r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XX

    Jei Liudas Vasaris būtų daugiau domėjęsis savo išvaizda arba jeigu jis būtų sugebėjęs iš šalies į save pažvelgti, tai jis, be abejo, būtų maloniai nustebęs, matydamas, kokią atmainą jame padarė ketveri seminarijoj praleisti metai. Iš menko, paliegusio bernioko jisai pasidarė nors laibas, bet tiesus ir aukštas vaikinas, gana gražus ir iš sudėjimo, ir iš veido. Sutana ant jo dabar jau nebekarojo kaip ant žagaro, bet, gerai pasiūta, lygiai ir gražiai gulėjo apėmus jo stuomenį. Dėl to kai jisai vėl pasirodė parvažiavęs savo parapijos bažnyčioj, davatkos, kaimynai ir pažįstami nusprendė, kad iš Vasariuko išeis gražus kunigėlis. O kur nors per atlaidus, kur jam tekdavo būti, prašmatnesnės mergelės, ypač turėjusios artimesnių pažinčių su dvasiškiais ir klebonija, leisdamos per akis procesijos dalyvius, meiliu žvilgsniu palydėdavo tą laibą, aukštą, melancholiško veido jauną kunigėlį.
    Bet pats Liudas Vasaris ilgą laiką ir apie savo išvaizdą buvo tokios pat menkos nuomonės, kaip ir apie viską, kas eina iš jo paties ir yra jo paties. Šitas nepasitikėjimas savim turbūt buvo susijęs dar su ankstyvaisiais vaikystės atsiminimais ir įspūdžiais, kurie paveikė jo didelį, kuone liguistą jautrumą. Jis ilgą laiką atsimindavo, kaip jį, dar visai mažą, šventadieniais tėvai vesdavosi į bažnyčią ir takeliu liepdavo eiti pirm jųjų. Jis jausdavo ant savęs kritiškus tėvų žvilgsnius, jam darydavos nepatogu, jis netekdavo judesių laisvumo, jis įtraukdavo galvą, jis nežinodavo, ką daryti su rankomis ir kaip statyti kojas. Ir tuomet tėvų pašnekesys jį visiškai pribaigdavo.
    - Dievas žino, kas išaugs iš to mūsų vaiko, - susirūpinusiai sakydavo motina. - Menkas, liesas, nei jis paeiti moka, nei jis nieko...
    - Netikėlis, kas išaugs! - piktai atsiliepdavo tėvas, jau aiškiai kreipdamasis į Liuduką. - Antai kitų vaikai - net miela žiūrėti: linksmi, greiti, bėgioja, šneka,- o čia kaip koks senis ar paliegėlis!..
    Mažas Liudukas tada nekęsdavo savęs ir savo nevikrumo, bet jis jokiomis pastangomis negalėdavo nusikratyti jį apėmusio sustingimo. O tėvam nematant jis būdavo greitas ir vikrus vaikas. Bet jis to nežinojo, nes tuomet jo niekas nepagirdavo. Iš savo gerų, jį mylinčių, bet rūsčių tėvų jis beveik niekad nėra girdėjęs pritariančio, padrąsinančio žodžio, o nė viena proga nebuvo praleista jam išbarti, prikišti jo nepasisekimam ir tariamam jo menkumui.
    Pirmieji dveji treji seminarijoj praleisti metai šitą jo charakterio bruožą dar labiau pagilino. Niekad Vasario širdy nebuvo taip gyvai jaučiamas savo menkumo jausmas kaip tais metais. Tas fizinis ir moralinis lankstymasis prieš vyresnįjį, ta puritoniškai skiepijama nuodėmės baimė, ta visomis spalvomis piešiama žmogaus gyvenimo menkystė, tas antprigimtinių veiksnių absoliutinimas - visa tai jo trapiai kompleksijai būtų buvę nepakeliama, jeigu ne jo sugebėjimas pabėgti į save, izoliuotis, maištauti ir svajoti.
    Ketvirtaisiais metais įvykęs jame persilaužimas davė jam daugiau iniciatyvos ir pasitikėjimo savimi, bet savo išvaizdą jis ir toliau menkai vertino. Kai kada pamąstęs apie tai, jis klausdavo savęs, kaip galėjo atsitikti, kad Kleviškio klebono giminaitė, tikra gražuolė, parodė jam, o ne kam kitam, tiek daug simpatijos. Ir dabar, dvejiem metai praslinkus po paskutinio jų pasimatymo, jis buvo linkęs manyti, kad tai buvo vien tik jos vaikiškas žaidimas, jei ne klasta.
