r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠELY :  I  BANDYMŲ DIENOS

XV

    Štai ką trečio kurso klierikas Liudas Vasaris rašydavo vakarais savo dienyne, kurį saugodavo "žiurkininke" sausainių dėžėj.

Šeštadienis prieš Verbas

    Ačiū Dievui, galima laisviau atsikvėpti. Mokslas pasibaigė, ir turime dvi savaites švenčių. Įgriso iki gyvo kaulo. Ne tik pamokos, bet ir visas gyvenimas pasidarė baisiai nuobodus. Kasdien tas pats ir tas pats. Mes čia tapsime kažkokiais automatais. Juk kaip maža kiekvienam iš mūsų gyvos širdies arba įdomesnės minties. Koki mūsų pasikalbėjimai, juokai rekreacijų metu? Gerai, kad atsiranda koki nors šposininkai, kaip šiandien Zubrius su Plikausku - tai ir kvailioja visą vakarą, o kiti, aplinkui sustoję, nors nenoromis, neva juokiasi. Ir kur dings, kad niekur iš tos tvankios salės išeiti negalima? Kai nebuvo gavėnia, tai bent padainuodavom, bet ir tos dainos pagaliau įgrysta. Retas kuris iš mano draugų ką nors skaito. Bet nėr nė laiko. Juk be pamokų, kurios šįmet sunkios, geras klierikas dar privalo skaityti Šventąjį Raštą ir kokią nors dvasišką knygą. O čia skambutis prie skambučio. Et, jau ta kritika! Žinau, kad negerai, bet neiškenti žmogus nepaaimanavęs. Na, nieko! Per šventes atsigausim.

Verbų sekmadienis

    Nukankino mus ši diena. Per sumą ilgiausia Pasija - gerai dar, kad chore turiu šiokio tokio įvairumo, bet kaip tiem vargšam asistoj? Bet vis dėlto suma nepalyginti geriau negu po mišparų Graudus verksmai. Stačiai alpsta keliai nuo klūpojimo. O tas giedojimo tęsimas - nežmoniškas! Gal kai visa bažnyčia gieda, nė negalima greičiau, vis dėlto tai nuobodu.
    Štai tau klieriko mintys! Geras klierikas, pasakytų kas nors, paskaitęs šiuos žodžius. Ką gi! kad aš ne per daug "gorlyvas" klierikas, tai ir pats žinau. Bet antra vertus, daryti išvadą apie uolumą ir pamaldumą iš to, kad patinka ar nepatinka viešos ir dar varginančios pamaldos, būtų neteisinga. Melstis, Dievą garbinti galima tik susitelkus, vienystėje ir tik tada, kai to reikalauja širdis. O viešos ceremonijos ir iškilmės, man atrodo, tai tik paviršutiniški paradai, kurie reikalauja daug dėmesio, įpratimo, bet ne susitelkimo ir širdies. Žmonėrn jie patinka, o gal ir sužadina tikrą maldingumą, nes žmonės retai tas iškilmes mato ir patys jose nedalyvauja, o vien žiūri. Bet dvasininkui tai tik oficiali pareiga, o ne malda.
    Mačiau, ir šiandien prie pilioriaus vis toj pačioj vietoj stovėjo N. Tik apsigaubus ne baltu, bet tamsiu šaliu. Kiekvieną kartą, kai ją pamatau, aš jaučiuosi lyg paaugėjęs, aš noriu būti reikšmingesnis, kuo nors pasižymėti, ką nors nuveikti. Bet paskui ir vėl liūdesys pagauna. Kuo tu čia pasižymėsi, sėdėdamas seminarijoj ir moralinę teologiją kaldamas! O vis dėlto mes dar pakariausim!.. Kokis rusų rašytojas taip susuko? Pakariausim! Kada, su kuo? Ar aš žinau... Dėl savo ateities aš dabar visai nesirūpinu... Nuo likimo nepabėgsi. Lemta būti kunigu, tai būsiu! Ir noriu būti geru kunigu. Jokių užpakalinių oportunisliškų norų, kaip sako Sereika, mano širdy nėra. Beje, andai dvasios tėvas per konferencijų išvedžiojo, kad jau pats mūsų buvimas čia seminarijoj yra mūsų pasaukimo ženklas. Dėl ko iš tiek daug besimokančios jaunuomenės tik mes čia atsidūrėme? Dievas taip surėdė. O jeigu yra keli įsibrovėliai, tai ligi šventimų juos išsijos. Juk antai Varioko jau seniai nebėr. O jeigu koks įsibrovėlis ir liko, tai kodėl juo būtinai turiu būti aš? O Varnėnas? Ir tą išsijojo. Na, tegu sijoja ir mane. Nieko prieš tai neturiu ir neveidmainiauju. Bet pats nesitrauksiu. Kur pagaliau dingčiau?

