r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XVI

    Netrukus po Sekminių ramų seminarijos gyvenimą sukrėtė vienas įvykis, kuris netiesiog palietė ir klieriką Liudą Vasarį. Būtent, baigiantis mokslo metam, buvo numatyta duoti aukštesnieji subdiakono šventimai keletui vyresniųjų kursų auklėtinių, jų tarpe ir penktojo kurso klierikui Broniui Radastinui. Jau viskas buvo paruošta, jau išrinktieji už poros dienų turėjo sėsti rekolekcijų laikyti, kaip štai vieną popietį pasklido žinia, kad Radastinas ne tik neleidžiamas laikyti rekolekcijų, bet ir iš viso pašalinamas iš seminarijos. Iš seminarijos būdavo pavaromi arba patys išstodavo du trys klierikai kuone kasmet - ir tai nedaug ką stebindavo. Bet kad išvarytų penkto kurso klieriką ir tai kuone nuo subdiakonato slenksčio, beveik iš po vyskupo rankos, tokių atsitikimų būdavo reta. Tai jau buvo panašu į skandalą. Geriau informuoti draugai pasakojo, kad rektorius, norėdamas to skandalo išvengti, siūlė Radastinui pačiam išstoti, bet šis atkaklus užsispyrėlis, jausdamasis neva nekaltas, su tuo nesutiko, o įsakytas išsikraustyti, pats dėl to daugiausia triukšmavo.
    Radastiną geriau pažinojusių draugų nustebimas dėl jo išvarymo, tiesą pasakius, buvo labiau panašus į pasitenkinimą negu į pasipiktinimą ar užuojautą. Jau nuo antro kurso jisai buvo pradėjęs kopti į seminarijos aristokratų viršūnes. Turtingų tėvų sūnus, jisai turėjo iš ko gražiai apsirengti ir gerai pavalgyti, ir pasmaguriauti mokslo metu, kiek tai buvo galima seminarijos sienose, o per atostogas - kiek leisdavo aplinkybės ir saugumas. Jo sutanas ir apsiaustus siūdavo geriausias miesto siuvėjas, o batai būdavo tokios švelnios odos, kad jeigu kartais per ketvirtadienių pasivaikščiojimus nenumatytai patekdavo į purvą arba užeidavo lietus, tai jis su didžiausia širdgėla šaukdavo: "Oi mano giemzos, giemzos, giemzos!" Ir tame aimanavime nesunku buvo išgirsti pasigyrimo gaidelę. Jo draugų būrelis buvo labai negausingas ir susidarė iš tokių pat dabitų kaip ir jis pats arba iš pataikautojų, norėjusių jam įtikti. Visų kitų jisai nemėgo, žiūrėjo į juos iš aukšto ir bendravo tik tiek, kiek seminarijoj tai buvo būtina.
    Paskutinių atostogų metu Radastinas, numatydamas, kad netrukus jau jį paguldys prieš altorių subdiakonatui ir amžinai skaistybei priimti, gerokai paūžė. Su vienu savo draugu jis sumanė pasivažinėti po artimesnes ir tolimesnes parapijas, atlankyti pažįstamus vikarus, per atlaidus suorganizuoti iškilmingas asistas, o po atlaidų paviešėti pas savo kurso ir ne savo kurso draugus klierikus. Akylesnieji pastebėjo, kad Radastinas ypač rinkdavosi paviešėti pas tuos draugus, kurie turėjo gražių seselių ir kur žmonės būdavo meilesni. Tada niekas tuo nesipiktino: linksmi, sakydavo, kunigėliai, ir tiek. Bet seminarijos vyresnybė turbūt kitaip į tai pažiūrėjo, o gal ir kokį riebesnį faktą sužvejojo, kad taip kategoriškai, galima sakyti, prieš pat nosį užtrenkė Radastinui kunigystės duris.
