r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XXVI

    Kitais metais, prieš Velykas, jis buvo įšventintas diakonu. Jokių gilesnių įspūdžių šį kartą jam neteko patirti. Po subdiakonato priėmimo visas jo gyvenimas jau buvo suimtas į siaurą ir tiesią vagą, kuri būtinai turėjo išplukdyti jį iš seminarijos į pasaulį jau kunigą. Kaip anksčiau jis noromis kapstydavosi savo sąžinėj ir visokiose abejonėse, taip dabar stačiai instinktyviškai viso to vengė. Vieną kartą, šešto kurso pradžioje, klierikas Kasaitis, norėdamas sužinoti jo savijautą, paklausė:
    - Sakyk, Liudai, kaip tu dabar jautiesi? Prieš šventimus tu buvai pilnas visokių skrupulų.
    - Nieko, gerai.
    - Ir tu nesigaili padaręs šitą žingsnį?
    - Ne. Kitaip nebuvo nė galima.
    - O jeigu būtų buvę galima?
    - Kas būtų buvę, jei būtų nebuvę... žinai, aš nemėgstu tokių bergždžių klausimų.
    - Tai kalbėkim iš esmės. Kaip tau dabar atrodo tolimesnis literatūrinis tavo darbas? Tu sakydavai, kad kunigas negalįs būti poetu.
    - Aš manau, kad kunigas ir poetas gali turėti po atskirą sritį, vienas antram nekenkdamas. Pagaliau, šitie klausimai dabar man nerūpi.
    - Vis dėlto įdomu, - nesiliovė Kasaitis, - koki klausimai dabar labiausiai tau rūpi?
    Vasaris valandėlę susimąstė ir mostelėjo ranka:
    - Žinai, kad beveik joki. Gyvenu, ir tiek. Laukiu galo.
    Taip "laukdamas galo" jis nežymiai leido dieną po dienos, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio. Beveik visas programinis seminarijos mokslas buvo jau išeitas. Dabar jie tik papildinėjo kai kuriuos dogmatinės ir moralinės teologijos traktatus, baigė kanonų teisę. Tais metais jie turėjo keletą sociologijos ir estetikos pamokų. Šiais dalykais jie domėjosi su tikru atsidėjimu. Kai kuriuos ypatingai traukė estetika ir menas, bet ir čia jie tuoj pajuto dėstytojo savotišką tendenciją, atsargumą nepasakyti ir neparodyti ko nors per daug... Keletą kartų profesorius, norėdamas supažindinti juos su kai kuriais meno pavyzdžiais, atsinešė porą iliustruotų leidinių ir albumų. Besklaidant juos pasirodė, kad daugelis paveikslėlių buvo kruopščiai paslėpti prilipdytais popierėliais.
    - Po galų tokį mokslą! - sušuko Kasaitis, pasibaigus pamokai. - Kad mum, baigiantiem seminariją, dangstytų figos lapeliais moksliško leidinio iliustracijas!
    - Saugoki, broli, akis, - pajuokavo kitas. - Mortifikacija didelė dorybė...
    - Šitaip saugodamas akis tu tikriausiai pataikysi į balą!
    - Na, palauk, tuoj baigsim seminariją! - nežinia, džiaugdamasis ar grasindamas pridūrė trečias.
    Taip, tik baigę seminariją jie pamažu turės pasirodyti kas esą ir pažinti patys save.
    Ir tais metais Liudas Vasaris šį tą rašinėjo. Vengdamas gilintis į save, jis grįžo vėl prie idėjinių motyvų. Jis norėjo, kad jo poezija būtų tyra, skaisti, giedra, kad joj atsispindėtų amžinasis gėris, grožis ir tiesa. Apie tai jis girdėjo estetikos pamokose, kur šalia grožio ir meno metafizikos dar buvo sprendžiami meno ir moralybės, nuogumo mene ir kitoki kilnūs klausimai... Jis svajojo apie džiaugsmą, saulę, giedrą ir žvaigždėtą dangų, kiekvieną reiškinį norėdamas suprasminti ir suprasti kaip idėjos atsispindėjimą. Bet jo širdy nebuvo nei džiaugsmo, nei simbolinės daiktų esmės nujautimo. Jis tuomet dar nenuvokė, kad simbolio pagrindas tegali būti gyvas ir konkretus realybės patyrimas, o ne doktrina, - ne idėja, ne abstrakcija. Bet savo širdimi ir sau įgimtu būdu patirti realybę jis vengė, o daugeliu atvejų ir negalėjo. Jam prieinamos realybės plotas buvo tokis siaurutis. Dėl to ir jo eilės išeidavo be išgyvenimo, sausos ir šaltos, nes jam buvo svetima tai, ką jis rašė. Pagaliau nedaug nė rašė.