Pirmadienis (tęsinys iš vakar)

    Su dingimu tiek jau to! Tai irgi oportunistiškas motyvas. Bet iš viso neverta. Nepatinka man seminarija? Daug kam nepatinka. Aš esu oziębly - atšalęs klierikas? Dauguma toki. Aš bent už juos ne blogesnis. Nesigiriant aš turiu dar gal daugiau idealizmo, sumanymų ir pasiryžimo dirbti negu tie gerieji, pamaldieji ir kalikai. Leiskim, būsiu vikaras. Atliksiu savo pareigas bažnyčioj ir namie, važinėsiu pas ligonius, suorganizuosiu kokią draugiją, chorą, jei bus mišra parapija, kovosiu su lenkais, platinsiu blaivybę, spaudą, o gal šį tą galėsiu ir rašyti. Naudingo darbo visados atsiras.
    Svarbiausia išsisaugoti gėrimo, kortų ir moterų. Pirmųjų dviejų nemėgstu visiškai ir esu tikras, kad nepasiduosiu. Kai dėl trečio, tiesa, pasvajoju, bet nieko ypatingo sau prikišti negaliu. Pasvajoti - dar ne nuodėmė. Aš juk jokių šventimų dar neturiu. Pagaliau, sako, ir mylėt galima, kad tik padoriai. Aš nelabai tuo tikiu, bet manau, kad lengvai galima apsieiti ir be to.
    Iš viso su moterim baigta, kad visoki Brazgiai neturėtų progos daryti per didelių išvadų. O vis dėlto gaila! Tikri mes nuskriaustieji. Nuo 16-17 metų numarinti ne tik širdį, bet ir svajonių išsižadėti. Tegu sau ką nori kalba per rekolekcijas ir meditacijas apie geidulių tenkinimo žemumą, apie žmogaus prigimties gyvuliškumą ir t. t. - manęs tai visai nejaudina ir neįtikina. Ir kam čia geiduliai ir gyvuliškumas? Argi visi, kurie mylisi ir vedasi, tai vien geidulius ir gyvuliškumą tenkina? Juk meilės apskritai Bažnyčia nelaiko nuodėme.
    Pagaliau, kam aš čia maištauju? Nieko tuo aš nepadėsiu. Ne taip jau ir svarbu. Nors E`ila, bķp gyventi ir dirbT{ be to galima. Sako,0get geriau. Šventas Jonas evangelistas dėl to pasiekęs tokias dvasines aukštybes, kad visą amžių išgyvenęs skaistybėje. Bet man atrodo, kad čia kažkas ne taip. Kur pagaliau skaistybės ribos?

Didysis ketvirtadienis

    Didžioji savaitė, ypač antroji jos pusė - tai mum sunkiausios metų dienos. Ir priešpiet, ir popiet Katedroj. Bet tai nieko. Čia pamaldos kad ir ilgos, bet įdomios. Gerai šiandien sugiedojom "Miserere". Bažnyčia apytuštė - puikiai skamba. Bet Lamentacijos nekaip pasisekė mūsų solistams. - Nieko negaliu šiandien rašyti. Galvoj tuščia, tuščia, tuščia...

