r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XXV

    Tą vasarą Liucė būtų nesulaukusi jį atsilankant į Kleviškį, nes jis ištikimai pildė savo pasiryžimą - be svarbaus reikalo su ja nesimatyti. Tačiau jos vedybos buvo reikalas pakankamai svarbus duoti progai jiedviem susitikti ir dar viena grandim sustiprinti jųdviejų pažintį, tuo tarpu kai gyvenimas ir vieną, ir antrą stūmė į dvi priešingas puses.
    Po pernykščių išleistuvių Liucės simpatija klierikui Vasariui nesumažėjo, bet gavo kiek kitokio atspalvio ir pasisuko kita kryptim. Ligi tų išleistuvių ji manydavo Vasarį vis dar slepiant savyje kažką, ko jis nedrįso prisipažinti nei sau, nei jai. Ji nejučiomis kažko lūkuriavo, kažko tikėjosi. Per išleistuves gi ji pamatė, kad klierikas Liudas nei drąsa, nei sumanumu, nei iniciatyva nesiskiria nuo kiekvieno kito jaunuolio. Vadinasi, tas "kažkas" turėjo įvykti. Ne koketiškų sumetimų, bet gyvo širdies impulso stumiama ji palinko prie jo tą mėnesienos vidurnaktį sode, aukodama pirmąjį meilės pabučiavimą. Bet jis ją atstūmė, - taip ji aiškino jo elgesį, - ir lūkuriavimo iliuzijos žuvo kaip sapnas.
    Jei taip būt pasielgęs kiekvienas kitas vyriškis, ji būtų pasijutusi pažeminta, įžeista, ji pati būtų jį paniekinusi ir niekad tos kaltės nebūtų jam dovanojusi. Bet Vasaris buvo klierikas. Ji nusimanė jam patinkanti - ir daugiau negu patinkanti. Ir jeigu tą stebuklingą mėnesienos vidurnaktį jis jos nepabučiavo, tai vien tik dėl to, manė ji, kad jis klierikas, kad jis vykdęs rūstų ir kietą klierikiško elgesio dėsnį. Didelis susivaldymas, didelė moralė jėga jai suimponavo taip, kaip kitai suimponuotų didelė drąsa arba didelė aistra. Vienu momentu ji nugalėjo savo įžeistą moterišką savimylą, ir jai pasivaideno, kad prieš ją stovi kažkas didesnis už jos "Pavasarėlį", ko jai niekad nėra lemta pasiekti. Ir ji ištarė tą linkėjimą, kuris reiškė jai didelę auką, o jam didelę pareigą: "Būk tamsta kunigu, tamsta būsi geras kunigas".
    Ligi to įvykio Liucė, domėdamasi Vasariu ir norėdama jį patraukti prie savęs, neklausė nei kam visa tai, nei dėl ko, bet sekė vien savo širdies palinkimu. Dabar gi ir jai pačiai kilo klausimas, kas toliau? Jai dabar buvo aišku, kad jųdviejų santykiai jau nebeturės jokios gyvenimiškos praktiškos reikšmės, kad jų gyvenimo keliai krypties nepakeis ir nesutaps niekados.
    Vis dėlto ji anaiptol nenorėjo tų santykių nutraukti. Ruošdamasi tekėti už Brazgio, ji guodė save viltimi, kad kunigo Vasario pažintis bus jai moralė atrama ir papildymas tos širdies gyvenimo spragos, kurią nujautė prasiversiant po jungtuvių su Brazgiu. Ji sutiko tekėti geriau už daktaro negu už kurio kito, nes jis jai buvo geras, ji prie jo priprato, o meilės ji daugiau jau nebelaukė.
    Daktaro Brazgio reikalai ėjo visai gerai. Šventadieniais kartais jis atvažiuodavo į Kleviškį, vis lūkuriuodamas, kada pagaliau klebono giminaitės širdis palinks į jo pusę. Jos surimtėjimą jis laikė palankiu sau ženklu.
    Vieną kartą tokio vizito metu, kai jiedu, pats klebonas ir kun. Trikauskas po pietų salione gurkšnojo kavą, ji staiga pasisuko į daktarą ir tarė:
    - Tai kada darome vestuves?..
    Visi įtarė, kad ji sako tai nerimtai. Daktaras subruzdėjo savo fotely ir nežinojo, kaip čia pasielgus.
    - Dėl manęs tai nors ir šiandien! - susuko.
    - Šiandien negalima, - ramiai tarė ji, - bet po mėnesio aš esu pasiruošus.
