r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XVII

    Vieną sykį prieš pat atostogas, klierikas Jonelaitis išsivadino Vasarį į sodą pasivaikščioti, žadėdamas papasakoti vieną sumanymą.
    - Tu poetas, - tarė jam, - tau reikia naujų įspūdžių.
    Tu niekur nesi buvęs ir nieko nematęs. Šįmet mano paskutinės atostogos. Važiuokime į Vilnių. Pakeliui sustosime Kaune, o grįždami užsuksime į Trakus. Pamatysime daug brangių istoriškų vietų. Man tai įdomu kaip istorijos mėgėjui, o tau sukels daug minčių ir jausmų. Turėsi naujų įspūdžių ir temų eilėm.
    Šitas pasiūlymas Vasariui sukėlė tikro entuziazmo. Keliauti į Vilnių! Jam, kuris dar niekad traukinio nebuvo matęs! Atlankyti Trakus, jų ežerą ir pilį, kurią taip skambiai apdainavo Maironis! Pamatyti Gedimino kalną, Aušros Vartus ir daugelį kitų to didžiojo miesto vietų! Liudas tokio džiaugsmo nebuvo nė sapnavęs. Jie susitarė dvi savaites praleisti savo tėviškėse, paskui Vasaris nuvyks pas Jonelaitį, ir tuoj abudu pradės kelionę.
    Važiuodamas iš seminarijos namo, Vasaris kūrė savo fantazijoj stebuklingus tos kelionės vaizdus ir nuotykius. Būsimos laimės ratas besiplėsdamas pagavo į savo ribas tas dvi laukimo savaites jį patį ir ne vien tik jį vieną: iš atsiminimų ir sielos gelmių svajonių valandomis vėl jam pradėdavo vaidentis gražiosios kaimynės paveikslas.
    Parvažiavęs į tėviškę, jau iš pirmos dienos jis vėl ėmė lankyti Aušrakalnį. Pereitos vasaros atsiminimai, mintys ir jausmai pasitiko čia jį kaip seniai lauktą svečią. Pasiilgęs jo žvilgsnis klaidžiojo po tolimo horizonto plotus, viršum laukų, medžių ir sodybų, ten, pačiu mėlynuojančiu pakraščiu, kur driekėsi siaura šilų juosta ir už giraitės dunksojo nežinomo krašto medžiai ir rūmai.
    Vieną tylų vakarą kaip paprastai sėdėjo jis ant kalnelio ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę. Pereitos vasaros atsiminimai tą vakarą atgijo jame nepaprastai ryškiai. Paskutinis Liucės atsilankymas ir jųdviejų čia praleista kartu valandėlė jaudino jį taip kaip tuomet. O jo ausyse nuolatos skambėjo mielas, nuoširdus balsas: "Neužmiršk manęs, Pavasarėli, aš tavęs labai pasiilgstu..."
    Paskui jam rodėsi, kad jiedu skrenda triukšmingu traukiniu nepažįstamų žmonių minioj, paskui - kad stovi Gedimino kalno viršūnėje ir gėrisi Vilniaus miestu, paskui - kad iriasi Trakų ežero bangomis ir vaikščioja Pilies salos griuvėsiuose.
    Bet staiga jis atsiminė Radastino laišką, rektoriaus žodžius, savo šventimus, tonsūrą ir pasiryžimą viską baigti. Pakriko svajonės, liūdesio banga pūstelėjo per širdį, ir jis pamatė, kad vakaruose vietoj saulės plūduriuoja tik keli raudoni debesėliai. Dešinėj paslaptingai juodavo giraitė, o iš pievų jau pradėjo kilti balzganas rūkas.
    - Laikas jau namo...- tarė jis sau, leisdamasis nuo kalnelio. - Ir visos tos mano svajonės - gyvi niekai. Reikia pagaliau nors sykį nuo jų atprasti. Baigta tai baigta. Išvažiuoju į Vilnių, paskui atlankysiu draugus - visas atostogas nebūsiu namie. Į Kleviškį nuvažiuoti nebus nei progos, nei laiko. Grįšiu namo tik paskutinę atostogų savaitę. Šįmet kriaušių ji turbūt neatvažiuos. Tai jau būtų nei šis, nei tas. Tikrai neatvažiuos: ji išdidi ir kerštinga...