Velykų antroji diena

    Šiandien pagaliau galima atsikvėpti. Šventės su visomis savo ceremonijomis ir giedojimais taip kaip baigtos. Juk tai linksmosios Velykos. Kur ta linksmybė? Aš bent jos nepatyriau. Tarpais buvo įdomu ir įvairu, dėl to kad nekasdieniška. Bet kad širdy būtų džiaugsmo? Ne. Atvirkščiai, gal kartumo. Šventės niekad manęs ypatingai nepradžuigindavo ir nesuramindavo, bet šitos nė tiek.
    Ak, kaip aš norėčiau nors kartą pajusti gyvą religinį džiaugsmą arba susijaudinimą Dievo akivaizdoje ir Jo artybėje! Tai būtų atspirtis, tai būtų tvirtybės šaltinis ilgam laikui, o gal ir visam gyvenimui. Bet ne, nė karto! Tai ima mane slėgti, ima mane kankinti. Ypač tai jaučiu per didžiąsias šventes, kada, rodos, viskas prisisunkę religinės nuotaikos, kada pačios pamaldos tokios prasmingos. O jeigu ne pamaldos, tai ir be jų yra momentų, kada, rodos, turėčiau išgirsti Dievo balsą.
    Štai ir aną naktį turėjau valandą klūpoti prie Grabo. Mėgstu tą klūpojimą. Buvo jau po vidurnakčio. Žmonių bažnyčioje nelabai daug. Susitelkimas, tyla. Bažnyčia apytamsė, tik prie Kristaus Grabo eilės žvakių, kurių mirganti šviesa neardo nei tų sutemų, nei to susitelkimo. Ji tirpsta žalumynuose, gėlėse ir Grabo papuošimuose. Klūpodamas aš laukiau, aš tikėjausi, kad pagaliau nors kartą suplazdės mano širdis gyvu čia esančio Kristaus nujautimu, ir aš patirsiu Dievą aiškiau negu iš 5 šv. Tomo kelių, kurių mokomės teodicijoj. iš pradžių aš bandžiau pasyviai pasiduoti visai aplinkumos nuotaikai, susilieti su ta tyla, su ta apytamsa, su tuo žvakių mirgėjimu, su gėlių bei žalumynų kvapais. Aš taip pat stengiausi įsijausti į visą tą Kristaus Grabo Vaizdą ir neapimamą tos nakties paslaptį. Bet gėda prisipažinti: aš pajutau... kad imu snausti.
    Tada pradėjau aktyviai valios pastangomis daryti tikėjimo aktus. Aš ėmiau mąstyti Kristaus kančią, stengdamasis gyvai įsivaizduoti visą jos baisumą, aš svarsčiau begalinę Dievo meilę žmonėms, aš bandžiau atsiminti ir gyvai įsivaizduoti visas girdėtas per rekolekcijas, meditacijas ir konferencijas mintis, vis tiek laukiamo rezultato nepasiekiau. Aš likau šaltas kaip buvęs, sunkiai gindamasis nuo pašalinių minčių ir vaizdų ir slopindamas pradedantį atbusti kažkokį pikto prieštaravimo balsą. Pagaliau ėmiau skaityti "Apie Kristaus sekimq", tą didžiausią dvasinės literatūros šedevrą, kuriuo, sako, gėrisi net ir netikį Dievą žmonės. Bet ir čia aš veltui bandžiau įeiti į savo rolę ir padaryti ją savo širdies balsu. Ne, aš skaičiau gražius žodžius, bet man svetimus ir šaltus.
    Taip besikankinant, praėjo mano klūpojimo valanda. Jei tikėt dvasinio gyvenimo vadovam, tai tokiomis pastangomis aš turėjau daug Dievui nusipelnyti. Tą patį moko ir šv. Tomas á Kempis. Bet ar aš kaltas, kad mano pačio širdis sako, jog tai nebuvo malda, nes nebuvo jokio santykiavimo su Dievu.
    Kai aš šitai rašau, man ateina į galvą mintis apie daugelį kartų girdėtus kunigo pašaukimui pavojus, kurie eina iš blogų knygų, iš blogų draugysčių, iš blogų žmonių, iš moterų, iš įvairių pasaulio tuštybių. Mano pasaukimui didžiausias pavojus turbūt eina iš manęs pačio: kad aš Dievo nejaučiu. Visi kiti gali būti tiktai šito pasėka. Pamąstęs matau, kad šį trūkumą aš jaučiau nuo pat mano įstojimo į seminariją. Kas bus? Gal kitus metus dogmatinė teologija išsklaidys mano baimę? Skambina...