    Daktaras pašoko ir stvėrė bučiuoti jos ranką.
    - Liucyte! Nejaugi tai tiesa?
    - Kunige klebone, šampano! - sušuko Trikauskas.
    Klebonas vienu matu išgėrė savo kavą ir atsistojo.
    - Juokai šalin! Jei rimtai sakote, laiminu, ir tegu Dievas jum padeda!
    Kun. Trikauskas spaudė Brazgiui ranką:
    - Sveikinu, ponas daktare! Aš dažnai manydavau, kad panelė Liucė padarys kada nors tamstai tokį siurprizą. Taip ilgai slėpdama savo meilę, ji tamstą tiktai bandė, ar būsi patvarus ir ištikimas.
    Brazgys švitėjo džiaugsmu, bet Liucė, neatimdama savo rankos ir žiūrėdama jam į akis, tarė:
    - Nemyliu, bet tekėsiu!..
    Niekas šių žodžių nesuprato ir nežinojo, kaip juos reiktų aiškinti. Brazgio veidas apsiniaukė, bet tik vieną momentą.
    - Myliu ir pasitikiu! - sušuko daktaras, bučiuodamas jos ranką. Trikauskas vėliau tikrino, kad Liucės akyse tuomet pastebėjęs ašaras.
    Tą pačią dieną jie susitarė, kad vestuves padarys rugpjūčio 15 dieną, per Žolinę. Klebonas Kimša buvo labai patenkintas tokiu staigiu savo giminaitės pasiryžimu ir greitu tolimesnių įvykių tempu. Mėnesis laiko - visai nedaug atlikti reikalingiem pasiruošimam.
    - Na, dabar daryk savo kraičio reviziją, - kalbėjo jis seserėčiai. - Ko stoka, viską tau papildysiu.
    Tačiau ji jokios revizijos nedarė ir nieko daugiau iš dėdės nereikalavo. Atrodė, kad besiartinančios sutuoktuvės jai visai ne galvoj. Ji jų laukė kaip seniai apgalvoto ir nutarto dalyko. Vis dėlto, jei kas būtų galėjęs įžvelgti į jos sielą, būtų pamatęs, kad ten ne viskas taip paprasta ir ramu, kaip atrodė iš viršaus. Paskyrusi savo vestuvių terminą, ji dabar gardžiavosi paskutinėmis mergautinėmis dienomis taip pat, kaip Vasaris pernai paskutinėmis laisvomis atostogomis.
    Jai nereikėjo rūpintis jokia ruoša, nes žinojo, kad viską sutvarkys dėdė ir klebonijos gaspadinė. Tad nuo ryto ligi vakaro ji turėdavo pakankamai laiko pasilikti su savo mintimis ir svajonėmis. Prieš pietus ji siuvinėdavo kokį rankdarbį, skaitydavo knygas arba rausdavosi kur nors klebonijos sode, po pietų klaidžiodavo klebonijos ir dvaro laukuose arba eidavo į netolimą miškelį. Jokių klausimų ji tuomet nesprendė. Ji gėrėjosi vien malonia, lengva laisvės savijauta, kuri esti ypatingai gyvai jaučiama, kai žmogus neturi jokių įkyrių pareigų, bet jau numato tų laimingų dienų galą.
    Dažnai atsimindavo ji ir klieriką Vasarį, kurį jau žinojo esant įšventintą subdiakonu. Ta kilnumo aureolė, kuria ji apgaubė klieriką Liudą nuo pernykščių išleistuvių, negeso nė paskutinėse jos svajonėse. Su tylia rezignacija, giedriu šypsniu ir savotišku pietizmu mąstydavo ji apie "Pavasarėlį" ir ryškesnius jųdviejų pažinties momentus. Gaji moteriška širdis, nujausdama ateinančią meilę, tokiu būdu moka apsaugoti savo jausmą, moduliuodama jį visokiais pavidalais ir prisiderindama prie stipresnės už ją gyvenimo būtenybės. Liucės širdis buvo gaji, jausmas lankstus, o ji pati nė nežinojo visų savo prigimties ypatybių.
    Kai beliko vos pora savaičių iki sutarto laiko, ji sumanė pati pakviesti Vasario kleboną ir jį patį į savo vestuves. Subdiakono tą dieną klebonijoj nerado ir nutarė pravažiuodama užsukti į jo tėviškę, nes proga buvo pakankamai rimta. Vasaris jau žinojo apie Liucės pasiryžimą ištekėti už Brazgio ir tuoj sumetė šito vizito priežastį. Vis dėlto jo nebuvo laukęs. Pamatęs jos bričkelę kieme, jis išsiskubino viešnios pasitikti, tačiau stengėsi paslėpti savo džiaugsmą mandagumo žodžiuose.
