r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  II  EINA GYVENIMAS "Quia peccavi nimis…"

I

    Kalnynų parapijos vikariate ėjo skubus remonto darbas. Reikėjo paruošti porą kambarių naujai paskirtam antrajam vikarui, o bus jau kokia 10 metų, kai Kalnynuose antrojo vikaro nėra buvę. Jo kambariai, vasarą nevėdinami, o žiemą nekūrenami, ilgą laiką stovėjo užversti visokiais atliekamais rakandais, dėžėmis ir sunešiota klebonijos manta. Tad juos atremontuoti nebuvo lengvas darbas. Nuolatos atsirasdavo vis naujų trūkumų ir lopytinų vietų. Suvarvėjusios pro skylėtą stogą lubos pasirodė kai kur apipuvusios, grindys įlūžusios, tinkas apibyrėjęs, langai plyšėti. Oras trenkė drėgme ir pelėsiais.
    Klebonijos tarnaitė Julė, apie 35 metų dar nebjauri merga, uoli davatka, atitrūkdama nuo darbo, kur buvus nebuvus, tolydžio sukinėjosi apie remontuojamą vikariatą. Ji jau girdėjo, kad atvažiuos jaunas, vos šįmet įšvęstas kunigėlis, tad kiek galėdama rūpinosi remontu ir įprašinėjo meisterį viską daryti kuo geriausiai.
    - Tai jau nekoks čia bus gyvenimas tam kunigėliui, - kalbėjo ji vieną kartą, atėjusi pasirinkti skiedrų.
    - Pamatysi, skambės kaip stiklinė, - gyrėsi meisteris. - Kad tik klebonas lentų nepasigailėtų. Langus reikia daryti visai naujus ir didesnius.
    - Sušals čia žiemą tas kunigėlis, - nesiliovė gailestavusi Julė. - Krosnis niekam netikusi. Koklinės reiktų.
    - Ė, bus gera ir plytinė. Koklių klebonas neduos.
    - Tai jau šykštus mūs klebonėlis...
    Tuo tarpu iš sodo pasirodė pats klebonas, ir Julė, sterble skiedrų nešina, spruko į šalį.
    Kalnynų parapijos klebonas kun. Platūnas antrojo vikaro paskyrimu buvo labai nepatenkintas. Jo parapija turėjo tik apie penketą tūkstančių dūšių, tad klebonas niekaip neįgalėjo išmanyti, kam čia reikalingas dar trečias kunigas. Kalnynuose nesą pakankamai nei darbo, nei pajamų. Prieš trejetą savaičių gavęs raštą apie antrojo vikaro paskyrimą, jis netikėjo savo akimis ir tą pačią dieną parašė į kuriją, išdėstydamas motyvus ir įrodinėdamas, kad jam visai pakanka vieno vikaro.
    Netrukus atėjo atsakymas ir konfidencialus kanclerio laiškas, kad antrojo vikaro paskyrimas į Kalnynus yra dalykas apgalvotas ir nutartas, kad parapija čia esanti turtinga, kad Kalnynuose esąs erdvus vikariatas, kad paskutiniaisiais metais kunigų skaičius gerokai padidėjęs, dėl to, kol aplinkybės pakitėsią, čia būsią skiriami du vikarai. Be to, kancleris savo laiške atsargiai, bet aiškiai davė klebonui suprasti, kad jo parapijoj tikinčiųjų dvasios reikalai esą kiek apleisti, nes klebonas užsiėmęs diktoku savo ūkiu, o pirmasis vikaras kooperatyvu ir kitokiais pasaulinių organizacijų darbais. Dėl to antrasis vikaras būsiąs labai naudingas pagalbininkas bažnyčioj. Šitie paskutinieji motyvai kun. Platūną visai suerzino.
    - Kunige Jonai, - pasitiko jis ateinantį vakarienės vikarą, - vis dėlto tą bloznelį mudviem skiria! Štai laiškas nuo jo malonybės kanclerio. Skandalas! Pasirodo, kad mes turime blogą opiniją kurijoj. Aš ūkininkas, o tamsta visuomenės veikėjas! Reikia esą kunigo secundum cor Dei. Na, ir surado apaštaliuką. Laikykimės, kunige Jonai!