    Bet netolimi tos vasaros įvykiai parodė, kad jis klydo, taip įvertindamas ir ją, ir save, ir jųdviejų santykius.
    Antrą atostogų sekmadienį klierikas Vasaris gavo nuo Kleviškio klebono pakvietimą atsilankyti pas jį per šventą Oną, nes tą dieną bus švenčiamos jo 50 metų amžiaus ir 25 metų kunigavimo sukaktuvės. Reikalas buvo rimtas. Kunigas klebonas Kimša buvo garbės žmogus ir neatsilankymą į tokią iškilmę, be abejo, palaikytų įžeidimu.
    - Štai kada būtų buvę pravartu keliauti į Vilnių! - manė sau klierikas Vasaris. - Na, bet nieko nepadarysi, teks važiuoti. Pagaliau ką? Šventė, daug svečių, nebus progos jokiom intymiom su "ja" kalbom. Pasisveikinsim, tarsim porą sakinių, įsimaišys kas nors trečias, ir atlikta. Tai ne dviese ant kalnelio arba sodely.
    Jis važiavo į Kleviškį rūpestingiau apsitaisęs, užsimovęs mankietus ir užsidėjęs naują, ne ant sprando, bet po kaklu susegamą apikaklę. Tokias apikakles išdrįsdavo užsidėti tik vyresnių kursų pažangesnieji klierikai, ir tai tik atostogų metu.
    Kelyje jo nuotaika buvo pakilusi. Jis negalėjo atsiginti minčių apie Liucę. Pasimatyti su ja jis ir bijojo, ir norėjo. Veltui jis stengėsi save nuraminti ir pažiūrėti į tai kaip į paprasčiausią kasdienišką dalyką, o į jų pažintį kaip lengvą ir greit praeinamą linksmo momento žaismą, vaikiškumą arba daugiausia kvailystę. Atmintis ir širdis liudijo jam visai ką kita. Ir prieš porą metų jos tarti ant kalnelio žodžiai vėl ėmė skambėti Vasario ausyse.
    Klebonijoj pasitiko jį klierikas Petryla, vyriausias klebono "pilstytojas" - taip vadino jį juokaudami svečiai.
    - O, Liudas! Sveikas gyvas, seniai pas mus nematytas! Na, kaip tau patinka šiandien Kleviškis?
    Kleviškis tikrai buvo nepaprastai pasipuošęs. Šventoriaus ir bažnyčios durys - apipintos vainikais, o klebonija stačiai skendėjo žalumynuose ir gėlėse. Nors tai buvo ne atlaidai, tik paprastas sekmadienis, bet viskas atrodė dar iškilmingiau negu per didžiausius atlaidus.
    Vasaris tuoj nuėjo sveikinti klebono ir pareikšti savo linkėjimų.
    - Neužmiršk, - įspėjo jį Petryla, - kad mano klebonas nuo šiandien kanauninkas.
    Iš tiesų, sukaktuvių proga vyskupas apdovanojo kunigą Kimšą garbės kanauninko titulu.
    Jubiliatas buvo puikiai nusiteikęs ir Vasario atsilankymu, sveikinimais bei linkėjimais atrodė labai patenkintas.
    - Ačiū, ačiū! - kalbėjo, neduodamas bučiuoti rankos, bet pats apglėbdamas Vasarį. - Na, gerai, kad nepasididžiavai atsilankyti. Juk, brač, pasirodo, tu esąs poetas! Ir pats skaičiau. Bravo, bravo! Na, na, nėr ko čia gėdintis! Myliu visokius artistus, literatus ir poetus. Pats kadaise, būdamas tavo metų, bandžiau.
    Vasaris tikrai susigėdo šitokiu viešu jo paslapties atidengimu. Jam atrodė, kad ir klebonas, ir visi kiti širdyje juokiasi iš jo poezijos ir pretenzijų: irgi mat atsirado poetas!..
    O klebonas gyrė jį toliau:
    - Išaugai ir sutvirtėjai! Ir mina jau neblozna, kaip prieš dvejetą metų. Ė, per jaunas tu stojai į seminariją, o dar su talentu. Reikėjo bent gimnaziją baigti, apie panaites pasisukti, ot, tada tai būtum buvęs poetas!