Velykų trečioji diena

    Šiandien po pietų turėjome ilgą pasivaikščiojimą. Gera išeiti į laukus prasiblaivyti po švenčių darbo ir įspūdžių. Bet laukuose dar šalta, vietomis dar yra sniego, keliu purvynas, bet klierikas kaip kareivis: eik, kur veda, ir tiek. Vaikščiojau su draugu Eiguliu. Jisai priklauso kuopelei, tad kalbėjomės visai atvirai. Neiškentęs pasakiau jam, kas many kelia nerimasties, kai imu sekti savo dvasinį gyvenimą. Bet ir jisai pagiedojo tą patį:
    - Nenorėk tu būti šv. Tomas ? Kempis ar kuris kitas mistikas, kuris Dievą tiesiogiai jautė savo ekstazėse. Tu per daug nereikalauk nei iš savęs, nei iš Dievo. Jeigu tu eini išpažinties nenuslėpdamas nuodėmių, priimi Komuniją, pamąstai, sutinki su visomis tikėjimo tiesomis, tai to ir pakanka. Tai turėdamas, tu būsi geras eilinis kunigas, o pakliūti į šventuosius turbūt ne pats neturi pretenzijų.
    - Betgi sutiksi, - atsakiau aš, - kad kasdien stovėti prie altoriaus ir vien šaltai atlikinėti pareigą kaip kokiam valdininkui - tai nepakenčiama!
    - Žinai, brolyti, - atsakė jis, - tavo skrupulai man visai svetimas dalykas. Aš dar mišių nelaikau, tai nežinau, kaip ten bus, bet štai, priėmęs Komuniją, dažnai jaučiu pasitenkinimą, dvasios šilumą, be to, žinau Komunijos reikšmę, tikiu tuo ir jokių ekstazių nereikalauju.
    Pamačiau, kad būtų bergždžia toliau su juo ginčytis ir įtikinėti, kad aš nejaučiu nei dvasios šilumos, nei pasitenkinimo.
    Kurį laiką ėjome tylėdami.
    - Žinai, ką aš tau pasakysiu, - pradėjo jis, - varyk tu tokias mintis nuo savęs kuo toliausia. Jos tau atims daug laiko, gadins ūpą, graus sąžinę, padarys skrupulatu, o neduos nieko gero. Tu nieko neboki. Esi geras klierikas ir būsi geras kunigas. Tik daugiau dirbki. Tu, rodos, dabar nieko neberašai?
    - Sunkūs šįmet metai, - atsakiau. - Pagaliau, iš to mano rašymo vargu ar kas išeis. Ne man poetu būti...
    - Jeigu tu dabar nuoširdžiai kalbi, tai klysti. Ne tik mes, tavo draugai, bet ir žmonės, kurie tavęs visai nepažįsta, paskaitę tavo eiles, sako, kad turi talentą. Aš tai girdėjau per pereitas atostogas. Tu būtinai turi rašyti.
    Šitie jo žodžiai mane pradžiugino. Jau nuo Kalėdų aš ne tik nieko nebandžiau rašyti, bet ir įtikinėjau save, kad iš tų mano bandymų nieko neišeis. Norėjau dar toliau šiuo klausimu tęsti kalbą ir išgirsti Eigulio nuomonę.
    - O kaip tau atrodo tos eilės? - paklausiau jo. - Sakyk visai atvirai - aš neužsigausiu. Matai, kad aš didelių pretenzijų į poetus neturiu.
    - Man patinka, - atsakė Eigulys, - skambios, lengvos, nuoširdžios... tik jau, žinai, per daug pesimistiškos.
    - Kitokių aš tuomet parašyti negalėjau. O dabar ir visai nežinau, apie ką rašyti. Pagaliau, įsitraukęs gal ką ir surasčiau, bet kai pamąstau, kad aš klierikas, nesinori, netinka.
    - Tai tau ir gražiausia! - nustebęs sušuko jis. - Kad poetas neberastų ko rašyti! Tiek gražių, kilnių minčių ateina į galvą. O mūsų idealai - tautiniai ir religiniai? Žadinimas tų idealų meilės jaunimo širdyse! Pasitikėjimo, entuziazmo kėlimas! O, kad aš galėčiau eiliuoti! Žiurėki, Maironio "Užtrauksim nauja giesmę, broliai" kiekvienas beveik moksleivis šiandien moka. Ji skamba jau ir kaimuose. Rašydamas, brolyti, atsimink, kad tavo eiles pirmiausia skaitys jaunimas, kuris laukia kilnių jausmų, gražių minčių ir karsto, žadinančio žodžio!
    Šitą visą mūsų pašnekesį aš puikiai atsimenu ir čia jį sau įsirašau atsiminimui, nes laikau jį gana svarbiu. Iš tiesų lig šiol aš nė karto nebuvau manęs, kokis gi turi būti mano poezijos tikslas. Rašiau taip sau, kas rašėsi, - ir tiek. Aš visai nesirūpinau nei kas mano eiles skaitys, nei kaip tas skaitymas atsilieps. Draugas Eigulis iškėlė man naujų klausimų, apie kuriuos reikia pagalvoti. iš tiesų, jeigu pabandyčiau rašyti, vaduodamasis tam tikromis idėjomis... Ė, skambina!