    Tokiu būdu kelionė į Vilnių buvo pasirinkta kaip geriausia priemonė nutraukti tai pavojingai pažinčiai. Ligi kitų atostogų bus praėję dveji nesimatymo metai. Per tą laiką daug kas bus pamiršta. Liucė gal ištekės, išsikels kur kitur, ir jau jokis pavojus jam nebegrės.
    Greitai prabėgo dvi savaitės, ir klierikas Liudas išvyko pas Jonelaitį. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Pasirodė, kad Jonelaitis prikalbino važiuoti kartu ir Kasaitį, kuris atvyko pas jį tą pačią dieną, kaip ir Vasaris.
    - Na, vyrai, - kalbėjo jiedviem vyresnysis draugas, - ekskursiją padaryti tai mes padarysime - ir neblogą... Bet ką pasakys rektorius, jei sužinos? Juk kelionės dvasiškiam nepatariamos: qui saepe peregrinantur, raro sanctificantur. Kad nebūtų ir mum taip kaip Radastinui.
    - Negi mes pas mergas važiuojame! - sušuko Kasaitis, mėgstąs kartais stiprius posakius.
    - Mes gi nedažnai keliaujame, - atsiliepė Vasaris. - Aš iš viso pirmą sykį į traukinį sėsiu. Nusiramino ir Jonelaitis.
    - Pagaliau, jeigu sakys ką, pasiaiškinsime, kad sumanėme atlankyti Aušros Vartų stebuklingąją Dievo Motiną. Tai nebus melas, nors ir tiesos tik pusė.
    Porą dienų paviešėję pas Jonelaitį, vieną gražų rytmetį jie visi trys jau sėdėjo traukiny ir skrido Kauno link. Jų nuotaika buvo puiki. Jie jautėsi kaip paukščiai, ištrūkę iš narvo. Ypač džiūgavo Vasaris, kuris, be paprasto kelionės malonumo, jautė joje dar ir moralinį savo žygį - išvengti pavojingo pasimatymo su Kleviškio klebono giminaite.
    Jonelaitis, jau ne kartą važinėjęs traukiniu ir daugiau prityręs, pasakojo jiem visokių atsitikimų. Ir čia kalba užkliuvo už moterų. Traukiniuose jų esą pasitaiko visokių, ypatingai svetimtaučių. Jos čia esančios nepaprastai drąsios. Atsiranda akiplėšų, kurios, turbūt norėdamos pasijuokti iš dvasiškio, elgiasi taip, tartum jo ir nebūtų. Čia jis papasakojo vieną atsitikimą, kaip kartą vienoje kupė sėdėjęs jis ir kažin kokios dvi rusės. Viena jųdviejų, atidarydama bonką limonado, apšvirkštė savo draugę. Tuomet ši, neva norėdama nusikratyti lašus, ėmus taip aukštai kelti sijoną, kad jis turėjęs išbėgti iš kupė į koridorių. Jį palydėjęs linksmas abiejų begėdžių juokas.
    - Turbūt norėjo mane išgyvendinti iš kupė, tai ir griebėsi tokios savotiškos priemonės, - baigė Jonelaitis savo pasakojimą.
    - Nemanau; tu gi jom nieko nekenkei, - abejojo Vasaris.
    - Yra žmonių, kuriem niekad nėra malonu matyti kunigą, ir jie visuomet stengiasi juo nusikratyti. Nešiodamas sutaną, brolau, tu ne kartą būsi išskirtas iš žmonių ir gyvenimo be jokios kitos priežasties ir kaltės.
    Šitie Jonelaičio žodžiai nustebino Vasarį. Jis dar niekad nebuvo pagalvojęs apie tai, kad kas nors galėtų nekęsti kunigo vien dėl to, kad jis kunigas. Tas jam pasirodė labai skaudu, užgaulu ir neteisinga. Ir jam buvo smagu, kad jų kupė nėra nė vieno svetimo žmogaus. Jis jau buvo linkęs įtarti kiekvieną nepažįstamą, kad tas jo vengia arba nori juo nusikratyti. Ilgainiui dėl šito jautrumo Vasariui teko nemaža graužtis ir kentėti.