    Šitie linksmi žodžiai pataisė Vasario ūpą, ir jisai, norėdamas padaryti klebonui malonumą, tarė:
    - Matau, kad ir man, išsižadėjus poezijos, teks sekti kunigo kanauninko pavyzdžiu.
    Bet kanauninkas nusitvėrė Vasarį už rankos, reikšmingai mirktelėjo viena akim ir prabilo pusiau rimtai, pusiau juokaudamas:
    - Sekti mano pavyzdžiu, brač, tau nepatariu. Nes, užuot tapęs garbės kanauninku, gali visą amžių pasilikti be garbės vikaru.
    Tuo tarpu įėjo naujų svečių, ir Vasaris pasitraukė į šalį. Buvo čia keli jam pažįstami kunigai, pora klierikų, keletas niekad nematytų ponių ir ponų, iš toliau atvykusių dalyvauti klebono sukaktuvių šventėj. Bet Liucė nė karto nepasirodė.
    Netrukus suskambino sumai, ir visi ėjo į bažnyčią. Celebravo pats jubiliatas, klierikai sudarė asistą, bet Vasaris laimingai išsisuko nuo bet kokios pareigos prie altoriaus. Jis klūpojo klaupkoj prie zakristijos ir sekė iškilmingų pamaldų eigą. Kitoj pusėj, prieš jį, klausė mišių garbingesni parapijonys ir atvykę iš toliau svečiai.
    Čia Vasaris pamatė ir Liucę. Ji atrodė gerokai pasikeitusi, labiau subrendusi ir surimtėjusi. Visų pamaldų metu ji nė sykio nepažvelgė į Vasario pusę. Jisai gi ir nenorėdamas matė ją prieš save. Nežinia, ar dėl šios, ar dėl kurios kitos priežasties jis jautėsi išsiblaškęs ir niekaip negalėjo susitelkti, kaip to reikalavo vietos ir momento šventumas.
    Nejučiomis jo mintyse atgijo visa susitikimo ir pasisveikinimo su jubiliatu scena klebonijoje. Praėjus pirmajam drovumo jausmui, kanauninko pagyrimas jam dabar buvo jau malonus. Jį pavadino poetu... Liucė, be abejo, irgi žino, kad jis rašinėja ir spausdina eiles. Vikaras kunigas Trikauskas taip pat... Trikauskas dabar jau nežiūrės į jį iš aukšto pro savo pensnė ir netakšnos per petį... Be to, jis, Liudas, dabar jau penkto kurso klierikas, ne koks pirmametis... Klebonijose jį laiko jau beveik tikru kunigu.
    O klebonas kanauninkas vis dėlto simpatingas žmogus. Bet ką reiškia jo tas žvilgsnis ir tie, rodos, rimti, tik juoko pridengti žodžiai: "sekti mano pavyzdžiu tau nepatariu, nes, užuot tapęs garbės kanauninku, gali visą amžių pasilikti be garbės vikaru"?.. Dėl ko? - klausė savęs klierikas Liudas. Kas per paslaptis glūdi jubiliato praeity? Pora paskalų apie kunigo Kimšos praeitį buvo pasiekę ir Vasario ausį, ir dėl to kanauninko žodžių mįslė darėsi dar painesnė. Gal jis turėjo minty savo pamėgimą išgerti? Vasaris pažinojo porą tokių amžinų vikarų alkoholikų. Bet ne, čia turėjo būt kas kita. Kanauninkas Kimša sakėsi, jaunas būdamas rašinėjo eiles... Bet koki dar galėjo būti jojo nusikaltimai, kuriais jis nepatarė Vasariui sekti?..
    Paskui klieriko atminty suskambėjo kitas klebono sakinys: "reikėjo bent gimnaziją baigti, apie panaites pasisukti, ot, tada tai būtum buvęs poetas!.." Keistas senis!.. Lengva pasakyti: reikėjo...
    Čia Vasaris atsiminė, kad jo draugai dabar jau antro kurso studentai, - ir jam pasidarė gaila prarasto laisvo ir įdomaus studentiško gyvenimo, apie kurį jis girdėjo ir skaitė įvairių pasakojimų ir anekdotų.
    Per visą sumą sukosi klieriko Liudo galvoj tokios mintys, o prieš akis kartas nuo karto pasirodydavo gražus klebono giminaitės profilis.