    Tačiau vikaras, kun. Jonas Stripaitis, į antrojo vikaro paskyrimą žiūrėjo daug šalčiau. Išlaikymo, virtuvės ir vikariato remonto reikalai jam nerūpėjo, o trečio kunigo buvimas siūlė ne vieną patogumą. Jis tuoj sumetė, kad pamokslas dabar teks sakyti tik kas trečias sekmadienis, pas ligonius važinėti teks nepalyginti rečiau, o katekizaciją, išpažinčių likučius ir visą eilę kitokių smulkių, bet įkyrių darbų bus galima užkrauti "jaunukui". Dėl to į nerviškus klebono žodžius atsakė juokaudamas:
    - O, kunige klebone, nepasiduosime! Dykai jis pas mus duonos nevalgys. Užkrausime jam visas davatkas ir visokias "pliugactvas" - tegu murdosi. Nėr uolesnio pavaduotojo, kaip neopresbiteris.
    - Taip, bet jis, žiūrėk, ir riebiausias obligacijas sušluos sau į kišenių. Žinau ir aš, kas yra neopresbyter! Ogi remontas, remontas! Vis dėlto neuždarysime jo į tą tvartą. Žiūrėk, šimtą rublių ištrauks kaip nieko!
    Vikariato remontas kleboną labiausiai erzino. Tie kambariai buvo be galo patogūs visokiam senam trantui sukrauti. Dabar gi nei jo išmesti, nei kur kitur padėti. Pyko jis ir dėl nereikalingų, pasak jo, išlaidų. Pats kontroliavo remontą ir nerimavo, kad kaskart atsiranda vis naujų taisytinų dalykų.
    - Na, pone meisteri, kada gi bus galas? Ė, bet tu čia užsimanei, brolyti, palocius padaryti! - šaukė jis, pamatęs išimtus sutrūnijusius langus.- Aš gi tau sakiau, kad naujų langų neduosiu. Ar negalėjai tu šituos pačius aptaisyti? Tik leisk jum prikišti nagus, tai viską iš pamatų išgriausite, sienojus remontuot užsimanysite! Ir sakyk tu man dabar!..
    Meisteris šoko bučiuoti klebonui rankos, teisintis ir įrodinėti, kad senieji langai jokiu būdu negalėjo pasilikti gyvenamuose kambariuose ir kad jis remontuojąs tik būtiniausiai reikalingas vietas. Klebonas, prieštaraudamas ir pykdamas, nusileido, bet kitą dieną ginčas prasidėjo iš naujo.
    Vieną popietę klebonas mostelėjo vikarui neseniai iš pašto parneštu laišku.
    - Kunige Jonai, Vasaris rašo!
    - Kas rašo? - išsyk nesuprato kun. Jonas.
    - Vasaris. Gi naujas mūsų vikaras. Apaštaliukas.
    - A, buvau ir pamiršęs... Na?
    - Klausia, kada galėsiąs atvažiuoti.
    - Matot, kokis uolus! Veržte veržiasi į Dievo avinyčią!.. Ką gi? Remontas jau baigtas, tegu važiuoja. Pamatysim, kas jis per paukštis.
    Staiga kun. vikaras kažką atsiminė:
    - Vasaris... Vasaris... Liudas Vasaris?.. Kur aš apie jį girdėjau? Ė, kunige klebone! Juk jis berods literatas, poetas! Į laikraščius rašo. Atsiminiau. A, tai mes gauname garsenybę, kunige klebone. Pagarsės mūsų Kalnynai!
    Bet klebonas buvo piktas:
    - To dar betrūko!.. Ir sakyk tu man dabar!.. Poetas... Tuoj matyt, kad bloznelis. Nemėgstu aš tų visokių plunksnagraužių. Įsivaizduoja Dievas žino ką.
    - Jaunystė, kunige klebone, jaunystė, - guosdamas jį kalbėjo kun. Stripaitis. - Pabus porą metų parapijoj, visa poezija išrūks iš galvos. Mes vieną tokį turėjom ir savo kurse. Rašė, svajojo, padangėmis skraidė, o šiandien toks pat vikaras, kaip ir visi. Kelis kartus nudegs sparnelius, ir pabaigta.
    Kalnynų parapijos klebonas ir vikaras sutardavo daugeliu klausimų ir iš viso sugyveno neblogai. Parapijos pareigas dalinosi pusiau, vienas kitą suprato ir į kits kito reikalus nesikišo.