    Visas atliekamas jo laikas paskutiniame kurse buvo skiriamas mokytis administruoti sakramentus ir laikyti mišias... Reikėjo atmintinai išmokti gana daug formulų ir maldelių, o apeigos buvo painios ir reikalavo įgudimo. Jie "krikštydavo" samčius ir šaukštus, pratindamiesi lieti vandenį, tariant sakramentalinius žodžius, tepti aliejais ir įdėti kūdikiui į burną druskos. Vieni kitiem jie duodavo paskutinį Patepimą ir jungdavo moterystės ryšiais. Taip pat jie duodavo begales išrišimų įsivaizduojamam penitentui ir per dieną atlaikydavo po keletą mišių - skaitytinių ir giedotinių, kasdienių ir iškilumingų. Rekreacijos metu visa seminarija skambėdavo nuo įvairių "Oremus" prefacijų ir visokeriopais tonais sukinėjamų "Jte Missa est".
    Sekminių oktavoj juos turėjo įšvęsti kunigais. Po įprastų rekolekcijų Liudas Vasaris kartu su kitais savo kurso draugais vėl rengėsi į šventimus, šį kartą jau paskutinius.
    Vėl jie ėjo iš zakristijos apsivilkę ilgomis albomis, su stulomis per petį ir degančiomis žvakėmis rankose. Vėl vyskupas klausė, ar jie yra verti priimti kunigystės sakramentą, vėl skaitė ilgas maldas - pamokymus apie jų elgesį ir pareigas, ir vėl jie gulė kniūpsti prieš altorių, o vyskupas su choru kalbėjo Visų šventųjų litaniją. Paskui apvilko juos arnotais, tepė šventais aliejais delnus, davė liesti kieliką su vynu ir pateną su hostija. Apeigos buvo ilgos ir ėjo pakaitomis su mišių dalimis. Jiem buvo suteikta didžiausia pasauly galybė: duoną ir vyną pakeisti Kristaus kūnu ir krauju, atleisti nuodėmes, būti dalintojais Dievo malonės žemėje, atidaryti arba uždaryti dangaus vartus. Už tai jie žadėjo vyskupui pagarbą ir klusnumą, o Dievui skaistybę ir pasaulio išsižadėjimą.
    Liudas Vasaris po šventimų kurį laiką dar negalėjo save įtikinti, kad jis tikrai kunigas. Jis norėjo sučiuopti savy bent kokią atmainą, bent kokią žymę - ir negalėjo. Jam buvo keista ir baugu įsivaizduoti, kad dabar užtenka jam ištarti sakramentalinius žodžius ties baltu plotkelės skritulėliu - ir ten atsiras gyvas Kristus Dievas. Užtenka ištarti ties nusidėjėliu kitus žodžius - ir bus atleistos sunkiausios nuodėmės. Kai jis gyvai tai įsivaizduodavo ir paklausdavo savęs, kaip ir kada galėjo tai su juo atsitikti, kokiu momentu ir kieno galybe, jo mintys pasidrumsdavo, žemė pašlydavo iš po kojų, ir jis pasijusdavo tarsi krentąs į kokią juodą bedugnę. Ir jis vengė tokių klausimų, bet stengėsi įsistiprinti naujoj nuovokoj: aš esu kunigas, kunigas, kunigas... Tu es sacerdos in aeternum, secundum ordinem Melchisedech... Accipe spiritum sanctum, quorum remiseris peccata, remittuntur eis, et quorum retinueris, retenta sunt...
    Kai jis parvažiavo namo, visų namiškių džiaugsmas buvo neapsakomas. Jų Liudas pagaliau štai jau tikras kunigas! Motinai alpo širdis, pamąsčius apie pirmąsias savo sūnaus mišias - ir kad ji priims iš jo rankų šventą Komuniją - ir kad jis jai pirmai duos savo primicianto palaiminimą. Tad kitą dieną, ilgai nelaukę, visi ėmė tartis apie primicijas. Liudas norėjo nukelti jas net į rugpjūčio mėnesį, bet tėvam, visiem namiškiam ir giminėm atrodė, kad tai būsiąs labai nepatogus laikas.
