r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XVIII

    Apie Liucę jisai gavo šiek tiek patirti, būdamas jau vėl seminarijoj. Sykį, vaikščiodami su Petryla, jiedu kalbėjosi, kaip kuris praleido atostogas. Petryla jam prikaišiojo, kad jis nė karto nebuvo atsilankęs Klevišky.
    - Matai gi pats, - teisinosi Vasaris, - kad negalėjau. Tik porą šventadienių buvau tėviškėj. Na, o kaip ten pas jus šįmet?
    - Nuobodu, žinai, buvo. Klebonas man ne kompanija, Trikauskas per didelis ponas - prie jo neprieisi, be to, Liucė gadindavo visiem ūpą kiekvieną šventadienį. Ji šįmet pasidarė baisi pikčiurna. Pikta kaip ragana.
    - Keista. O buvo tokia linksma panelė. Kas gi jai?
    - Tekėti laikas, o vyro neranda.
    - Ogi Brazgys. Jau šįmet, rodos, turėjo baigti?
    - Baigė ir sukosi apie Liucę kaip išmanydamas. Bet vargšui daugiausia nuo jos ir nukęst tekdavo.
    - Tai kaip bus su vedybom?
    - Nežinia. Jisai norėjo jau šią vasarą sužieduotuves padaryt, bet Liucė atsisakė. Tegu, girdi, pirma kur nors įsikuria, o paskui žiūrėsime.
    - Tai vis dėlto kas nors išeis?
    - Gal ir išeis.
    Klierikas Vasaris nuo seniai buvo apsipratęs su mintimi, kad Liucė greičiausia ištekės už Brazgio, bet kada tik išgirsdavo tą žinią iš kitų, ji kiekvieną kartą skaudžiai gnybteldavo širdį. O juk jis buvo pasiryžęs net nutraukti jos pažintį ir pats norėjo, kad iki kitos vasaros ji ištekėtų už Brazgio. Ir atvirkščiai, jam buvo malonu išgirsti, kad Liucė per vasarą buvusi blogai nusiteikus, nes jautėsi pats esąs to priežastis. Klieriko Vasario elgesy ir jausmuose reiškėsi visa eilė prieštaravimų, kurie rodė, kad pavojingoji pažintis anaiptol dar nėra baigta, o juo labiau išgyventa ir pamiršta. Apie tai nusimanė ir jis pats, bet, turėdamas prieš akis ilgus mokslo metus, tikėjosi, kad iki ateinančių atostogų viskas bus baigta ir išgyventa. To jis nuoširdžiai sau linkėjo.
    Kartą jis, nerimasčio pagautas, svarstė, kaip nepaprastai greitai, beveik nepastebimai, išėjo jau pusę seminarijos. Net daugiau negu pusę, nes paskutinieji metai nepilni, visas mokslas išeitas, daugelis to kurso klierikų jau būva priėmę aukštesnius subdiakonato arba diakonato šventimus, išrinktieji išvažiavę į Akademiją, o likusieji jau jokių atmainų savo pašaukimui nelaukdavo.
    - Vadinasi, man paliko vos dveji pilni metai, - mąstė vienas sau klierikas Liudas. - Viešpatie, kaipgi tad? Kas gi aš per kunigas? Juk many beveik nėra jokios atmainos...
    Ir jis nutarė paimti save į rankas.
    - Reikia mesti viskas, - tarė jis sau,- kas blaško mano dvasią ir kliudo susitelkti religiniam gyvenimui. Per atostogas aš ištesėjau savo pasiryžimą ir žengiau gerą žingsnį priešakin. Dabar reikia irtis pirmyn. Nes dvasinio tobulinimosi kely sustojimų nėra: kas neina pirmyn, tas rieda atgal. Lig šiol aš vaduodavausi tik greit praeinančiais momento užsidegimais, bet nebuvau pasiryžęs ilgam ir atkakliam budėjimui. Pradėdamas antrąją seminarijos mokslo pusę, aš tokį pasiryžimą laikau pirmuoju savo uždaviniu.