Balandžio 28 d.

    Buvo atvažiavęs tėvas. Atvežė sausainių ir visokių kitokių, gerų daiktų. Galėsiu padaryti žiurkininke balių. Man sunkiausias viso atsilankymo momentas - tai kai reikia pinigų prašyti. O nemaža reikia!.. Aš matau, kaip tėvui sunku jų duoti. Kiekvieną kartą atsidūsta, paaimanuoja, kad ūkyje esą sunku, drebančiais, nuo darbo atgrubusiais pirštais skaito "bumaškas", o aš kaip koks kaltininkas nedrįstu akių pakelti. Puikiai žinau, kad jeigu nebūčiau seminarijoj, tai negaučiau nei vienos tos "bumaškos" - ir niekaip neįtikinčiau, kad tiek daug reikia. Bet viltis turėti sūnų kunigą viską padaro galimą.
    Papasakojo apie namus ir visokių naujienų iš apylinkės. Sykį, atsitiktinai važiuodamas per Kleviškį, susitikęs klebono giminaitę. Labai išgyrusi kriaušes, kur tuomet išsivežė, klausinėjusi apie mane, ką aš rašąs laiškuose, kaip man sekasi mokslas. Prašius ir nuo jos nuvežti labų dienų. Tėvas visa tai pasakojo kaip paprasčiausius dalykus, o aš taip pradėjau neramiai jaustis, kad net bijojau, ar jis to nepastebi. Keistas dalykas. Apie Liucę štai jau kuris laikas nė nepagalvodavau, o tėvui priminus, taip pradėjau jaudintis. Anksčiau tikėdavau Petryla ir manydavau, kad ji padykusi mergiotė, bet dabar manau, kad ne. Šiaip sau gyvo, linksmo būdo. Tuomet ant kalnelio ji buvo tokia rimta. O kaip ji nuoširdžiai sakė tuos žodžius: "Neužmiršk manęs, Pavasarėli, aš tavęs labai pasiilgstu..." Padykusi taip nemokėtų pasakyti. Na, bet ką aš čia niekus imu svajoti! Gana! Baigta!