    Bet ne čia dar to skandalingo įvykio galas. Nusikaltėliui palikus seminarijos sienas, rektorius, pasišiaušęs kaip vanagas, piktai trepsėjo koridoriuj, griausmingai kosėjo, trankė duris, vizituodamas kambarius ir aules, ir aštriu žvilgsniu varstė kiekvieną, o ypatingai buvusius Radastino draugus. Šie ūmai pasidarė nužeminti, kuklūs ir švelnūs kaip avinėliai. Tokia įtempta padėtis truko porą savaičių. Ir štai vieną kartą rektorius, atėjęs į gražaus elgesio pamoką, taip prabilo:
    - Prieš porą savaičių jus turbūt labai nustebino, o gal ir sujaudino vieno jūs draugo pašalinimas. Jūs žinote, kad tas jūsų draugas jau rengėsi priimti subdiakonato šventimus. Tačiau Dievo Apveizda, kuri ypatingu būdu rūpinasi savo Bažnyčios tarnais, atėjo į pagalbą mum, seminarijos vadovam, ir pataisė tai, ką mes per savo žmogišką silpnybę, neapsižiūrėjimą ir nežinojimą būtume padarę bloga. Beveik paskutiniu momentu mes gavome neužginčijamų įrodymų, kad minėtasis jūsų draugas nebuvo vertas eiti prie Dievo altoriaus, ir mūsų šventa pareiga buvo jo ten neleisti. Lig šiol aš negalėjau jum paaiškinti to griežto mūsų pasielgimo motyvų, nes nesijaučiau turįs teisę viešai kalbėti apie intymius, svetimo žmogaus asmenį liečiančius dalykus. Bet kad jūs būtumėt įtikinti dėl mūsų pasielgimo teisingumo, o taip pat kad būtumėt įspėti, koki pavojai laukia jūsų pačių, tos pačios Dievo Apveizdos pagalba štai pateko į mano rankas vienas dokumentas, kurį aš čia jum paskaitysiu.
    Čia rektorius išsitraukė iš kišenės lapelį popieriaus ir pakeitė akinius. Didelėj, sausakimšai prisigrūdusioj auditorijoj buvo tokia tyla, kad kiekvienas aiškiai girdėjo, kaip sučežėjo išskleidžiamas lapelis ir barkštelėjo rektoriaus akinių makštys. Klierikas Vasaris sėdėjo kaip apmiręs, laukdamas, kad dabar išgirs ką nors nepaprastai nemalonaus. Sėdėjęs šalia jo Kasaitis kumštelėjo alkūne jam į pašonę, ir šitas gestas jį nuvėrė nuo galvos iki kojų, tarsi jis išgirs skaitant kažką labai artimai liečiantį jį patį.
    Rektorius, pasikeitęs akinius parodė lapelį auditorijai ir tarė pabrėždamas žodžius:
    - Tai yra Radastino laiškas, rašytas vienam iš jūsų, kuris čia sėdi šitoj auditorijoj ir girdi mano žodžius. Kuriam būtent, aš nepasakysiu nei viešai, nei privačiai. Šis laiškas dar nebuvo pasiekęs adresato ir jį pasieks tik dabar, man paskaičius. Mes nutarėm dar palikti jį seminarijoj išbandyti, tuo labiau kad tas laiškas galėjo būti adresuotas ne jam vienam... Tad šie mano žodžiai tegul būva jam ir kitiem viešas, nors ne vardinis, įspėjimas, kad tučtuojau mestų visokias dvasiškiui netinkamas pažintis ir draugystes, nes mes dabar budėsime dvigubu jautrumu, kol piktas nebus išrautas su šaknimis. Bet paklausykit, ką rašo kandidatas į kunigus:

Brangus Drauge,

    Štai jau baigiasi antra savaitė, kaip atsisveikinau su seminarija. Tu manai, kad labai gailiuos? Nieko panašaus. Žinoma, apsitupėjus šiltoj gūžtelėj, buvo nemalonu išvytam kaip šuniui trenktis į nežinomą pasaulį. Bet, kaip matai, nepražuvau ir spjaunu į barzdą visiem jūsų rektoriam ir vicerektoriam. Dabar, kad ir prašytų grįžti į tą kalėjimą, už jokius pinigus nebegrįžčiau. Vis dėlto man būtų įdomu išgirsti, už ką jie galų gale mane išvijo. Jei sužinosi, būtinai parašyki. Rektorius man pasakė labai ilgą pamokslą, daug prikalbėjo visokių niekų, esą mano elgesys paskutinių atostogų metu buvęs nepadorus ir net nuodėmingas, bet nieko konkretaus nepasakė. Kai aš to paklausiau, jisai reikšmingai tarė: už ką, tu pats žinai, jei tavo sąžinėj tebėra dar gyvas bent kokis nuodėmės pajautimas. Kas mano sąžinėj yra, tai mano dalykas. Tik aš manau, kad jie jokiu būdu to negalėjo sužinoti, nors ir turi puikių šnipų. Daugių daugiausia, ką jie galėjo patirti, tai tą incidentą dvariuke, apie kurį aš Tau pasakojau. Galėjo įskųsti tos panos kavalierius, taip gavęs per nosį. Kas kaltas, kad jo sužadėtinė pati ant kaklo kabinosi? Kai dėl poros nuotykių, kurie iš tiesų buvo "warte grzechu", tai jų visi galai vandeny, ir dėl to esu visai ramus. Dabar, žinoma, visa tai neturi jokios reikšmės, bet man vis dėlto įdomu. Intriguoja, taip sakant. O žinodamas žmogus turėsi daugiau eksperiencijos. Jau sakiau Tau, kad savo likimu nesiskundžiu. Vietą gavau pakenčiamą - apie tai vėliau parašysiu, o naudotis gyvenimu tai galima kiek tik nori. Kunigui, žinoma, progų taip pat nestoka, bet nepatogumų begalės: slapstykis, bijoki, veidmainiauki - nei šis, nei tas. O kokių mergelių, brolyti, yra! Tai ne jūsiškės ten mazgotės! Gražios, inteligentiškos ir pasiutiškai drąsios! Bet nepiktinsiu Tavęs daugiau jų aprašymu, nes ne juokais pagundos užpuls, o Tu vis dėlto dar padorus berniukas. Na, lik sveiks! Rašyk, ką apie mane pletkuoja ir šiaip kas naujo.