    Ir jis pradėjo uoliai šį nutarimą vykinti. Jis stengėsi gerai atlikti visus dvasiškus pratimus: meditacijas, sąžinės perkratymus, išpažintis, maldas. Nelengvai jam tai duodavos. Kaip anksčiau, taip ir dabar jisai nejausdavo dėl to jokios paguodos, jokio dvasios pasitenkinimo. Tai buvo pareiga, darbas. Sunkus darbas, daugiau nieko. Jis vargino save, stengdamasis sukoncentruoti dėmesį į skaitomų meditacijų punktus, kurie jo protui ir širdžiai nieko nesakė, nes visa tai jau buvo girdėjęs daugelį sykių. Bet kartu jį mokė, kad tos tiesos ir paslaptys esą tokios gilios, jog per visą gyvenimą negalima būtų išsemti vis naujo jų grožio ir dvasinio peno.
    Ir jį kankino klausimas: kodėl jis nieko to neranda?
    Jis jau paliovė per išpažintį klausti dvasios tėvo patarimo, nes atsakymas jau per gerai buvo žinomas. Bet savo širdy jis negalėjo su tuo sutikti.
    Vadinasi, ką? Dievas jį bando ar nori daugiau nuopelnų jam sutaupyti? Ne. Dievas galėjo bandyti šventą Tomą, šventą Ignacijų ar kurį nors kitą žmonijos pavyzdį, bet kad jį, Liudą Vasarį, Dievas tyčiomis bandytų, jis nenorėjo tikėti. Jis Dievą suprato kaip begalinį dvasinės šviesos, šilumos, meilės ir visokio gėrio šaltini. Kas prie jo artinasi, savaime turi jausti tą šilumą ir šviesą. Jis to nejautė, vadinasi, jo siela dieviškiem dalykam buvo nejautri. Koks iš jo tad bus kunigas?
    Bet štai vieną kartą atėjo jam į galvą mintis, kad ir jis savo tikėjimui pažadinti turi griebtis visai išimtinų, individualiniu priemonių.
    Keletą kartų atsitiko, kad šeštadieniais, kada klierikai eidavo išpažinties, Vasaris atlikdavo tą pareigą beveik paskutinis, ir jam tekdavo likti koplyčioj visai vienam. Jis ir anksčiau jau buvo pastebėjęs, o dabar visai aiškiai patyrė, kad tuščia koplyčia turi savotiškos nuotaikos, kuri apsemia širdį maloniu jaukumu ir ramybe. Ir štai tuo metu, kai jis buvo ypatingai susirūpinęs auklėti savy pamaldumą ir kovoti su dvasios atšalimu, subrendo jame sumanymas panaudoti tą tuščios koplyčios nuotaiką religiniam sentimentui pakelti.
    Po vakarinių poterių, prieš einant gulti, kokiu pusvalandžiu anksčiau jisai grįždavo į koplyčią ir, atsisėdęs kur nors tamsiausioj kertelėj, lūkuriavo stipresnių emocijų. Ir sulaukdavo. Visa koplyčia skendėjo apytamsoj. Vienintelės prieš altorių aliejinės lempos šviesa tiesiogiai siekė tiktai lubas, bet, tuojau sulaikyta raudono stiklo, skleidėsi po erdvę švelniais pustoniais, vos vos praskiesdama nakties tamsą. Tik pripratusi akis galėjo išskirti atskirus daiktus. Čia ir dieną būdavo tylu kaip kape, o vėlyvo vakaro metu ta tyla virsdavo jau stačiai tylos simfonija. Milžiniško storumo senovės vienuolyno sienos ir gaubti skliautai saugojo ją nuo kiekvieno laukujo garso. O jei kuris tolimas aidesys ir užklysdavo, tai tik tam, kad ta tyla atrodytų dar gilesnė, dar paslaptingesnė ir būtų dar jautriau jaučiama.