    Kelionė nuo Kauno iki Vilniaus jiem buvo dar įdomesnė, nors ne taip patogi. Žmonių traukiny buvo daug, ir jie negalėjo nevaržomai dalintis savo mintimis ir įspūdžiais. Vasaris beveik visą laiką stovėjo koridoriuj prie lango ir žiūrėjo į plaukiančius pro jo akis reginius. Jo mintys, taip pat kaip ir jo žvilgsnis, slidinėjo nuo vienų daiktų prie kitų, jis davėsi liūliuojamas monotoniško bildesio, ir jokis artimesnis rūpestis netemdė jo pirmosios kelionės nuotaikos. Visuomet jautrus didelių plotų ir erdvės įspūdžiam, jis visa savo siela tenkinosi ir gėrėjosi šiuo visai realiu didelių plotų aprėpimu. Po seminarijos režimo, fizinio ir moralinio ankstumo, plačių erdvių jutimas jojo pergyvenime kėlė ne tik didybės ir laisvės, bet taip pat atsparumo ir pasipriešinimo jausmą. Stebint tą širdį keliantį greitį, matant zvimbiančius atgal telegrafo stulpus, mirgančius pro vienas kitą medžius, pasikeičiančias vietomis tolimas sodybas ir kalvas, jam augo dvasia, drąsėjo norai ir stiprėjo dar jam nežinomų, vos užsimezgančių pajėgų atsarga.
    Klierikas Vasaris, pasiryžęs tapti geru kunigu, bėgo nuo gresiančio pavojaus, o tuo tarpu jame, lyg kokiam transformatoriuj, kiekvienas stipresnis įspūdis keitėsi į neigiamą dvasiškio charakteriui energiją.
    Į Vilnių jie atvažiavo jau vakare. Nerviškas stoties gyvenimas ir didelio miesto ūpas iš pat pradžių sukėlė juose nerimasties. Savo lagaminėliais nešini, jie leidosi pro šūkaujančias vežikų eiles pėsti į Aušros Vartų pusę. Artindamiesi prie stebuklingos vietos, jie jau iš tolo nusiėmė skrybėles, o praėję vartų arką, pasijuto pagauti mistiškos pagarbos ir baimės. Atsigręžę jie pamatė viršuj koplytėlę ir raudonai spindinčia aliejinę lempą, bet visa kita skendo tamsoje. Gatvėj, pasieniais klūpojo žmonių eilės - ir jie visi trys taip pat suklaupė pasimelsti stebuklingajai Lietuvos Dievo Motinai. Gatvė čia buvo grįsta medžiu, dėl to nei pėsti, nei važiuoti nekėlė jokio bildesio. Ir žydai, ir rusai, ir visi, kurie tik čia pakliuvo, ėjo pro šią vietą ramiai ir nudengtomis galvomis. Turbūt ne vienas buvo girdėjęs šiurpių legendų, kaip Dievas kartais nubausdavęs tuos, kurie čia nepagerbdavo Jo Motinos: kaip vienam vokiečiui sudaužė galvą į sieną, kaip vienam žydui atsuko veidą į užpakalį arba kaip vienam nedoram katalikui atėmė regėjimą dėl to, kad jis, pažiūrėjęs į paveikslą, nusijuokė.
    Jie pasiėmė kambarį viename viešbuty, kur paprastai, kaip sakė Jonelaitis, sustodavo kunigai. Pavakarieniavę jie dar paklaidžiojo po miestą, ir kai sugrįžo į savo kambarį nakvynei, buvo jau vėlokas laikas. Jie jautėsi nuvargę, bet patenkinti savo kelione ir pirmaisiais Vilniaus įspūdžiais. Atsigulę jie dar ilgai kalbėjosi ir svarstė rytdienos planus.
    Kitą dieną jie aplankė daug žymių Vilniaus vietų. Jie nė vienas nesugebėjo tinkamai įvertinti tų vietų reikšmės lietuvių tautai, bet patriotinis jausmas ir nusimanymas, kad jie lanko savo tautos didybės lopšį, savo krašto kultūros židinį, atstojo jiem teoretinių žinių ir mokslinio įvertinimo stoką. Jie didžiavosi to miesto grožiu, garbe ir dydžiu, bet kartu ir liūdo, kad tiek maža jame matyti gyvų lietuvių tautos reiškinių.