    Po sumos ir pritaikyto iškilmei pamokslo jubiliatas su svečiais grįžo į kleboniją. Liucė šį kartą buvo salione. Vasaris matė ją besikalbančią su nepažįstama ponia ir laukė progos pasisveikinti. Visos jo baimės dingo, ir apie jokį pavojų jis daugiau nemąstė. Su ja pasisveikinti ir pasikalbėti jam atrodė visai paprastas ir net reikalingas dalykas.
    Pagaliau ji pasitraukė nuo ponios, ir Vasaris žengė priešais.
    - Panele Liuce, mačiau tamstą bažnyčioj, bet pasisveikinti dar neturėjau progos. O taip seniai matėmės! Kaipgi tamsta gyvuoji?
    Jis manė, kad ji ims prikaišioti dėl ilgo neatsilankymo arba kaip kitaip parodys jų buvusios pažinties artimumą, bet ji visai atvirai padavė jam ranką ir maloniai, šiltai šyptelėjo.
    - Ačiū tamstai. Gyvuoju neblogai. Nors per daug girtis negalėčiau. Būdavo visokių valandų. Mūsų gyvenimas iš viso čia gana skurdus ir neįdomus. O kaipgi tamsta laikaisi? Juk beveik dveji metai, kaip nesimatėme.
    Jos veide ir šypsny buvo daug paslėpto liūdesio, o balsas skambėjo gilesniais, anksčiau negirdėtais tonais. Vasaris nustebo tokia atmaina. Jis buvo pasiruošęs gintis nuo jos šiokių ar tokių, gero ar blogo ūpo užpuldinėjimų, bet kaip reaguoti į šitokį nuolaidumą, jisai nežinojo. Pripratęs ją matyti ir vaizduotis padykusiai linksmą arba užgaulią ar net piktą, jis dabar varžėsi jos švelnumo ir melancholiškos nuotaikos.
    Ji nustebo išgirdusi, kad Vasaris pereitas atostogas labai trumpai buvo namie, kad važinėjo į Vilnių ir į Trakus. Jiedu kalbėjosi kaip du ilgesnį laiką nesimatę pažįstami, bet niekas iš to pasikalbėjimo nebūtų galėjęs spręsti, kad jųdviejų pažintis buvo jaudinusi ir tebejaudino jųdviejų širdis ir kad jiedu tiek daug buvo apie vienas kitą svajoję. Tuo tarpu paprašė pietų.
    - Tamsta būsi netolimas mano kaimynas, tik kitoj pusėj stalo, - parodė jam vietą valgomajam.
    Taip susėdę, kalbėtis jiedu negalėjo, nes ji buvo arčiau prie savo dėdės. Užtat Vasaris, kartu su kitais domėdamasis, kas dedasi aplink jubiliatą, nuolatos matė ją prieš save, tuo tarpu kai ji, norėdama pamatyti Vasarį, turėjo truputį grįžtelėti atgal.
    Ir grįžtelėdavo. Klierikas Liudas kartas nuo karto pro stalo gėlių bukietą susitikdavo su jos žvilgsniu ir kiekvieną kartą įsitikindavo, kad šitokio jos žvilgsnio seniau jis nebuvo matęs. Jos akyse buvo ir liūdesio, ir nerimasties, ir atvirumo, ir varžymosi. Kai kada jos žvilgsnis, susitikęs Vasario akis, tučtuojau pabėgdavo, kai kada jose pasilikdavo tol, kol jis nukreipdavo savąjį.
    Taip ji intrigavo jį per visus pietus, ir jam tapo aišku, kad pirmojo jųdviejų pasikalbėjimo mandagus oficialumas buvo dirbtinis ir vargiai galės pasikartoti, vėl abiem susitikus.
    Pietūs tęsėsi ilgai. Daug buvo kalbų, sveikinimų ir linkėjimų, bet Vasario dėmesio visa tai netraukė. Jisai sprendė klausimą, kaip grąžinti Liucei gerą nuotaiką, ką jai pasakyti, kad ji būtų vėl linksma ir nebeliūdėtų. Jis sielojosi, matydamas ją kenčiančią, ir kažkodėl jautėsi dėl to esąs pats kaltas. Šitokiai situacijai Liudas Vasaris nebuvo pasiruošęs. Ir tas jausmas, ir Liucės elgesys jam buvo nauji dalykai - ir dėl to jis nė nepasijuto, kaip "pavojingoji pažintis" veržėsi į jo širdį pro kitas duris. Jis galėjo atstumti Liucę flirtuojančią, prisimeilinančią, šiaip ar taip jį atakuojančią, bet Liucės nuliūdusios, kenčiančios, baikščios jis nepajėgė atstumti.