    - A, panelė Liucija! Labai malonu!.. Prašom, prašom!.. Iš kurgi taip netikėtai?
    - Stačiai iš jūsų klebono. Negerai, kad tamstos ten neradau. Štai kokis vingis reikėjo iš kelio daryti!
    - Iš tiesų. O aš tik vakar parėjau namo. Na, bet tikiuosi, kad didelio nemalonumo tamstai šitas vingis nepadarys?
    - Anaiptol! Tik nenorėjau tamstos trukdyti. Juk dabar gal viskas kitaip... O aš vis tokia nerimta... Štai dar tamstos nė nepasveikinau šventimų... Petryla pasakojo... Na, viso geriausia!
    Liudas paprašė viešnią į seklyčią, kur buvo vėsiau negu lauke. Visa šeimyna po pietų jau buvo išėjusi į galulaukę kirsti rugių, ir namuose buvo tuščia ir tylu.
    Ji nusimetė savo sudulkėjusį apsiaustą ir nusiėmė skrybėlaitę. Ta tyla, tuštumas ir nusijautimas vienu du esant matomai varžė juodu abudu. Be to, abudu jautė savo pakitėjusią padėtį ir nežinojo, kaip kreiptis ir kokiu tonu tęsti tolimesnį pasikalbėjimą.
    - Net keista, kaip čia pas tamstą ramu ir tylu, - tarė ji, žvalgydamasi aplinkui. - O pernai kiek čia buvo triukšmo per tamstos išleistuves!
    - Taip. Daug kas atsimainė nuo pernai... Šįmet tamstos eilė kelti triukšmui, panele Liuce. Girdėjau, kad tamsta rengi vestuves. Tiesa?
    - Tiesa. Aš dėl to ir atvažiavau, nors nuotakai tai ir nedera, kviesti kleboną ir tamstą į savo vestuves. Penkioliktą rugpjūčio, per Žolinę. Tikiuosi, kad neatsisakysite?
    - Mielu noru. Tai bus ne tik vestuvės, bet ir išleistuvės. Tamsta visai išskrisi iš mūs padangės.
    - Taip. Bet į savo primicijas tamsta vis dėlto mane pakviesi?
    - Žinoma, žinoma. Tik kažin ar bus taip linksma, kaip pernai per išleistuves...
    Liucė liūdnai palingavo galva.
    - Ir aš manau, kad ne. Juk primicijos daug ką bendro turi su vestuvėmis...
    Jiedu sėdėjo prie stalo, kur buvo sukrautos Vasario knygos ir įvairūs popieriai. Čia pat gulėjo naujas, paauksuotais kraštais brevijorius. Susidomėjo knygomis ir Liucė. Ji mėgo skaityti ir, turėdama daug laiko, perskaitė viską, ką rado įdomesnio dėdės lentynose. Ji, be abejo, daugiau buvo perskaičiusi negu klierikas Liudas. Jis žinojo tai ir bijojo, kad jo knygos atrodys jai menkos ir nereikšmingos.
    Bet ji kaip tyčia paėmė jo taip mėgstamą Tiutčevo eilių tomelį. Knyga pati vožėsi toj vietoj, kur buvo eilėraštis "Silentium", pabraukytas ir išmargintas pastabomis. Vasaris matė, kad Liucė suprato, jog tas eilėraštis turi jam ypatingos reikšmės. Ji godžiai įknibo jį skaityti, o Liudui buvo smagu, kad tokiu netiesioginiu būdu, be žodžių, jis gali pradaryti jai vieną savo širdies kertelę.
    Ilgai ji skaitė tą eilėraštį - ilgiau negu reikia. Pagaliau, nepakeldama nuo knygos akių, paklausė:
    - Tamsta seki šio eilėraščio mintimis?
    - Seku? Ne. Aš tik stebiuosi jo išmintimi. Aš jį labai mėgstu, nes mano gyvenimo aplinkybėse jis mane dažnai paguodžia ir sustiprina.
    - Sutinku. Vis dėlto tamsta toks, kaip čia parašyta. Ir aš visuomet manydavau, kad yra

Pasaulis visas tavyje
Slaptingų žavinčių svajų
.