Gegužės 1 d.

    Šiandien - pavasario šventė. Iš tiesų diena puikiausia. Dabar jau galima ir po vakarienės eiti į sodą, tad pasibaigė rekreacijos įkyrėjusioj tvankioj salėj. Bevaikščiojant po sodą, man atėjo į galvą kai kurie ankstyvesni gegužės 1 dienos atsiminimai. 1906 metais mes, mokinių būrelis, gegužės l dieną šventėme gražiuose Šešupės krantuose. Revoliucinė nuotaika mumyse tuomet dar buvo labai gyva. Dar, rodės, tik vakar mes matėme pro gimnazijos langus iš salės, kur skambėjo karštos mitingo kalbos, kazokų šautuvus ir baisius durklus. Mum, žemesnių klasių mokiniam, visa tai padarė neišdildomą įspūdį, sustiprintą entuziazmo ir baimės. Sugulę gražioj Šešupės pakrantėj, mes dalinomės tų dienų atsiminimais. Diena buvo tokia pat šilta ir saulėta kaip šiandien. Mes raičiojomės ant vos tik sužėlusio dirvonėlio ir, nepaisydami revoliucinių atsiminimų, jautėmės patenkinti savimi ir gyvenimu. Tuomet mes buvo pasiryžę jį reformuoti ir drąsiai traukėme savo dar vaikiškais balsais revoliucinę 1 gegužės dainą.
    Kitais metais visa eilė įvykių išblaškė mano revoliucinę nuotaiką ir pagaliau atvedė štai į seminariją. Bet 1 gegužės daina ir šiandien dar skamba mano ausyse, ir šiandien dar aš ją moku ir niūniuoju, o niūniuodamas jaučiuosi gyvesnis esąs. Ir šiandien štai aš esu būry tų, kurie nori jei ne reformuoti, tai bent taisyti gyvenimą - ne materialinį, bet dvasios gyvenimą, o tai dar svarbiau. Šiandien aš šitos reformos ar taisymo tikslą ir priemones daug geriau suprantu negu tuomet, ant Šešupės krantų. Bet kur šiandien tas pasiryžimas ir entuziazmas, kurio buvo tiek daug ten? 1 gegužės giesmė, kurią šiandien niūniavau, žadina many drąsą. Bet kokia beprasmiška ta drąsa šiuose mūruose ir kaip ji greit praeina! Vis dėlto turbūt many dar liko anų laikų revoliucinės ugnies kibirkštėlė, kuri ir neleidžia man galutinai sutapti su seminarijos gyvenimu.

Gegužės 25 d.