    Klebonas Platūnas artinosi jau į šešiasdešimtus savo amžiaus metus, bet buvo dar visai stiprus ir pajėgus senis. Nuo daugelio kitų klebonų skyrėsi tuo, kad nebuvo nei storas, nei asketiškai liesas, nei plikas, nei šiaipjau "kleboniškas". Nuostabu ir tai, kad kun. Platūnas, nors buvo žmogus jau gan vėlyvo amžiaus, neturėjo savo veide tos specifiškai kunigiškos išraiškos, kuri viena labai dažnai išskiria dvasiškį iš pasauliškių tarpo. Galimas daiktas, kad tą išraišką sunaikino gausios raupų žymės. Nuo jų patamsėjusi veido cera atrodė dar tamsesnė dėl visiškai baltų, trumpai kirptų ir "ežiu" šukuojamų jo plaukų. Jeigu Kalnynų kleboną apvilktum civiliniais rūbais, tai niekas nedasiprotėtų jį esant kunigą, bet manytų, kad tai koks provincijos pusinteligentis: girininkas, felčeris, dvaro akamonas arba net pasiturįs ūkininkas. Šis paskutinysis spėliojimas būtų bene teisingiausias, nes klebonas Platūnas iš tiesų daugiau buvo atsidavęs ūkiui negu parapijai ir bažnyčiai.
    Prieš dešimtį metų atkeltas į Kalnynus, kun. Platūnas rado savo pirmatako pastatytą gražią mūro bažnyčią, bet visiškai apirusius klebonijos trobesius ir menkai išdirbtą lauką. Naujasis klebonas dideliu uolumu kibo į ūkį. Po trejeto metų klebonijos žemė ėmė duoti visoj apylinkėj negirdėtą derlių. Bet žemės buvo nedaug, o klebono ūkiški užsimojimai kaskart ėjo platyn. Laimei, pašonėj buvo dvaras, ir Platūnas gavo geromis sąlygomis išsinuomoti vidutinio ūkio dydžio geros žemės sklypą.
    Kitais metais nauju klebono kluonu stebėjosi visa parapija. Dar po metų išaugo toki pat tvartai ir klėtis, o po poros metų nauja graži klebonija. Parapijonų aukos, mezliavos ir talkos - visa, ką tik abudu kunigai pajėgė išspausti per pamokslus, kalėdodami ir lankydami ligonius, padėjo klebonui taip greitai atsistoti ant kojų. Kun. Platūnas savo konfratrų ir kurijos akyse apsigaubė puikaus administratoriaus garbe.
    Toki intensyvūs darbai ūkio srity negalėjo nepadaryti įtakos kunigiškom klebono pareigom, jo gyvenimo tvarkai ir net visam charakteriui. Ne per aukštos inteligencijos žmogus, gana godus žemiškų gėrybių, nemėgstąs knygos, nejaučiąs savy jokių kilnesnių aspiracijų, jis greit palinko į žemę, ir pro liesėjantį jo dvasinės kultūros klodą ėmė reikštis visi jo atkaklaus, egoistiško charakterio rupumai.
    Klebonas Platūnas jokio ūkvedžio nelaikė ir visus ūkio reikalus tvarkė pats, padedamas savo sesers, kuri pas jį gaspadinavo. Ūkio priežiūra privertė kleboną laikytis gana griežtos tvarkos. Išaušus pavasariui, per visą lauko darbų sezoną jis keldavosi kasdien su saule. Išsiuntęs visą šeimyną į darbą ir sužiūrėjęs galvijus, jis tuoj eidavo laikyti mišių, greitai apsidirbęs bažnyčioj, pusryčiaudavo ir, paėmęs į vieną ranką lazdą, į kitą brevijorių, leisdavosi į tvartus, į kluonus arba į laukus, žiūrint kur koks ėjo darbas. Prižiūrėdamas darbą, protarpiais davinėdamas įsakymus, darydamas pastabas ir apibardamas ką nors, esant reikalui, jis sukalbėdavo brevijorių ir sąžinėj jausdavo didelį pasitenkinimą, kad, turėdamas tiek darbų ir reikalų, niekad šitos didelės pareigos nėra apleidęs.