    Toji apytamsa ir tyla veikdavo nervus, ir klierikas Vasaris po trumpo laiko pajusdavo savy susijaudinimą ir pakilusią nuotaiką. Dažniausiai jo dėmesys būdavo nukreiptas į didžiulius šv. Aloyzo ir šv. Stanislovo paveikslus, kurie nuo pirmos dienos kadaise buvo padarę jam neišdildomą įspūdį. Svirduliuojant aliejinės lempos liepsnelei, tie šventieji tarsi atgydavo, o jų veidai, čia nušvisdami, čia apsiniaukdami, gaudavo naujos, dieną nematytos išraiškos.
    Klierikas Liudas, sėdėdamas savo kertelėj, stebėdavo tuos šventuosius, gyvendavo tų šešėlių ir tos tylos įspūdžiais, gal nejučiomis gėrėdavosi ir savo tokio elgesio nepaprastumu. Jokia mintis nedrumsdavo tos jo pasyvios kontempliacijos, padailintos prislopinto emocijų žaismo. Taip jis prasėdėdavo čia ligi paskutinio skambučio, kada į koplyčią vėl imdavo rinktis klierikai prieš pat gulimą dar kartą atlankyti Švenčiausiojo. Tuomet jis eidavo į savo celę, tylomis nusirengdavo ir jau atsigulęs stengdavosi atsiminti iš vakaro koplyčioj girdėtus rytdienos meditacijos punktus, kaip liepdavo regula ir patardavo visi dvasinio gyvenimo vadovai.
    Tuo metu jis uoliai ėmėsi studijuoti ir dvasiškus mokslus, ypač dogmatinę teologiją, iš kurios tikėjosi paramos savo tikėjimui atgaivinti ir pamaldumui sustiprinti. Pralenkdamas einamą kursą, jis ėmė skaitinėti jam rūpimas vietas iš traktatų "De Redemptione", "De sacramentis", "De gratia". Deja, jis greitai su nusivylimu pastebėjo, kad kaip moralinė teologija maža tepadėjo jo sąžinei, taip dogmatinė - jo tikėjimo gyvumui. Bažnyčios mokslas jam aiškėjo, argumentai gausėjo, bet visa tai sielos nešildė ir širdies nevirpino. Dėl ko, jis negalėjo įspėti. Galbūt dėl to, kad jis visiškai savęs nenugalėjo? Gal neprieinamuose jo dvasios užkampiuose slapstėsi puikybės dvasia, maišto demonas, pasaulio tuštybių mikrobai? Bet jis to nežinojo. Jis pavartojo daug priemonių sau nugalėti, jis daug kovojo ir net kentė. Jo norai buvo geri - dėl ko gi Dievas jam nedavė malonės?
    Visą pirmąjį pusmetį, kankinamas abejonių ir savo pačio valios prievartos, jis nė karto nepasidžiaugė jokia šviesesne viltimi, jokia giedresne prošvaiste. Visas jo gyvenimas buvo liūdnas ir niūrus, jis pats dar labiau užsidaręs savyje, tylus ir atšiaurus. Artimesnieji jo draugai stebėdavosi jo tokia nuotaika ir kartais jį užjausdavo.
    - Kas tam mūsų Liudui šįmet? Jis visai į save nepanašus...
    - Tu, Vasari, žiūrėk. Dar toli galas. Šitaip neišvesi. Bet kartais ir pašiepdavo.
    - Mūsų Liudas be juokų šįmet atvažiavo įsimylėjęs. Žiūrėk, kaip kenčia vargšelis.
    - Krito į akį kokia Vilniaus gražuolė. Kam trankosi kur nereikia!
    - Ne, jisai šįmet pasidarė labai pamaldus. Pamatysit, už poros metų bus formarijum.
    Mintis, kad Vasaris bus formarijum, visus gerokai palinksmindavo.