    Per pietus gerokai gerta. Nuotaika kilo. Lėkščių ir peilių barškėjimas darėsi garsesnis, kalbos gyvesnės. Klierikas Petryla, pripildęs svečiam nežinia kelintą kartą ištuštintus stiklelius, prisėdo valandėlę prie Vasario ir, kumštelėjęs į šoną, parodė akimis klebono giminaitę:
    - Ar tu pastebėjai, Liudai, kokia Liucė šiandien apsiblaususi?
    - Tiesa, - tarė Vasaris, - ji labai pasikeitusi. Ji dabar visada tokia?
    - Beveik. Jau ji nuo pernai vasaros kaip nesava. Aš manau, kad viską tos vedybos daro.
    - Kaip tai?
    - Daktaras Brazgys, matai, nori klausimą galutinai išaiškinti ir šį rudenį gal jau ir susituokti. O ji nieko aiškaus neatsako. Vis vilkina.
    - Matyt, nemyli, - nejučiomis išsprūdo Vasariui.
    - Na, prisipažink, Liudeli, - neatstojo Petryla,- juk judu vis dėlto simpatizuojatės. Dabar gali pasisakyti, kada jau viskas baigta, tiesa?
    - Žinoma...
    Bet Liucė pajuto, kad jiedu apie ją kalba, paėmė stiklą vyno ir, tarsi tyčiomis demonstruodama Petrylai, kilstelėjo Vasariui, nusišypsojo ir nugėrė pusę.
    - O, o! Laikykis, Liudai! - sušuko Petryla. - Dar, matyt, ne viskas baigta! - ir nuėjo papildinėti stiklų.
    Vasaris į užgėrimą atsakė ir išlenkė savąjį iki dugno. Ilgas žvilgsnis ir meilus nusišypsojimas buvo geriausias jam už tai padėkojimas. Linksma puotos nuotaika ir pro gėlių bukietą siunčiami žvilgsniai jau buvo pradėję jį sukti į linksmo nerūpestingumo sūkurį. Sugavęs momentą, jis jau nuo savęs kilstelėjo jai stiklą, ir jiedu vėl išgėrė sutartinai. Šitas susigėrimas ištirpdė paskutinius klierikiško baikštumo ledus. Jis tuoj pamatė, kad Liucės veidas atgijo. Jis jautė krūtinėj malonią šilumą ir norėjo, kad tie pietūs nesibaigtų kuo ilgiausiai.
    Bet pietūs jau tuoj turėjo baigtis. Jubiliatą sveikinti atsistojo apysenis ponas ir pabaigė savo kalbą, kviesdamas sudainuoti "Ilgiausių metų". Kažkas užtraukė "Ilgiausių metų", kiti pritarė, o pabaigę su vyno stiklais rankose apspito kanauninką asmeniškai su juo susidaužti ir palinkėti ilgo amžiaus, geros sveikatos ir laimės.
    Visiem nurimus, kalbėjo pats jubiliatas. Jis dėkojo už linkėjimus ir padarytą jam garbę, įskaitė save jau į senių skaičių, pasakė komplimentų jaunimui, suramino senius, įpindamas vienur kitur jumoro ir sąmojo sakinį. Kanauninkas Kimša kalbėti mokėjo. Taręs savo žodį, jis jau nebesėdo, bet paprašė svečius malonėti pereit į salioną atsigerti kavos.
    Visi subruzdo keltis, ir bendrame sumišime klierikas Vasaris nė nepajuto, kaip atsirado šalia kanauninko giminaitės.
    - Na, kaip? Tamsta nesigaili atvažiavęs? - prakalbino jį.
    - Ką tamsta!? - gynėsi jis. - Tokios smagios dienos dar niekad per atostogas aš nesu turėjęs.
    - Tiesa? O aš maniau, kad tamsta tiktai sunkią pareigą eini.
    - Anaiptol. Man labai malonu atlankyti kaimynus, ypač taip seniai čia nebuvus.