Tavo Bronys

    Rektorius vėl pasikeitė akinius ir valandėlę tylomis žiūrėjo į klierikus. Efektas buvo neapsakomas. To laiško akiplėšiškas cinizmas vienus prislėgė, kitus sugėdino, trečius nugąsdino. Ne vienas pasibaisėdamas mąstė, kad laiškas galėjo būti adresuotas jam. Dar daugiau buvo tokių, kurie ir patys per atostogas buvo šiuo tuo nusikaltę, ypač jeigu pažiūrėsi rektoriaus akimis. Daugeliui visai nekalti dalykai dabar ėmė niauktis nusikaltimo šešėliu. Net skeptikas Kasaitis, kuris į viską buvo pratęs žiūrėti abejingai, dabar pasijuto tarsi stovįs prieš labai rimtą klausimą. Jonelaitis ir Sereika širdy nugąstavo, kad vyresnybė nesuuostų ir jų kuopelės pėdsakų, nes po tokių sukrėtimų ji tapdavo labai atsargi ir uoli, o skundimų ir įdavimų skaičius žymiai padidėdavo.
    Vasaris jautėsi visai sutriuškintas. Kai kurie to baisaus laiško žodžiai tarsi skundė ir jį patį. Jam atrodė, kad Petryla tai jau tikrai pamąstė apie jį ir Liucę. Pasirengęs greitai save pasmerkti, jis laukė, ką dar pasakys rektorius.
    O rektorius, dar laikydamas drebančioj iš susijaudinimo rankoj laišką, vėl prabilo:
    - Tai štai ką rašo tas, kuris visiem jum kalbėjo, kad yra neteisingai šalinamas iš seminarijos. Aš manau, kad jūs dabar pakankamai esate įtikinti dėl to pašalinimo motyvų. O kokia yra svarbiausia priežastis to nelaimingo klieriko nuopuolio? Tai jo supasaulėjimas, tai jo nesisaugojimas pavojingų pažinčių, ypač su antrosios lyties asmenimis.
    Ligi galo pamokos kalbėjo jiem rektorius apie tų pažinčių pavojus, apie dvasiškiui privalomas dorybes ir kaip jie turi elgtis besiartinančių atostogų metu. Graudeno, barė ir baugino, kad jei kas jaučiasi kaltas, pasitaisytų arba pats išeitų iš šių mūrų, nes vėliau tokiam jokio pasigailėjimo nebūsią.
    Šitas laiškas kelias dienas buvo svarbiausia klierikų pasikalbėjimo tema. Visi smerkė jį ir jo autorių. Tik vienas kitas iš buvusių Radastino draugų puse lūpų pastebėdavo, kad Radastinas tame laiške žymiai perdėjo savo žygius ir pats save tarsi net apšmeižė, norėdamas savo draugų akyse pasirodyti smarkiu vyru. Jis dažnai esą mėgdavo vaidinti tokią rolę. Toki aiškinimai šiek tiek atitaisė Radastino opiniją bent mažiau skrupulatiškų klierikų akyse.
    - A, didelis čia daiktas! - kalbėjo sykį Kasaitis, vaikščiodamas su.Vasariu. - Kai klieriką sugavo, tai padarė baisiausią skandalą, o kai kunigai pridaro ne tokių dalykų, tai nė lapė neloja!
    - Na, jau geriau neteisink! - nesutiko Vasaris. - Dėl to ir reikia šalinti blogus klierikus, kad nebūtų blogų kunigų.