    Lankydami gražiąsias Vilniaus bažnyčias, jie visur matė svetimus parašus ir girdėjo svetimą kalbą. Jiem buvo gerai žinoma, kokį vaidmenį suvaidino šitam kraštui nutautinti tų gražiųjų bažnyčių atstovai ir jų priemonės skelbti Dievo žodžiui. Jie su širdgėla mąstė, kad katalikų tikėjimas plito Lietuvoje, naikindamas lietuvių kalbą, kultūrą ir laisvę. Ir seminarijos rūmuose juos buvo pasiekę kruvinų riaušių aidai šito krašto bažnyčiose dėl teisės garbinti Dievą senolių kalba. Jie žinojo, kad čia nebuvo duodama išrišimo tiem, kurie išpažino savo nuodėmes lietuviškai. Jie buvo skaitę lietuvių sudėtą popiežiui memorialą ir jame surašytus tragikomiškus neva poterius, kuriuos lenkiškai kalbėjo kaimo žmonės, nesuprasdami nė vieno tos kalbos sakinio. Kiek neteisybių ir skriaudų atėjo į galvą tiem jauniem klierikam, lygiai kaip ir kiekvienam lietuviui, beminant Vilniaus akmenis ir jo bažnyčių slenksčius! Ir kokių skaudžių paradoksų! Atlankė jie Katedrą, kurios rūsy tebėra dar prieš amžius čia stovėjusios šventovės aukuro žymės, kurios kriptose ilsisi Vytauto Didžiojo kūnas.
    - Tai iš čia, - tarė klierikas Jonelaitis, rodydamas Vyskupų rūmus, - eina aplinkraščiai ir dekretai, naikindami "pagonišką" lietuvių kalbą ir kruvinomis riaušėmis norėdami ją išguiti iš bažnyčių.
    - Seminarijoj kala mum aklą klusnumą, o paskui daro savo politikos įrankiais. Juk tokių vyskupų, koki sėdėjo čia, turbūt niekur kitur pasaulis nematė, - karščiavosi net ir flegmatikas Kasaitis.
    Po pietų jie lipo į Gedimino kalną. Pilies bokštas, apleistas ir apgriuvęs, liūdėjo, žiūrėdamas į apačioj prisiglaudusios Katedros stogus ir Lietuvos žemės syvais išaugusį Gedimino miestą. Buvo vėjas, dangum plaukė palšvi debesys, ir tolimi miesto pakraščiai skendo ūkanose ir fabrikų dūmuose. Koks savas ir lietuviškas atrodė tas miesto vaizdas, padengtas ūkanoto dangaus, apsuptas savo krašto laukų, kalvų ir miškų! Čia, ant šito kalno, nebuvo svetimų žmonių nei svetimos kalbos. Prie Gedimino pilies bokšto kiekvienas lietuvis visa savo širdimi pajunta, kad Vilnius yra brangiausia jo nuosavybės dalis.
    Keturias ištisas dienas jie išbuvo Vilniuj ir apžiūrėjo viską, kas jiem atrodė įdomu ir buvo prieinama. Paskutinį vakarą jie, sugrįžę į savo viešbutį, apgailestavo, kad jau rytoj reiks palikti šis senasis Gedimino miestas, davęs jiem tiek neužmirštamų įspūdžių.
    - Na, Liudai, dabar žiūrėk, kad parašytum ką nors apie Vilnių. Minčių ir jausmų čia galėjai pasisemti kiek tik norėjai, - kalbėjo Jonelaitis, kraustydamas savo lagaminėlį.
    Kasaitis gulėjo lovoj dar nenusirengęs ir skaitė tos dienos "Vilties" numerį.
    - Tu bent vienose eilėse iškeik gerai lenkus! - kreipėsi jis į Vasarį. - Tokis mano didžiausias noras, išvažiuojant iš Vilniaus. Paklausykit, ką rašo "Viltis" apie naujus skandalus bažnyčiose.
    Ir jis ėmė skaityti jaudinantį straipsnį.
    Vasaris gulėjo kitoj lovoj ir skaitymo neklausė. Jonelaitis siūlo rašyti. Taip, rašyti reikia, bet ką? Jis jau ne kartą ieškojo motyvo, iš kurio galėtų susipinti eilės.