    - Rugpjūčio mėnesį pati darbymetė, kunigėli, - dejavo tėvas. - Visi javai nuo lauko valyti. O su primicijomis trūso bus ir mum patiem, garbė Dievui, ir svečiam sugaišimas. Skirkit, kunigėli, prieš šventą Oną. Šienai jau suimti, o rugiapjūtė dar bus neprasidėjus.
    - Kam čia jum laukti taip ilgai, kunigėli? - pritarė ir motina. - Jau parsilaukėm ir mes patys, ir giminės, ir kaimynai. Rodos, kad tik greičiau...
    Tad paskyrė per šventą Mariją Magdaleną. Laiko liko nebedaug, o kunigas Vasaris dar nesijautė tvirtai mokąs mišių apeigas, klydo priklaupimuose ir inklinacijose. O primicijos turėjo būti iškilmingos ir su asista.
    Tuo tarpu jau laikas buvo kviesti svečiai ir rūpintis jų priėmimu. Vieniem jis siuntinėjo pakvietimus raštu, pas kitus lankėsi pats. Ilgai svyravo dėl daktaro Brazgio ir jo žmonos, ponios Liucijos. Norėjo juos pakviesti laišku, bet nežinojo, kaip ir kokiu tonu jiem rašyti: oficiališkai ar draugiškai? Tad nutarė būsią paprasčiau atsilankius ir pakvietus žodžiu, ypač kad turėjo ir daugiau reikalų mieste.
    Ponia Brazgienė sutiko jį maloniai nustebusi:
    - O, svečias nebuvėlis! Na, bent kartą! Prašom, prašom! Tamsta neįsivaizduoji, kokia man laimė pamatyti žmogų iš ano krašto!
    - Gražu, kad ponia neužmirštate mūsų apylinkės ir savo buvusių kaimynų. Aš dėl to ir išdrįsau sutrukdyti tamstą ir poną daktarą dėl vieno reikalo...
    Bet ji nekantriai sumosavo rankomis:
    - Viešpatie! Tuoj su reikalais. Nejaugi tamsta nelaikai reikalu mus atlankyti be jokio reikalo?
    - Beveik taip ir išeina, - teisinosi Vasaris. - Atvykau pakviesti tamstos ir pono daktaro Į savo primicijas. Per šventą Mariją Magdaleną. Tikiuosi, neatsisakysite?
    - Jau ir primicijos! Vadinasi, tamsta jau nebe kunigėlis, bet tikras kunigas? Būtinai atvažiuosime. Tamsta buvai mano vestuvėse, aš būsiu tamstos primicijose.
    Jiedu sėdėjo mažame, gana kukliame salionėlyje ir kalbėjo apie bendrus pažįstamus ir naujienas. Daktaras buvo išvykęs pas ligonį, bet tuoj ketino grįžti. Kunigas Vasaris besikalbėdamas nežymiai tyrinėjo ponios Liucijos išvaizdą ir nuotaiką. Didelės atmainos jis joje nepastebėjo. Sakydama ką nors įdomesnio arba juokingesnio, ji taip pat žybčiodavo akimis arba nusijuokdavo trumpu, dviskiemeniu cha cha, bet klausydama jo ji momentaliai surimtėdavo, ir Vasaris sugaudavo jos žvilgsny taip jam pažįstamą paslėpto liūdesio šešėlį.
    Ji taip pat observavo kunigą Vasarį. Jis jai atrodė gerokai pasikeitęs: labiau sumenkęs ir išblyškęs, bet užtat jo bruožai įgavę daugiau vyriško kietumo, o veido išraiška - subrendimo ir savim pasitikėjimo. Tačiau jo rimtumas besitęsiant pasikalbėjimui jau beveik buvo pradėjęs ją varžyti. Ji pastebėjo, kad kun. Vasaris nė sykio laisvai nenusijuokė, o jo nusišypsojimai buvo atmiešti kažkokio kartumo ir ironijos. Šito ji niekad anksčiau nebuvo pastebėjusi nei jo išraiškoj, nei žodžiuose. Jai atrodė, kad Vasaris dabar pasidarė tarsi kalbesnis, bet visi jo žodžiai labai atsargūs, apgalvoti ir sunkiai duoda suprasti, ką jis pats savyje mano.