    - Tai nieko nereiškia, - ginčijosi Kasaitis. - Kol mes esame seminarijoj, niekas jokiu būdu neišpranašaus, koki iš mūs bus kunigai.
    - Tai tu manai, kad Radastiną reikėjo šventinti?
    - Aš nieko nemanau. Aš tik keliu klausimą ir abejoju, ar ta istorija buvo verta tokio triukšmo.
    Bet Vasariui giliai įkrito į širdį ir Radastino išvarymas, ir to išvarymo priežastys, ir rektoriaus žodžiai. Tą įspūdį dažnai panaujindavo ir dvasios tėvas, kuris per konferencijas ir meditacijas toliau rutuliojo rektoriaus mintis, nudažydamas jas religiniu atspalviu, statydamas savo klausytojus Dievo akivaizdoj ir rodydamas jiem ne tik šio, bet ir amžinojo gyvenimo perspektyvas. Dažnai po tokių apmąstymų klierikas Liudas gėdindavosi ir prisiminti, kad jis sėdėjo su Liuce ant kalnelio arba svajodavo apie ją visokius niekus. Jojo pasiryžimas nutraukti šitą pavojingą pažintį buvo visai nuoširdus ir tvirtas.
    Čia prisidėjo dar viena nauja aplinkybė. Būtent, vyresnybės buvo nutarta ir vyskupo patvirtinta visam trečiam kursui duoti keturis žemesniuosius šventimus. Žemesnieji šventimai praktiškam gyvenime jokios reikšmės neturėjo, nes jokiais apžadais dar jauno levito nevaržė. Jisai dar laisvai galėjo tapti pasauliškiu ir vesti žmoną. Seminarijoj visiem gerai buvo žinomas posakis, kad "quattuor minores ducunt uxores", ir jie dažnai juokaudami tai kartodavo. Vis dėlto teoretiškai ir iš tradicijos šitie šventimai jau įvesdavo į dvasiškių luomą, suteikdami net kai kurių jo privilegijų. Dėl to ir į šiuos šventimus prisirengti jiem buvo paskirtos rekolekcijos ir patariama atlikti viso gyvenimo išpažintis.
    Sėdėdamas šias rekolekcijas, klierikas Vasaris vėl skendo savy, vėl bergždžiai lūkuriavo religinio dvasios pakilimo ir vėl raminosi autoritetų posakiais ir ateities viltimis. Į šventimus jis ėjo geriausiais pasiryžimais, nes svarbiausią, kaip jam dabar atrodė, savo ydą - pavojingą pažintį su "kitos lyties asmeniu" - jis laikė nugalėta.
    Patys šventimai tačiau praėjo nežymiai ir nepadarė jokio įspūdžio. Sustojo jie presbiterijoj prieš altorių po du ir po tam tikrų maldų iš eilės artinosi prie vyskupo, ėmė jo palaiminimą, davė kirpti nuo viršugalvio plaukų kuokštelę ir atlikinėjo tam tikrus veiksmus, iš Bažnyčios tradicijos įgijusius simbolinės reikšmės: lietė ampulas, smilkino, skambino varpeliu ir sukinėjo raktą zakristijos duryse. Šitie veiksmai buvo linksmasis šventimų numeris. Jie observavo, kaip kuris skambins varpeliu ir kaip sukinės raktą, negalėdami kartais sulaikyti šypsnio dėl veikiančiojo draugo minos arba savotiškai atliekamo veiksmo.
    Grįžę po šitų šventimų, jie buvo visų dėmesio centras, kaip ir minėtiną sutanos apsivilkimo dieną. Vyresnieji ir jaunesnieji draugai juos sveikino ir vėl dalino paveikslėlius atsiminti quattuor minorum ordinum priėmimo dienai. Paskui jie prašė kurio nors vyresniojo draugo, kad pirmą kartą išskustų tonsūrą. Šitas darbas nebuvo lengvas ir reikalavo tam tikro patyrimo. Buvo seminarijoj keli tonsūrom skusti specialistai, kurie išskusdavo jas nei per aukštai, nei per žemai, nei į dešinę, nei į kairę, nei per dideles, nei per mažas ir visai tobulai apskritas, o tai buvo labai svarbu. Dažniausiai toj vietoj pakirpdavo plaukus ir, pridėję sidabrinį rublį, apibrėždavo pieštuku būsimos tonsūros, dvasiškojo luomo ženklo, ribas.
    Kiekvienas džiaugėsi savo tonsūra, jausdamasis pakilęs seminarijos hierarchijoj vienu laiptu aukštyn ir padaręs visai realų žingsnį kelyje prie Dievo altoriaus. Tolimesnieji subdiakonato šventimai jau galutinai nulems jų ateitį, atskirs nuo pasaulio ir uždės skaistybės apžadus visam amžiui.