    Jis ėmė galvoti apskritai apie miestą. Ar jis bent kiek jį pažino? Ne. Jis matė tik namus ir žmones. Kokis tuose namuose eina gyvenimas, ką kalba ir mąsto visi tie žmonės, tos puošnios moterys ir vyrai, turtuoliai ir driskiai elgetos? Jis ne tik nežinojo jų vidaus gyvenimo, bet ir paviršium negalėjo jų observuoti. Klierikiškas kuklumas liepė jam saugoti akis. Seminarijos koplyčioj ir gero elgimosi pamokose jis daug apie tai buvo prisiklausęs. Eidamas Jurgio prospektu, jis matė didžiulius kavinių langus, kur jam įeiti būtų nepadoru. Jis matė Vasaros teatro afišas, kurios jam priminė "Tygodnike" atvaizduotas dekoracijas ir scenas, bet lankyti teatrą jam buvo uždrausta, ne tik dabar, bet ir visą gyvenimą. Vakar vakare, eidamas pro Katedrą, jis girdėjo Bernardinų sode tokią muziką, kokios dar niekad nebuvo girdėjęs. Bet jam, sutanotam, ten vaikštinėti netiko. Nuo visa to skyrė jį sutana - ir skyrė griežčiau negu kavinių langų stiklai, negu teatro sienos, negu sodų užtvarai. Jis jau pamažu ėmė patirti, kad jam, sutanotam, visas gyvenimas ir visas pasaulis rodo save netikroj šviesoj, kad sutanos atspalvis krinta jam ir ant akių, ir ant širdies, ir ant visos sielos.
    Kur buvo vyriausias jo kūrybos motyvas, kurio jis ilgėjosi ir ieškojo visą savo gyvenimą? Galimas daiktas, kad to motyvo neleido prie jo anas sutanos atspalvis, taip kaip tūli stiklai neleidžia prie mūsų akies kai kurių spalvų ir spindulių.
    Rytojaus dieną jie išvažiavo į Trakus. Mėlynos ežero bangos kilnojo ir supo jų luotelį plaukiant į salą, kur baigė griūti pelėsiais ir kerpe, pasak Maironio, apaugusi garbinga Trakų pilis. Tik vėjo siūbuojamos nendrės čežėjo aplink salą, tik menki krūmokšniai veisėsi pilies griuvėsiuose.
    Trys klierikai tylėdami laipiojo po akmenų krūvas ir vaikštinėjo pasieniais, stengdamiesi suvokti praeities vaizdą. Bet praeitis buvo jau tokia tolima, o dabartis tokia liūdna, kaip ir tos griūvančios sienos.
    Paskui jie susėdo ant kalvelės, užuvėjoj, saulės atokaitoj, ir kiekvienas savaip jautė tos vietos grožį ir prasmę. Kalbėt čia nebuvo kas. Prieš jų akis mėlynavo gilus ežero vanduo, o anoj pusėj, prie pat ežero, medžiuose paskendę grožėjosi savo baltu grakštumu grafo rūmai.
    - Žiūrėkit, - prabilo Jonelaitis, - griūvant mūsų pilim, kaimynystėj vis įsikuria koki nors palociai, lenkiškos kultūros lizdas. Tautos syvai, pakreipti kitomis arterijomis, maitina išsigimusius didžiūnus. Mum, atgimstančios Lietuvos vaikam, belieka pilių griuvėsiai. Štai mes čia jaučiamės kaip namie, o į aną pusę, į tuos rūmus, tik pasižiūrėti tegalime.
    - Tai kokia iš to išvada? - paklausė Kasaitis.
    - Jokia. Aš tik konstatuoju faktą.
    - Faktas ir be konstatavimo yra faktas, o išvados ne visiem aiškios.
    - O aš manau jeigu mes įsisamoninsime faktus, tai išvados pasisiūlys pačios - ir ne vien žodžiu bet ir darbu.
    Jie paliko Trakus jausdamiesi atlikę lietuvio patrioto pareigą, atlankę tas vietas, iš kurių dar garsiausiai byloja praeitis ir kurios liudija apie įspūdingiausius tos praeities momentus. Jie važiavo atgal kaip koki piligrimai iš šventų vietų, pagerbę senovės liekanas, susimezgę su tradicija ir pasiryžę eiti naujais tėvynės keliais.