    Parėjęs pietų, imdavo prie stalo stiklelį degtinės, užkąsdavo druska apibertos duonos riekele ir cibuliu, valgydavo visuomet su geru apetitu kaimiškai pagamintus pietus, o pavalgęs ilsėdamasis, tikrindavo parapijos ir klebonijos sąskaitas. Paskui vėl eidavo žiūrėti ūkio reikalų ligi vakarienės ir tuo metu sukalbėdavo vakarinę brevijoriaus dalį. Po vakarienės dar valandėlę dalindavosi su kunigu vikaru dienos įspūdžiais. Tada dar kartą apeidavo kiemą ir įsitikinęs, kad karvės uždarytos gerai, arkliai pašerti ir kiaulės suvarinėtos, grįždavo į savo miegamąjį, nusirengdavo ir, jau lovoj kalbėdamas "Maria mater gratiae, mater misericordiae", užmigdavo.
    Taip klebonas Platūnas, tvarkydamas ūkį ir garbindamas Dievą, darbavosi savo ir Bažnyčios naudai. Ir labai jis būdavo nepatenkintas, jei darbymetės dienomis ne laiku atveždavo į krikštą arba reikalaudavo pas ligonį. Pykdavo tada klebonas ir prikaišiodavo, kad su krikštu nepalaukė sekmadienio, o pas ligonį vežti atvažiavo kaip tyčia tokią dieną, kada darbo daugiausia.
    - Ir sakyk tu man dabar! - stebėjosi bardamasis klebonas. - Tokiu laiku sirgti! Tik tinginiai dabar serga. Ar jau taip silpnas tas jūsų ligonis? - dešimtą kartą klausdavo ativažiavusį. Ir dešimtą kartą išgirdęs, kad labai silpnas ir jau žmonių nepažįstąs, dar skeptiškai mojuodavo ranka: - Jum visuomet taip. Pilvą paleido, tai jau ir žmonių nepažįstąs. O nuvažiuok, tai kaip niekur nieko. Gyva sugaištis...
    Vis dėlto, jei negalėdavo pasivaduoti vikaru, važiuodavo, nes iš patyrimo žinojo, kad jeigu jau drįsta kreiptis į kleboną, tai reikalas, matyt, tikrai svarbus. Nemylėjo žmonės savo klebono, bet jo bijojo ir savotiškai gerbė. Platūnas nors buvo kietas ir sunkiai sukalbamas, bet teisingas.
    Kalnynų parapijos vikaras kun. Jonas Stripaitis daugeliu atžvilgių nuo savo klebono skyrėsi, bet daugeliu atžvilgių buvo į jį ir panašus. Penkeri kunigavimo metai jau spėjo padengti stambų jo stuomenį geroku riebumo sluoksniu. Raudonas apskritas jo veidas, kaip mėnulis pilnaty, buvo taip tipiškai kunigiškas, kad jokis kostiumas nebūtų galėjęs nuslėpti šitos dvasiško luomo žymės. Plaukus jis visuomet trumpai kirpdavo mašinėle, ir dėl to kiekvienam krisdavo į akis dvi riebios ant jo sprando garankštys, susidariusios nuo kietos sutanos apikaklės.
    Kun. Stripaitis buvo giedrios nuotaikos žmogus, mėgdavo pakalbėti, pajuokauti ir nepraleisdavo neprašnekinęs nei pažįstamo, nei nepažįstamo. Dėl to parapijoj jis buvo labai populiarus. Žmonės sakydavo, kad tai bent ne puikuolis kunigėlis, o moterys stačiai negalėdavo juo atsigėrėti.
    Šita kun. Stripaičio būdo ypatybė buvo jam labai naudinga, ėmus darbuotis visuomeninėj dirvoj. Kunigų visuomeninis veikimas tuomet jau buvo pradėjęs reikštis gana plačiai. Jau buvo pajustas reikalas atsispirti visokio plauko "cicilikam" ir pirmeiviam. Kunigų organas "Vadovas" davinėjo specialų tam reikalui priedą "Pirmeivių žiedus".
    Kun. Stripaitis, šiaipjau nelabai mėgstąs lektūrą, "Pirmeivių žiedus" uoliai skaitydavo, kurstydamas save į kovą su Bažnyčios priešais. Jis pirmas visoj apylinkėj suorganizavo savo parapijos ūkininkus ir įkūrė "Žagrės" skyrių. Nesitenkindamas tuo, Kalnynų vikaras įvedė dar vieną naujenybę - suorganizavo vartotojų "Laimės" draugiją ir atidarė kolonialinių prekių krautuvę.