    - O, aš puikiai numanau, kaip tamsta patenkintas galų gale ištrūkęs iš tos seminarijos. Šešeri metai tokio gyvenimo - man ir pagalvot baugu, - bandė sužadinti savo svečio atvirumą ponia Brazgienė.
    Bet jo atsakymai nė kiek nepraplėsdavo pasikalbėjimo temos.
    - Iš tiesų, - sutiko jis, - be galo patenkintas. Kartais įkyrėdavo ne juokais...
    - O vis dėlto gal ir gaila kiek. Juk kiekvienoje vietoje, kur mum tenka ilgiau pagyventi, mes paliekam savo širdies, savo sielos dalelę. Aš kai skyriausi su pensionu arba štai su Kleviškiu, žinai tamsta, apsiverkiau niekam nematant. O juk, rodos, nepanaši į tokią, tiesa?
    - Be abejo, per ilgą laiką žmogus pamyli ir savo vargą. Ir man pačiam gaila daugelio smagiai seminarijoj praleistų dienų.
    Ponia Brazgienė tikėjosi ir net laukė, kad Vasaris ims ją klausinėti apie dabartinį jos gyvenimą, pareigas ir rūpesčius, bet jis atkakliai tokių klausimų vengė ir jau iš tolo suko kalbą į kitą pusę. Pagaliau ji pati neiškentė ir, žiūrėdama jam į akis, tarė:
    - Bet tamsia visai nepaklausi, kaip aš čia gyvenu ir kaip jaučiuosi. Argi tamstai visa tai nė kiek neįdomu? Juk, rodos, buvome toki geri pažįstami, kunigėli Liudai.
    Jis suprato, kad jos priekaištas buvo pelnytas, ir ėmė teisintis, bet gana banališkai ir neįtikinamai:
    - Neklausiau, nes esu tikras, kad tamsta puikiai jautiesi. Aš apie tai girdėjau ir iš kanauninko Kimšos. O dabar ir pats pamačiau: atrodote labai gerai.
    - Ačiū tamistai. Atrodau puikiai ir jaučiuosi labai gerai...
    Kun. Vasaris pajuto, kad ją įžeidė, bet jokia pastanga nesugebėjo savo klaidos atitaisyti. Jis norėjo rasti, ką galėtų šiuo momentu jai pasakyti, kad išblaškytų tą slegiantį ūpą, bet nerado. Tarsi kokia užtvara atsistojo tarp jo minčių, jausmų ir žodžių - ir jis kalbėjo ne tai, ką mąstė ir jautė.
    Netrukus grįžo daktaras Brazgys, ir Vasaris, gavęs abiejų pasižadėjimą atvykti į primicijas, atsisveikino. Blogas ūpas nepaleido jo visą kelią ligi pat namų. Jis jautėsi ne tik kaltas, bet ir nuskriaustas, kad tas pirmas susitikimas su ponia Brazgiene jam ir jai sukėlė kažkokio kartumo ir nepasitenkinimo.
    Tolimesnės dienos jį vėl paskandino į primicijų ruošos rūpesčius. Jis atsidėjęs darė iškilmingų giedotinių mišių repeticijas, viskas jau, rodos, ėjo gana sklandžiai, bet kai tik įsivaizduodavo tikrąsias mišias, prie išpuošto altoriaus, degant žvakėm ir kvepiant smilkalam prie išstatyto Švenčiausio Sakramento, akivaizdoj daugelio kunigų, tėvų, pažįstamų ir pilnutėlės bažnyčios žmonių, jam širdis pradėdavo plakti iš susijaudinimo ir nerimasties.
    Jau porą dienų prieš šventą Mariją Magdaleną klebonijoj, šventoriuj ir bažnyčioj prasidėjo kun. Vasario primicijų ruoša. Iškilmė turėjo būti tokia, kokios tos parapijos žmonės dar niekad nebuvo matę. Tad bažnytkaimio davatkos, kantarkos ir visi klebonijos patarnautojai rinko žalumynus, pynė vainikus ir puošė kaip išmanydami bažnyčią ir šventorių. Ne mažiau triūso buvo tėviškėj, nes svečių per kunigėlio primicijas turėjo suvažiuoti be skaičiaus...