    Jau beveik visas mėnuo, kaip buvo atvažiavęs tėvas ir atvežęs nuo Liucės labų dienų. Ar užbūrė ji tas labas dienas, kad nuo to laiko gana dažnai apie ją pamąstau! O gal čia pavasaris kaltas? Štai ir šiandien man ji iš galvos neina. Gėda prisipažinti, kad per vakarinę rekreaciją tyčia išėjau vaikščioti vienas ir vengiau, kad kas nors neprikibtų, nes norėjau pasvajoti apie ją. Ką aš svajojau? Grynus niekus. Kaip vaikas pats sau sekiau pasaką, kuri neturi nieko bendro su tikruoju gyvenimu. Niekados nedrįsčiau čia apie tai rašyti, jeigu manyčiau, kad šis dienynas kada nors paklius į bent vieno svetimo žmogaus rankas. Užrašysiu ir tą "pasaką", kad pats kada, sulaukęs senatvės, turėčiau progos nusišypsoti ir prisiminti, koks aš kartais būdavau vaikiškas.
    Taigi rodės man, kad važiuoju iš seminarijos namo, atostogų. Bevažiuojant užklumpa mus naktis, dangus apsiniaukia, pakyla vėjas, ir mes, pasukę ne tuo keliu, paklystam. Važiuojame važiuojame, o vietos vis klaikesnės. Aplinkui nei vieno žiburio, nei vienos trobelės. O čia jau siaučia tikra audra. Staiga pamatom tolumoj žiburį. Pasukame į tą pusę ir netrukus privažiuojame didelį dvarą. Prie rūmų niekas mūsų nepasitinka. Tėvas važiuoja prie klojimų arklių pastatyti, o aš einu į rūmus. Durys atidarytos. Pasidedu apsiaustą ir einu toliau. įžengiu į puikią šviesią salę, bet ir čia nėra nė vieno žmogaus. Staiga priešais prasiskleidžia durys, ir aš pamatau Liucę.
    - Pavasarėlis! - sušunka ji nudžiugus. - Aš taip seniai tavęs laukiu! Bet tamsta sušalęs ir nuvargęs. Toliau važiuoti negalima. Tamsta apsirgsi. Turi nakvoti čia.
    Mudu ilgai vaikštinėjam po tuos rūmus, juokaujam ir kalbamės. Pagaliau ji parodo man paruostą kambarį ir palieka. Aš gesinu šviesą ir žiūriu pro langą. Audra jau praėjus. Pro debesis pasirodo mėnuo. Aš matau puikų parką. Plačiai išsimėčiusios medžių grupės, pievelės ir dideli takai. Mėnesienos šviesoj blizga fontanas ir baltuoja marmuro statulos. Ir štai, matau, pasirodo Liucė ir eina taku prie fontano ir statulų. Aš noriu su ja dar pasivaikščioti tame stebuklingame parke ir einu paskui. Ji nusistebi, mane pamačius, ir kartu nudžiunga. Mudu vaikščiojam lygiais šviesiais takais ir gėrimės pasakiška mėnesienos naktimi.
    Aš sužinau, kad šitas dvaras esąs jos motinos. O jos motina - tai ne klebono sesuo, bet turtinga lenkų grafaitė. Kaip ji pateko pas kleboną, ji nežinanti. Dėdė vertęs ją tekėti už Brazgio, bet ji jo nemylinti. Dėl to ji ir pabėgusi į savo motinos dvarą. Mudu prieiname parko galą, ir aš pamatau didžiulį ežerą. Sėdame į laivelį ir iriamės mėnesienoj, pro nusvirusius gluosnius, per ramų kaip veidrodis vandenį.
    - Pavasarėli, - sako ji, - ar tu žinai, kad aš tave myliu? Mesk tu tą seminariją, ir mudu būsime čia laimingi visą amžių.
    Bet man staiga pasirodo, kad aš jau nebe klierikas, bet kunigas. Ir čia iš idilijos mano fantazija pakrypsta į dramą ir tragediją. Mano širdis blaškos tarp pareigos ir meilės...
    Aš fantazuoju tol, kol skambalo balsas pašaukia mane į koplyčią vakarinėm maldom.
    Štai dabar, nė valandai nepraėjus, visa tai aš rašau, pats iš savęs pasijuokdamas. O tų svajonių metu aš tikrai jaudinausi, džiaugiausi ir liūdau. Kaip į tai žiūrėti? Ar tokios svajonės - tai nekaltas vaikiškas žaismas, ar charakterio yda? O gal tai nuodėmė? Nieko nepadoraus jose nebuvo. Aš atsispyriau pagundai ir kunigo (įsivaizduojamo) pareigom nenusidėjau. Vis dėlto per išpažintį pasisakysiu, kad užsiėmiau "tuščiomis mintimis".