    Jis vėl pamatė liūdesį jos veide, kai, pažvelgus į jį, paklausė:
    - Na, ir ką tamsta naujo pastebėjai pas mus?
    - Pirmų pirmiausia tai, kad tamsta labai atsimainiusi. Jūs kažko liūdite, panele Liuce. Seniau to jumyse nebūdavo.
    Ji dar labiau surimtėjo.
    - Taip, tamsta. Aš stoviu kryžkelėj ir tiriu save. O gal ir ne save vieną. Manau, kad tamstai turbūt bent kiek pažįstamas tas jausmas. Juk tamsta, be abejo, taip pat tiri savo pašaukimą?
    - Taip, tiriu, - tyliai prisipažino Vasaris. - Tai yra labai sunkus dalykas. Na, bet aš nemaniau, kad tamsta ketintum į vienuolyną stoti? - juokais pridėjo.
    - Iš kur tamsta žinai? Gal ir apie tai aš mąsčiau... O tamsta jau išsprendei savo pašaukimo klausimą?
    - Dar ne visai...
    Vėliau jis gailėjosi šitų žodžių. Iš tiesų, kam jis taip pasakė? Juk jis jau buvo tvirtai pasiryžęs tapti kunigu. Be to, šitokis neaiškus atsakymas galėjo duoti progos vėl tvirtėti pavojingai pažinčiai.
    Tolimesnis jų pasikalbėjimas nutrūko, nes klebono giminaitė nuėjo pilstyti svečiam kavos. Prie Vasario priėjo kunigas Trikauskas ir neva prikaišiojančiu tonu sušuko:
    - O, nesuk tamsta mūsų Liucytei galvos! Juk ją, vargšę, ir be to jau apnyksta neišaiškinami ilgesiai... Ak, tie poetai! Ir kas galėjo prieš porą metų tikėtis? O moteriška širdis vis dėlto įspėjo.
    Liudui buvo nemalonu kalbėti su Trikausku šia tema, o dar labiau nemalonu patirti, kad ne tik Petrylos, bet ir vikaro akis, matyt, seka jo pažintį su Liuce. Brazgys, be abejo, taip pat šį tą nujautė. O gal ir klebonas numano, kur linksta jo giminaitės simpatijos? Iš tiesų, mažam bažnytkaimio, o dar mažesniam klebonijos pasauly vienintelės jaunos ir gražios mergaitės kam nors jaučiama simpatija negalėjo būti paslėpta nuo pavydžios vyriškių akies. Nė vienas iš jų, be abejo, jokių išvadų iš to nedarė. Tai buvo tik taip sau juokavimo arba pasierzinimo tema, įkyri patiem kaltininkam, o ypač jautriam Vasariui. Ir kad jis būt žinojęs, kad, jam nesant, Trikauskas, Petryla ir pats Brazgys dažnai juo pašiepdavo Liucę, jis nebūtų išdrįsęs čia nė atvažiuoti.
    Netrukus Liucė atnešė jiem kavos. Trikauskas, nuėjęs ieškoti cigaro, kažkur užkliuvo, ir jiedu vėl pasiliko dviese.
    - O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, - kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. - Tamsta ir pirmiau buvai nieko sau, tik labai dar vaikiškas, nepyk tamsta. Bet dabar jau nebeliko nė tos ydos. Kad nebūtum klierikas, visos mergaitės įsimylėtų.
    Vasaris nusijuokė:
    - Vadinasi, gerai padariau, kad įstojau į seminariją.
    - Argi tamsta taip bijaisi meilės? Vasariui apie meilę buvo drovu kalbėti, ir jis nieko neatsakė. O Liucė, žiūrėdama į jį, tarė:
    - O vis dėlto viena tamstą įsimylės ir turbūt bus labai nelaiminga.
    Kai ji tai sakė, jos balse suvirpėjo tokis tonas, nuo kurio jis staiga nebeteko drąsos. Jis nuleidęs akis maišė savo kavą, nerasdamas jokio tinkamo žodžio nutraukti nejaukiai tylai.
    Ir vėl pirmoji prabilo Liucė:
    - Rodos, dar taip neseniai aš tamstą pažinau tokį nedrąsų pirmo kurso klierikėlį, o dabar štai tuoj baigsi seminariją. Juk šįmet beveik paskutinės atostogos...
