoštis bent keletą dienų. Išstudijuoti apeigas, pasirašyti ir išmokti pamokslą. Juk ką jis pasakys ekspromtu?! Bet nieko nepadarysi. Negi kelsi vaidus iš pirmos dienos, ypač po to, kai klebonas davė suprasti, kad jis čia iš viso nelabai reikalingas.
    Po pietų susirūpinęs jis sugrįžo į savo kambarius. Ir kaip tyčia pataikyk atvažiuoti tokią dieną! Tėvą ir brolį rado jau pavalgiusiu, ir Julė, atnešusi jiem pietus, naudojosi proga išgauti kuo daugiausia žinių apie kunigėlį ir jo namiškius.
    Pašnekučiavę dar valandėlę, tėvas su broliu pakilo važiuoti namo.
    - Tegu Dievas jum padeda, kunigėli, - atsisveikindamas sūnų, susigraudinęs kalbėjo senis Vasaris. - Parašykite tuoj bent laiškelį. Motina rūpinsis.
    Jie išvažiavo - ir jaunasis kamendorius šoko raustis savo knygų dėžėj ieškoti laidotuvių apeigų ir gedulingo pamokslo pavyzdžių. Vartė ir skaitė, kol pradėjo temti. Šviesos jis neturėjo, ir nutarė pats nueiti į kooperatyvą nusipirkti žvakių. Po visų girdėtų kalbų ir Julės informacijų ten tikėjosi rasiąs ir kun. Stripaitį. Iš tiesų, pirmasis Kalnynų vikaras, padedamas zakristijono, pasilypėjęs ant suolelio, patikrinėjo lentynose saldainių dėžes ir šiaip įvairias prekes, pasižymėdamas, ko ir kiek rytoj turės mieste nupirkti.
    - A, prašau į talką! - sušuko jis, pamatęs įeinantį Vasarį. - Dar lieka sužiūrėti keturios lentynos ir stalčiai. Kibk į šias skardines ir versk visus saldainius į dėžę.
    - Ne, - pasipriešino Vasaris. - Aš atėjau nusipirkti žvakių. Man šį vakarą darbymetis. Aš ceremonijų niekad gerai nemokėjau, o pamokslas tai jau tikra bausmė.
    - Nebijok, eisim pas mane, aš tau surasiu trumpą ir graudų pamoksliuką, perskaitysi porą kartų, ir atlikta. Bėdoj reikia mokėti verstis. Užtai padėk man. Kuo greičiau baigsim, tuo tau pačiam geriau.
    Vasaris ėmė tuštinti skardines, paskui, nurodomas Stripaičio, sverti likusį cukrų ir surašinėti, jam diktuojant, kokių dar prekių reikės parvežti iš miesto.
    Jau baigiant darbą, į krautuvę įėjo dar nesenas, gal 40 metų ūkininkas, gana gerai apsitaisęs, matyt, pasiturįs ir prasilavinęs. Pilkas švarkas su atlosine apikakle, pakirpti ūsai, smaila geltona barzdelė ir žydiška marga kepuraitė vietoj skrybėlės buvo ryškiausios jo kaimiško inteligentiškumo žymės.
    - Labas vakaras, - tarė jis švelniu, bent kiek prisimeilinančiu balseliu.
    - Per amžių amžius! - atšovė iš palubės kun. Stripaitis. - Na, pone Žodeli, ar vilkas čia tave atvijo taip vėlai?
    - Kad dar nė nevėlu, kunigėli. Gi apsižiūrėjom, kad žibalo neturim, o vakarai jau vis dėlto gerokai ilgesni. Tai ir užbėgau, kaip netoliese...
    Jis pastatė skardinę ant stalo ir ėmė kimšti pypkutę.
    - Tai nemaniau, kad kunigėlis taip gerai mokės prekiauti. Icikas skundžiasi, kad jam visai duoną paveržėt. O dabar dar dviese kai stosite! Tai ir kunigėlis turbūt Kalnynuose apsigyvensite? - kreipėsi jis į Vasarį. - Girdėjau, kalbėjo, kad ir antrą jaunuką paskyrė. O reikėjo, reikėjo... Imkim, kad ir šita krautuvėlė. Rodos, nekas, o matai, ir priežiūra, ir knygos, ir kasa, ir atsiskaitymas, ir prekių surašinėjimas, gali sakyt, ir pardavimas - viskas ant kunigėlio pečių. O kur dar "Žagrės" reikalai? Dviem bus lengviau.
    Vasariui pasirodė, kad šituose žodžiuose slepias gerokai ironijos, o iš gudrių "barzdelės" akučių, kurios smalsiai bėgiojo po visus krautuvėlės užkampius, trykšta pašaipos ugnelės.
    - Petrai, įpilk jam žibalo! - sušuko Stripaitis zakristijonui.
    - O susirinkimėlį, kunigėli, ar tuoj sušauksite? - nežymiai pasiteiravo Žodelis, degdamasis pypkutę.
    Stripaitis sutrinksėjo skardinėmis, atsikrankštė ir piktai dirstelėjo pro petį.
    - Susirinkimo niekas daugiau nereikalauja, tik tu vienas, ponas Žodeli!
    Žodelis liūdnai nusišypsojo ir mostelėjo ranka, tartum jis čia niekur nieko.