    Visą pirmąjį pusmetį jis buvo metęs viską, kas nesirišo su tiesioginėmis pareigomis. Jis neperskaitė nei vieno literatūros veikalo, neparasi nei vieno eilėraščio. Dienoraštį - ir tą buvo visai užmetęs, o kurį laiką buvo galvojęs jį net sunaikinti.
    Jo abejingumas buvo pasiekęs tokį laipsnį, kad net Katedros Nepažįstamoji jo nebedomino. Retą kurį sekmadienį jisai žvilgteldavo į pilioriaus pusę, o ją pamatęs, pajusdavo širdy vien kartumą ir neviltį. Jo elgesys buvo panašus į kerštingą vengimą, kuriuo įsimylėjęs jaunuolis nori įskaudinti ir sau, ir savo mylimajai, kai suabejoja savim arba pamato, kad visos jo viltys, lūkesiai ir džiaugsmai žūva kaip šalnos pakąstos gėlės.
    Pavyzdingu klieriku per prievartą Liudas Vasaris ir teišbuvo tik tą pirmąjį pusmetį. Papūtus pirmiem pavasario vėjam, jo religinė nuotaika ėmė sklaidytis ir jo užsispyrimas tirpti kaip pavasario sniegas. Jau po Kalėdų jis ėmė rečiau vaikščioti vakarais į koplyčią, o nuėjęs vis rečiau susidarydavo tą sentimentališko religingumo nuotaiką. Jis jau buvo tiek pripratęs prie apytamsos ir tylos, kad koplyčioj jausdavosi taip pat ramiai, kaip ir savo kambary. Pagaliau, jis jau nejautė jokio patraukimo daryti tuos netekusius savo žavingumo pratimus. Jis ėmė vėl blaiviau žiūrėti ir į savo pašaukimą, ir į savo tikėjimo bei uolumo klausimą.
    Galimas daiktas, kad jeigu Liudas Vasaris būtų ištvėręs šitoj visokio džiaugsmo abnegacijoj, iš jo būtų išėjęs arba didelis asketas, arba negailestingas fanatikas, o gal ir eretikas.
    Tuo laiku ėmė švisti pirmosios pavasario dienos. Kaskart ilgiau ir šilčiau kaitindavo saulutė, ir į dulkėtas seminarijos aules, celes ir koridorius pro nebesaugojamas duris kaskart dažniau įsprūsdavo gaivinančios tyro oro srovės. Popietinių rekreacijų metu visi klierikai išgarmėdavo į sodą, ir takuose jų minamas sniegas dar greičiau tirpo, ir kiekvienoj pėdoj likdavo vandens latakėlis. Kiekvienas jautė, kaip jam lengva krūtinėj, matant tuos ankstyvojo pavasario ženklus. O skambalo vėl suvaryti į aules ir celes, tūli dar pro langus žiūrėdavo, kaip eina lauke pavasario darbas.
    Vasaris nė pats nežinojo, kaip tai atsitiko, kad vieną tokią popietę nuo jo krūtinės tarsi nusirito koks akmuo, jo širdis suvirpėjo džiaugsmu, ir jis nusišypsojo pavasario saulei, mėlynam dangui ir tirpstančiam sniegui. Tą dieną jisai vienas vaikščiojo nuošaliu taku, veltui stengdamasis sugauti kažkokią mintį, kažkokį jausmą ar atsiminimą, kuris įkyriai suko aplinkui, vis tolydžio išsprukdamas iš sąmonės skritulio. Ir staiga iš aukšto, ties jo galva, pasipylė skardus linksmas vyturiuko čirviravimas. Vasaris sustojo. Pirmoji vyturio giesmė turėjo ilgas tradicijas jo emocijų gyvenime. Nuo pat kūdikystės dienų jis kasmet laukdavo šito momento ir džiaugsmingai jį sutikdavo. Galbūt jis jo laukė ir dabar, o sulaukęs užmiršo viską, kas jį slėgė ir vargino. Jeigu čia būtų buvusi jo motina, jis, be abejo, tučtuojau būtų ėjęs pasidalinti su ja linksma naujiena: mama, vyturiukas!