    - Ne, dar ne paskutinės, - pataisė Vasaris. - Dar bus vienos, pereinant į šeštą kursą.
    Bet ji tik ranka numojo:
    - Ė, tokios ten ir atostogos. Tamsta parvažiuosi jau gal koks diakonas, per dienas brevijorių skaitysi, o jokios moteries nė iš tolo neprisileisi!
    - Ne, dar nebūsiu nė subdiakonas, - gynėsi jis.
    - Kodėl? Juk penktame kurse daugelį šventina. Petryla sakosi jau būsiąs.
    - Manęs taip greit nešventins...
    - Kodėl?
    - Aš nelabai pamaldus ir ne visai ištikimas.
    Ir dėl šito atsakymo jis vėliau graužėsi. Jis būtų turėjęs patvirtinti, kad kitąmet tikrai viskas jau bus baigta.
    - Tiesa, gi tamsta poetas! - sušuko Liucė, bet tuoj pasigailėdama pridūrė: - Bet tai tamstai nesudarys jokių kliūčių. Tamstos ir eilės vis tokios rimtos, kilnios, apie idealus, apie tėvynę...
    Gėdos banga užliejo Vasario veidą, bet Liucė negailestingai kamantinėjo toliau:
    - Kodėl tamsta nieko nerašai apie meilę? Juk tai gausiausias poezijos šaltinis. Arba šiaip ką nors paprastesnio ir artimesnio mūsų širdžiai. Dabar vis tik idealai, idėjos, kaip kokiam pamoksle...
    Vasaris nusiminęs sriūbčiojo savo kavą, pasirengęs išsižadėti tų nelaimingų eilių, kurios jam dabar atrodė menkiausios, kokios tik gali būti.
    Bet ji pamatė jo susirūpinimą ir švelniai pasiteisino:
    - Bet tamsta nepyksi, tiesa? Aš su tamsta esu atvira, nes žinau, kad esi geras.
    Ir staiga Vasaris pats pajuto reikalą būti atviram ir pasidalinti su ja savo mintimis ir abejonėmis apie daugelį daugelį dalykų. Bet kaip? Šitam triukšmingam prirūkytam salione, kur kiekvienas galėjo prie jų prieiti arba bent iš tolo akimis juodu sekti. Ir jis iš tiesų pamatė iš anapus saliono pajuokiantį kun. Trikausko žvilgsnį. Susitikt vieniem?.. Bet draudžiamas dvasiškos disciplinos pirštas skaudžiai padrumstė Vasario atminty ir sąžinėj. Jo širdį sugniaužė šalta rezignacija, ir jis pamanė: ė, visa tai ne tau. Nei poeto kelias, nei intymus širdies praskleidimas, nei padrąsinąs meilės žodis ne tau. Tu liksi vienas, ir niekas tau nepadės nei džiaugtis, nei liūdėti.
    - Apie ką tamsta taip susimąstei? - paklausė ji.
    - Aš kažkodėl prisiminiau seminariją. Ten aš įpratau su nieku nesidalinti savo mintimis. Šiandien aš ėmiau šito įpročio gailėtis.
    - Kam tamsta taip greit jau seminariją atsimeni? Dar vos pusė atostogų praėjo. Beje, kodėl tamsta nė karto mūs nepakvietei į išleistuves?
    Ir staiga ji atgijo. Vasaris pamatė jos veide tą pačią išdykėlės išraišką ir šypsnį, tą patį juodų akių žybtelėjimą, kurs jį nuverdavo ir nudegindavo kaip žarija.
    - Žinai ką, Pavasarėli, šįmet galbūt paskutinė laisva tamstos vasara, o mano taip pat. Padaryk mum išleistuves, o paskui tebūnie, kas turi būti! Gerai?
    Vasarį pagavo keistas entuziazmas.
    - Puiku, panele Liuce!
    - Vadinasi, sutarta? Žodis?
    - Sutarta! Žodis!
    Jis grįžo namo iš to pokylio kaip apsvaigęs. Jo galvoj nebuvo nė vienos aiškios minties. Jis sukosi kažkokių miglotų lūkuriavimų chaose, bet tai buvo laimingiausia jo atostogų diena.
    Jis dar nemąstė apie tai, kaip vienu momentu gali sudužti per ilgą laiką kruopščiai statyta užtvanka, kuria jis norėjo sulaikyti savo širdies polėkį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page