    - Ne, panele Liuce, - tarė jis, slėpdamas staiga kylantį susijaudinimą. - Mano sielos gyvenimas skurdus ir neturtingas. Aš negaliu jo papuošti nė viena "slaptingai žavinčia svaja". Pasaulis - mano priešas. Dėl to man ir brangus patarimas "mokėk gyvent pats savyje..."
    - Vis dėlto tamsta niekam nepraveri savo širdies? Kai kam gal ten labai būtų gražu ir miela...
    Jos balse skambėjo intymumo ir prisipažinimo gaidelės, bet Vasaris jau traukėsi atgal į save. Subdiakonato apžadai darė jaučiamą kiekvieną širdies pajudėjimą, ir jis jau pradėjo prikaišioti sau šitą intymų tete-a-tete su jauna gražia moterim, kurios vengti buvo jo pareiga. Ir jis kietai tarė:
    - Ne, panele Liucija. Nuo šiol mano kelias - vienatvė. Niekam su manim ne pakeliui, ir niekas neįeis į mano pasaulį, vis tiek, ar jis būtų ubagiškai skurdus, ar karališkai turtingas.
    Ji atmetė knygą į šalį ir primygtinai žiūrėjo jam į veidą. O kai prakalbėjo, jos balsas buvo tylus ir žemas:
    - Kalbėkim atvirai: nė viena moteris ir niekad?
    - Nė viena... niekad...
    - Šiandien - taip. Bet dėl ateities tamsta per daug savim pasitiki.
    - Panele Liucija, kaip aš galėčiau eiti kunigystėn, abejodamas dėl savo ateities?
    Liudas pakilo iš savo vietos ir perėjo porą kartų per seklyčią. Jis laukė, kad pakils ir Liucė. Tuomet jis būtų pakvietęs ją eiti į sodą, į Aušrakalnį arba pasižiūrėti, kaip kerta rugius. Bet ji pasiliko besėdinti prie stalo ir nekreipė nė mažiausio dėmesio į klieriko nerimavimą. Po ilgokos nejaukios pauzos ji vėl prabilo:
    - Taip, taip... Vienystės apoteozavimas... Ką gi? Poezijoj tai gražu ir kilnu. Net ir didinga. Bet gyvenime visa tai kitaip atrodo. Tamsta juk žinai. kad ir tų eilių autorius gyvenime anaiptol nebuvo į save nugrimzdęs atsiskyrėlis, bet nepaprastai draugingas, kalbus ir sąmojingas žmogus, vienystės nekenčiąs ir negalįs jos pakelti. Jo eilėraštis - galbūt momento nuotaika, filosofinis aforizmas, kontrastų žaismas, poetinė poza, o tamsta daraisi iš jo elgimosi kodeksą!
    Niekad Vasaris dar nebuvo girdėjęs iš Liucės tokių griežtų ir rimtų žodžių. Tai jau buvo panašu į puolimą. Ir jis pasiryžo gintis.
    - Kodėl tamsta būtinai manai, kad aš elgiuosi pagal kokį nors kodeksą, o ne iš savęs ir savaime? Kad tamsta pažintum tą gyvenimą, kuriame aš praleidau jau penkerius, galbūt jautriausius savo amžiaus metus, ir kad pažintum geriau mane patį, tikrai taip nemanytum.
    Ji karčiai nusijuokė.
    - Geriau pažinti tamstą patį? Labai ačiū! Bet kokiu būdu, prašau? Juk tamsta nuo manęs giniesi kaip nuo maro!
    Liudas nieko neatsakė. Jis žiūrėjo pro langą į sodą, kur iš vakarų įstriži jau saulės spinduliai lietė medžių kamienus ir glostė apgeltusią veją.
    O Liucė vėl pradėjo kalbėti:
    - Leiskime, kad tamsta iš prigimties užsidarėlis arba kad seminarija tokį padarė. Bet su tuo reikia kovoti, kunigėli Liudai! Ar tamsta nebijai, kad dar po keliolikos metų tokio gyvenimo pasidarysi atsiskyrėlis, originalas, apkartęs, vengiąs žmonių pesimistas arba netekęs širdies užkietėjėlis? Ir dabar tamsta dažnai esi nedrąsus kaip vaikas ir bailus kaip zuikis, nežiūrint vis dėlto didelės pažangos, kurią tamsta padarei paskutiniaisiais metais. Prašau dovanoti už tokius palyginimus ir visą mano akiplėšiškumą. Bet man gaila tamstos, gaila tamstos gabumų!