Sekminių antroji diena

    Šiomis dienomis turime šiek tiek daugiau nuliekamo laiko. Atsiminęs savo pasikalbėjimą su Eiguliu apie rašymą ir poeziją, ryžausi pabandyti. Parašiau porą eilėraščių taip, kaip jis manė, ir parodžiau jam. Jis sakė davęs juos paskaityti dar kai kam ir tikrina, kad visiem labai patikę. Sereika, nors sakąsis apie literatūrą nieko neišmanąs, bet šitų eilių gražias mintis labiau vertinąs negu ten kokias meilės dainas arba gamtos grožybių aprašymus. Eigulis tikrina, kad šitos eilės tinka į spaudą ir kad aš turiu daugiau tokių rašyti. Ypač jam patikęs tas karštas, kaip jis sako, entuziastiškas jaunystės skatinimas siekti idealo, neatsižvelgiant į jokias kliūtis, aukojant viską, net ir gyvybę.
    Žinoma, ne man spręsti apie savo eilių vertę. Aš tik žinau, kaip jaučiausi, rašydamas ankstyvesniąsias savo eiles ir dabar štai šias. Man atrodo, kad anksčiau aš rašydamas kartu svajodavau, liūsdavau, nerimaudavau ir jaudindavausi - ir man tai buvo galų gale malonu, smagu. Dabar gi vien mąsčiau, galvojau ir dirbau tarsi kokį uždavinį Iš tiesų, kaip tai išėjo, aš ir pats nežinau, kad eilės, sako, karštos, entuziastiškos, o aš nei jas rašydamas, nei dabar skaitydamas nejaučiu savy jokio karščio nei entuziazmo. Man atrodo, tarsi tai būtų kokia svetima rolė, kurią aš parašiau, norėdamas, kad ji būtų entuziastiška. Pasirodo, kad pasisekė. O mano pirmosios eilės man ir dabar artimos, savos ir brangios.
    Aš ir dabar jas skaitydamas jaučiu kaip ir kokią šilumėlę krūtinėj - ir nors eilės, kaip sako, liūdnos ir pesimistiškos, bet man jas skaitant smagu ir gera. Pažiūrėsiu, kaip toliau atrodys. Mano pačio nuomonė gali būti labai klaidinga.




    Po daugelio metų Liudas Vasaris, vartydamas savo dienyno lapus, ne kartą mąstydavo:
    - Štai mano dabarties embrionas.. Kaip daug nedrąsių šitam sąsiuviniui patikėtų spėjimų pasirodė esą tikri, kiek daug nujautimų ir nugąstavimų išsipildė su kaupu. Iš tiesų turbūt yra kažin kokis žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gyvenimo logika, iš kurios nubrėžto kelio mes nepajėgiame iškrypti. Mes vykdome kaip ir kokį buities silogizmą, kurio premisos mum pasidaro aiškios tik tuomet, kai patiriame išvadą ir kai jokio kelio atgal nebėra. Štai mano, jauno seminaristo klieriko, mintys ir jausmai. Šiandien aš juose skaitau savo nepavykusio gyvenimo vieną premisą. Bet ar galima mane kaltinti, kad aš jau tuomet nepadariau išvados ir nemečiau klaidingo kelio? Taip, jei aš būčiau tuomet žinojęs šių lapų prasmę, kaip šiandien ją žinau. O šiandien ją žinau tik dėl to, kad gyvenimas atvertė antrosios premisos neįspėtąjį atqui - kadangi. O galbūt taip ir reikėjo. Galbūt geriausių savo gyvenimo metų kaina vidaus kovoj pats su savim sunaikinęs geriausią kūrybinių pajėgų dalį, aš vykdau kokį nors man nežinomą dėsnį, statau naują premisą, kurios išvada šiandien dar man yra paslaptis.
    Taip kartais mąstydavo po daugelio metų L.Vasaris, vartydamas tą nenuginčijamą liudijimą savo nuoširdumo, savo gerų norų ir didelio savo apsirikimo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page