    Primicijų išvakares kun. Liudas praleido namie, nes tėvai norėjo, kad pirmųjų mišių laikyti jis važiuotų su jais iš pat namų. Didelis rūpestingumas, rimtis ir džiaugsmas spindėjo tėvų veiduose, kai jie visi susėdo į bričką ir senis Vasaris persižegnojęs pavarė arklius. Bažnytkaimy visi juos sveikino, rodė vieni kitiems ir lydėjo pagarbos ir smalsumo žvilgsniais.
    Klebonijoj buvo jau daug svečių, kunigų ir klierikų. Netrukus atvažiavo ir daktaras Brazgys su žmona. Kunigas Vasaris nustebęs ir beveik nusigandęs pamatė, kad ponia Liucija atvažiavo be skrybėlaitės, bet su baltu šilkiniu šaliu ant galvos. Ji buvo taip panaši į Katedros Nepažįstamąją! Kas per kaprizas pagundė Liucę apsigaubti tuo šaliu?
    Sumišęs jis ėjo jos pasveikinti.
    - Labai malonu, kad tamsta atvažiavai, ir dar taip nepaprastai pasipuošusi, - tarė jis, žiūrėdamas į jos šalį.
    - Vienintelį kartą gyvenime. Skrybėlė man atrodė taip banalu tokiai šventei.
    - Ačiū, panele Liuce, - tarė jis tyliai ir labai susigėdo, susigriebęs, kad pavadino ją panele.
    Ketvirčiu valandos prieš sumą jis paliko svečius klebonijoj ir ėjo į bažnyčią sukalbėti "Praeparatio ad Missam". Šventoriuje buvo daug žmonių. Davatkos ir šiaip kaimo moterėlės stvarstė jo rankas, stengdamosi pabučiuoti į delną, nes žinojo, kad kunigo delnus per šventimus vyskupas patepa šventais aliejais. Jam darėsi šlykštu nuo tų pabučiavimų, ir išraudęs jis skubino pasiekti bažnyčią. Tvanki šiluma, vystančių vainikų ir gėlių kvapas trenkė jam į veidą, žengus pro zakristijos duris. Jis pasijuto prislėgtas tos iškilmių atmosferos, jo nuotaika pradėjo kristi ir drąsa mažėti. Bet kelio atgalios nebeliko, ir jis ataklaupė kalbėti preparacijos.
    Jis jautė viską, kas aplink jį dedasi. Zakristijonas varstė stalčius, dėliojo arnotus ir albas. Klapčiukai triukšmavo už spintos, pešdamiesi dėl raudonų palerinų ir krūminių skambučių. Brostvininkai barškino liktarnomis ir rikiavosi aplink baldakimą, o šveicorius šūkavo ir daužė lazda, darydamas tvarką presbiterijoj, kur spūstis ėjo kaskart didyn.
    Netrukus suskambino sumai, ir paskutinė ruoša užvirė nervišku skubotumu. Zakristiją užplūdo kunigai ir klierikai. Visi jie vilkosi kamžas dalyvauti procesijoj ir asistoj. Diakonas ir subdiakonas jau dėjosi dalmatikas, o kun. Vasaris vis dar klūpojo prie preparacijos lentelės. Klebonas palietė jo petį:
    - Na, kunige primiciante, prašom rengtis. Jau metas.
    Vasaris kilstelėjo kaip paleista spyruoklė, nusiplovė rankas ir ėmė rengtis. Bet rengdamasis jis nesukalbėjo nė vienos tam reikalui skirtos maldelės. Susijaudinimas ir rūpestis, ar nesuklys celebruodamas pirmąsias mišias, nedavė jam tinkamai susikaupti. Visa jo viltis buvo archidiakono pagalba. Archidiakonu gi rengėsi kanauninkas Kimša.
    Pagaliau viskas buvo paruošta. Jis nusilenkė kryžiui ir, praleisdamas pro save asistą, žengė į bažnyčią.
    Eidamas pro zakristijos duris, vieną momentą kilstelėjęs akis, presbiterijoj, priešais, jis pamatė ponios Liucijos salį ir jos veido profilį. Ji žiūrėjo į tolį, ir jos panašumas į aną Neįpažįstamą Katedros moterį dar kartą sukėlė jam keistos nerimasties.
    Nuleidęs akis, jis priėjo prie altoriaus laiptų, giliai nusilenkė ir pradėjo savo pirmąsias mišias:
    - INTROIBO AD ALTARE DEI.

Ženeva-Nica
I931.IX-XII

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page