    Tą patį vakarą klierikas Jonelaitis, sutikęs Vasarį sode, papasakojo, kad gavo laišką nuo Varnėno.
    - Gerai, kad jis adresavo ne stačiai j seminariją, bet per vieną pažįstamą kunigą, kuris jį man įteikė. Greičiausia, kad laiškas būt buvęs atplėštas. O ten ir apie tave kalbama. Bet Varnėnas atsargus. Pavojingų laiškų jis į seminariją neadresuos.
    - Ką gi rašo Varnėnas?
    - Rašo, kad skaitė tavo paskutines eiles. Sako, kad eiliavimas patobulėjęs, bet pačios eilės šaltokos, nors jose ir daug patoso.
    - Kaip tai patoso? - nesuprato Vasaris. Bet ne ką galėjo paaiškinti ir Jonelaitis.
    - Jis turbūt norėjo pasakyti - iškilmingumo, entuziazmo.
    - Jei taip, tai būtų labai gerai. Ir Maironis taip rašo. Aš sykį kalbėjau tuo klausimu su Eiguliu. Jis mane skatino tik taip ir rašyti.
    - Man irgi patinka tavo paskutinės eilės. Rašyk toliau, ir tiek! - padrąsino jį pirmininkas.
    Varnėno laiške išreikšta nuomonė apie Vasario eilių "šaltą patosą" taip ir pasiliko nesuprasta. Ir taip pačioj pradžioj savo literatūrinio darbo, galima sakyti, pirmaisiais bandymais, jis užkliuvo už pavojingos seklumos - ideologinių obalsių ir tariamai kilnių, o iš tiesu plokščių ir nuvalkiotų minčių eiliavimo. Seminarija jokios kitos medžiagos jo bundančiam talentui nedavė. Tai, kas buvo tikrasis jo sielos gyvenimas su jo svajonėmis ir lūkesiais, prieštaravo jo, kaip klieriko, gyvenimo formom, ir jis stengėsi jį nuslopinti, jo išsižadėti ir parniršti.
    Nuo gamtos jis buvo atskirtas tos pačios seminarijos mūrų ir juose sustiprėjusio sentimentališkai abstraktiško gamtos traktavimo. O seminarijoj skelbiamą ideologiją, geriau sakant, teoriją, paversti gyva minties ir jausmo persunkta išmintimi jis neįstengė ir negalėjo įstengti. Tam jis buvo per jaunas, o gal ir iš viso nelinkęs. Dėl to jis visai teisingai savo intuicija pradėjo nuspėti, kad, eidamas seminarijos rodomais keliais, jis turi išsižadėti ne tik pasaulio tuštybių, ne tik meilės ir moteries, bet taip pat ir poeto jį viliojančios kūrybos.
    Priėmęs keturis žemesniuosius šventimus ir išsiskutęs tonsūrą, klierikas Vasaris žengė vieną žingsnį artyn prie Dievo altoriaus ir vieną žingsnį tolyn nuo poeto kelio. Paradoksališkas ir tragiškas gyvenimo uždavinių kelias: Dievas jam dovanojo poeto sielą. Jis ėjo Dievui tarnauti ir dėl to turėjo žudyti savy Dievo dovaną.
    Paskutinį sekmadienį prieš atostogas jisai matė Katedroje savo Nepažįstamąja. Atsitiktinis momentų sutapimas padarė tai, kad saulė, įspindusi pro Katedros vitražą, apipylė ją įvairiaspalvių spindulių srovėmis, ir Vasariui ji atrodė kaip kokia vizija, visai nustojusi žemiškos moteries realumo. Jisai žiūrėjo į ją, ir jo sąžinė neprikaišiojo jam tų pažvelgimų. Rengdamasis prie savo išpažinčių, jis nė karto nematė jos savo nuodėmių šešėly. Jis kovojo dėl Liucės ir buvo pasiryžęs jos išsižadėti. Bet šitos jis neišsižadės niekados.
    Ir jeigu jam būtų kas nors pasakęs, kad ši yra priežastis, o ana tik jos pasėka, kad ši yra versmė, o ana tik maža srovelė, kad ši yra esmė, o ana tik vienas iš tūkstančio pavidalų - ir kol jis neišsižadės šitos, tol bergždžias bus išsigynimas anos, kasžin, ar jis būtų tuo patikėjęs. O jei būtų patikėjęs, tai ar būtų žengęs į Dievo altorių?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page