    Kaip klebonui ūkio reikalai, taip vikarui visuomeninis veikimas prarydavo visą energiją ir laiką. Kun. Stripaitis pats vienas atstodavo visą "Žagrės" ir "Laimės" valdybą. Jis faktinai buvo ir pirmininkas, ir iždininkas, ir sekretorius. Be to, jam tekdavo važinėti į miestą pirkti prekių, pavasarį užsakinėti trąšas, rudenį organizuoti javų pardavimą, kasdien suvesti krautuvės sąskaitas ir pačiam ištisomis valandomis stovinėti krautuvėj prie pardavimo stalo. Atsitikdavo, kad pats kunigėlis pilstydavo žibalą, sverdavo cukrų, vyniodavo silkes, pardavinėdavo degtukus, druską, pipirus arba cinamonus.
    Bažnyčios darbą kun. Stripaitis dirbdavo nuostabiai greitai. Sėsdamas klausyti išpažinčių, jis apžvelgdavo penitentų eilę ir apytikriai sumesdavo, per kiek laiko su jais apsidirbs. Baigęs patikrindavo, ar sumetimas buvo tikslus, ir jei pasirodydavo, kad užtruko ilgiau, negu buvo numatęs, prikaišiodavo sau, kad per ilgai šį kartą terliojos. Tad klausydamas išpažinties nekantraudavo, jeigu penitentas delsdavo, pasakodamas smulkmenas, arba stabteldavo pamąstyti, ar ko nepamiršo.
    - Ką daugiau atsimeni?.. Viskas?.. Istorijų nepasakok!.. Sakyk nuodėmes!.. Gerai, gerai - žinau - toliau!.. Kiek kartų?.. Ką dar atsimeni?.. Ko čia žliumbi!.. Atsimink, kad Dievas visur tave mato, o po mirties atsakysi už visus savo darbus. Už pakūtą vieną kartą apeisi Kryžiaus kelius, tris kartus sukalbėsi ražančių ir penkis kartus po penkis poterius į Dvasią Šventąją. Atsiminsi?.. Gailiesi už griekus? Prižadi pasitaisyti?.. Klaupk ir muškis į krūtinę... - ir kadangi, jo nuomone, darbo tą dieną buvo ypatingai daug, duodavo išrišimą sutrumpintąja formule.
    Kun. Stripaičiui, klausant išpažinčių, viskas būdavo aišku, jokių sąžinės kazusų jis neanalizuodavo, o svarbesniais atsitikimais penitentui sugraudinti ir pabarti turėdavo keletą aštrių formulių - už nuodėmes prieš skaistybę, už keiksmus ir vaidus, už vagiliavimą, už pirmeiviškų raštų skaitymą, už kunigų apkalbinėjimą - ir, esant reikalui, jas kiekvienam kartodavo.
    Kalnynų vikaras sparčiai atlikinėdavo ir kitas bažnyčios pareigas: krikštus, laidojimus, egzekvijas, o gedulingas mišias, kadangi jos esti trumpesnės, atlaikydavo per 15 minučių.
    Klebonas Platūnas ir vikaras Stripaitis vienas antrą gerai suprato, vienas antram pasipasakodavo savo rūpesčius - vikaras kai kada lydėdavo kleboną į laukus pažiūrėti, kaip atrodo pasėliai, klebonas kartais užeidavo į krautuvėlę ko nors nusipirkti, bet vienas į kito reikalus nesikišo. Ir buvo jiem gera gyventi Kalnynuose. Jiedu nujautė, kad trečias čia bus ir nereikalingas, ir įkyrus. Ypač kad tas trečias, vos išleistas iš seminarijos neopresbiteris, be abejo, nesupras jųdviejų reikalų, o iš daugelio dalykų gal net ir pasipiktins. Nes kas pagyvenusiam kunigui atrodo visai paprasta, naujokui gali pasirodyti keista arba smerktina.
    Šita aplinkybė truputį drumstė ir kun. Stripaičio ramybę, ypač dėl kai kurių tik jam vienam žinomų priežasčių.
    Tad abu Kalnynų kunigai neprietelingai pasišiaušę laukė jaunojo savo konfratro.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page