    - Kunigėlis vis ant manęs bėdą verčiate. O aš tik turiu drąsos pasakyti kunigėliui į akis tai, ką kiti už kunigėlio akių šneka ir daro. Dėl manęs tai to susirinkimo gali ir visus metus nebūti. Kas man rūpi?
    - Žinau, žinau, kaip tau nerūpi. Ir pereitą sekmadienį dar agitaciją varei pas Iciką.
    - Kunigėli, aš pereitą sekmadienį pas Iciką nė kojos nebuvau įkėlęs! Kas man rūpi? Bet pajininkai, kunigėli, patys visko prišneka. Jie mano, kad čia kažin kokis pelnas iš tos krautuvėlės. Ana Icikas, sako, iš krautuvės namus pasistatė, o mes, sako, dividendo nė po 10 rublių negauname. Apie dividendą, kunigėli, šneka. Kas šneka? Mulkiai šneka! Lyg aš nežinau, kokis čia pelnas gali būti iš tokios krautuvėlės! Icikas žinai, žydas. O tada dar nė konkurencijos nebuvo. Tegu pabando dabar namus pasistatyti!.. Aš kunigėliu tikriausiai pasitikiu, ir ką čia man gali rūpėti tie keli skatikai dividendo?
    Žodelis kalbėjo tai net karščiuodamasis ir pabaigęs ėmė intensyviai pešti dūmus iš savo pypkelės. Kun. Stripaitis uždarė paskutinį stalčių ir, matyt, nė kiek nepatikėjęs savo oponento žodžiais, pliaukštelėjo jam per petį ir tarė:
    - Tu, Žodeli, žiūrėk, prieš mane neagituok! Aš tave pažįstu kiaurai, kaip falšyvą pinigą. Aš tau sakau, tu prisėsk savo uodegą ir nekaišiok man tarp durų, nes aš tau ją taip priversiu, kad eisi per laukus kniaukdamas kaip morčinis katinas!..
    Patenkintas savo sąmojum kun. vikaras nusikvatojo visu balsu, ir jam vėl sugrįžo gera nuotaika. Pritardamas smulkučiu juoku sukreteno ir Žodelis.
    - Jūsų valia, kunigėli, jūsų valia. Jei kaišiosiu, tai ir verkit, nesigailėkit. Bet agituot aš prieš jus, kunigėli, neagituoju... Tai kiek už žibalą?
    - Dvylika kapeikų.
    Jis sumokėjo pinigus, pasiėmė skardinėlę ir, mandagiai atsisveikinęs, išėjo.
    - Tai tikras gyvatė, - aiškino Stripaitis Vasariui. - Tu jį dar pažinsi ir pamatysi, kas tai per intrigantas. Pirmeivis, cicilikas, "Lietuvos ūkininką" prenumeruoja, o žiūrėk, dedasi švelnus kaip avinėlis. Aš žinau, kad jis prieš mane varo pašėlusią agitaciją. Julė sakė, kad pereitą sekmadienį pati girdėjo.
    - Varo, kunigėli, tikrai varo, - įsikišo ir zakristijonas. - Pas Iciką ir sumas, ir pamokslus prasėdi.
    - Jau pereitą kartą kalėdodamas aš jį aplenkiau ir per pamokslą buvau užvažiavęs... Bet jeigu nesiliaus - vardu pavarde iššaukdinsiu.
    - Už ką gi jūs taip susikivirčijot? - susidomėjo Vasaris.
    - Jau gana to, kad jis cicilikas. Bet svarbiausia tai dėl vartotojų draugijos ir krautuvės. Pernai pavasarį jis su keliais sėbrais buvo sumanę patys steigti kooperatyvą. Ne, sakau, brolau, ne taip greitai. Cicilikiško kooperatyvo aš savo parapijoj nepakęsiu. Sušaukiau susirinkimą, nutarėm, viską padarėm, kas reikia, nuvažiavau pas viršininką, patepiau - ir katalikiškas kooperatyvas netrukus atsidaro. Žodelis gavo per nosį. Na, nuo to ir prasidėjo... Bet tu pamatysi pats, koks čia gyvenimas verda. Su "Žagre" taip pat istorija. Stačiai per kovą atmušėm iš cicilikų.
    Jie išėjo iš krautuvės, užrakino duris ir patraukė į kleboniją vakarienės. Lauke jau buvo visai tamsu. Lynojo. Šventoriaus liepos gūdžiai ošė, o prieš akis stūksojo didelė juoda bažnyčios masė. Tik ties presbiterija pro langą mirguliavo raudona aliejinės lempos šviesa. Du kunigai tylėdami perėjo šventorių ir paskendo klebonijos sode.
    Tą vakarą kun. Vasaris, nors buvo išvargęs po ilgos kelionės arkliais, ilgai nėjo gulti. Jis mokėsi iš lenkiško rinkinio gedulingą pamokslą tema: Et omais qui credit in me, etiam si mortuus fuerit, vivet - kiekvienas, kuris tiki mane, nors būtų ir numiręs, gyvens.
    Kai jis pagaliau, užgesinęs žvakę, atsigulė į lovą, visos dienos įspūdžiai vienu momentu užplūdo jo sąmonę: kelionė, scena su klebonu kieme, besiveržiąs nuo grandinės šuo, Julė, Stripaitis, Žodelis - ir kartas nuo karto, automatiškai kartojami žodžiai: Et omnis qui credit in me, etiam si mortuiis fuerit, vivet.
    Bet po valandėlės gilus ir sunkus miegas nutraukė visas jo mintis ir įspūdžius.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page