    Jisai atsitraukė nuo lango ir atsistojo kitame stalo gale.
    - Aš žinau, kad kunigystė pareikalaus iš manęs didelių aukų. Bet į savo ateitį aš žiūriu šviesiau negu tamsta. Aš pažįstu kai kurias savo silpnybes ir žinau, kad mano išsigelbėjimas išsižadėjime ir vienystėj.
    - Tokiu būdu stok tamsta į vienuolyną. Ten galėsi graužtis ir kentėti niekieno nekliudomas ir apsaugotas nuo pasaulio pagundų. Čia gi reikia tokių kunigų, kurie jaustųsi pakankamai stiprūs palaikyti santykiam su žmonėmis, kurie nebijotų paguosti savo artimą, nors tuo artimu būčiau ir aš pati. Jeigu tamsta bėgsi nuo žmonių ir kentėsi dėl kiekvieno menkniekio, koks iš tamstos bus kunigas?
    - Panele Liuce! Kunigo užsidarymas nuo pasaulio ir jo vienystė nekenkia jo darbui žmonėse. Jis gali teikti krikščioniškos paguodos kiekvienam, neprarasdamas dvasiškiui tinkamos ir privalomos pozicijos.
    Bet ji nenorėjo su tuo sutikti.
    - Ar ne per daug teoretiškai galvoji, kunigėli Liudai? Tikėk tamsta, kad aš esu gana pastabi ir, ilgą laiką gyvendama klebonijoj, mačiau, kaip kunigo pareigos atsiliepia į jo gyvenimą. Tamsta vaizduojiesi, kad tai, ką atlikinėsi kaip kunigas, nelies tamstos kaip žmogaus - kaip jauno žmogaus, be to, gana gražaus, simpatiško, įdomaus ir dar poeto, turinčio jautrią širdį, svajingą sielą ir lakią vaizduotę?
    Liudas nekantriai patraukė pečiais:
    - Jeigu taip ir būtų, tai kas iš to?
    - Iš to tas, kad tamstos darbas bus šimteriopai sunkesnis ir pavojingesnis, o tamstos pasirinktoji išsižadėjimo ir vienystės taktika - nepakankama, klaidinga. Pavyzdžiui, taip: tamsta bijai moterų - taip, bijai - ir manęs bijai! O dėl savo ypatybių turėsi jų aplink save daugiau negu reikia. Šių dienų gyvenimo aplinkybės leidžia jom brautis į visas gyvenimo pozicijas - įsibraus ir į tavąsias. Leiskime, kad viena iš tų akiplėšų įsimyli tamstą. Ji ima ieškoti susiartinimo su tamsta pirmiausia dvasiškų reikalų srity: dažnos išpažintys, abejonės, patarimai, gailestingumo darbai, organizacijos, choras - viskas, kur tik siekia tamstos kunigiškos pareigos ir veikimas. Tamsta savo penitentės reikalais pirmiausia rūpinsies kaip kunigas, bet, parėjęs namo, imi ją prisiminti kaip jaunas žmogus ir kaip poetas. Štai tamstai pradžia kovos, kurią vargu atlaikys išsižadėjimo ir vienystės tvirtovė.
    - Visa tai spėliojimai, panele Liucija. Visa tai gali būti, bet gali ir nebūti. Apie tai aš esu girdėjęs ir seminarijoj. Ten mus ir mokė, kaip su tokiais pavojais kovoti. Būtų man įdomu išgirsti ir tamstos patarimas.
    Liucė pažiūrėjo į subdiakoną nustebusi ir šyptelėjo.
    - Patarimas?! Viešpatie!.. Cha cha!.. Ar nenori tamsta ir mane į dvasiškus tėvus įrašyti? Jei taip, tai štai mano patarimas. Mesk tamsta tą savo užsidarymą, tą liūdesį, tą nusižeminimą ir baimę! Eik į gyvenimą pakelta galva ir atvira širdžia. Savo širdies vis tiek nenumarinsi. Priimk gyvenimą kaip būtenybę, bet manyk, kad geriau nė negalėjo būti. Nieko nesibijok, nieko nesigailėk ir dėl nieko nesisielok. Tai nėra mano pačios rastos mintys, bet manau, kad jos būtų tamstai naudingesnės negu Tiutčevo "Silentium".