    Nuo tos dienos klierikas Vasaris nebėjo daugiau vakarais skendėti mistiškoj koplyčios apytamsoj. Parsinešęs iš lauko daugybę atbundančios gamtos įspūdžių, o sutaną pakvipusią pavasario oru, ar galėjo jisai tūnoti koplyčios kertelėj, kur smilkalų ir vaško žvakių kvapas jam dabar priminė greičiau kapą, negu Visagalintį gyvybės Dievą?
    Jau seniai Vasaris nebuvo taip gyvai jautęs gamtos grožio ir meilės, kaip tą pavasarį. Jisai kasdien kruopščiai sekė ir registravo savy kiekvieną naują pavasario apsireiškimą. Jisai žinojo, kur ir kiek dar yra sniego sode, ir buvo numatęs laiką, kada kur jis turi ištirpti. Jis žinojo, kur pasirodė pirmoji žolė ir ant kurio sodo medelio prasiskleidė pirmieji žiedai. O kai pagaliau sužydo visos vyšnios ir obelys, ir kriaušės, jisai stengėsi visą laisvą laiką praleisti sode, gėrėdamasis pavasario gamtos dovanomis. Ir vakarais, eidamas gulti, atsidaręs savo kambario langą, jis ilgai dar iš viršaus žiūrėdavo į tą žiedų ir sprogstančių lapų jūrą, užsnūdusią ir kvepiančią, ir jaudinančią jį dabar stipriau ir kitaip, negu koplyčios paslaptinga tyla.
    Pamažu jame pradėjo atgyti visa, ką jis buvo apmarinęs. Jis tapo judresnis ir linksmesnis, jis vėl pradėjo domėtis spauda ir knygomis, o vakarais, išsitraukęs savo dienoraštį, užrašinėdavo dienos įspūdžius.
    Sulaukęs sekmadienio ir nuėjęs į Katedrą, jis pasistengė užimti vietą kairėj, iš kur buvo matyti piliorius. Ji atėjo pavasariškai apsirengusi, ir Vasario susijaudinimas buvo beveik tokis, kaip kitados pirmą kartą ją pamačius. Jam atrodė, kad pavasario džiaugsmas nušvietė ir jos ligi tol liūdną veidą. Jau jis dabar nejautė kartumo į ją žiūrėdamas. Jam buvo ramu ir lengva, tarsi pašalinus kokį įkyrų nesusipratimą, kuris grėsė juodu atskirti amžinai.
    Ir taip pamažu klierikas Liudas atgavo savo dvasios pusiausvyrą, ne visai nė nusimanydamas, kad jis tapo kitokis. Pirmojo pusmečio bandymas jam be žymės neišnyko. Viena to neišlaikyto bandymo pasėka buvo ta, kad Vasaris, pats to nenorėdamas, iš tiesų įsigijo vyresnybės akyse uolaus klieriko opiniją. Jo pastangos gerai atlikinėti dvasinius pratimus ir gerai mokytis nepraėjo nepastebėtos. Nuo jo nusigręžė budri, tirianti rektoriaus ir inspektoriaus akis. Jis buvo įskaitytas į ištikimųjų skaičių. Ta aplinkybė suvaidino gan žymų vaidmenį netolimoj jo ateity.
    Bet pačiam Vasariui daugiau reikšmės turėjo antroji pasėka. Jis būtent pasijuto dar labiau izoliuotas iš seminarijos gyvenimo. Jis didžiausiomis pastangomis buvo norėjęs įeiti į askezą, susilieti su ja ir ją pamilti. Jam tai nepavyko, ir jis dar labiau užsidarė savyje, nepamesdamas pasiryžimo tapti geru kunigu ir tepasitikėdamas dabar savo vieno pajėgomis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page