    Seminarija juos ruošė būti kunigais, jie patys dar su didesniu uolumu ruošėsi būti jaunosios Lietuvos darbininkais. Kaip turi tie du uždaviniai tarpusavy santykiauti, jie dar nesirūpino susekti. Pats gyvenimas tada kunigo patriotinį ir visuomeninį darbą laikė gan siaurose ribose. O jie nebuvo pranašai ir nežinojo, kas atsitiks po dešimties metų.
    Liudas Vasaris, paviešėjęs kurį laiką pas Jonelaitį, sugrįžo savaitei namo ir vėl išvažiavo pas Kasaitį. Gyvenant tėviškėj, pavojus pasimatyti su Liuce buvo gan didelis. Jis dažnai pajusdavo stiprų norą pamatyti savo gražiąją kaimynę. Jis dabar turėjo tiek naujų įspūdžių, kad stačiai jautė reikalą su kuo nors jais pasidalinti. O dalintis nenorėjo su nieku kitu, tik su ja viena. Jau jis gyvai imdavo vaizduotis tuos pašnekesius, jau mintyje improvizuodavo dialogus, jau fantazija pradėdavo piešti romantiškas tų pašnekesių aplinkybes, kaip staiga iš kažkur išsinerdavo arba piktas rektoriaus veidas, grūmojąs Radastino laišku, arba suskambėdavo monotoniškas dvasios tėvo balsas, arba kas nors kita, kas primindavo jam jo luomą, jo pareigą ir jo pasiryžimą. Tuomet jis vėl nusikratydavo apnikusiomis pagundomis ir su gailesiu bei rezignacija imdavo ką nors skaityti arba dirbinėti.
    Namo jisai sugrįžo tiktai paskutinę atostogų savaitę, kai šv. Lauryno atlaidai Klevišky jau buvo praėję. Tėvai buvo nepatenkinti, kad jis taip maža laiko praleido namie ir tik apie trejetą šventadienių pasirodė savo parapijos bažnyčioj.
    - Šįmet, kunigėli, tai jau mes jūs kaip ir visai nematėme, - skundėsi motina. - Nueini į bažnyčią, tai žmonės net klausinėja, kur jūs prapuolėte.
    - Ką padarysi, mama, kad šįmet taip jau buvau susitaręs su draugais. Kitus metus jau būsiu namie, ir jie pas mane atvažiuos.
    O tėvas, atsiminęs saldžiąsias kriaušes, pasiūlė:
    - Gal būtum kurią diena dar pavažiavę į Kleviškį? Kriaušių nuvežtume, o aš klebono skiepų pažiūrėčiau.
    Bet klierikas pasiskubino pasipriešinti:
    - Ką čia mes, tėte, siūlysim savo kriaušes! Kai pernai reikėjo, tai atvažiavo. Šįmet gal nė nereikia. O skiepų pažiūrėsit kada, kai pro šalį važiuosit. Dabar dar vis tiek nesikepinsit. Kelios dienos beliko, aš dar turiu šiokio tokio darbo.
    Senis Vasaris nieko nesakė, bet buvo nepatenkintas, kad negali sudaryti progos arčiau susipažinti su Kleviškio klebonu ir apžiūrėti jo sodą ir bites. Bet Liudas didžiavosi, kad pajėgė atsispirti paskutinei pagundai, kuri būtų niekais pavertusi visų atostogų pastangas.
    Paskutines dienas jis praleido nervingu ūpu. Jis kartu bijojo ir laukė, ar neišgirs kada atbarškant klebono bričkelės su jo giminaite saldžiųjų kriaušių pasiskinti. O tos dienos slinko taip pamažu! Pirmą sykį jis laukė greičiau išvažiuoti į seminariją. Jis dabar dažnai atsimindavo koplyčią, vakarines pamaldas dviejų žvakių šviesoj, choru kalbamus poterius, sutartinus litanijų "ora pro nobis" - ir visa tai jam dabar atrodė kaip kokia priegloba pabėgti nuo vasaros vilionių ir nuo savęs pačio. Ir jis norėjo pabėgti - kuo greičiausiai, desperatiškai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page