    Niekad Vasaris nebuvo girdėjęs tokių patarimų. Seminarija jį mokė, kad nuo pasaulio reikia atsiskirti, o nuo pavojų bėgti arba kovoti su jais malda ir pasninku. Jisai atsiskyrė nuo pasaulio, nuo pavojų bėgo ir su jais kovojo, bet viename savo sielos klode jis užsidarė ir nuo seminarijos mokslo. Ten pasislėpė ir jo pasaulio ilgesys, ir laisvės geismas, ir meilės svajonės, ir daugelis maištingų minčių. Eit į gyvenimą su atvira širdžia? Bet tuomet visa tai prasiverš kaip pavasario upė ir jo kunigiško charakterio bruožus nuplaus kaip smėly išbraižytą piešinėlį.
    Liudas Vasaris nuleidęs galvą stovėjo prie galo stalo, o auksuotas brevijoriaus kampas dvilypavosi ir slidinėjo jo akyse. Paskui jis pasižiūrėjo į Liucę, kuri domiai sekė jo išraišką, ir tarė lėtu, bet tvirtu balsu:
    - Per vėlu.
    Tą dieną jiedu jau nepasakė vienas antram nieko reikšmingesnio. Ji išvažiavo, dar kartą prašydama jį atsilankyti į jos sutuoktuves. Jis pasižadėjo.
    Sutuoktuvės įvyko sutartą dieną, iš anksto numatyta tvarka. Svečių kviesta nedaug. Liucė spyrėsi, kad jų būtų kuo mažiausia.
    Šeštą valandą būrelis žmonių, pusbalsiu šnekučiuodami, iš klebonijos patraukė į bažnyčią. Visą bažnytkaimį momentaliai apskrido žinia, kad "jau". Pusė bažnyčios prigužėjo smalsuolių pažiūrėti tokio garsaus šliūbo.
    Zakristijonas, laužydamas aiškų jaunosios įsakymą ir rizikuodamas savo ausimis, padarė viską, kad bažnyčia darytų didelės iškilmės įspūdį. Visoki atliekami klebonijos audiniai bei mezginiai, net kilimėlis iš klebono palovės, dekoravo presbiteriją. Altorius skendėjo gėlėse, ir visoj bažnyčioj degė tiek žvakių, kiek pavyko surankioti žvakidžių. Du stiprūs vyrai buvo pristatyti prie vargonų dumplių, o pats vargonininkas su surdutu ir baltu kaklaraiščiu, atidaręs visų balsų registrus, laukė tik ženklo užgulti klaviatūrai.
    Liucės akys žybtelėjo pykčiu, bet komiškasis visos tos ruošos bruožas paėmė viršų. Ir ji pasitenkino rūgščia grimasa:
    - Kaip pirmos rūšies egzekvijos... Fi!
    Bet visi matė, kad ji nepyksta. Daktaro Brazgio ir zakristijono širdis užplūdo džiaugsmo banga. Klebonas Kimša jau vilkosi kamžą ir dėjosi kapą, o klierikas Vasaris vartė ritualo lapus.
    Jaunieji ir keletas palydovų jau stovėjo prie altoriaus. Liucė buvo apsirengusi paprastu juodu kostiumu ir su juoda kepuraite. Tas be galo stebino visus bažnytkaimio smalsuolius, o davatkas net piktino. Be baltos suknelės, be meliono ir vainikėlio - ir dar klebonijos panelė! Nusivylimas buvo didelis.
    Bet dar didesnis nusivylimas buvo stebėtis, kad iš jaunosios akių neišriedėjo nė viena ašara. Smalsuoliam atrodė, tarsi ji neatsisveikintų su savo mergyste, tarsi ji nepriiminėtų sakramento, o atlikinėtų tik kokį paprastą, kasdienį reikalą.
    Po sutuoktuvių visi juodu sveikino, linkėjo daug laimės, ilgo gyvenimo ir visokių Dievo gėrybių.
    Liudas Vasaris, dėdamasis prie anksčiau išreikštų linkėjimų, paspaudė jai ranką nieko netardamas.
    Per vakarienę kartu su kitais jis gėrė tostus jaunųjų laimei.
    Parvažiavęs namo, jis jautė savyje ir apie save didelę tuštumą. Jis apatiškai leido dieną po dienos, bijodamas gilintis į save ir paieškoti tos keistos savijautos priežasties. Jis neteko entuziazmo ką nors dirbti, kam nors pasiryžti. Ir jis lūpomis skaitė savo brevijorių, ne visuomet žinodamas, ką jisai skaito.
    Ir tą vasarą jis laukė, kad greičiau pasibaigtų atostogos.
    Jis norėjo grįžti į seminariją.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page